Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-01-18 nr. 3173

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• PĒTERS BRŪVERIS25
• KRONIKA2
• KITAME NUMERYJE5

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI1

AKTUALIJOS 
• Stasys Stacevičius.
ŽMOGUS IR VANAGAS
5

ATMINITS 
• Ineza Juzefa Janonė.
„LEISKITE MAŽUTĖLIAMS EITI PAS MANE“

KNYGOS 
• „ANGELAI (IR DEMONAI)“
• „GAVĖNIA“
• „MYLIMOJO GYVENIMAS“1
• „25 ŽINGSNIAI NORINT SUPRASTI BIBLIJĄ“
• Alfredas Guščius.
PAČIAM IŠ SAVĘS IR IŠ KITŲ
• Jūratė Baranova.
TAS TYKUS IR ŠVELNUS PRALAIMĖJIMO SKONIS
6
• BALTIJA 2007: KATINAI, KATINAI IR JOKIŲ PARULSKIŲ!
• (PA)SKAITINIAI17
• NAUJOS KNYGOS

TEATRAS 
• ALVIS HERMANIS: „NEREIKIA BAUGINTI ŽIŪROVŲ“
• Skirmantė Jonuškaitė.
LIETUVIŠKI BATUOTO KATINO ISTORIJOS POSŪKIAI
1

DAILĖ 
• Remigijus Venckus.
„VIRUS“ VISUR
• Julija Petkevičienė.
GRIKIS
15
• Jolanta Sereikaitė.
„APIE REPLIKĄ“
2

PAVELDAS 
• Eglė Virpilaitienė, Eglė Piščikaitė, Paulius Zovė.
RESTAURUOTAS ROKIŠKIO GRAFYSTĖS ŽEMĖLAPIS
3

POEZIJA 
• MEILĖ KUDARAUSKAITĖ3
• STANISLOVAS ABROMAVIČIUS5

PROZA 
• Ričardas Kalytis.
LUŠA
2

VERTIMAI 
• Nora Ikstena.
SŪNUS
6

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
 ŠIUOLAIKINĖS LIETUVIŠKOS PJESĖS LONDONO SCENOJE: PIRMIEJI ATSILIEPIMAI1

KULTŪROS DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Mindaugas Peleckis.
J. BLAVATSKAJA: MOTERIS, ĮKVĖPUSI EPOCHĄ
25

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Mindaugas Peleckis.
AISTĖ SMILGEVIČIŪTĖ IR „SKYLĖ“: MUZIKA, VIS DAR GALINTI NUSTEBINTI
15

KRONIKA 
• SANKIRTOS1
• NAUJI ŽURNALO „VILNIUS“ NUMERIAI
• AR ELITUI PAKELIUI SU GRAFOMANIJA?67
• PASTABOS DĖL SVETIMVARDŽIŲ RAŠYBOS PRISTATANT V. URBUČIO KNYGĄ „LIETUVIŲ KALBOS IŠDAVYSTĖ“8
• GEDIMINAS PEMPĖ 1921 01 15–2008 01 021
• KĘSTUTIS ŠIDIŠKIS 1950 07 23 – 2008 01 14

SKELBIMAI 
• LIETUVOS TŪKSTANTMEČIO MINĖJIMO DIREKCIJA PRIE LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTO KANCELIARIJOS SKELBIA1

DE PROFUNDIS 
• ALUYZAS LITRELIS IR S. S..
NE ENŠTEINU TRENKTI
7

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS

ŠIUOLAIKINĖS LIETUVIŠKOS PJESĖS LONDONO SCENOJE: PIRMIEJI ATSILIEPIMAI

[skaityti komentarus]

iliustracija
Lietuvos aktualijos Londono scenoje (spektaklio „Lėlė“ scena)
D. Katiliūtės nuotrauka

Šį mėnesį Londone vyksta tris savaites trunkantis „Lietuvių festivalis“ („Lithuanian Festival“), kurį rengia Menų spaustuvė ir Kultūros ministerija, bendradarbiaudamos su Lietuvos ambasada Londone. Prieš porą savaičių prasidėjusio ir britų publikai lietuvišką meną pristatančio festivalio ašis –­ trijų jaunų Lietuvos dramaturgų debiutas tarptautinėje scenoje. „Southwark Playhouse“ teatro, įsikūrusio tunelyje po traukinių stotimi, scenoje pristatomi spektakliai, sukurti pagal Gabrielės Labanauskaitės „Skaudžiausia –­­­ 2“, Dovilės Katiliūtės pirmąją pjesę „Lėlė“, Mariaus Macevičiaus „Antoškos kartoškos“. G. Labanauskaitės ir D. Katiliūtės pjeses režisavo projekto meno vadovė, seminarus Menų spaustuvės projekto „Rašanti karta“ metu vedusi dramaturgė ir režisierė Svetlana Dimcovič, M. Macevičiaus – „Southwark Playhouse“ režisierius Simonas Usheris. Be to, festivalio metu pristatoma dizaino fotografijų paroda, vyksta gyvo garso koncertai (perkusininkas Tomas Dobrovolskis, dainininkė ir smuikininkė Asta Paulauskaitė), rodomi šeši lietuviški filmai.

Londono spaudoje jau pasirodė ir pirmosios spektaklių recenzijos. Nors jų kol kas tik kelios, britų teatro kritikų vertinimai itin prieštaringi. Dienraštyje „Evening Standart“ publikuotoje Kierono Quirke’o recenzijoje, pavadintoje „Sunku suvirškinti“, kartu su „Lietuvių festivaliu“ aptariamas ir Uzbekistano pilvo šokėjos spektaklis. Šios dvi kultūros sugretinamos kaip posovietinės realybės atspindžiai. Lietuviškų pjesių apžvalgai čia skirti vos keturi, bet itin kritiški sakiniai: „Spaudai skirtą vakarą buvo rodomi tik dviejų iš trijų žadėtų lietuviškų pjesių pastatymai. Ir, galimas daiktas, tai buvo malonė. „Skaudžiausia“ –­ gėjų problemas nagrinėjanti pjesė, kuri aštuntajame dešimtmetyje mums būtų pasirodžiusi globėjiška. Nuobodulys mieguistumu virsta stebint „Antoškas kartoškas“, čia pasakojama apie emigrantę, iš Jungtinės Karalystės grįžtančią namo, kad parduotų savo butą –­ 53 bambėjimo dėl nuosavybės minutės.“

Visiškai priešinga nuomonė pateikiama britų teatro tinklalapyje „The British Theatre Guide“, kuriame pateikiama Rachelės Sheridan recenzija „Lietuvių festivalis“. Su ja taip pat siūlome susipažinti.

„Leiskitės užvaldomi savo vaizduotės. Gyvenkite savo svajonių medžiuose ir nusileiskite tik nuimti savo idėjų derliaus“, –­ tai vienas iš dešimties Menų spaustuvės, kuri šiuo metu, bendradarbiaudama su „Southwark Playhouse“ teatru, pristato „Lietuvių festivalį“, nuostatų.

2002 m. Lietuvos sostinėje Vilniuje įkurta Menų spaustuvė ugdo jaunuosius menininkus saugiame rojuje, kur jie gali eksperimentuoti, atrasti ir siekti pokyčių kurdami naujus ir bekompromisius darbus.

Festivalis pristato ne tik teatro bendradarbiavimą, bet ir filmus, dailę, muziką ir dizainą. Juo siekiama užmegzti ryšį su britų publika, su kuria Lietuvos menininkai iki šiol jautėsi neturį ryšio.

Turiu pripažinti, jog iki šiol nebuvau susipažinusi su lietuvių teatru, todėl nebuvau tikra, ko verta tikėtis iš šios teatro darbų trilogijos (iš kurios buvo rodomi „Skaudžiausia“ ir „Antoškos kartoškos“). Dvi labai skirtingos pjesės, kuriose nagrinėjama ir asmenybės tapsmas, ir ekonominė raida posovietinėje Lietuvoje, atgaivino sunkumus, kilusius Lietuvai siekiant nusikratyti komunistinio palikimo ir prisitaikyti prie Europos Sąjungos standartų.

Kas nors galėtų teigti, jog pjesė „Skaudžiausia“, kurioje nagrinėjami nuo homofobiškos visuomenės atsiribojusios grupės draugų gėjų gyvenimai, senamadiška. Argi mes nesame gerai susipažinę su sunkiais marginalizuotos homoseksualų visuomenės išgyvenimais ir vargais, kurie daugybę kartų scenoje vaizduoti kaip traumuojantys jų prisipažinimai draugams ir šeimos nariams, diskriminacija, kurią jiems tenka ištverti ir ŽIV poveikis jų bendruomenei? Atsakymas – taip, mūsų kosmopolitiška britų publika gerai susipažinusi su šiomis temomis. Tačiau lietuviams, gyvenantiems visuomenėje, du trečdaliai kurios tvirtina, jog mieliau sutiktų, kad jų kaimynystėje gyventų prekeivis narkotikais nei homoseksualas, tai labai aktualu ir jautru. Todėl „Skaudžiausia“ visai nepasirodė pasenusi, o greičiau labai šiuolaikiška ir aktuali pjesė.

G. Labanauskaitė sukūrė gyvybingą personažų grupę, kurią į gyvenimą perkėlė talentingi aktoriai. Vaidyba visų pirma buvo tikroviška ir gyva. Net ir personažai, kuriuos iš pirmo žvilgsnio galima laikyti stereotipiniais, tokie kaip Bleu (akt. Danielis Abelsonas), po sceną sklendžiantis gėjus širdžių ėdikas, kuris, atskleidžiant jo baimes ir nesaugumo jausmą, buvo kuriamas kaip gilus personažas. Arba Šnitkė (akt. Stevenas Beardas), senstantis gėjus, vilkintis rožinius naktinius ir prie jų prisiderinęs lūpų dažus. Jo kostiumas beveik atitiko melodramatišką S. Beardo interpretaciją: jo kuriamas personažas, savo gyvenimą įsivaizduoja kaip spektaklį, nes per daug bijo būti pačiu savimi.

Kai jų gyvenimai pamažu apsiverčia aukštyn kojomis iki beviltiškumo, sunku buvo nesuvokti pjesės, suteikiančios šiai visuomenės diskriminacijos nuslopintai žmonių grupei teisę pasisakyti, svarbos ir drąsos.

Nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog „Antoškos kartoškos“ – pjesė apie kapitalizmą posovietinėje Lietuvoje, iš tiesų joje daugiau kalbama apie kiekvienam, nepaisant jį užauginusios kultūros, artimas santykių ir šeimyninių ryšių problemas.

Antanas vėl susitinka su savo motina Birute, grįžusia į Lietuvą iš Jungtinės Karalystės, kur ji kartu su meilužiu turku susikūrė tariamai nuostabų gyvenimą. Tačiau greitai imame abejoti, ar jos gyvenimas tikrai yra toks jau žavingas, kaip mus norėtų įtikinti Birutė.

Danielis Abelsonas, visiškai kitaip nei kurdamas Blue personažą, puikiai įkūnija vargšą, kenčiantį Birutės sūnų. Tačiau Valerie Gogan kuriamas Birutės portretas nuslopina M. Macevičiaus sausą ir sumanų rašymo stilių. Iš pjesės teksto galima spręsti, jog tai personažas, kurio emocijos šokinėja aukštyn-žemyn, kaip „jo-jo“, o jos beveik maniakiška asmenybė – nelaimingo sūnaus gyvenimo priežastis. Tuo tarpu Gogan, žinoma, kūrė visiškai nepakenčiamą moterį, jos vaidybai trūko spalvų bei įvairumo. Atrodė, visą spektaklį vienoda išlikusi V. Gogan parodė techniką, kurią būtų galima įvardyti taip: jei abejoji – šauk.

Galiausiai tai buvo spektaklis, iškalbingai bylojantis apie vieno žmogaus manipuliacijas kitu, ir, būdama privilegijuotoje žiūrovo pozicijoje, aš iki galo negalėjau apsispręsti, kurio iš personažų labiau gailėjausi.

Industrinė „Southwark Playhouse“ erdvė su šiek tiek drėgnomis sienomis idealiai tinka šioms naujoms pjesėms pristatyti, o kartkartėmis pasigirstantys traukinių garsai tik papildė atvirą šių darbų virpėjimą. Paragavusi pradedančiųjų Lietuvos rašytojų kūrinių, aš tikrai nekantriai laukiu to, ką dar ši šalis, kurios balsas dabar tikrai ir gerai išgirstas, turi pasiūlyti“.

Parengė Goda Dapšytė

 

Skaitytojų vertinimai


44431. ...2008-01-22 15:49
Puikus straipsnis...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 9 iš 9 
5:21:13 Nov 7, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba