Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-01-18 nr. 3173

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• PĒTERS BRŪVERIS25
• KRONIKA2
• KITAME NUMERYJE5

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI1

AKTUALIJOS 
• Stasys Stacevičius.
ŽMOGUS IR VANAGAS
5

ATMINITS 
• Ineza Juzefa Janonė.
„LEISKITE MAŽUTĖLIAMS EITI PAS MANE“

KNYGOS 
• „ANGELAI (IR DEMONAI)“
• „GAVĖNIA“
• „MYLIMOJO GYVENIMAS“1
• „25 ŽINGSNIAI NORINT SUPRASTI BIBLIJĄ“
• Alfredas Guščius.
PAČIAM IŠ SAVĘS IR IŠ KITŲ
• Jūratė Baranova.
TAS TYKUS IR ŠVELNUS PRALAIMĖJIMO SKONIS
6
• BALTIJA 2007: KATINAI, KATINAI IR JOKIŲ PARULSKIŲ!
• (PA)SKAITINIAI17
• NAUJOS KNYGOS

TEATRAS 
• ALVIS HERMANIS: „NEREIKIA BAUGINTI ŽIŪROVŲ“
• Skirmantė Jonuškaitė.
LIETUVIŠKI BATUOTO KATINO ISTORIJOS POSŪKIAI
1

DAILĖ 
• Remigijus Venckus.
„VIRUS“ VISUR
• Julija Petkevičienė.
GRIKIS
15
• Jolanta Sereikaitė.
„APIE REPLIKĄ“
2

PAVELDAS 
• Eglė Virpilaitienė, Eglė Piščikaitė, Paulius Zovė.
RESTAURUOTAS ROKIŠKIO GRAFYSTĖS ŽEMĖLAPIS
3

POEZIJA 
• MEILĖ KUDARAUSKAITĖ3
• STANISLOVAS ABROMAVIČIUS5

PROZA 
• Ričardas Kalytis.
LUŠA
2

VERTIMAI 
• Nora Ikstena.
SŪNUS
6

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• ŠIUOLAIKINĖS LIETUVIŠKOS PJESĖS LONDONO SCENOJE: PIRMIEJI ATSILIEPIMAI1

KULTŪROS DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
 Mindaugas Peleckis.
J. BLAVATSKAJA: MOTERIS, ĮKVĖPUSI EPOCHĄ
25

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Mindaugas Peleckis.
AISTĖ SMILGEVIČIŪTĖ IR „SKYLĖ“: MUZIKA, VIS DAR GALINTI NUSTEBINTI
15

KRONIKA 
• SANKIRTOS1
• NAUJI ŽURNALO „VILNIUS“ NUMERIAI
• AR ELITUI PAKELIUI SU GRAFOMANIJA?67
• PASTABOS DĖL SVETIMVARDŽIŲ RAŠYBOS PRISTATANT V. URBUČIO KNYGĄ „LIETUVIŲ KALBOS IŠDAVYSTĖ“8
• GEDIMINAS PEMPĖ 1921 01 15–2008 01 021
• KĘSTUTIS ŠIDIŠKIS 1950 07 23 – 2008 01 14

SKELBIMAI 
• LIETUVOS TŪKSTANTMEČIO MINĖJIMO DIREKCIJA PRIE LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTO KANCELIARIJOS SKELBIA1

DE PROFUNDIS 
• ALUYZAS LITRELIS IR S. S..
NE ENŠTEINU TRENKTI
7

KULTŪROS DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS

J. BLAVATSKAJA: MOTERIS, ĮKVĖPUSI EPOCHĄ

Mindaugas Peleckis

[skaityti komentarus]

iliustracija

Moterys mūsų pasaulyje darosi vis įtakingesnės. Nuo moderniųjų laikų jos tapo kur kas laisvesnės: kai kuriose šalyse, pvz., JAV balsavimo teisę įgavo dar XIX a., Australijoje – 1902 m. (tiesa, aborigenų moterys – tik 1967 m.), Suomijoje –­ 1906 m., Prancūzijoje – 1944 m., o kai kuriose itin konservatyvaus islamo arabų šalyse moterys neturi teisės balsuoti. Vakarų pasaulyje laikai pasikeitė – visas pasaulis gedėjo nužudytų Indijos premjerės Indiros Gandhi (1917–1984), princesės Dianos (1961–1997), Rusijos žurnalistės Anos Politkovskajos (1958–2006) ir Pakistano politikės Benazir Bhutto (1953–2007). Tačiau šis tyrimas – ne apie nužudytas moteris ir ne apie feminizmą, o apie moterį, kurios charizma padarė įtaką visai epochai – nuo XIX a. pabaigos iki šių dienų. Tai – moteris, populiariai vadinta madam Blavatskaja. Pasiaiškinkime, kuo ji tokia įtakinga, kad net UNESCO 1991-uosius buvo paskelbusi Blavatskajos metais.

Teosofijos draugijos įkūrimas

Teosofijos draugijos įkūrėja Jelena Petrovna Gan gimė 1831 m. tuometiniame Rusijos imperijos mieste Jekaterinoslave (dabar – Ukrainoje esantis Dnepropetrovskas). Jos tėvas Peter von Hahn (1798–1873) buvo didikas iš Vokietijos, vos 28 metus gyvenusi motina Jelena Fadejeva (1814–1843) – rašytoja, slapyvardžiu Zinaida Rževa, išleidusi apie tuziną romanų (ją žymus to meto literatūros kritikas Visarionas Belinskis pavadino rusų George Sand). Kiti Jelenos giminės taip pat nebuvo iš kelmo spirti: pusbrolis Sergejus Vitte’as – premjeras caro Nikolajaus II laikais, senelis Andrejus Fadejevas – Saratovo, vėliau Tifliso (dabar –­ ­Tbilisis) gubernatorius, močiutė Jelena (dar žinoma kaip kunigaikštienė Dolgorukaja) taip pat žinoma aukštuomenėje. Todėl nenuostabu, kad jaunoji Jelena augo dvasingumo ir kultūros pasaulyje ir susidomėjo antgamtiniais dalykais.

Jelena ištekėjo vos šešiolikos už 40-mečio Erivano (dabar – Jerevanas) vicegubernatoriaus Nikiforo Blavatskio, kurio pavardę pasiliko visam gyvenimui. Tiesa, būdama karšto būdo, jauna moteris po trijų nelaimingų santuokos mėnesių pavogė arklį ir pabėgo pas senelį į Tiflisą. Senelis ją norėjo išsiųsti pas tėvą į Sankt Peterburgą, bet maištingoji J. Blavatskaja įsėdo į anglų laivą ir nuplaukė į Konstantinopolį (dabar – Stambulas). 1848–1858 m. Jelena apkeliavo pusę pasaulio – buvo Kanadoje, Meksikoje, Pietų Amerikoje, Egipte, Graikijoje, Indijoje, o atvykusi į Šri Lanką tapo budiste. Tada ji pateko į išsvajotąjį Tibetą, kuris dar buvo laisvas nuo kinų priespaudos, ir sutiko Mokytojus (Mahatmas) – ypač tobulos dvasios žmones, iniciavusius ją į slaptas dvasines praktikas.

Po šios – svarbiausios – gyvenime kelionės 1873 m. J. Blavatskaja patraukė į Niujorką, kuriame sužavėjo žmones antgamtinėmis galiomis – aiškiaregyste, aiškiagirdyste, levitacija, išėjimu iš kūno, telepatija, daiktų materializavimu.

1874 m. J. Blavatskaja sutiko gana skeptiškai į antgamtines galias žiūrintį žinomą teisininką ir žurnalistą, pulkininką Henry Steel Olcottą (1832–1907). Įsitikinęs, kad Jelena nemeluoja, jis tapo pirmuoju europiečių kilmės žmogumi, atsivertusiu į budizmą (dėl pastangų jį populiarinti H. S. Olcottas iki šiol gerbiamas net Šri Lankoje). Jis tapo ir Teosofijos draugijos įkūrėju ir pirmuoju prezidentu. Dar vienas teosofijos pionierius –­ Williamas Quanas Judge’as (1851–1896), airių kilmės mistikas, komercinės teisės specialistas.

1875 m. rugsėjį įkurta Teosofijos draugija iškėlė tris pagrindinius tikslus: suformuoti Universaliosios žmonijos brolijos branduolį nepriklausomai nuo rasės, spalvos ar tikėjimo; skatinti žmones domėtis įvairiomis pasaulio religijomis, filosofijos kryptimis ir mokslais; tyrinėti iki šiol nepažintas gamtos paslaptis ir žmoguje slypinčias dvasines galias1.

Teosofijos ištakos ir J. Blavatskajos mokiniai

Madam Blavatskaja knygose (žymiausios – „Atskleistoji Izidė“, „Slaptoji doktrina“, „Tylos balsas“) pabrėžė, kad visos religijos skelbia tiesą, tačiau ją galima suvokti tik įsigilinus į vidinius, ezoterinius klodus. J. Blavatskaja teigė, kad ezoterinės žinios turi būti suderintos su naujausiais mokslo atradimais.

Šie teiginiai – reiškinio, kuris vis labiau plinta (nors kai kuriais atvejais, deja, tampa vien populiariosios kultūros dalimi), vadinamo New age („Naujuoju amžiumi“), pradžia. Tiesa, teosofijos ištakų galima rasti kai kurių ankstesniais amžiais gyvenusių mąstytojų kūryboje; tarp jų –­ žymus vokiečių krikščionis mistikas Jakobas Böhme (1575–1624), ypač pagarsėjęs veikalu „Christosophia“2. Tačiau teosofijos šaknys, pasak J. Blavatskajos – Aleksandrijoje, kurioje gyvenę filosofai save vadino filaletėjais („tiesos mylėtojais“). Pats žodis „teosofija“ (gr. Θεοσοφία, theosophia – „Dievo išmintis“) atsiranda III a. – pirmasis eklektišką teosofinę sistemą sukūrė filosofas Amonijus Sakas (dirbęs nešiku Aleksandrijos uoste), vienas pirmųjų neoplatonikų. Teosofijos terminą vartojo ir neoplatonikai Porfirijus ir Jamblichas. Renesanso laikais, be J. Böhme’s, teosofija darė įtaką astrologui, alchemikui ir magui Kornelijui Agripai (1486–1535), medikui ir alchemikui Paracelsui (1493–1541), medikui, alchemikui ir mistikui, Rožės ir kryžiaus ordino nariui Robertui Fluddui (1574–1637), vėliau – krikščionių teologui, mokslininkui ir mistikui Emanueliui Swedenborgui (tikr. Emanuel Swedberg, 1688–1772).

Grįžkime prie J. Blavatskajos. 1879 m. ji persikėlė gyventi į Indiją, kur susipažino su žurnalistu Alfredu Percy’u Sinnettu (1840–1921), kuris netrukus tapo vienu aktyviausių teosofų. 1882 m. Teosofijos draugija tapo tarptautine organizacija, jos būstinė įsikūrė Indijos Adjaro mieste, netoli Madraso (tamilų kalba –­ Čennai).

J. Blavatskajos kelionės tęsėsi. Ji persikėlė į Vokietiją, kur Ostendėje parašė savo magnum opus (trečioji jo dalis išleista po autorės mirties) „Slaptoji doktrina“, tada apsigyveno Londone, kuriame 1891 m. mirė nuo gripo komplikacijų. Paskutiniai J. Blavatskajos žodžiai buvo tokie: „Nenutraukite gijos! Neleiskite, kad mano paskutinė inkarnacija būtų nesėkminga.“ Madam Blavatskaja buvo kremuota – trečdalis pelenų nusiųsta į Europą, trečdalis – į JAV, paskutinė dalis išbarstyta Gango upėje Indijoje. J. Blavatskajos mirties dieną – gegužės 8-ąją jos sekėjai vadina Baltojo lotoso diena.

Beje, prieš mirtį, 1890 m. rugpjūtį, J. Blavatskaja subūrė „vidinį dvylikos mokinių ratą“, kuriame buvo baronienė Constance Wachtmeister, Isabel Cooper-Oakley, Emily Kislingbury, Laura Cooper, Annie Besant, Alice Cleather, Archibaldas Keightley’s, Herbertas Corynas, Claude’as Wrightas, George’as Robertas Stowe’as Meadas, E. T. Sturdy’s ir Walteris Oldas.3

Mirus J. Blavatskajai, Teosofijos draugijai ėmė vadovauti vėliau itin išgarsėjusi mistikė, kovotoja už moterų teises A. Besant.

Paslaptingieji Mahatmos

Svarbiausią vaidmenį teosofijoje suvaidino paslaptingi žmonės, vadinami Mahatmomis (sanskr. „Didžiosiomis sielomis“), arba tiesiog Mokytojais.

Tiesa, Mahatmomis Indijoje vadino ir politinius veikėjus: Jyotirao Govindrao Phule (1827–1890), norėjusį panaikinti kastas ir kalbėjusį apie moterų švietimą, ar Lietuvoje geriau žinomą Mohandą Karamchandą Gandhi4 (1869-1948), skelbusį ahimsa (neprievartos) doktriną, tačiau, kad ir kaip ironiška, nušautą pakistaniečių ekstremisto Hindu Mahasabhos samdyto žudiko.

J.Blavatskajos teigimu, Mahatmos – realūs (nors galintys gyventi ir be kūno) žmonės, tik kur kas tobulesni. Daugelis jų gyvena Tibete ir jo apylinkėse esančioje mitinėje Šambalos valstybėje. Daugiausia J.Blavatskaja bendravo su Mokytojais, kuriuos vadino Koot Hoomi ir Morya. 1880 m. madam Blavatskaja su jais supažindino A. P. Sinnettą, jis ėmė susirašinėti su Mahatmomis. Taip gimė knygos „Okultinis pasaulis“ (1881), „Ezoterinis budizmas“ (1883) ir legenda tapę „Mahatmų laiškai (1880–1886)“, išleisti Londone 1923 metais. Lietuviškojo vertimo kol kas neturime, tačiau besidomintys gali rasti šiuos laiškus rusiškame leidime5.

Po J. Blavatskajos mirties Mahatma Morya padiktavo Gyvosios etikos arba Agni jogos mokymą Jelenai (1879–1955) ir Nikolajui (1874–1947) Rerichams, bet tai – atskira, gana plati tema.

Vėliau, po Rerichų mirties, atsirado nemažai žmonių, teigiančių, kad su jais telepatiškai bendrauja Mahatmos. J. Blavatskajos ir Rerichų talentu nesinori abejoti, bet daugeliui New age atstovų, „bendraujačių su Mahatmomis“, turbūt tiktų ši garsaus britų sociologo Anthony’o Giddenso (g. 1938) mintis: „Galima būtų sakyti, kad modernybė ardo mažos bendruomenės ir tradicijos kuriamą apsauginį karkasą, nes ji tokią bendruomenę ir tradiciją pakeičia daug didesnėmis, beasmenėmis organizacijomis. Individas jaučiasi apleistas ir vienišas pasaulyje, kuriame jam trūksta psichologinės paramos ir saugumo jausmo, kuriuos garantavo tradiciškesnė aplinka“6.

Teosofija Lietuvoje

Teosofija padarė didžiulę įtaką šios epochos žmonijai, todėl reikia apžvelgti ir jos vertinimus Lietuvoje.

Vienas pirmųjų Lietuvoje apie teosofiją kalbėjo mūsų tautos šviesuolis, mąstytojas, rašytojas Vilhelmas Storosta-Vydūnas (1868–1953), vadovavęs Tilžės teosofų draugijai 1902–1935 metais. „Visa Vydūno kūryba filosofinio pobūdžio. Jos filosofijos pagrindą sudaro idealistinis panteizmas, daugiausia perimtas iš senosios indų filosofijos, į kurią gilintis postūmį davė pažintis su teosofija. Naujesnių laikų filosofines koncepcijas derindamas prie pagrindinių senovės indų filosofijos postulatų, Vydūnas kūrė savo sistemą. Pirmieji Vydūno traktatai „Visatos sąranga“ (1907), „Mirtis ir kas toliau“ (1907), Apsišvietimas (1909), „Gimdymo slėpiniai“ (1909) daugiausia skirti teosofinei būties sampratai aiškinti“7.

Pats Vydūnas rašė: „Šiose dienose labai daug kalbama ir rašoma apie teosofiją ir teosofiškus mokslus. Bet labai retai kas gali apie tuos dalykus kalbėti kaip žinantis, kadangi jie labai aukšti yra. Tačiau žmonės, manydami, kad jie viską žino taip, kaip yra, nesistengia daug apie tai ir svarstyti. Į kokį nors raštą pažvelgę, tuojau rašo ir kalba apie teosofiją, lyg ji būtų koks menkas, ant delno padėtas ir kiekvienam sučiuopiamas dalykėlis. Apie teosofiją visko neįmanoma žinoti, kaip ir apie sąmonę, šviesybę, tamsybę, gyvastį, amžių ir Dievą. Kiekvienas tai suvokti gali tik savo patyrimu. Žodis teosofija yra labai senas ir vartojamas buvo dar senųjų graikų filosofų. Dar apaštalas Povilas kalba (1 Kor. II, 7) apie „paslėptą dievišką išmintį“, kas graikų kalboje žodžiu „,teosofija“ pavadinta. [...] Labai dažnai žodis teosofija statomas šalia žodžio filosofija. Tačiau tuodu žodžiai pagal turinį visai nesulyginami. Žodis teosofija paženklina dievišką išmintį, o žodis filosofija – meilę ir išmintį. Meilę ir išmintį gali turėti kiekvienas ir savo mokslais išreikšti, nors tie mokslai ir nebūtų labai išmintingi. Ne taip yra su teosofija, arba dieviškąja išmintimi. Jos negalima nei pasisavinti, ji nėra nei išgalvojamas dalykas, kaip ir žmogaus sąmonė, taip ir išmintis neišgalvojama. Kas išminties neturi, negali jos pasidaryti. Bet žmogus gyvendamas ir augdamas gali tokį stovį pasiekti, kai jo išmintis į dalykus tenka. Išmintis reikalinga, kad ką išpažinti galėtumei. Be jos ir geriausieji mokslai nesuvokiami ir išlieka niekais ir paikyste. Todėl ir dažnai atsitinka, kad žmogus kalba apie jam neprieinamus dalykus kaip apie paikystes, svajones, fantazijas, o aiškiai matoma, kad jisai savo kalbėjimu vien tik savo išminties stoką paslėpti nori. Geriau būtų, kad jis pradėtų tyrinėti tai, ko jis išpažinti dar negali. Taip kartais ateina suvokimas ir gali prašvisti išmintis. O kad žmogus aukščiausiai išminčiai, būtent dieviškai, arba teosofijai, iš visos širdies atsiduoda, tokiu būdu geisdamas prie jos prisiartinti, tada ji, teosofija, prie jo prisiartina ir patį žmogų pasisavina. Nėra dieviška išmintis visuomet žmogaus artybėje ir laukia, kad ji galėtų jame apsireikšti. Kadangi žmogus, kaip ir šiaip viskas, iš Dievo parėjęs, todėl ir jo esybė yra dieviška. Bet žmoguje nėra nieko dieviško, kol jis apie tai nieko nežino. Ir kaip žmogus be išminties ir be sumanymo tiktai gyvulys, taip jis be dieviškos išminties tiktai žmogus. Bet jis turi kilti link Dievo. Ir kai tik jame dieviška išmintis užteka, iškart Dievas žmoguje apsireiškia, žmoguje išsipažįsta. Dieviška išmintis yra šviesa, su kuria žmogus apšviestas, arba krikščionis pastoja, ir be kurios nėra jokios tikybos (vieros), jokios tikros filosofijos, jokio tikro išpažinimo ir jokio aukštesnio mokslo“8.

Šiuo metu Lietuvoje veikia organizacijos, pripažįstančios teosofiją – 1988 m. įsteigta Vydūno draugija (pirmininkas –­ prof. hab. dr. Vacys Bagdonavičius) ir 1989 m. atkurta Lietuvos Rericho draugija (pirmininkė – Irena Zaleckienė). Beje, rerichiečiai buvo susibūrę dar 1935–1940 m. Po garsiuoju N. Rericho Paktu (dėl kultūros vertybių išsaugojimo pasaulyje) pasirašė 66 žymūs Lietuvos meno ir kultūros veikėjai, tarp kurių buvo dailininkai Antanas Galdikas, Leonas Truikys, Antanas Žmuidzinavičius, rašytojai ir poetai Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, Liudas Gira, Vincas Mykolaitis-Putinas.

Veikiausiai teisus A.Giddensas, teigęs: „Religija ne tik neišnyko. Visi matome, kaip aplinkui kuriasi naujos religinio jautrumo ir dvasinių siekių formos. [...] Naujos religijos ir dvasingumo formos pačia tikriausia prasme parodo sugrįžtant tai, kas buvo nuslopinta, nes jos tiesiogiai kelia moralinės gyvenimo prasmės klausimus, kurių taip nuodugniai linkusios kratytis modernios institucijos“9.

______________________________

1 H. P. Blavatsky. Key to Theosophy. – New York, 1889, p. 39; http://www.theosociety.org/pasadena/key/key-hp.htm.

2 Jakob Biome. Christosophia ili Put k Christu. – Sankt Peterburg: A-CAD, 1994.

3 http://www.robotwisdom.com/jaj/theosophy.html.

4 Pirmąsyk M. K. Gandhi Mahatma pavadino Rabindranathas Tagore. Krishna Dutta, Andrew Robinson, Rabindranath Tagore. „An Anthology“. – New York: St. Martin’s Press, 1997, p. 2.

5 Pisma Machatm, Samara, Rerichovskij centr duchovnoj kultury, 1993.

6 Anthony Giddens. „Modernybė ir asmens tapatumas. Asmuo ir visuomenė vėlyvosios modernybės amžiuje“. – Vilnius: Pradai, 2000, p. 50.

7 http://vyduno.draugija.com/?_nm_mid=TWl3d0xEQXNNQ3d3&_nm_lid=0&session=no.

8 Vydūnas. Raštai, T. 3. – Vilnius: Mintis, 1992. p. 14–15; http://siauliai.mok.lt/rerichas/teosophy/vydunas.htm.

9 Anthony Giddens. „Modernybė ir asmens tapatumas. Asmuo ir visuomenė vėlyvosios modernybės amžiuje“. – Vilnius: Pradai, 2000, p. 265.

 

Skaitytojų vertinimai


44408. tatanka2008-01-22 01:52
1.Šambala nėra mitinė Tibeto valstybė. Ją (jos buvusią vietą su įrodymais) jau atrado prieš keleta metų keliautojai, buvo rašyta Oracule (su daugybe nuotraukų). Galite pasiskaityti pasiieškoję google. 2.Teosofija nėra religija.

44415. tatankai2008-01-22 08:44
Siame straipsnyje ir nerasoma, kad teosofija - religija, ji, kaip teigia "Slaptosios doktrinos" paantraste - "mokslo, religijos ir filosofijos sinteze". Sambala yra mitine, taciau ja REALIAI gali surasti tik tie, kurie tam jau pasiruose. Nurodykite tikslia nuoroda del "Sambalos atradimo", nieko apie tai neteko girdeti. Gal jau ir turistines keliones ten organizuojamos? :)))

44416. tokie du2008-01-22 10:05
Paleckis atsieit politikuoja, Peleckis buktai raso. Du grafomanai, tik viena jau isvijo, dabar kito eile artinasi.

44421. tokiam vienam - pagarbiai tatanka2008-01-22 12:35
uz ka taip nekenciate zmoniu? Kas kur kada is kur mane isvijo? Kodel turi vyti? Kodel nebegu? Kodel nereikia niekur begti? Jei pats (pati, tikriausiai) esi ne grafomanas, tai, prasau, rasyk ne apie savo pykti, o duok geru ideju. Nurodyk trukumus polemizuodamas, o ne spjaudydamasis. Skaityk Vyduna, Rericha, Blavatskaja. Tol, kol prasvieses.

44423. ->tatankoms2008-01-22 12:48
Gydykis, Pelecki, kol nevelu...

44424. to 444232008-01-22 13:15
Jei sveika siela, sveikas ir kunas. Ir atvirksciai. Tada pagyti padeda aukstesniosios jegos, nereikia jokiu vaistu, ligoniniu, o tokio zmogaus kaip tamsta nesvarios mintys ir nesvarios rankos (kurios nelinki gero artimam) tik troksta izeisti, kenkia paciam sau labiausiai, nors bando nuodyti ir aplinka. Apsinuodija patys savimi ir... Skleiski pozityvias mintis: veidas prasvieses, tik tada zmones tavimi patikes.

44426. pikciurnoms2008-01-22 14:33
kad ir kaip skaiciau, straipsnyje jokio pykcio nepastebejau, priesingai, o stai komentaru piktumas tiesiog stebina...

44428. to 444262008-01-22 15:32
cia ir kalbama apie vieno komentatoriaus piktuma, t.y. grasinima. Verciau dometusi, kaip vieni sugeba ikvepti visa epocha, o kiti - tik istumti i depresija...

44430. to 444282008-01-22 15:43
visiskai pritariu, juk yra daug zmoniu, apie kuriu veikla mazai zinome, taciau "nematomame fronte" jie yra padare labai daug...

44438. to 444302008-01-22 17:43
nematomo fronto ligoniai...:))) nenulaikantys slapimo...:)))

44450. Alma2008-01-22 20:13
Keista, kad nepaminėti specifiški Lietuvos rerichistų santykiai su Rusija ir jos slaptosiomis tarnybomis prieš antrąjį pasaulinį karą. Tai būtų įdomesnė tema, nei paprasta informacija apie tai, kas ir taip seniai žinoma.

44452. Onė2008-01-22 20:39
Įspūdis, kad retas skaitė jos rašliavas. Nykuma. Bet man ir Albertėlis Šveicoriukas juokingiau už Hašeko Šveiką. Pa-si-kartosiu -- mėgstu negyvus pozityviuosius optimistus. Vau, kodėl Motinos Teresės neminim?

44461. to 444382008-01-23 00:46
slapimas gydo. tik turi buti svarus, kad ji galetum gerti vietoj vaistu.

44472. :)))2008-01-23 13:07
šlapimosofai.

44474. to 444722008-01-23 14:08
ir sudas gydo. Ir dar labai daug kas. na ir kas? taciau niekas negydo nesvaraus.

44475. Raima2008-01-23 14:35
Komentatoriai rodo lygi!

44477. Saule2008-01-23 17:08
TO 44472,kokia tai liga?

44479. Saulei2008-01-23 18:45
taigi parašyta.

44498. Sergejus Vitte’as 2008-01-24 13:34
Sergejus Vitte’as prie ruso buvo tiesiog Vitė, na, jeigu ne pagal Urbutį, Vitte. Bet ne `as. O kompiliacijų tokio lygio LM galėtų ir nedėt.

44526. Perskaičius straipsnį2008-01-25 01:17
Trumpai: prisigyvenom.

44542. siulymas2008-01-25 13:04
Gal gerb. Peleckis galetu parasyti straipsni apie burtininke Lena Lolisvili?..

44549. Vilniaus savivaldybėje - darbuotojas vaiduoklis2008-01-25 19:30
Per darbo mėnesį Viešųjų ryšių skyriaus valdininkas darbe pasirodė vos kelias dienas. http://www.lrytas.lt/videonews/?id=12012801941199801645&sk=1

45634. kaip tik radau šį tą "gražaus" apie Rerichus2008-03-05 00:21
Tibeto paslapčių pėdsakais Rerichai GPU ir NKVD tarnyboje Petras KATINAS Nikolajaus Rericho portretas, kurį 1928 metais nutapė jo sūnus S.Rerichas Praeituose „Horizontuose“ rašėme apie Trečiojo Reicho vadovų – Hitlerio, Himlerio ir kitų – organizuotą ekspediciją į Tibetą ieškoti tariamos pasaulio ašies, esančios paslaptingojoje Šambaloje. Tačiau nei Dievą, nei velnią netikėję bolševikai kur kas anksčiau už vokiečių nacius susidomėjo paslaptinga šalimi – Tibetu. Tam buvo pasitelkti žinomiausi čekistai, užverbavę garsųjį dailininką ir mokslininką Nikolajų Rerichą. Tiesa, mokslininku jį galima vadinti gana sąlyginai, nes mistikos ir fantastiškų pranašysčių mokslo sričiai nepriskirsi. Iki bolševikų revoliucijos N.Rerichas turėjo tikrojo valstybės patarėjo („statskij sovetnik“) laipsnį, kuris prilygo armijos generolo majoro ir karo laivyno kontradmirolo laipsniui. 1899 metais N.Rerichas baigė Peterburgo universiteto Juridinį fakultetą. Kartu su juo mokėsi ir būsimasis bolševikų vyriausybės užsienio reikalų ministras (tada vadintas komisaru) Georgijus Čičerinas. N.Rerichas susidomėjo Tibetu jau jaunystėje, o Rusijos caras Aleksandras III ir labai įtakingas ministras J.Vittė labai gerai įvertino N.Rericho bičiulio užsienio reikalų ministerijos pareigūno gydytojo tibetologo P.Badmajevo išsamų filosofinį-istorinį traktatą, pateiktą carui. Šį traktatą A.Badmajevas parašė po ekspedicijos į Kiniją, Mongoliją ir Tibetą. Savo pranešime carui jis išdėstė Kinijos, Mongolijos ir Tibeto „taikaus“ prijungimo prie Rusijos imperijos projektą. A.Badmajevas tuo klausimu ne kartą kalbėjosi ir su paskutiniuoju Rusijos caru Nikolajumi II. 1898 metais į Peterburgą atvyko neformalus Tibeto pasiutinys Agvanas Doržijevas (Chambo Agvan Doržijev, kas tibetiečių kalba reiškia „Griaustinio aidas“). Vėliau, po bolševikų revoliucijos, buriatas A.Doržijevas buvo oficialiu Tibeto Dalai Lamos pasiuntiniu Rusijoje. A.Doržijevas dirbo Rusijos, vėliau bolševikų žvalgybai ir nuolat įtikinėjo Dalai Lamą prijungti Tibetą prie Rusijos, kuri esą apginsianti jį nuo anglų. N.Rerichas susipažino su A.Doržijevu 1909 metais. Jau tada, tuoj po vedybų su ekscentriška mistike Jelena Šapošnikova, kuri 1907-aisiais paskelbė turėjusi stebuklingą regėjimą ir jai pasirodęs Mokytojas ugnies angelo pavidalu, o tas Mokytojas buvęs jos vyras, N.Rerichas įstojo į vieną martinistų masonų ložę. Jau būdamas akademikas, jis tapo aktyviu tos masonų ložės veikėju. Tuo metu šioje ložėje atsirado aktyvus bolševikų pogrindininkas būsimasis VČK-OGPU specialaus skyriaus viršininkas Glebas Bokija. Šios masonų ložės nariai labiausiai domėjosi Rytų religinėmis filosofinėmis srovėmis, o N.Rerichas tuo domėjosi ypatingai. Už tai jam net buvo suteiktas okultinis vardas „Fujama“. 1910-1912 metais N.Rerichas daug prisidėjo prie budistų šventyklos statybos Peterburge, išpuošė ją savo freskomis. 1918-aisiais bolševikai konfiskavo Rerichų šeimos turtą. Jis pats tuo metu su šeima buvo Suomijoje. 1918 m. lapkričio 8 d. Stokholme buvo atidaryta personalinė N.Rericho kūrinių paroda. Tada, kaip teigia rusų rašytojas ir publicistas Antonas Pervušinas savo neseniai išleistoje knygoje „Okultiniai NKVD ir SS karai“, N.Rerichą ir užverbavo VČK užsienio žvalgybos skyrius. Čekistų šnipai, įteikę N.Rerichui didelę pinigų sumą, įkalbėjo jį vykti į Vokietiją – mat tuo metu Maskvos bolševikai rengė joje komunistinį perversmą. Todėl manoma, kad čekistai, užverbuodami visame pasaulyje žinomą dailininką ir mistiką, per jį perdavinėdavo vokiečių komunistams instrukcijas ir pinigus. 1920 metais laiške savo bičiulei Teniševai N.Rerichas pats prisipažino, jog čekistai siūlo jam didelius pinigus, kad jis pradėtų leisti Kominterno žurnalą. „Kolčako armija, kurioje tarnavo ir N.Rericho brolis, sumušta, - rašė savo atsiminimuose Teniševa, - ir N.Rerichas peržiūrėjo savo santykius su sovietais bei pasidavė OGPU agentų įkalbinėjimams“. 1920 metų vasarą N.Rerichas su žmona ir sūnumi siunčiamas į JAV, kad savo autoritetu ragintų Vašingtoną pripažinti bolševikų valdžią. Ten jis susitiko su vienu iš galimų kandidatų į JAV prezidentus ir įkalbinėjo jį kuo greičiau pripažinti sovietų režimą, užmegzti glaudžius ekonominius santykius. 1924 metų gruodį N.Rerichas apsilankė sovietų ambasadoje Berlyne ir jam buvo pažadėta visokeriopa parama jo organizuojamai Transhimalajų ekspedicijai, kurią kartu su amerikiečių bendraminčiais organizavo N.Rerichas. Ekspedicijos tikslas – ne vien tik mokslinis, bet Maskvos plano dalis – prijungti prie SSRS Afganistaną ir Tibetą. Tuo pat metu, 1925 metų vasarą, OGPU asmeniniu vyriausiojo čekistų vado F.Dzeržinskio įsakymu, organizavo čekistų ekspediciją į Afganistaną, Indiją ir Tibetą. Tam reikalui buvo skirta 100 tūkst. aukso rublių (600 tūkst. dolerių pagal tuometinį kursą). Ekspedicijos viršininku buvo paskirtas aukštas OGPU pareigūnas A.Barčenko, o komisaru – kitas garsus čekistas J.Bliumkinas. Ši ekspedicija įteikė komunistų partijos VKP (b) politbiurui dokumentą, kuriame buvo sakoma, kad Tibete užmegzti glaudūs ryšiai su Dalai Lamos atstovais ir prie to daug prisidėjo N.Rerichas. 1925 metų rugsėjį Indijos kunigaikštystėje Ladakche, apsimetęs mongolų lama, prie N.Rericho ekspedicijos prisijungė OGPU užsienio skyriaus atsakingasis sekretorius čekistų antrojo rango komisaras Jakovas Bliumkinas. 1926 m. liepos 9 d. N.Rerichas kartu su J.Bliumkinu buvo labai nuoširdžiai priimti vyriausiojoje čekistų būstinėje. Dar daugiau, N.Rerichui buvo išduotas leidimas keliauti po visą SSRS teritoriją, Šiaurės Kiniją ir Mongoliją. „Mokytoją“ priėmė tokie aukšto rango čekistai kaip Bokija, Triliseris, užsienio reikalų komisaras Čičerinas ir švietimo komisaras Lunačiarskis. Tikriausiai šių susitikimų metu ir buvo numatyta konkreti ir slapta naujos N.Rericho ekspedicijos į Tibetą ir Kiniją užduotis. Štai ką rašė savo dienoraštyje buvęs SSRS generalinis konsulas Kinijoje A.Bystrovas-Zapolskis: „Šiandien ilgai kalbėjausi su Rerichu. Jis papasakojo daug ką įdomaus. Rerichas sakė vežąs nuo budistų mahatmų laiškus Stalinui ir Čičerinui, kuriuose jie teigia, kad dėsią visas pastangas komunizmo ir budizmo sąjungai ir Raudonajai Šiaurės Šambalai įkurti. N.Rerichas sakė, jog Tibeto lamos išpranašavo, kad Tibetas išsilaisvins iš užsieniečių jungo tik Rusijos padedamas. Rerichai taip pat įsitikinę, jog būtina pakeisti nesukalbamą Dalai Lamą ir į jo vietą pasodinti savo žmogų“. Taip ir buvo rengiamasi padaryti. Mat čekistų įkalbėtas iš Tibeto į Mongoliją pabėgo tuomečio Tibeto Dalai Lamos pavaduotojas ir patarėjas dvasiniais klausimais Taši lama, kurio pagalba bolševikai ir N.Rerichas planavo pradėti Tibeto „išlaisvinimo“ žygį. Apie tai savo knygoje „Altajus-Himalajai“ rašė pats N.Rerichas: „Tibeto dvasinis vadovas yra visai ne Dalai Lama, o Taši lama, kurį pripažįsta visi tibetiečiai. Jie laukia jo ir mano pranašysčių išsipildymo“. Beje, vadinamajame mahatmų laiške Stalinui ir SSRS vyriausybei, kurį į Maskvą nuvežė N. Rerichas, rašoma: „Himalajuose mes žinome jūsų darbus. Jūs panaikinote cerkvę kaip melo ir tamsos skleidėją. Jūs sunaikinote tą klasę, buvusią prietarų skleidėją. Jūs panaikinote šeimos instituciją – buvusią veidmainystės mokyklą. Jūs sutraiškėte turto kaupėjų stuburą. Uždarėte naktines lindynes. Jūs įrodėte privačios nuosavybės žalą ir pripažinote, kad religija yra liaudies opiumas. (…) Mes siunčiame jums visą mūsų paramą ir žinome, kad Azijos susijungimas įvyks 1928-1931-1936 metais. Sveikinimai jums, einantiems Visuotinės Gerovės keliu“. Pats N.Rerichas 1927 metais Mongolijoje paskelbtoje knygoje „Bendruomenė“ rašo apie savo pokalbius su didžiaisiais mahatmomis. Štai kelios šios „mokslinės“ knygos citatos: „Galima paklausti, kokius Mokytojo bruožus privalu labiausiai vertinti? Reikia gerbti ir mylėti tą Mokytoją, kuris eina naujais keliais. Šiame kelyje Šiaurės šalies (Rusijos) žmonės puikiai suprato, paskui kokį Mokytoją eiti: jų Mokytojas Leninas žinojo naujų kelių privalumus. Monolitinis mąstymas, bebaimiškumas suteikė Leninui šlovės aureolę. Jo paskutiniosios valandos buvo puikios. Matydami Rusijos netobulumą, vien dėl Lenino turime ją mylėti ir gerbti. Mes matėme Leniną Šveicarijoje. Mūsų žmogus ne kartą su juo kalbėjosi. Mes žinome Markso ir Engelso knygas, o mūsų atstovai irgi ne kartą kalbėjosi su Marksu. Mūsų žmonės aplankė Marksą Londone, o Leniną - Šveicarijoje. Abu jie aiškiai ištarė žodį Šambala ir klausė, kaip atpažinti Šambalos požymius“. Taip rašė Stalinui Tibeto mahatmos ir jiems visiškai pritarė Mokytojas – N.Rerichas. 1933 metais Rygoje buvo paskelbta N.Rericho žmonos Jelenos Rerich knygelė „Nurodymai Vadui“. Joje ši egzaltuota mistikė nupiešė idealaus valdovo portretą. „Būdamas valdžios viršūnėje, turi būti neprieinamas valdiniams, bet tuo pačiu griežtai kontroliuoti visas jų mintis ir darbus. Valdovas privalo žinoti, kad kiekvienas jo pasirodymas turi būti šventė pavaldiniams. Jo paties mintys turi būti neprieinamos visiems žemiau esantiems“. 1934-1935 metais su prancūziškais pasais N.Rerichas surengė dar vieną ekspediciją į Himalajus. Ją įdėmiai sekė Anglijos žvalgyba, jau tada vadinusi N.Rerichą ne „nepriklausomu Taikos Pasiuntiniu“, kaip jis pats ir aplinkiniai titulavo „mokytoją“, o labai pavojingu Kominterno agentu. Nepaisant to, kad NKVD-KGB archyvuose neva nėra jokių dokumentų apie N.Rericho bendradarbiavimą su čekistais, tai, jog jis buvo NKVD agentas, pripažįsta net sovietinio saugumo „žygdarbių“ istorijas aprašantis rusų publicistas Viktoras Bylinkinas. Jis pažymi, kad N.Rericho nė verbuoti nereikėjo, nes dirbo NKVD savanoriškai. Beje, iki 1938 metų NKVD ir OGPU vertingiausių agentų bylos nebuvo vedamos. Todėl V.Bylinkinas apgailestauja, kad, vėliau, KGB registravo visus savo agentus, šnipus netgi smulkius skundikus ir tai padarė didžiulę žalą sovietų šnipams. Užpildydavo anketas, rašė charakteristikas, vertino pateiktus šnipinėjimo duomenis. Todėl, anot V.Bylinkino, KGB darbuotojai, pabėgę į užsienį, padarė didžiulę žalą sovietinei žvalgybai, nes jie išveždavo su savimi tų dokumentų kopijos. Praėjus septyniasdešimt metų, KGB šlovinantis savaitraštis „Žvalgybos ir kontražvalgybos naujienos“ apgailestavo, kad Rusija nepakankamai įvertino N.Rericho veiklą, o Rusijos Stačiatikių Bažnyčios Visuotinis Susirinkimas 2001 metais prakeikė N.Rerichą „už krikščionybės mokslo paniekinimą ir antikrikščioniškos mistikos propagandą“. © 2004 "XXI amžius" Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija

45715. XXI amziaus radikalams2008-03-13 15:41
rasot slykscias nesamones. KGB-istine propaganda apie vienus svieciausiu kada gyvenusiu zmoniu, ka atspindi ir ju kuryba.

60255. Rimas2010-06-13 12:16
Visais laikais šviesiausi žmonės buvo šmeižiami, žeminami,niekinami arba tų,kurie nieko nesupranta (atleiskite tiems,kurie nesupranta ką daro ),arba tų,kurie samoningai tarnauja blogiui.Visą laiką vyksta kova tarp gėrio ir blogio,tarp tamsos ir šviesos ir tas kovos laukas perkeliamas į žmonių sąmonę. Šmeižiami netgi tie,kurių seniai nėra šiame pasaulyje,o tuos šviesuolius,kurie pasireiškia mūsų tarpe,tamsos tarnai pasiruošę suėsti.Nežarstykite perlų kiaulių akivaizdoje,nes jos ne tik perlus sumins į purvą, bet atsisuks prieš jus. O aplink tesigirdi vien kriuksėjimas.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 9 iš 9 
5:21:20 Nov 7, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba