Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-01-18 nr. 3173

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• PĒTERS BRŪVERIS25
• KRONIKA2
• KITAME NUMERYJE5

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI1

AKTUALIJOS 
• Stasys Stacevičius.
ŽMOGUS IR VANAGAS
5

ATMINITS 
• Ineza Juzefa Janonė.
„LEISKITE MAŽUTĖLIAMS EITI PAS MANE“

KNYGOS 
• „ANGELAI (IR DEMONAI)“
• „GAVĖNIA“
• „MYLIMOJO GYVENIMAS“1
• „25 ŽINGSNIAI NORINT SUPRASTI BIBLIJĄ“
• Alfredas Guščius.
PAČIAM IŠ SAVĘS IR IŠ KITŲ
• Jūratė Baranova.
TAS TYKUS IR ŠVELNUS PRALAIMĖJIMO SKONIS
6
• BALTIJA 2007: KATINAI, KATINAI IR JOKIŲ PARULSKIŲ!
• (PA)SKAITINIAI17
• NAUJOS KNYGOS

TEATRAS 
 ALVIS HERMANIS: „NEREIKIA BAUGINTI ŽIŪROVŲ“
• Skirmantė Jonuškaitė.
LIETUVIŠKI BATUOTO KATINO ISTORIJOS POSŪKIAI
1

DAILĖ 
• Remigijus Venckus.
„VIRUS“ VISUR
• Julija Petkevičienė.
GRIKIS
15
• Jolanta Sereikaitė.
„APIE REPLIKĄ“
2

PAVELDAS 
• Eglė Virpilaitienė, Eglė Piščikaitė, Paulius Zovė.
RESTAURUOTAS ROKIŠKIO GRAFYSTĖS ŽEMĖLAPIS
3

POEZIJA 
• MEILĖ KUDARAUSKAITĖ3
• STANISLOVAS ABROMAVIČIUS5

PROZA 
• Ričardas Kalytis.
LUŠA
2

VERTIMAI 
• Nora Ikstena.
SŪNUS
6

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• ŠIUOLAIKINĖS LIETUVIŠKOS PJESĖS LONDONO SCENOJE: PIRMIEJI ATSILIEPIMAI1

KULTŪROS DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Mindaugas Peleckis.
J. BLAVATSKAJA: MOTERIS, ĮKVĖPUSI EPOCHĄ
25

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Mindaugas Peleckis.
AISTĖ SMILGEVIČIŪTĖ IR „SKYLĖ“: MUZIKA, VIS DAR GALINTI NUSTEBINTI
15

KRONIKA 
• SANKIRTOS1
• NAUJI ŽURNALO „VILNIUS“ NUMERIAI
• AR ELITUI PAKELIUI SU GRAFOMANIJA?67
• PASTABOS DĖL SVETIMVARDŽIŲ RAŠYBOS PRISTATANT V. URBUČIO KNYGĄ „LIETUVIŲ KALBOS IŠDAVYSTĖ“8
• GEDIMINAS PEMPĖ 1921 01 15–2008 01 021
• KĘSTUTIS ŠIDIŠKIS 1950 07 23 – 2008 01 14

SKELBIMAI 
• LIETUVOS TŪKSTANTMEČIO MINĖJIMO DIREKCIJA PRIE LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTO KANCELIARIJOS SKELBIA1

DE PROFUNDIS 
• ALUYZAS LITRELIS IR S. S..
NE ENŠTEINU TRENKTI
7

TEATRAS

ALVIS HERMANIS: „NEREIKIA BAUGINTI ŽIŪROVŲ“

[skaityti komentarus]

iliustracija
Alvis Hermanis
Nuotrauka iš Naujojo Rygos teatro archyvo

Latvių režisierius Alvis Hermanis švelnus savo spektaklių personažams. Tai galima pajusti iš „Ilgo gyvenimo“, kuris buvo vaidintas ir Vilniuje, bei „Sonios“ Naujajame Rygos teatre.

Su ALVIU HERMANIU kalbasi OLGA KORŠAKOVA.

Alvi, režisieriaus pasirinktą rakursą nulemia auklėjimas, tai yra natūrali jo charakterio dalis ar priešingai – kompensuoja tas savybes, kurių režisieriui trūksta gyvenime?

Menininkai – tai pabaisos. Nereikia klausytis, ką jie sako, reikia vertinti jų darbus. Kartais interviu ir spektaklis slepia du skirtingus žmones.

Galbūt Jūs nesupratote klausimo...

Supratau. Norėčiau manyti, kad aš geras, švelnus žmogus, bet tikriausiai taip nėra.

Juk tai skirtingi dalykai. Štai rašytojai. Pavyzdžiui, Tatjana Tolstaja, mano nuomone, labai rūpestinga savo personažams ir kartais išties negailestinga savo pašnekovams laidoje „Liežuvavimo mokykla“. O gyvenime ji galbūt dar kokia nors. Taip pat ir režisierius gali būti šiurkštus gyvenime ir švelnus darbe. Švelnus bent jau personažams.

Čia daug lemia medžiaga. „Sonia“ –­ labai trapus apsakymas... Pastaraisiais metais ėmiau manyti, kad žiūrovų nereikia bauginti, pliekti jų įvairiais efektais. Su jais reikia elgtis taip pat delikačiai, kaip norėtum, kad elgtųsi su tavimi. Bendraujant su publika reikia rinktis ramią intonaciją.

Labai nerimavau dėl to, kaip Maskvos žiūrovai įvertins „Sonią“. Dėl dviejų priežasčių, pirmiausia, spektaklyje vaidina du vyrai. Štai Tatjana Tolstaja į spektaklį neatėjo. Tikriausiai kur nors apie tai nugirdo. Galima pamanyti, kad spektaklis apie nutukusius homoseksualistus. Jos vietoje ir aš išsigąsčiau. Kita priežastis – ta, kad viename spektaklyje vaidina labai aukšto lygio aktorius ir neprofesionalas, beje, visas tekstas skirtas neprofesionaliam aktoriui.

Šis kontrastas krinta į akis tiktai tada, kai jie nusilenkia...

Buvo labai svarbu, kad Pasakotojas (Jevgenijus Isajevas, – O. K.) išvis nesinaudotų jokiomis aktorystės technologijomis, kad jis viską darytų nuoširdžiai, taip, kaip jaučia. Spektaklyje jis atlieka „piktos lemties“ vaidmenį, ir apie tai jis šį tą išmano. Šis berniukas – iš vaikų namų, visi jo bendraklasiai dabar sėdi kalėjime arba valkatauja. Kiek suprantu, vaikų namuose pats gyvenimas juos priverčia tapti aktoriais. Prisitaikyti, kad išgyventų. Anksčiau mūsų teatre Ženia dirbo scenos darbininku. Ir „Sonia“ –­ nebe pirmas jo spektaklis. Jis taip pat dalyvauja „Lede“, pastatytame pagal V. Sorokino romaną.

Ar turėjote leidimą statyti „Sonią“?

Leidimą gavau prieš kelerius metus. Mūsų teatre vyko literatūros vakaras, į kurį atvažiavo Tatjana Tolstaja. Ir aš, eidamas pro šalį, paklausiau: „Jeigu būtų idėja statyti „Sonią“, ar neprieštarautumėte?“ Ji pasakė: „Statykite, bet nevelkite į tai manęs, aš nedarysiu inscenizacijos.“ Ji tikriausiai to nė neprisimena.

Teatre Jūs kaskart išmokstate ko nors naujo. „Ilgame gyvenime“ jaunuoliai vaidina senius, o „Sonioje“ aktorius vaidina moterį. Ar šios idėjos pagrįstos kokiais nors ypatingais aktorių sugebėjimais? Yra žinoma, kad „Sonią“ Jūs sumanėte išvydęs, kaip Gundaras Abuolinis vaizduoja savo mamą.

Tuomet supratau, kad būtent jis galės vaidinti Sonią. O mintis pastatyti Tolstajos apsakymą kilo gerokai anksčiau. Mes darome nauja, kad patiems būtų įdomu. Šios motyvacijos pakanka. Jeigu daugelį metų darai tą patį, nelengva kovoti su rutina.

Naujoves aktoriai ir galbūt scenografai perima pamažu, etapais?

Scenografija – atskira tema. Kaip norėčiau manyti, kad visi mūsų spektakliai labai skirtingi. Bet kiekviename jų sugrįžtu į privačias erdves – kambarius, butus, virtuves. Spėju, kad šiuolaikiniame pasaulyje tikrasis gyvenimas verda dėžutėse – savo namuose. Kada jie išeina į gatvę, į sociumą, prasideda žaidimas pagal visiems žinomas taisykles. O šiose mažose dėžutėse vyksta tam tikra konspiracija, nežinomas gyvenimas. Labai įdomu parodyti, ką tu darai namie, likęs vienas arba su artimaisiais. Veikiausiai tai koks nors kitas žmogus.

Taip, tai tiesa. Tačiau būtent su artimaisiais dažniausiai mes nesitvardome, namie atsiskleidžia ne patys geriausi mūsų bruožai – paaiškėja, kad žmonės iš tikrųjų ne tokie jau ir gražūs...

Gyvenimas sudėtingas. Galbūt yra visaip.

Spektaklyje „Ilgas gyvenimas“ yra personažas (jį vaidina Vilis Daudžinis), kuris nuolat kur nors lipa – ant spintos, ant kopėčių. Jis nejaučia pavojaus ir nesisaugo, keistuolis. Ar šis personažas įkūnija kokią nors filosofiją? Ir apskritai vardan ko verta rizikuoti?

Man jau 41 metai. Aš ne toks didelis radikalas. Man vertybės vis labiau konservatyvėja. Aš jau netapsiu joks revoliucionierius. Nemanau, kad reikia kur nors veržtis ir varžytis.

Bet tas personažas tai daro ne dėl varžybų. Man pasirodė, kad tai noras kur nors prasiveržti, rizikuojant nusisukti sprandą.

Verčiau paklauskite aktoriaus. O dėl šios metaforos... Norėčiau gyventi XIX amžiuje, kada gyvenimas suvoktas kaip varžybos: aukščiau, toliau, stipriau. Baltųjų civilizacijos gyvenimas seniai nedera su žmogaus vidiniu ritmu. Nereikia veržtis kur nors lauk, priešingai, galbūt vertėtų paieškoti savyje.

Ar skiriasi Maskvos ir Rygos ritmai?

Žinoma. Ryga taip pat yra per didelis miestas teatrui. Idealiai teatro plėtrai reikia, kad mieste gyventų 100–400 tūkstančių žmonių. Tuomet atsiranda šios pakankamos proporcijos, susiklosto normalūs žmogaus, miesto, darbo ir teatro santykiai. Ir suvokimas tampa organiškesnis. Kuo miestas beprotiškesnis, tuo sunkiau susikaupti.

O jeigu mieste susiklosčiusi ilgametė tradicija eiti į teatrą, žiūrėti ilgus spektaklius, jeigu bent pusė miesto teatrų penkias dienas per savaitę surenka pilnas sales, ar tai nereiškia, kad žiūrovai nuskaito visą informaciją?

Spektaklio suvokimą lemia objektyvūs dėsniai. Kuo didesnis miestas, tuo daugiau kliūčių priimti informaciją.

Tuomet teatras turi du kelius: arba žengti koja kojon su miestu ir greičiau keisti mizanscenas, arba priešintis šiam tempui ir stengtis grąžinti žiūrovus į jų vidinį ritmą.

Tegu skaičiuoja Holivudo prodiuseriai. Teatras privalo įeiti pro kitas duris. Lėtas ritmas tiesiog būtinas, kad išvengtume paviršutiniškumo.

Kuo Jūsų teatras skiriasi nuo kitų?

Nors savo struktūra mes – pats paprasčiausias „fabrikas supermarketas“, kaip ir visi repertuariniai teatrai, jau 10 metų mums pavyksta išsaugoti studijos dvasią, dirbti tarsi studentų rūsiuose. Piniginiai sumetimai nėra svarbiausi, ir spektaklis atkeliauja pas žiūrovus tik tada, kai jis tikrai baigtas. Tai unikalus požiūris į darbą. Kalbu taip, nes turiu su kuo palyginti.

Svarbu ir tai, kad Latvija – nedidelė šalis, su menkai išplėtota kino industrija. Aktoriams mažiau galimybių susigadinti filmuose. Dauguma filmų niekuo nesiskiria nuo serialų. Visi aktoriai nori išgarsėti. O mūsų laikais išgarsėti galima tik tada, jeigu tave rodo per televizorių.

Ar Jūsų aktoriai nesifilmuoja?

Mūsų teatre nėra baudžiavos. Tačiau laiko kinui, jiems, ačiū Dievui, beveik nelieka. Teatras – intravertinis menas. Papildomi darbai už teatro sienų veda prie to, kad aktoriai praranda profesinį ir žmogišką susikaupimą, jautrumą.

Trupėje per dvidešimt aktorių. Dirbate su visais ar tik su numylėtiniais?

Su visais. Tarp jų yra tokių, kurie NRT nuo pat pradžios, o yra tokių, kurie neseniai prie mūsų prisidėjo. Kaip ir visur, yra aktorių, su kuriais galima įveikti sudėtingesnes ar paprastesnes užduotis. Tačiau svarbu, kad NRT nėra pirmarūšių ir antrarūšių aktorių. Pradėjęs vadovauti teatrui, supratau, kad visos bėdos teatre –­­ dėl kūrybiškai nepatenkintų aktorių. Svarbu, kad visi būtų darbingi.

Negi visi vienodai reikalingi?

Jeigu teatre yra aktorius, kuris vieną ar du sezonus sėdi be darbo, reikia jo atsisakyti, negalima jo laikyti teatre.

Arba pastatyti jam spektaklio.

Tai priklauso nuo aktoriaus.

Daug reikalaujate iš aktorių; ar kas nors per tuos metus išėjo iš teatro?

Pasitaikė, du ar keturi atvejai. Jie, vaizdžiai kalbant, patys iššoko pro langą. Kada teatras veikia kaip ansamblis, kada visi kartu atsakingi už bendrą darbą, tuomet, jeigu kas nors atsipalaiduoja arba ima skleisti neteisingą energiją, trupė jį išspjauna. Pas mus būdavo būtent taip.

Rusijoje sėkmingi teatrai, pradėję nuo nulio, – dirbtuvės. Kiekvienas jų išaugo iš kurso.

iliustracija
„Ilgas gyvenimas“

Aš neturėjau savo kurso, niekada nedėsčiau, tai kita profesija. Tačiau turėjau laimingą galimybę viską pradėti nuo pradžių, nuo tuščios afišos. Aš rinkau jaunų, iki 30-ties, Latvijos aktorių rinktinę.

Teatrai – dirbtuvės turi mažiausiai vieną privalumą. Tai atstumas tarp meistro ir pameistrių: ten išsaugomi mokytojo ir mokinių santykiai. Ar NRT yra distancija tarp režisieriaus ir aktorių?

Pasibaigus repeticijoms nėra jokių taisyklių. Manęs niekas „nejūsina“.

Ar kiekvienas Jūsų spektaklis prasideda paveikslėliu?

Reikia sugalvoti scenovaizdį. Tuomet aktoriai tampa bendraautoriais. Turiu nuostatą niekad nesirengti repeticijoms. Režisierius turi būti visiškai atviras, būdamas nulis, kad priimtų aktorių pasiūlymus. Jeigu imi ką nors išgalvoti pats, vadinasi, viskas klostosi ne taip, ir nieko gero iš to neišeis. Netikiu prakaitu kūrybinio proceso metu. Viskas turi vykti lengvai. Aš priešinuosi ilgoms repeticijoms. Daugiausia – keturios valandos per dieną. Negalima kurti meno įveikiant sunkumus.

Nesirengiate repeticijoms netgi rinkdamas medžiagą?

Tai vyksta per repeticijas.

Kokiu būdu: kartu einate į biblioteką ar naršote internete?

Iš bibliotekos čia maža naudos.

Juk Jūs negalite visko žinoti. Apie tai, kaip žmonės gyveno per blokadą, pavyzdžiui...

Tai juk mūsų vaizdiniai apie tuos žmones. Tiesa, scenografas ir aktorius savaitę praleido Peterburge, ėjo per namus, lankėsi Bloko bute. Suprantama, tyrinėti – kiekvieno sudedamoji darbo dalis. Daug dirbama už teatro sienų, paskui susitinkame per repeticijas, kad viską surinktume į viena. Tai kaip grybauti: pririnkome krepšelius, atėjome į laukymę, išvertėme viską į vieną krūvą ir atrenkame, kas tinka, kas ne. Papras­tai tokios mūsų repeticijos. Mes tiktai rodome vienas kitam, ko pridarę.

Svarbu, kad aktoriai praleistų teatre kuo mažiau laiko. Sėdėti teatre ir rūkyti arba užtęsti depresyvias repeticijas kenksminga. Tegul aktoriai daugiau vaikšto gatvėmis, gyvena tikrą gyvenimą. Nes pasitaiko, kad ištisi teatrai gyvena kažkokį virtualų gyvenimą, atitrūkusį nuo šiandienos.

Ar tai tinka ir režisieriams?

Visuomet baiminuosi, kai aktorius ar aktorė tampa savo profesijos fanatikais. Aktorėms tai nutinka rečiau. Jie sėkmingai save apgaudinėja, kad teatras, scena yra jų tikrasis gyvenimas. Ši nuostata iš pradžių paverčia jų gyvenimą į nenormalų, vėliau tai išryškėja scenoje. Profesija negali atstoti gyvenimo. Gyvenimas yra kas kita. Profesija turi užimti nuolatinę antrą vietą. Ne trečią, o antrą.

O pirmą?

Kiekvienas turi savo paslaptį. Papras­tai – šeima, vaikai. Beveik visi mūsų aktoriai iš kaimo. Tačiau netgi tie, kurie gimė mieste, nusipirko vienkiemius. Latvijoje nepriimta gyventi kaimais, kaip kad Rusijoje. Latviai slepiasi vienas nuo kito, visuomet gyvena nameliuose per kelis kilometrus nuo kitų. Nuo mano vienkiemio iki artimiausios parduotuvės – 20 kilometrų. Ir aš praleidžiu ten tris keturis mėnesius per metus. Ir taip visame Pabaltijyje: ir Lietuvoje, ir Estijoje. Esant mažiausiai galimybei mes išvažiuojame iš miesto. O sugrįžtame pasisėmę daug gyvybinės pozityvios energijos. Tuomet galima pakalbėti ir apie teatrą.

Vienkiemiuose negalvojate apie teatrą?

Ten smegenys lygios lygios. Jokių minčių į galvą neužklysta. Tačiau pasąmonėje vyksta atranka. Ten supranti, kas esminga, kas ne. Rusijos kontekste geras pavyzdys – Mamonovas.

Bet jis veikiau vienišius. Kiek žinau, Rusijoje iš miesto dažniau sprunka seni rokeriai nei teatralai.

Pas mus tai paplitę tarp jaunų aktorių. Mano amžiaus ir jaunesnių.

Miestas – elementarus. Jame kunkuliuoja gyvenimas, ir jis primena gyvatę, gaudančią savo uodegą. Tai nelygi kova, kurioje nugalėtojas žinomas seniai.

Nelygioje žmogaus kovoje su miestu nugali miestas?

Priklauso nuo konteksto. Rusijos teatre spektakliai labiau atplėšti nuo realaus gyvenimo. Jie sukuria iliuzinį pasaulį. Geri pavyzdžiai –­ Fomenkos arba Vasiljevo teatrai. O Vakaruose spektakliai tiesiogiai komentuoja tai, kas vyksta čia ir dabar.

Kalbate apie socialumą.

Ir apie socialumą taip pat. Manau, kad Maskvoje tikras gyvenimas toks sodrus, kad teatre norisi nuo šito truputėlį atsikvėpti, pagyventi kitoje tikrovėje. O mūsų gyvenimas nuobodesnis, todėl menas stengiasi pažadinti žmones...

Tačiau „Ilgo gyvenimo“ negalima pavadinti socialiu spektakliu...

Repetuodami mažiausiai galvojome apie tai. Tačiau Vakarų Europoje jis suprantamas būtent šitaip. Jie į visą meną žvelgia pro socialiai politinius akinius. Jiems kiekvienas menininkas –­ politikas. Rytų Europos dalyje menininkas –­ abstraktesnė, dvasingesnė figūra.

Truputį pafantazuokime. Jeigu Latvija nebūtų atsiskyrusi nuo Sovietų Sąjungos, jeigu nebūtų kritusi Berlyno siena, ar kultūrinis Rygos gyvenimas ir Jūsų spektakliai būtų kitokie?

Labai įdomu, tačiau viso to neįmanoma įsivaizduoti. Esu laimingas, kad gimiau būtent šiuo laiku ir turiu šitą patirtį. Kai prasidėjo „perestrojka“ ir visa kita, man buvo 20 metų ir aš asmeniškai nuo Sovietų Sąjungos niekaip nenukentėjau. Iš šito vandens išlipau sausas. Suprantu, kad būtent tai leidžia man šitaip melancholiškai žvelgti į praeitį. Mano spektakliuose išskirtinai vaidinama faktūra. Bet tai – ne sovietinės praeities nostalgija, o mano jaunystės ir jaunatvės ilgesys. Statydamas spektaklius senojoje Europoje, suprantu, kad jie gali tik pavydėti šios patirties.

Jaučiatės esąs išrinktasis?

Šiuo požiūriu taip. Turiu ką prisiminti.

Kokią dalį NRT repertuaro sudaro rusų bei Rusijos dramaturgija?

Labai didelę. Tačiau ne todėl, kad „rusiška“. Tai tinkami teatrui tekstai. Teatrui reikia aistrų. Ir rusų tekstuose jų daug. Kituose mažiau.

Ir Čechovo?

Jo kūryboje beveik ne. Jis smulkiaburžuazinis autorius. Ir rašo apie kitą pasaulį. Prieš kelerius metus stačiau „Žuvėdrą“ ir supratau, kad ten daugiau nėra ką veikti. Šioje pjesėje glūdi pasaulio modelis, tam tikra amplitudė, tačiau Čechovas – nevykėlių poetas, poetas tų, kurie visada bus aplinkybių aukos. Šiurkščiai kalbant, tai nevykėliškumo poetizavimas. Labai gražu, gilu, bet vis dėlto apie atskirus žmones. Štai ir paaiškinimas, kodėl Čechovas visada buvo neįtikėtinai populiarus Amerikoje, Vakarų Europoje. Tai vidurinės klasės problemos, žmonių, pasiekusių vidurinį statusą, lygį, etaloną. Ir jie nežino, ką daryti, kur išsiveržti. Ieško kaltų.

Kaip ir su Čechovu, man susiklostė specifiniai santykiai su Šekspyru. Aš iš tų, kurie mano, kad jis kapstosi po dumblą, kad viskas slypi instinktuose. Neveltui kiekviena problema jo kūriniuose sprendžiama žmogžudyste. Jeigu iš jo pjesių pašalinsime gyvuliškus instinktus, jose nieko nebeliks.

Aistrų iš Šekspyro neatimsi.

Aš ne apie tokias aistras. Juodųjų energijų išlaisvinimo technologijos –­ teatre pats lengviausias dalykas. Nesudėtinga įkaitinti publiką.

Šekspyro Jūs niekada nestatėt?

Ne, bet yra vilčių, kad tai nutiks. Bet stačiau Gogolį. Gogolis man patinka. Tai buvo groteskas, iš „Revizoriaus“ padarėme beveik vodevilį. Aktoriams kiekviename spektaklyje tenka pereiti į kitus žanrus. Visi žino, kad yra dvi menininkų rūšys – tie, kurie visą gyvenimą tapo vieną paveikslą, ir tie, kurie stengiasi nesikartoti. Taip galima suskirstyti ir kino režisierius.

Yra didžių aktorių ir teatrų, kurie visą gyvenimą dirba vienu režimu. Ir lieka didžiulis klausimas, ar jie išgyventų, jeigu pervestume į kitą.

Keturiolika metų dirbate režisieriumi, kas pasikeitė Jumyse?

Prieš daugelį metų pakviečiau Eimuntą Nekrošių statyti pas mus spektaklį. Jis pasirinko lietuvių rašytojo Granausko knygą. Neskaičiau jos, ir, kai paklausiau, kodėl pasirinkęs būtent šią knygą, Eimuntas pasakė, kad ten yra viskas, be ko teatras negali apsieiti: Tėvynės meilė, gyvenimo meilė, žmogaus meilė. Tuomet man pasirodė, kad šito nepakanka: pernelyg nuobodu. Spektaklio taip ir nepastatė: Nekrošiaus neišleido jo prodiuseris. Tačiau dabar suprantu, kad būtent apie tai reikia statyti spektaklius.

2007 m. balandis

Iš rusų kalbos vertė BENEDIKTAS JANUŠEVIČIUS

__________________________

Versta iš „Peterburgskij teatralnyj žurnal“, 2007, Nr. 2 (48).

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 9 iš 9 
5:21:10 Nov 7, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba