Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-10-28 nr. 3351

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ALGIRDAS VERBA.
Mes – du varpai
22
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

ESĖ 
• STASYS STACEVIČIUS.
Neatsiminimų grožis
2
• VYTENIS ROŽUKAS.
Nusikaltimo vietos analizė
4

SVEČIUOSE LENKŲ PEN KLUBAS 
• ALMANTAS SAMALAVIČIUS.
Lietuvių ir Lenkų PEN centrų susitikimas Vilniuje
1
• INGA IWASIÓW.
Saulės link
• PAWEŁ HUELLE.
Giedoki sodus
• ANNA NASIŁOWSKA.
Arkliukas, kardelis

KNYGOS 
• AUŠRA KAZLAUSKAITĖ.
R. Granausko „Trys vienatvės“: novelių romanas ar prisiminimai?
29
• RIMA POCIŪTĖ.
Svetimame megapolyje – bet jį mylint,
2
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
 Su ELZE GUDAVIČIŪTE kalbasi MONIKA JAŠINSKAITĖ.
Elzė Gudavičiūtė: pažinti ir vertinti praeitį

KINAS 
• JORĖ JANAVIČIŪTĖ.
Akio Kaurismäkio sugrįžimas į Prancūziją
1
• LINA ŽIŽLIAUSKAITĖ.
Blinda. Tadas Blinda
3

MUZIKA 
• JŪRATĖ VISOCKAITĖ.
Opera – tai piramidė ir kosmosas
6
• SIGITAS MICKIS.
Kai šėlsta varis...
3

DAILĖ 
• VIDAS POŠKUS.
Tapytojai skaito Donelaitį
4

PAVELDAS 
• JURGA BAGDZEVIČIENĖ, LAIMA KRUOPAITĖ, GRETA ŽIČKUVIENĖ.
Senovės Egipto kultūros ženklai Lietuvoje: Vilniuje atlikti dievo Amono dainininkės sarkofago tyrimai ir konservavimas
6

POEZIJA 
• VYTAUTAS KAZIELA4

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Palaima
6

SKELBIMAI 
• Vertimo dirbtuvės3

DE PROFUNDIS
„Mirtis sudėtingas ūkis“. Milorad Pavič
 
• ALGIRDAS SELENIS1
• JUOZAS NEKROŠIUS
• res ludentes / žaidžiantys daiktai218

TEATRAS

Elzė Gudavičiūtė: pažinti ir vertinti praeitį

Su ELZE GUDAVIČIŪTE kalbasi MONIKA JAŠINSKAITĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Elzė Gudavičiūtė
spektaklyje „Apsivalymas“

Donato Stankevičiaus nuotrauka
iš KVDT archyvo

          Spalį Kauno valstybinis dramos teatras pristatė dar vieną premjerą. Tai – naujas režisieriaus Jono Jurašo darbas „Apsivalymas“, sukurtas pagal suomių rašytojos Sofi Oksanen pjesę. Kartu su Egle Mikulionyte ir šio teatro aktoriais, čia galime išvysti ir vilnietę Elzę Gudavičiūtę. Ši jauna artistė buvo nominuota Auksiniam scenos kryžiui už antraplanį vaidmenį Gintaro Varno „Publikoje“ bei spėjo nusifilmuoti Algimanto Puipos filme „Miegančių drugelių tvirtovė“. Apie tai, koks buvo aktorės kelias į sceną ir kaip sekėsi kurti Zaros personažą, su ELZE GUDAVIČIŪTE kalbasi MONIKA JAŠINSKAITĖ.


Kaip sugalvojai tapti aktore?

Nuo mažens norėjau... Daug jaunų žmonių svajoja būti aktoriais, veržiasi į sceną, bet ne visi stoja mokytis vaidybos. Todėl ir aš iš pradžių pasirinkau teisės studijas. Galvojau, kad praeis tas noras, bet po pusantrų metų supratau, kad teatras traukia labiausiai. Tada išvažiavau į Štutgartą, į Vokietiją, kur gyvenau metus, lankiau teatro mokyklą, ruošiausi stojamiesiems. Bet viskas susiklostė taip, kad grįžau ir įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, kurioje tais metais kursą rinko režisierius Gintaras Varnas.

Ne kiekvienas, norintis vaidinti, pasiekia sceną. Kokios savybės reikalingos teatro artistui?

Vien noro vaidinti neužtenka. Dalį savybių, reikalingų šiai profesijai, atsinešame gimdami. O tai, kas nuo pačių priklauso, būtina lavinti. Svarbus darbas su savimi – išlikti smalsiam, domėtis aplinka, žmonėmis, mokytis atpažinti ir kontroliuoti emocijas. Aktorius turi būti atviras ir jautrus ne tik aplinkai, bet ir sau. Aktorius turi ieškoti... ir stebėtis.

Studijas baigei neseniai. Kas atrodo svarbiausia, ką tenka išmokti studijų metais?

Studijų metus prisimenu kaip įtemptą ir įdomų laiką. Pirmais metais mūsų kurse buvo dvidešimt studentų, o baigėme – devyniese. Dirbti reikėjo daug, kurie neturėjo valios, intereso, tie ir atkrito. Turėjome iš ko mokytis – su mumis dirbo Viktorija Kuodytė ir Arūnas Sakalauskas, kurių įtaka mūsų formavimuisi buvo didelė. Ir kurso vadovas buvo puikus mokytojas: reiklus, dėmesingas. Jam rūpėjo mūsų ugdymas.

Kauno valstybiniame dramos teatre vaidmenis kuri ne pirmą kartą – šio teatro žiūrovai galėjo matyti, kaip Tu augi, apsilankę G. Varno ir Gabrielės Labanauskaitės spektaklyje „Žvaigždžių kruša“, Antano Gluskino „Medėjos vaikuose“ ir pernai pavasarį sukurtame G. Varno „Mažajame dinamite“. Kaip jautiesi šiame teatre?

Kauno teatras traukia dėl savo didžios, reikšmingos istorijos ir dėl aktorių unikalumo. Čia vaidina Jūratė Onaitytė, Daiva Stubraitė, Liubomiras Laucevičius, Dainius Svobonas, Sigitas Šidlauskas... Jie mane žavėjo, kai buvau studentė. Stebėdavau juos ir mokydavausi. Toks jausmas, kad šiame teatre dar gyva teatro bendruomenė, dar laikomasi tradicijų, prietarų. Čia yra žmonių, kurie dirbo šiame teatre, kai dar gimusi nebuvau, todėl juos susitikti, matyti – didelis džiaugsmas.

Turbūt nesitikėjai šiame teatre vaidinti Jono Jurašo režisuotame spektaklyje? Kaip sekėsi dirbti, kurti Zaros vaidmenį?

Kalbėdamas apie spektaklio „Antigonė Sibire“ repeticijas, aktorius Liubomiras Laucevičius tiksliai apibūdino Joną Jurašą, sakydamas, kad jis yra minties vulkanas. Minties ir veiksmo. Todėl buvo svarbu suvokti ir pagauti vidinį veiksmą, kurį režisierius turi mintyse sakydamas pastabas, o ne atkartoti jo vizualią išraišką. Dažnai ir režisierius sakydavo, kad rodydamas jis utriruoja. Kūrybinis procesas buvo intensyvus ir dinamiškas. Atmosfera buvo kūrybiška.

iliustracija
Spektaklio „Mažasis dinamitas“ scena
Donato Stankevičiaus nuotrauka
iš KVDT archyvo

Kurdama Zaros vaidmenį galvojau apie žmogaus vadavimąsi iš blogio, iš situacijos, kurioje ji atsidūrė. Zaros tragedija – jos psichika. O tai lėmė socialinė aplinka: išprievartauta močiutė, likusi nebylė mama, prostitutės darbas... Gindama save, ji kartoja tas pačias savigynos klaidas ir įsisuka į besikartojantį nusikaltimų ir bausmių ratą, kuriame blaškosi žudikai ir jų aukos nuo neatmenamų laikų iki dabar. Vaidmenyje ieškojau vilties išsigelbėti.

Prieš metus teatro devyniasdešimtmečiui režisierius dovanojo į praeitį žvelgiančią „Antigonę Sibire“. Šiame spektaklyje vėl žvelgiama į sovietinės okupacijos laikotarpį. Kiek ši praeities tema aktuali Tau?

Vaikystėje girdėdavau suaugusiųjų pokalbius Sibiro, tremties, rezistencijos, išdavysčių temomis. Tada tai atrodė tolima praeitis. Dabar suprantu, kad tie laikai tarsi nuolat kartojasi visame pasaulyje. Žiniasklaida kasdien pateikia naujienų apie sprogdinimus, žmonių dingimus, žudymus, įkalinimus, partizanų kovas ir taikos žygius. Svarbu pažinti ir vertinti praeitį. Kalbėti apie tai – savotiška taikdariška misija.

Nebe pirmas kūrinys, kuriame Tau reikia susidurti su prievartos, priespaudos tema. Ar šią temą reikia gvildenti teatre?

Domėjausi tuo, kai ruošiausi vaidinti A. Puipos filme „Miegančių drugelių tvirtovė“. Tada režisierius man davė daug medžiagos, bendravau su prostitutėmis, iššniukštinėjau spaudą, internetą. Ta patirtis pravertė kuriant Zaros personažą, tik visą laiką rūpėjo, kad šios dvi mano kuriamos moterys nebūtų panašios. Jas abi sieja prievartos, išdavystės tema, o pasekmės – pakrikusi psichika. Šias temas giliau nagrinėti visuomenėje tarsi gėdijamasi. Juk kai nesi su tuo asmeniškai susijęs ir nelabai žinai, kaip tai spręsti, tada lengviausia – atsiriboti. Teatro menas prievartos, išdavystės temas nagrinėja nuo pirmųjų dramaturginių veikalų. Psichologinę priespaudą kenčiantys herojai pasirodė graikų tragedijose ir keliauja iki šiandien. Jie atskleidžia tamsiąsias žmogaus puses ir per amžius neišsprendžiamą savęs naikinimo problemą. Tai dominuojančios temos teatre.

Dažniausiai tenka dirbti su teatro „Utopia“ ir „No theatre“ trupių aktoriais, kurių dauguma – Tavo kurso studentai. Pastarajame spektaklyje esi jauniausia ir tenka dirbti su didžiulę patirtį turinčiais artistais. Ką tai Tau davė?

Tai svarbi ir vertinga patirtis. Jurašo spektaklyje aktorė Eglė Mikulionytė visą laiką yra scenoje, todėl vien stebėti, kaip ji kuria vaidmenį, man buvo gera mokykla. Prie kūrybinio proceso prisijungiau vėliau, neturėjau daug laiko repetuoti, turėjau susiorientuoti greitai ir tiksliai, todėl Eglės pagalba ir vertingi patarimai man buvo svarbūs. Ji yra puikus partneris, su kuriuo spektaklių metu jautiesi saugiai.

Kokiame teatre norėtum dirbti?

Neįsivaizduoju teatro be humoro. Scenoje turi būti derinys, balansavimas, kai vieną akimirką žiūrovas gali juoktis, o kitą verkti ar piktintis. Kai teatre randu juoką pro ašaras arba pyktį per gailestį, mane tai jaudina ir žavi. Tai – gyvas teatras.

Dabar teatras keičiasi. Kai lankydavausi teatre dar pirmame kurse, būdavo spektaklių, po kurių išeidavau ir nesinorėdavo kalbėti. Jie mane veikdavo. Dabar vis mažiau paveikių spektaklių. Teatras turėtų valdyti publiką, o ne atvirkščiai. Jis neturi būti kurčias visuomeniniam gyvenimui, dabarčiai ir praeičiai, bet šiuo metu daugiau matau formos ir pasilinksminimų teatrą. Aktoriai tampa priklausomi nuo komersantų, meninės kontrolės neribojami. Atrodo, kad patys naikiname meno dvasią, nes dabar menu jau vadinama viskas, kas tik kam patinka.


 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 2 iš 2 
5:21:55 Nov 7, 2011   
Oct 23 Nov 22
Sąrašas   Archyvas   Pagalba