Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-01-18 nr. 3173

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• PĒTERS BRŪVERIS25
• KRONIKA2
• KITAME NUMERYJE5

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI1

AKTUALIJOS 
• Stasys Stacevičius.
ŽMOGUS IR VANAGAS
5

ATMINITS 
 Ineza Juzefa Janonė.
„LEISKITE MAŽUTĖLIAMS EITI PAS MANE“

KNYGOS 
• „ANGELAI (IR DEMONAI)“
• „GAVĖNIA“
• „MYLIMOJO GYVENIMAS“1
• „25 ŽINGSNIAI NORINT SUPRASTI BIBLIJĄ“
• Alfredas Guščius.
PAČIAM IŠ SAVĘS IR IŠ KITŲ
• Jūratė Baranova.
TAS TYKUS IR ŠVELNUS PRALAIMĖJIMO SKONIS
6
• BALTIJA 2007: KATINAI, KATINAI IR JOKIŲ PARULSKIŲ!
• (PA)SKAITINIAI17
• NAUJOS KNYGOS

TEATRAS 
• ALVIS HERMANIS: „NEREIKIA BAUGINTI ŽIŪROVŲ“
• Skirmantė Jonuškaitė.
LIETUVIŠKI BATUOTO KATINO ISTORIJOS POSŪKIAI
1

DAILĖ 
• Remigijus Venckus.
„VIRUS“ VISUR
• Julija Petkevičienė.
GRIKIS
15
• Jolanta Sereikaitė.
„APIE REPLIKĄ“
2

PAVELDAS 
• Eglė Virpilaitienė, Eglė Piščikaitė, Paulius Zovė.
RESTAURUOTAS ROKIŠKIO GRAFYSTĖS ŽEMĖLAPIS
3

POEZIJA 
• MEILĖ KUDARAUSKAITĖ3
• STANISLOVAS ABROMAVIČIUS5

PROZA 
• Ričardas Kalytis.
LUŠA
2

VERTIMAI 
• Nora Ikstena.
SŪNUS
6

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• ŠIUOLAIKINĖS LIETUVIŠKOS PJESĖS LONDONO SCENOJE: PIRMIEJI ATSILIEPIMAI1

KULTŪROS DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Mindaugas Peleckis.
J. BLAVATSKAJA: MOTERIS, ĮKVĖPUSI EPOCHĄ
25

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Mindaugas Peleckis.
AISTĖ SMILGEVIČIŪTĖ IR „SKYLĖ“: MUZIKA, VIS DAR GALINTI NUSTEBINTI
15

KRONIKA 
• SANKIRTOS1
• NAUJI ŽURNALO „VILNIUS“ NUMERIAI
• AR ELITUI PAKELIUI SU GRAFOMANIJA?67
• PASTABOS DĖL SVETIMVARDŽIŲ RAŠYBOS PRISTATANT V. URBUČIO KNYGĄ „LIETUVIŲ KALBOS IŠDAVYSTĖ“8
• GEDIMINAS PEMPĖ 1921 01 15–2008 01 021
• KĘSTUTIS ŠIDIŠKIS 1950 07 23 – 2008 01 14

SKELBIMAI 
• LIETUVOS TŪKSTANTMEČIO MINĖJIMO DIREKCIJA PRIE LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTO KANCELIARIJOS SKELBIA1

DE PROFUNDIS 
• ALUYZAS LITRELIS IR S. S..
NE ENŠTEINU TRENKTI
7

ATMINITS

„LEISKITE MAŽUTĖLIAMS EITI PAS MANE“

Ineza Juzefa Janonė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Labdaros draugijos globėjų sąrašas

Kauno apskrities archyvas. Dokumentai, adresai, nuotraukos beveik prieš šimtmetį Kauno gatvėmis vaikščiojusių žmonių. Išeisiu į Laisvės alėją ir susitiksiu su kuriuo iš jų. Ar apsilankysiu nurodytu adresu.

Archyve susirandu 1935 metais savo tėvo Juozo Janonio, gyvenusio Žemojoje Fredoje Minkausko gatvėje Nr. 92, prašymą Kauno aukštesniosios technikos mokyklos ponui direktoriui. Jame rašoma: „Nuolankiai prašyčiau Pono Direktoriaus leisti man laikyti egzaminus į pirmąją klasę.“

Prašymas rašytas juodu rašalu su stropiais plunksnos paspaudimais. Raidės dažniausiai atskiros, kiekviena jų popieriuje rūpestingai išvedžiota.

Pirmo kurso mokinių sąraše ties Juozo Janonio pavarde nurodytas ir jį globojantis prelatas Povilas Januševičius, „Vaikelio Jėzaus“ draugijos pirmininkas.

Globėjo ir mokinio adresai sutampa: Kaunas, Jakšto g. Nr. 1.

Prelatas – mano tėvo globėjas?

Povilas Januševičius gimė 1866 m. gruodžio 17 d. Biržuose. Ten augo. Mokėsi Rygos Aleksandro gimnazijoje, Žemaičių seminarijoje, Petrapilio dvasinėje akademijoje.

Jis – Vilniaus šv. Mikalojaus bažnyčios klebonas, nuo 1909 m. sausio 20 d. –­­ lietuvių dviklasės mokyklos tikybos mokytojas, Linkuvos ir Radviliškio vikaras, Žemaičių seminarijos profesorius, Šv. Trejybės bažnyčios Kauno senamiestyje klebonas, „Vaikelio Jėzaus“ draugijos pirmininkas. Nuo 1944 metų spalio 13 d. –­ Kauno arkivyskupijos Tribunolo antrasis viceoficiolas.

Grįžkime į 1909 metus, praeitin nuslinkusio amžiaus pradžią.

Antanas Vileišis tais metais „Vilties“ laikraštyje rašė, kad mokyklą reikėtų taip reformuoti, kad mokiniai būtų mokomi ir amatų: „(...) Darbininkų vaikas, pramokytas skaityti, rašyti ir skaičiuoti, vis dar nėra pastatytas ant kojų (...)“

Mokykla lavino daugiausia nepasiturinčius Vilniaus lietuvių šeimų vaikus, vieniems atverdama kelią į tolesnį moks­lą bei platesnius horizontus, kitiems sudarydama sąlygas išmokti amatų. Ji stiprino lietuvių amatininkų luomą Vilniuje ir parengė sąlygas įsteigti (1915 m.) pirmąją Vilniaus lietuvių gimnaziją.

Kunigas Povilas Januševičius tais metais artimai bendravo su įžymiais lietuvių visuomenės veikėjais – Jonu Basanavičiumi, Antanu Smetona, Jadvyga Graurogkaite, Juozapu Kukta, Petru ir Jonu Vileišiais, pritardamas jų idėjoms ir siekiams.

1919 m. tapęs Kauno senamiesčio parapijos Šv. Trejybės bažnyčios klebonu, rado apverktiną padėtį mieste. Daugeliui gyventi buvo labai sunku, ypač beturčiams. Žiemą šalta, o kuro visam miestui stinga. Jei kas iš kaimiečių ir atsiveždavo malkų vežimėlį kitą, tai jį bematant rekvizuodavo kariuomenės ar valdžios įstaigų atstovai – ir jiems šalta. Iš bado ir šalčio žmonės sirgdavo – dėmėtoji šiltinė be pasigailėjimo kirto miestelėnus.

Didelis vargas su nabašninkais – nėra lentų karstams, o ir palaidoti jų niekas neskuba. Vargšų ir beturčių šeimose galėjai išvysti už krosnių užkištus lavonus. Jie dvokdavo taip, kad dažnas vengdavo koją trobon įkelti ar arčiau jos atsirasti. Reikėjo imtis ryžtingų veiksmų, tačiau kur rasti žmogų, kuris tuo užsiimtų?

„Vaikelio Jėzaus“ draugijos pirmininkas Povilas Januševičius ryžosi apverktiną Kauno miestelėnų padėtį keisti iš pagrindų.

Švč. Trejybės bažnyčios klebonijon kaimynai atvesdavo našlaičiais likusius vaikus ir išeidavo sau... Girdi, klebono Januševičiaus rūpestis, ne jų...

Motinos klebonui guodėsi: „Neturiu, kuo maitintis nei vaiką aprengti... Pati be marškinių... Trečia diena nevalgiusi... Nebegaliu žiūrėti į vaikus... Jie verkia ir prašo manęs... duonos... Aš neturiu ir negaliu jos gauti... Jei nepriglausite jų... eisiu užmerkus akis į Nemuną ir pasiskandinsiu su jais...“1

Vilijampolėje kilo gaisras. Daugiau kaip 200 šeimynų liko be stogo, be drabužio, be maisto. Padėtis darėsi beviltiška. Gyvenimas skubino „Vaikelio Jėzaus“ draugiją kuo greičiau kurti beturčių našlaičių prieglaudą.

Prelatas kun. Povilas Januševičius knygoje „Tiesos ir Meilės tarnyboje“ rašė: „Nėra pasekmės be priežasties. Akmenėlis stovės nejudės, jei kas jo nepajudins. Rūmai savaime nedygsta: jie reikia statyti. Vienybė, galybė, susipratimas gana auga tam tikrais veiksniais“.2

„Vaikelio Jėzaus“ draugija kreipiasi į Miškų departamentą. Prašo bendruomenei malkų ir lentų karstams. Prašymas patenkinamas.

Prelato ir negausių bendražygių galvose bręsta dar viena idėja: Kauno mieste reikia nedelsiant įkurti labdaros draugiją. Skeptikai tyčiojasi, gūžčioja pečiais, tačiau draugija įkuriama. Kalėdų šventėms daugiau kaip 500 beturčių aprūpinami silkėmis, sviestu ir lašiniais. Sotūs ir patenkinti jie linksmai gieda: „Sveikas, Jėzau, gimusis...“

Povilo Januševičiaus archyviniame fonde išlikusi pastaba, kad Lietuva nesistengia rūpintis labdara, kaip kitos valstybės. Netgi tos pačios draugijos inteligentai neskubėdavo rūpintis labdara, neatvykdavo į susirinkimus. Žodžiais jam visi karštai pritardavo, žadėjo remti aukomis, bet nieko nedarė.

Kai kurie Kauno inteligentai tiesiai išrėždavo į akis: „Tamsta, Prelate, pradėjai šventą darbą, bet, deja, aš darbu prisidėti negaliu, palikite mane ramybėje, padėsiu, kuo galėsiu, tik ne darbu...“ Kiti be ceremonijų atsukdavo klebonui nugarą. Apie tokius žmones prelatas yra sakęs, kad tai –­ žmonės vilkai, žmonės gyvuliai.

„Vaikelio Jėzaus“ draugija nenuleido rankų. Smarkiai apleistame buvusiame jėzuitų vienuolyne, kuriame pirmojo pasaulinio karo metais buvo vokiečių sandėlis, reikėjo įrengti prieglaudą. Neteko beglobių vaikų raginti prie darbo, žinojo: kaip pasiklos, taip ir išsimiegos. Jie kaip šikšnosparniai lindėdavo kur tik neužlyja, net pačioje bažnyčioje, tačiau per dvejus metus sąžiningai išvalė griuvėsius, sutvarkė kiemą, ir vadovybė 1920 m. jau galėjo po stogu apgyvendinti ne tik mergaites, bet ir berniukus, kurių susirinko apie 600. Čia įsikūrė katechečių kursai, pradžios ir ruošos mokyklos, medžio ir metalo dirbtuvės.

1923 m., į Kauną sugrįžus jėzuitams, visiems vėl teko kraustytis iš savo rankomis atgaivintų rūmų. Berniukų prieglauda su mokykla perkeliama Vilijampolėn, į buvusius pontoninių tiltų sandėlius, mergaitės iškeldinamos Žaliakalnin.

Bet optimizmas neužgeso. „Lietuvos žinioms“ žymus Amerikos lietuvių veikėjas J. Ivaškevičius sakė, kad „kun. Januševičiaus globojamoji prieglauda duos tikrai susipratusių patriotų lietuvių, išmokusių savistoviai gyventi, dirbti“.

Amatų ir pradžios mokyklos išlaikydavo našlaičius ir pačius neturtingiausius vaikus, kuriems suteikiama pirmenybė siekiant mokslo. Nuo 1926 m. pradžios mokykloje įkuriama darbo klasė – parengiamasis etapas mokytis toliau. Prelatas Povilas Januševičius, remdamasis Vakarų Europos patirtimi, baigusiems mokyklą amatininkams sudarydavo sąlygas dirbti prie mokyklos įsteigtuose praktikantų skyriuose.

1927 m., pritarus Švietimo ministrui, amatų mokykla pavadinama „Vaikelio Jėzaus“ draugijos amatų mokykla. Triklasėje berniukų amatų mokykloje mokytasi kalvystės, metalo tekinimo, šaltkalvystės, dailidės, batsiuvystės darbų.

Draugijos auklėtiniai, baigę amatų mokyklą, žiniomis ir įgūdžiais lenkdavo to paties profilio vidurinės mokyklos mokinius. Daugelis vėliau siekė aukštesnio mokslo ar gaudavo gerai apmokamą darbą.

Įgytos žinios ir gyvenimo patirtis prelatui Povilui Januševičiui leido švietimo projektą derinti su to meto visuomenės ir jos institucijų poreikiais, krikščionišku tikėjimu ir tradicijomis.

Inteligentai vis aktyviau ėmė remti jo įkurtą draugiją. Už finansinę pagalbą „Vaikelio Jėzaus“ draugijos įstaigoms garbės nariais priimami Kanados anglas G. L. P. Grad–Sute, už ilgametį ir nuoširdų darbą – gydytoja Elena Kutorgienė, keliolika metų veltui gydžiusi vaikus.

Suaktyvėja antradienio ir trečiadienio ponių rateliai. Trečiadienio ponių ratelis domisi vaikais, jau baigusiais amatų mokyklą, gebančiais ir siekiančiais aukštesnio mokslo. Jiems prie „Vaikelio Jėzaus“ draugijos įkuriamas specialus Povilo Januševičiaus fondas. Iš jo, matyt, ateity bus paremtas ir mano tėvas, kai 1935 m. rudenį pradėjo mokytis Aukštesniojoje technikos mokykloje. Ir tai ne viskas. Prelatas Povilas Januševičius tais metais asmeniškai tampa jo oficialus globėjas.

O ponių būta išties iniciatyvių ir sumanių! Dar tais pačiais metais draugijai paaukojamos 256 žąsys: A. Smetona nepašykštėjo 40, J. Vailokaitis – 20, o J. Tūbelis – 18 žąsų…

Povilas Januševičius liepsnojo vis naujais ir naujais sumanymais bei idėjomis. Jo darbuotojai nesugebėjo, o gal ir nesistengė jam bent iš dalies prilygti.

Anų metų laikraštis „Tėvų žemė“ rašė, kad prieglaudos vaikai prastai maitinami – restoranų, valgyklų atliekomis, prasto išsilavinimo personalas sukčiauja, konfliktuoja tarpusavy, vaikų sveikatai kenkia nepritaikytos gyvenimui sąlygos.

Tokių žmonių kaip jis, vyskupas Juozapas Kuktas, jų bendražygis ir visuomenės veikėjas prelatas Adomas Jakštas-Dambrauskas visais laikais buvo nedaug pačiomis nepalankiausiomis aplinkybėmis jie nesiduoda įvaromi į kampą.

1933 m. liepos 2 d. Kleboniškyje pašventinama sanatorija, kurioje ilsėdavosi 150 vaikų.3 Jai priklausė 6 ha aptverto pušyno, pastatoma ir išgražinama vertingais paveikslais bei kitomis relikvijomis koplyčia.

Povilas Januševičius – ne tik aktyvus pažangos idealų puoselėtojas, bet ir Bažnyčios tarnas, pakankamai konservatyvus, nors vėlgi – kaip vertinsi tokius jo reikalavimus, kuriuos turėjo gerai įsidėmėti kiekviena prieglaudos darbuotoja: „Moderniškas gi galvos sušukavimas, plaukų išsukinėjimai ar apie ausis ar kitaip, dažymasis, pudravimasis, siekimas moderniškumo našisloje (nešiosenoje) griežtai draudžiama, nes vedėjų, auklėtojų pavyzdys įeina vaikų sielon greičiau, negu žodis“4.

O kasdienybė visais laikais trumparegiška.

1937 m. virš prelato galvos ima rinktis juodi, nieko gera nežadantys debesys.5

Šančių parapijos klebonas Mamertas Lumbė jį kaltina dėl ligoninėje mirusio buvusio Švietimo ministerijos kanceliarijos viršininko Jono Bočio. Jis tvirtina, kad prelatas neteisėtai pasigrobęs 300 litų!... Povilas Januševičius į kaltinimus atšauna: „Laidojau ir laidosiu visus, kurie miršta parapijos ribose. Argi turėtume mes abu rungtis, katras nutarsime numirėlį laidoti?“

Ir dar pareiškia, kad už egzekvijas ir mišias gavęs pinigų tiek, kiek jam ir priklausė: 30 litų... Bet šmeižtai nesiliauja. Jis kaltinamas prolenkiškomis nuotaikomis. Reikalaujama, kad iš savo bažnyčios išguitų lenkų kalbą, nors prelatas ir įtikinėja, kad lenkiškai kalbančių parapijoje knibždėte knibžda, todėl visai atsisakyti lenkų kalbos nėra tikslinga.

Bet atmintis trumpa. Kaltintojai siekia jį nustumti nuošalėn, neva, pačiais kilniausiais tikslais, užmiršdami, kad jis su būsimais Vasario 16-osios signatarais įkūrė pirmąją lietuvišką mokyklą Vilniuje, jo pastangomis įkurtas laikraštis mergaitėms „Lietuvaitė“, įsteigta pirmoji mergaičių ruošos mokykla ir suburta šv. Zitos draugija Maironio namuose, atvertos lietuviškos skaityklos durys. Jo raginamos, Kauno lietuvės dar prieš karą įkūrė krautuvę „Grožybė“. Studijuodamas Petrapilio dvasinėje akademijoje, naudodamasis iš prof. Jauniaus gautomis žiniomis, Petro Gražbylio pseudonimu išleidžia lietuvių kalbos gramatiką ir sintaksę. Šv. Trejybės bažnyčioje vienas pirmųjų miesto tarnaitėms ėmė sakyti lietuviškus pamokslus, kartu su prelatu Adomu Jakštu-Dambrausku parengė Šv. Kazimiero draugijos įstatus, padėjo suburti lietuvių katalikių moterų draugiją ir pirmąjį Lietuvos moterų kongresą Kaune.

Sic transit gloria mundi.

1938 m. prelatas Povilas Januševičius įteikia prašymą atleisti jį iš Šv. Trejybės parapijos klebono pareigų. „Vaikelio Jėzaus“ draugija lieka be įkūrėjo.

Prelatas miršta 1948 m. gegužės 17 d. Palaidotas prie Kauno arkikaderos bazilikos sienos tarp prelato A. Jakšto-Dambrausko ir Kauno metropolinės kapitulos kanauninko, ilgamečio Arkikatedros bazilikos viceprepozito Povilo Dogelio.

Ties prelato Povilo Januševičiaus kapu ant sienos užrašytas credo, kuriuo, gyvas būdamas, jis vadovavosi visą gyvenimą: „Leiskite mažutėliams eiti pas mane“ (Mork. 10.14).

________________________

1 Kauno arkivyskupijos archyvas

2 Ten pat

3 Ten pat

4 Ten pat

5 Ten pat

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 9 iš 9 
5:21:17 Nov 7, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba