Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-10-28 nr. 3351

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ALGIRDAS VERBA.
Mes – du varpai
22
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

ESĖ 
• STASYS STACEVIČIUS.
Neatsiminimų grožis
2
• VYTENIS ROŽUKAS.
Nusikaltimo vietos analizė
4

SVEČIUOSE LENKŲ PEN KLUBAS 
• ALMANTAS SAMALAVIČIUS.
Lietuvių ir Lenkų PEN centrų susitikimas Vilniuje
1
• INGA IWASIÓW.
Saulės link
• PAWEŁ HUELLE.
Giedoki sodus
• ANNA NASIŁOWSKA.
Arkliukas, kardelis

KNYGOS 
• AUŠRA KAZLAUSKAITĖ.
R. Granausko „Trys vienatvės“: novelių romanas ar prisiminimai?
29
 RIMA POCIŪTĖ.
Svetimame megapolyje – bet jį mylint,
2
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• Su ELZE GUDAVIČIŪTE kalbasi MONIKA JAŠINSKAITĖ.
Elzė Gudavičiūtė: pažinti ir vertinti praeitį

KINAS 
• JORĖ JANAVIČIŪTĖ.
Akio Kaurismäkio sugrįžimas į Prancūziją
1
• LINA ŽIŽLIAUSKAITĖ.
Blinda. Tadas Blinda
3

MUZIKA 
• JŪRATĖ VISOCKAITĖ.
Opera – tai piramidė ir kosmosas
6
• SIGITAS MICKIS.
Kai šėlsta varis...
3

DAILĖ 
• VIDAS POŠKUS.
Tapytojai skaito Donelaitį
4

PAVELDAS 
• JURGA BAGDZEVIČIENĖ, LAIMA KRUOPAITĖ, GRETA ŽIČKUVIENĖ.
Senovės Egipto kultūros ženklai Lietuvoje: Vilniuje atlikti dievo Amono dainininkės sarkofago tyrimai ir konservavimas
6

POEZIJA 
• VYTAUTAS KAZIELA4

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Palaima
6

SKELBIMAI 
• Vertimo dirbtuvės3

DE PROFUNDIS
„Mirtis sudėtingas ūkis“. Milorad Pavič
 
• ALGIRDAS SELENIS1
• JUOZAS NEKROŠIUS
• res ludentes / žaidžiantys daiktai218

KNYGOS

Svetimame megapolyje – bet jį mylint,

arba Arvydo Juozaičio „Ryga – niekieno civilizacija“,
apdovanota 2011 m. Baltijos Asamblėjos literatūros prizu

RIMA POCIŪTĖ

[skaityti komentarus]

Juozaitis A. RYGA – NIEKIENO CIVILIZACIJA.
– Vilnius: Alma littera, 2011.

Maždaug iki 2007 m., antrosios Prezidentės V. Vykės-Freibergos kadencijos, Ryga „siuto“. Gyveno taip švaistūniškai prabangiai, kaip gyvena pirmą kartą gavusysis progą prisiimti kreditų, dar nežinantis, kad kartais juos grąžinti daug sunkiau nei skubant perimti „naujus“ gyvenimo stilius. Tarptautinis vertimų biuras, verčiantis aplink Baltiją esančioms šalims oficialųjį Europos Sąjungos leidinį, kuriame dirbau nuo 2004 m., įsikūręs prabangioje stiklo „piramidėje“, priklausančioje lietuviui verslininkui ir esančioje toje Rygos dalyje, kuri „į Lietuvos pusę“ (mūsų pravardžiuojamas „Valdo grikiai – Valdo ryžiai“), staiga buvo perkeltas į priešingą Dauguvos krantą, Sarkandauguvą („krasnuchą“); likimo ironija – į dar spėtą prieš krizei viską įšaldant šiaip taip įrengti visai jau suprastėjusios statybos pastatą, nuteptą... ryškiai raudona spalva. Nebebuvo galima nuslėpti, kodėl –­ todėl, kad čia pigiau.

Tai reiškė, kad biuro savininkai liuksemburgiečiai Latvijos krizę iš savo apskaitos skaičiukų įžvelgė anksčiau, negu latviai verslininkai ją sugebėjo pamatyti pro savo langus. Ir kai ta krizė jau buvo matoma nepastabiausioms akims – buvo nyku. Pigaus turizmo srautų nenualinta prabangos oazė – Krišjanio Valdemaro gatvė – lygiagreti Laisvės bulvarui, ištuštėjo tiek, kad atrodė, jog įvyko civilinė katastrofa. Jugendo stiliaus pastatuose įrengti šio meto priemonėmis imituojami „ano laiko“ restoranai išjungė spindinčius sietynus, ir po žvakę primenančia lempele virš baro rymojo viena ar dvi lygiai tiek pat išblėsusios padavėjos. Atkampiose vaistinėse dėmesį patraukdavo tokios scenelės, kai įspūdingai atrodančios personos apsidairiusios rusiškai prašydavo kokių nors tablečių nuo galvos skausmo, kokių paprastesnių. Bankuose –­ tiek „Parex“, tiek „Hansabank“ – prie stalų beliko visai jauni tarnautojai, kurių suprastėjusi apranga ir manieros buvo įrodymas, kad įdarbinti jie yra už tokią algelę, už kokią ankstesnieji „žmogiškieji ištekliai“ būti banko veidu nebesutiko ir greičiausiai su pigiaisiais „AirBaltic“ bilietais per Rygos oro uostą išskrido į kitą jūros pusę. Ir vėl persitvarkyti teko visiems, bet „procesų“ persitvarkymu niekas nedrįso vadinti todėl, kad nebuvo aišku – į kurią viskas pusę... Bet tikrai nebe į gerą. Lietuvoje pasakius, kad tebesi Rygoje, galėjai tikėtis tik su nuostaba ir užuojauta metamų žvilgsnių – juk būtent „ten pas jus, Rygoje“ yra blogiausia, ir kaip tu, besitrindamas tarptautinio verslo samplaikose, dar nesugebėjai katapultuotis į Vakarus? Krizė buvo ir Lietuvoje, bet čia „pasiskolintasis“ gyvenimo klodas jau šiaip taip buvo sukibęs su gyvenimo moliu, o Rygoje – tą visuomet intuityviai suvokia lietuviai –­ daug kas yra tik brangaus šampano ar šampūno purslai, ką ir kaip beužjausti, jeigu toks šito megapolio gyvenimo stilius – be išlygų užsiplėšti kiek galima daugiau, tikintis, kad paskui bus galima visas aplinkybes savo naudai pasukti...

Tokia būtų įžanga kalbant apie Arvydo Juozaičio knygą „Ryga – niekieno civilizacija“, kuri buvo parašyta atvykus į Rygą būtent tuo metu, kai visi joje buvę ne latviai, taip pat didelė dalis tų, kuriems Latvija yra tėvynė, atkakliausiai siekė vieno – rasti būdų ištrūkti iš šios šalies, sugebėjusios susirinkti daugeliu atveju blogiausius ES įvertinimus. A. Juozaitis ir vėl judėjo prieš masinį srautą. Dėl Lietuvos kultūros ministerijoje įsitvirtinusios nuostatos, kad vadinamasis kultūros atašė tikrai nereikalingas toje šalyje, kurioje šių eilučių autorės įsitikinimu jis visų reikalingiausias – Latvijoje – atsidūręs tarsi emigracijoje savo valia, jis nusprendė atmesti bet kokių aplinkybių diktatą ir suformuoti savo paties tikslus. Tai reiškė, kad pervažiavęs iš Kaliningrado į Rygą (tikėdamasis darbo kultūros srityje, kuri pagrįsta diplomatinėmis struktūromis, bet to, kas buvo lyg ir žadama, nebesulaukęs, nors jau buvo išsikrovęs lagaminus), studijos apie šį didmiestį autorius tolesnio gyvenimo atskaitos tašku vis dėlto pasirinko patį buvimą jame. Tolesnį gilinimąsi į megapolį, tęsiamą po analogiškų savarankiškų kultūros studijų Kaliningrade, tapusių knyga „Karalių miestas be karalių“ („Eglės“ leidykla, 2006). Drąsesnį mąstymą apie išorinį pasaulį, išreikštą žvilgsniu į specifinę, „kitokią“ jo dalelytę – „svetimą“ miestą. Galimybę netiesiogiai Lietuvai pasakyti tai, ką iškart skubėtų paneigti savo interesų turinčios jėgos. Knygos medžiaga itin intensyviai rengta 2008–2009 m., o rašyta ir redaguota ji apie trejus metus, surenkant iš įvairiausių rašytinių šaltinių apie Rygą tą medžiagą, kuri galėtų būti įdomi lietuviams skaitytojams, į tekstą sklandžiai įterpiant įvairių „žurnalistinių“ aktualijų, – daugiausia iš spaudos ar iš kitų žiniasklaidos priemonių laidų surinktų komentarų ir apibendrinimų apie šiandieninės Latvijos situaciją. Tokių puslapių vertė nesumažės ir vėliau: juk stilingai perteiktomis nuomonėmis ir požiūriais su studijos autoriumi pasidalijo ir žinomi Latvijos žmonės.

Kristinė Gansonė, „Aber Line“ bendrovės, kuri užsiima ir knygų leidyba, vadovė, vos pavarčiusi knygą, pasakė, jog taip „apie Rygą, pasirinkdamas „civilizacijos“ sąvoką, tuo neseniai buvusiu gūdžiu metu tikrai nebesiryžo mąstyti net joks latvių autorius. Tai stulbinantis lietuvio pasiryžimas“.

Jei yra knygų, kurios padeda supras­ti, ką iš tiesų reiškia žodis „iššūkis“, kuris neseniai tapo labai madingas, bet ne visada vartojamas tada, kai tikrai būtina, tai „Ryga – niekieno civilizacija“ yra keleriopas iššūkis: jos tikslas – pateikti socialinio ir kultūrinio gyvenimo šiandieninėje Latvijoje perspektyvą net tik nevengiant atkapstyti bet kurio reiškinio istorinių šaknų, bet ir su didžiausiu malonumu leidžiantis į tokį tyrimą, kuris priartėja prie mokslinio. Knygoje stengiamasi aprašyti tokią gyvenimo realybę, kokią buvo galima pažinti labiausiai slėgusiu ekonominės krizės laikotarpiu 2008–2011 m.; siekiama atskleisti latvių tautos, kalbos ir bendruomenės jausmo plėtrą, šiai tautai gyvuojant daugelio kultūrų regione ir tokiomis aplinkybėmis, kai tiesiog drasko politinių jėgų konfrontacija, gebanti pavojingai įsiūbuoti ir tas visuomeninio gyvenimo sferas, kurių kitose šalyse nepajėgtų.

Ši studija primena Jameso Joyse’o „Ulisą“, tik kitame laike ir erdvėje: klaidžiojimas painiais Rygos skersgatviais nuveda ne tik į istorijos gelmes, bet ir į asmenines refleksijas, šmėstelėję praeiviai pradeda virsti personažais... To gal net nepastebi pats draminio teksto kūrimo priemones įvaldęs autorius, bet fiksuoja atidus skaitytojas. Pasakojimą subjektyvumas, paprastai būdingesnis meniniam, o ne publicistiniam tekstui, atveria potekstę – tai pasakotojo savasties, savimonės formavimasis, įsikūnijimas, simbolių radimas, gilinimasis į kitokią, naujai „užkariaujamą“ realybę. Susitikimas su pačiu savimi „svetimame“ mieste.


Ar suprantate, kokia trapi yra ta civilizacija, kurioje gyvenate?

Šią knygą visiškai suprasti galima tik pasitelkus tris kontekstus. Pirmasis iš jų, žinoma, yra Lietuvos. Baltijos Asamblėjos literatūros, meno ir mokslo premijų komisijoje Lietuvai atstovavęs rašytojas Danielius Mušinskas teigė, kad „Juozaitis nėra tas rašytojas, kuris rašo klasikinę prozą. Jo rašymo stilius naujas, meninei publicistikai neįprastas“. Todėl ši jo knyga turėtų tapti tam tikru orientyru tolesnei lietuvių publicistikos raidai, nes aktualizuoja būtinybę peržiūrėti publicistikos vertinimo kriterijus. Tenka paminėti ir tai, jog trūksta paprasčiausių informacinio pobūdžio leidinių apie Latviją ir Rygą, tad A. Juozaičio knygą daug kas ima į rankas kaip žinyną: Lietuvoje pagaliau atsirado solidi, „enciklopediška“ ir kartu labai šiuolaikiška knyga. Ieškantieji įvairiausių sričių informacijos ir paaiškinimų jau nebesijaus stovintys vidury Rygos, girdintys paskirus atpažįstamus žodžius, bet nepajėgiantys pagauti jų prasmės. A. Juozaitis sugebėjo atrinkti tuos Rygos „civilizacijos“ aspektus, kurie lietuviams tikrai aktualūs, kurti dar vieną lygmenį – nuolat kreipti informacijos srautą taip, kad jis būtų pritaikytas būtent lietuvių mentalitetui ir dvasinėms reikmėms. Tai ir labai įpareigojanti knyga: jau nebebus kaip rašyti, kalbėti ir mąstyti apie Latviją, įvardijant vos kelias, kartais nuo sovietmečio laikų lietuvių atmintyje tebeišlaikytas, realijas.

Dvidešimt keturis „Rygos civilizacijos“ tyrimo aspektus, aprėpiančius Rygos socialinį ir kultūrinį gyvenimą, simboliškai vadinamus vigilijomis, į visumą sieja viena koncepcija – mintis apie Baltijos civilizacijos trapumą globalizacijos laikais. Knygoje atkakliai kartojamas klausimas, nepaliekantis vietos naivumui: ar suprantate, kad baltų civilizacija atsirado kaip atsitiktinių aplinkybių, kurios palankiai klostėsi iki pat Lietuvos ir Latvijos moderniųjų valstybių susikūrimo, rezultatas? Ar suvokiate, kad sovietmečiu ji buvo sugriauta daug labiau nei įmanoma apskaičiuoti, o sovietizacijos žymės iki šiol neišdilusios? Ar esate pasirengę atpažinti pavojaus, kurį kelia naujoji globalizacija, plintanti ir kartu su ES plėtra, ženklus? Atsakymas, kurį pateikia knygos autorius, būtų toks –­ tol, kol neprisiimate asmeninės atsakomybės už savo mažytę civilizaciją, ji lieka niekieno.

Kitas kontekstas, kuriame skleidžiasi knygos prasmės, yra latviškasis. Latvijos visuomenę jis turėtų nustebinti, leidžiant suvokti, kad gali būti ir kitoks santykis su problemomis, kurios vien dėl skirtingų etninių grupių gyvavimo šioje šalyje niekad nebuvo vertinamos vienodai. Parodyti, kaip „svarbios nuomonės reiškėjas“ – intelektualus lietuvis – vertina procesus, vykstančius šioje šalyje pastaraisiais metais. Knyga atveria margą Rygos panoramą, kurioje daugiausia lemia dviejų etninių grupių (latvių ir rusų) sambūvis ir konfrontacija. Manytume, norėdamas perteikti to sudėtingumo įspūdį, autorius ryžosi pavartoti žodį „civilizacija“, kuris, kaip mokslinė sąvoka, čia skamba itin neįprastai. Ypač pridėjus: tai niekieno civilizacija. Tokia pozicija provokuoja: bent dalis skaitytojų norėtų „atiduoti“ Rygą latviams ir sudėlioti aiškesnius akcentus. Tačiau A. Juo­zaitis sugebėjo parašyti knygą taip, kaip ją būtų rašęs koks nors atvykėlis iš Vakarų Europos: jautriai stebėdamas kiekvieną šio Rytų Europos didmiesčio, centrinio Baltijos šalių miesto, į kurį vienaip ar kitaip veda visų latvių keliai, gyvenimo apraišką, bet likdamas niekam iš anksto neįsipareigojęs.

Trečiajame – universaliame Europos kultūros – kontekste ši knyga yra pavyzdys, kaip tyrinėtojas turi derinti asmenines simpatijas tam tikrai kultūrai, etninei grupei, kultūros reiškiniams ir būtinybę neiškreipti daugiasluoksnės visuomenės vaizdo. Rašytojas turi išsiugdyti nepriklausomo tyrėjo įgūdžius, kad prisikastų iki megapolio reiškinių esmės. Reikia pastebėti, kad autorius pajėgia aprėpti visą prieštaringų aspektų įvairovę ir rašyti įtikinamai, nes remiasi asmenine patirtimi, ryšiais bei plačia prieinama medžiaga, sakysime, tyrimais apie rusų bendruomenių įtaką Baltijos valstybių didžiųjų miestų gyvenimui.


Ši knyga – ir gera literatūra

Nors „Ryga – niekieno civilizacija“ aiškiai padalyta į dvidešimt keturias sritis (apie Latvijos istoriją, teatrą, žiniasklaidą ir pan.) ir jau pati tokia struktūra yra informuojanti, ją tebegaubia intrigos pažadas ir paslaptingumo atmosfera: o apie ką ši knyga? Tad nenuostabu, kad teko girdėti net sakant, jog tai – „naujas Juozaičio romanas“.

Būdamas devyniolikos knygų (publicistikos, dramų, novelių ir romano) autorius, turėdamas filosofijos dėstymo ir žurnalistinės patirties, A. Juozaitis sukūrė specifinį literatūrinį tekstą, kuris yra tikras postmodernus žanrų, stilių ir literatūrinio vaizdavimo palimpsestas. Autorius kėlė tikslą tiesiog enciklopediniu mastu atspindėti prieštaringą Latvijos visuomenės ir kultūros raidą, užfiksuoti visas pastebimas tendencijas, todėl čia girdimi bent trys balsai.

Pirmasis balsas yra pasakotojo, kuris intelektualumu prilygsta pačiam autoriui. Tačiau skaitytojas paskęstų itin koncentruotos informacijos sraute, kuris plaukia kartu su istorinių vyksmų paaiškinimais. Tad čia, kaip dramoje, atsiranda dar dvi figūros, primenančios chorą arba lietuvių ir latvių „sveiko proto balsą“. „Karščiausiose“ situacijose jos padeda atkurti pusiausvyrą, parodo tam tikro socialinio sluoksnio arba nacionalinės grupės požiūrį, kuris galbūt būtų užgožtas, jeigu būtų atspindima tik autoriaus nuomonė. Du personažai – lietuvis Kindziulis ir latvis Kindziulis, įkišdami savo trigrašį apie tai, kaip „iš tiesų viskas yra“, ar pažerdami burleskiškų komentarų, suardo bet kokią pradedančią vyrauti perspektyvą. Tie jausmai ir įžvalgos netelpa tarp publicistinio ir plačiai auditorijai adaptuoto mokslinio teksto eilučių ir yra ne mažiau svarbūs nei informacinis ir vaizdinių klodas.

Būdamas iš esmės publicistinis, knygos tekstas, įsižiūrėjus į jo mikrostruktūras, yra panašus į meninį. Jo vaizdiniai, simboliai ir metaforos, pats kalbos vartojimas, imituojantis miestiškus stilius ir sociolektus, atskleidžia psichologiniu požiūriu kitokius „išgyvenimo būdus“, pasirenkamus „miesto vaiko“ lyginant su „gamtos vaiku“. Tekstas perteikia tą intensyvumą, su kokiu tyrinėjama megapolio aplinka.

Knygą „Ryga – niekieno civilizacija“ labiausiai norėtųsi girti už aistrą tyrinėti, smelktis į realybę net kritinėse situacijose, kurias išgyvena visuomenė. Kita civilizacija čia tarsi apglėbiama su „nuotykių ieškotojui“ būdingu smalsumu, humanizmu ir pagarba tiems įvairių tautybių žmonėms, tarp kurių gyvenama. Ir dėl kurių pradedama gyventi. Retai kada knyga būna tokia patraukli ir dėl reikšmingų idėjų, ir dėl mažiausių smulkmenų.


Atliktas ar tik... pradėtas darbas?

Jei Lietuvoje yra žmogus, galintis įtikinti, kad Lietuva ir Latvija turėtų ir, svarbiausia, galėtų susisaistyti konfederacijos ryšiais didelių Baltijos šalių demografinių problemų akivaizdoje, – tas žmogus yra Arvydas Juozaitis. Ir jeigu atsitiktų taip, kad jį vėl įtrauktų politikos sūkuriai, norėtųsi palinkėti, kad tai būtų baltų nacijos konsolidavimo politika. Bet norėtųsi, kad autorius ir toliau prisidėtų prie humanitarinės kultūros kūrimo, toliau teberašytų ir šią knygą. Ir ką tai turėtų reikšti?

Kaip buvo minėta, studija apie Rygą buvo parašyta per labai konkretų laikotarpį, tad atspindi jo realijas. Dabar, 2011-aisiais, Ryga jau daug kuo kitokia. Internete peržiūrinėdama daugybę įrašų apie knygą „Ryga – niekieno civilizacija“, ieškojau, ar kas nors yra atkreipęs į tai dėmesį ir kinziuliškai gudriai paklausęs: kaipgi taip, šitoks tomas, o man primena laikraščio tekstą?.. Gerai tai ar blogai? Juk būtų įprasčiau, jei autorius, užsimojęs išleisti tokią knygą, kokiai parengti būtų galima sutelkti net instituto komandos pajėgas, būtų atrinkęs medžiagą taip, kad ji kuo ilgiau nenuvertėtų šiais be galo greit senstančios informacijos laikais.

Žinant, kad po teksto redagavimo liko dar nepublikuotos medžiagos, būtų galima pasiūlyti autoriui dvi galimybes tęsti pasakojimus apie Rygos civilizacijos „egzotiką“: po kiek laiko leisti papildytą leidinį, kuriame būtų sutelkta daugiau „nevienadienės“ informacijos, arba po kelerių metų padaryti naują tos civilizacijos tiriamąjį pjūvį – parašyti, sakysime, 2013-ųjų vigilijas... Ar tai būtų įgyvendinama? Juk ši knyga, net jau gulėdama ant mano stalo su autoriaus autografu, tebeatrodo... tokia, kurios vienas žmogus niekaip nebūtų įstengęs parašyti.


 

Skaitytojų vertinimai


73101. j.p.2011-10-31 19:10
išami knyga apie Latviją reikalinga. maai turime informacijos apie šią šalį. bet Juozaičio įžvalgumu labai abejoju. modernių filosofų galvos tiek prikimštos įvairiausio šlamšto, kad jis apemdo bet kokį skaidrų matymą. juk esam labiau linkę matyti proto, o ne kūno akimis.

73320. lokys2011-11-05 15:33
Knyga STULBINA LATVIŲ TAUTOS MENKINIMU ir PATAIKAVIMU RUSAMS, o Pociūtė stulbina tuo, kad žeria tokias panegirikas, kurios nieko bendra neturi su knyga

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 2 iš 2 
5:21:48 Nov 7, 2011   
Oct 23 Nov 22
Sąrašas   Archyvas   Pagalba