Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-01-18 nr. 3173

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• PĒTERS BRŪVERIS25
• KRONIKA2
• KITAME NUMERYJE5

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI1

AKTUALIJOS 
• Stasys Stacevičius.
ŽMOGUS IR VANAGAS
5

ATMINITS 
• Ineza Juzefa Janonė.
„LEISKITE MAŽUTĖLIAMS EITI PAS MANE“

KNYGOS 
• „ANGELAI (IR DEMONAI)“
• „GAVĖNIA“
• „MYLIMOJO GYVENIMAS“1
• „25 ŽINGSNIAI NORINT SUPRASTI BIBLIJĄ“
• Alfredas Guščius.
PAČIAM IŠ SAVĘS IR IŠ KITŲ
• Jūratė Baranova.
TAS TYKUS IR ŠVELNUS PRALAIMĖJIMO SKONIS
6
• BALTIJA 2007: KATINAI, KATINAI IR JOKIŲ PARULSKIŲ!
• (PA)SKAITINIAI17
• NAUJOS KNYGOS

TEATRAS 
• ALVIS HERMANIS: „NEREIKIA BAUGINTI ŽIŪROVŲ“
• Skirmantė Jonuškaitė.
LIETUVIŠKI BATUOTO KATINO ISTORIJOS POSŪKIAI
1

DAILĖ 
• Remigijus Venckus.
„VIRUS“ VISUR
• Julija Petkevičienė.
GRIKIS
15
• Jolanta Sereikaitė.
„APIE REPLIKĄ“
2

PAVELDAS 
• Eglė Virpilaitienė, Eglė Piščikaitė, Paulius Zovė.
RESTAURUOTAS ROKIŠKIO GRAFYSTĖS ŽEMĖLAPIS
3

POEZIJA 
• MEILĖ KUDARAUSKAITĖ3
• STANISLOVAS ABROMAVIČIUS5

PROZA 
• Ričardas Kalytis.
LUŠA
2

VERTIMAI 
• Nora Ikstena.
SŪNUS
6

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• ŠIUOLAIKINĖS LIETUVIŠKOS PJESĖS LONDONO SCENOJE: PIRMIEJI ATSILIEPIMAI1

KULTŪROS DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Mindaugas Peleckis.
J. BLAVATSKAJA: MOTERIS, ĮKVĖPUSI EPOCHĄ
25

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Mindaugas Peleckis.
AISTĖ SMILGEVIČIŪTĖ IR „SKYLĖ“: MUZIKA, VIS DAR GALINTI NUSTEBINTI
15

KRONIKA 
• SANKIRTOS1
• NAUJI ŽURNALO „VILNIUS“ NUMERIAI
• AR ELITUI PAKELIUI SU GRAFOMANIJA?67
• PASTABOS DĖL SVETIMVARDŽIŲ RAŠYBOS PRISTATANT V. URBUČIO KNYGĄ „LIETUVIŲ KALBOS IŠDAVYSTĖ“8
• GEDIMINAS PEMPĖ 1921 01 15–2008 01 021
• KĘSTUTIS ŠIDIŠKIS 1950 07 23 – 2008 01 14

SKELBIMAI 
• LIETUVOS TŪKSTANTMEČIO MINĖJIMO DIREKCIJA PRIE LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTO KANCELIARIJOS SKELBIA1

DE PROFUNDIS 
 ALUYZAS LITRELIS IR S. S..
NE ENŠTEINU TRENKTI
7

DE PROFUNDIS

NE ENŠTEINU TRENKTI

ALUYZAS LITRELIS IR S. S.

[skaityti komentarus]

iliustracija
Ričardo Šileikos atvirukas

– Esu Leninu trenktas, – prisipažino mano bičiulis irgi pusbrolis, žilabarzdis fizikas, patsai Jonas Prakapas iš Laičių, buvęs literatas irgi parašiutininkas, neatsakingas komjaunimo darbuotojas ir atsakingas zimagoras, vėliau savivaldybės kontrolierius irgi revizorius, vėliau...

– Kaip tas trenksmas, Jonai, gavosi?

– Buvau berods šeštoj klasėj, gal kokiais 1964 metais. Nedzingės vidurinėj mokykloj per gimtosios kalbos pamoką susiginčijau su tokia neaukšto ūgio nervinga mokytoja, ji mane išvijo į koridorių, o ten – pagal suplanuotą sąmokslą –­ manęs jau laukė aukšta ir galinga direktorė. Kad užsimos ji dideliu ir smagiu rankai Lenino dvitomiu, su kietviršiu, kad trenks per mano vaikišką galviokę, o ta Lenino smogiamoji knyga atšokusi nuo mano galvos išsprūdo direktorei iš rankų ir nukrito man po kojų, o aš kažkodėl kad spyriau į ją –­ kaip koks Platini ar Maradona – tai ir nučiuožė Leninas mokyklos koridorium, lapus ir priesakus barstydamas... Matyt, smogiamoji knyga buvo jau ne kartą naudota.

Vėliau, jau dirbdamas kone komjaunuolišką darbą – bandydamas iš lieknų, apvalainų, aistringų, ramių, nekaltų ir prityrusių komjaunuolių išsirinkti sau žmoną, Jonas vis pagalvodavo: o kodėl ta galingoji direktorė užsimojo būtent Leninu? Ar negalima buvo užvožti, pavyzdžiui, Darvinu arba Einšteinu? Ar negalėjo trenkti Puškinu, Tolstojumi, Donelaičiu ar Salomėja Nėrimi? Pagaliau, ar negalėjo Jonas būt trenktas Homeru arba Šekspyru?

Ne! Tiktai Leninu! Mat sąmokslininkės, mokytoja irgi direktorė, numatė, kad jų mokinys tikriausiai spirs į Leniną, ir tai bus jau politinis ir paskutinis jo nusikaltimas šitoj mokykloj, kuriai Jonas kėlė nepakeliamų problemų. Pavyzdžiui: nebūtų jis Jonas Prakapas, jeigu su suaugusiu kaimynu neparagautų vyno, nepasiskolintų jo galingo motociklo su lopšiu ir nepralėktų (visu greičiu!) pro kapines (vėl pro kapines!), kur esą ilsisi jo šviesūs ir stiprūs protėviai Prakapai. Jis esą taip pagerbia visų Prakapų šventą atminimą...

O anais baisiais trenksmo metais Joną nuo sunkiai auklėjamų vaikučių kolonijos išgelbėjo tik tėvas – artojas Izidorius, ir mama – šviesiaveidė Antanina, nes teismui įrodė: jų Jonukas, būdamas pirmokas, niekaip negalėjo išdaužti Nedzingės direktorės lango, nes pirmą klasę jis baigė kito kaimo pradinėje...

– O mane, Jonai, – atsirišo sušilęs liežuvis, – trenkė ne Leninu, bet „Lenino priesakuose“.

– Kaip tenai patekai?

– 1986 metų žvarbią žiemą, kaip ką tik buvęs Varėnos rj. „Raudonosios vėliavos“ korespondentas. Neturėjau pasirinkimo: arba dirbti (kaip kad teko tau) zimagoru, kroviku arba savanoriškai išsitremti į Šalčininkus, į trikalbį „Lenino priesakų“ laikraštį. Jo redaktorius, vienų vadintas „pan“, kitų „draugu“, Edmundas Gotoveckis labai maloniai priimdavo naujus darbuotojus, nes dar didesnį malonumą patirdavo rašydamas papeikimus, o išvydamas iš tų savo „Lenino priesakų“ gal net euforiją patirdavo.

Ten iš pradžių man buvo gūdu: miestelis kažkoks murzinas, tuteišiškas, o akmeninė Lenino galva lauke – tiesiai po mano kabineto langu, paukštelių baltai apvaryta. O nakvoti man teko tai pas našlaujančią matematikos mokytoją, tai pigiame viešbutėlyje, tai pačiuose „Lenino priesakuose“, darbo kabinete, tai katilinėje, tai...

O visame Šalčininkų rajone dainingai siautėjo chorų irgi oficialių idėjų mėgėjas, būsimasis autonomininkas irgi perversmininkas, veikėjas, patsai Česlavas Visockis. Tais metais jis, jau užsikodavęs, įvairiose puotose ir pobūviuose gerdavo daugiau už visus, bet tik vandenį ir tik vandenį, o nuo jo jam kartais paleisdavo vidurius, bet ko tik nepaaukosi dėl idėjos, ypač dėl tautų draugystės...

O man „Lenino priesakuose“ jau ėmė ir patikti, juolab kad nušiurusiame, bet erdviame kabinete sėdėjau drauge su keturiom jaunom bendradarbėm.

Ir štai vieną svaigią dieną principingasis redaktorius Gotoveckis mane bei dar netekėjusią mano bendradarbę, tokią simpatišką, putlią rusaitę Galinočką, –­­ abu dar komjaunuoliško amžiaus –­ pagavo nusikaltimo vietoje, t. y. darbo metu intymiai gurkšnojome kažką stipriai kvepiančio. Ir dar Gorbačiovo blaivybės laikais!..

– Arba tuokiatės, arba... – metė ultimatumą Gotoveckis.

– Aišku, tuokiamės, – neabejodamas priėmiau ultimatumą...

Ir Gotoveckis patikėjo.

Ir Galinočka patikėjo, net nušvito, nes jai tuo metu patiko mano ūsai, nesuprantama mano poezija ir dar kažkas.

O Gotoveckis visiems jau skelbė: bus internacionalinės, komjaunuoliškos, bealkoholės dviejų žurnalistų vestuvės, pačiuose „Lenino priesakuose“, o jis, pats Gotoveckis, eis pas antrąjį rajono partijos sekretorių, pas patį Česlavą Visockį, ir reikalaus mums buto, ir nereikės man bastytis tai šen, tai ten, nereikės man eilių rašyti, nereikės...

Kai po visų vyno mėnesių pačiam E. Gotoveckiui pareiškiau, jog į žmonas imsiu tik lietuvaitę, tai kad pratrūko šaukti: nacionalistas, nacionalistas, o manėm, žmogus...

Galinočka turėjo atsarginį gerbėją, tad labai nepyko. Padėtį puolė gelbėti kita bendradarbė, irgi mano draugė, totorė, baigusi universitetą Maskvoje, tokia nepėsčia Raisa, kurios pavardę iš totorių į lietuvių versdavom: Mucha Mechanizuota... Taigi Mucha viršininkams pasakė, kad ji sutvarkys mano nacionalizmą, ištekins už manęs daug vertesnę moterį, išleis už manęs savo jaunesniąją seserį, nuostabią totorę...

– Chi chi chi, – be pykčio prunkštavo prieš mane sėdėjusi Galinočka, – vilksi, Stasy, mongolų-totorių jungą...

Su Raisa, t. y. su Mucha Mechanizuota, buvome geri draugai, bet Sąjūdžio pradžioje dėl politikos apsipykom –­ Mucha bjauriai kalbėjo apie lietuvius mano draugus, o aš pasiunčiau ją į totorių kraštus, ir tuomet...

Ir tuomet, kad puolė Mucha Mechanizuota prie manęs, čiupo didelę, sunkią mano rašomąją mašinėlę, pakelė iki pat Iljičiaus lemputės palubėj ir trenkė per galvą. Many nušvito kažkas didingo...

Drybsojau kėdėj toks trenktas, o Mucha Mechanizuota tuo laiku apvertė mano darbastalį, po visą erdvų kabinetą pakreikė juodraščius ir dar skaudžiai įsikabino į plaukus...

Netrukus – ne dėl Muchos kaltės –­ E. Gotoveckis patyrė malonumą mane atleisdamas iš „Lenino priesakų“, t. y. iš darbo.

Tačiau tas malonumas jam sumenko, nes išėjau – bent jau oficialiai – savo noru...

– Ir aš vis išeidavau ne savuoju „savo noru“, – sako Jonas Prakapas. – Manęs netrenkė jokiu Einšteinu, pats išėjau iš antro fizikos kurso universitete, nes vyresnybė pasakė: net nesvajok tyrinėti juodųjų skylių ar kurti lazerių... Būsi mokytojas, gal net direktorius... O aš nenorėjau trankytis... Nei Leninais, nei Gogoliais, nei Salomėjomis ar Putinais... –­ dievagojosi Jonas Prakapas savo Laičiuose užsilipęs ant vienetinio modelio traktoriuko.

Tą kartais važiuojantį traktorių iš po ranka pasitaikiusių mazgų ir detalių sumeistravo kažkoks meistras, o Jono žmona ir medikė Genutė jį nupirko ir –­ per Jonines! – padovanojo savo Jonui, nes vyras po visų trankymųsi grįžo į gimtuosius Laičius, į tėvo, artojo Izidoriaus, ūkelį.

Iš toliau pasižiūrėjęs pasakiau, jog tas traktorius bjauresnis už „Belarusą“, bet gražesnis už Leniną, o Jonas iš paskutiniųjų atsargų dar įpylė mums abiem ir traktoriui.

Netrukus aš ir Prakapas, jau mechanizuoti Genutės traktoriumi, lėkėm –­ pro kapines! – derliaus parsivežti ir protėvių pagerbti. Kažkuris debesiokas pasidarė panašus į Leniną, o Jonas šaukė –­ „fotografuok!“, bet, kol sufokusavau, jis virto Melnikaite...

– Debesys pas tave, Jonai, įdomesni nei Grūte.

– Ir žemė čia šventesnė! – garsiai šaukė Jonas Prakapas.

Jonas sovietmečiu čia melioravo pelkutes drauge su Antanu Kalanavičium, kurio legendinis proprosenolis dar per švedų karą buvo iš patrankos trenktas, na o pats Prakapas pas melioratorius į griovį nudardėjo iš komjaunimo sekretoriaus pareigų, kai vietinis kolūkio pirmininkas buvo nutrenktas Jono kumščio.

– Vis tik gaila, Jonai, kad netapai fiziku...

– Užtat, Stasy, iš to laikmečio kiekvienas galim susikurti po savo asmeninį Grūto parką, įdomesnį nei Malinausko...

– Grūto parke visi Leninai man atrodo kaip vidutinybės, – nusižiovavau. –­ Bet įsižiūrėjęs į didingąją Melnikaitę, pagalvojau: kiek jos masėje irgi tūryje sutilptų tavo direktorių, mano Muchų Mechanizuotų, kiek dar visokių visiškų Gotoveckių?.. O gerai įsižiūrėjus į talentingai iškaltą apatiniąją Melnikaitės dalį, kiekvienam mongolui-totoriui, ar šiaip aistringam vyrui, iškart atsistoja...

Trinkteli, šokteli mūsų traktorius ant atsitiktinio akmens, paskui sustoja prie akmenų krūvos, o mes krauname derlių į jungą, vežam Jono sodybai sutvirtinti ir praplėsti, idant ji taptų atspari ugniai ir kt. stichijoms. Juk turi vaikų, gal bus ir anūkų, o Jonui neramu: kokios ateityje gi bus tos direktorės ir mokytojos, kuo jos...

– Gal ne Darvinu.

– Ir ne Putinu.

– Gal kokiu Tin Pu, Konfucijum, sufijais.

– Įdomi liepa prie tavo, Jonai, kapinių.

– Žaibo trenkta.

 

Skaitytojų vertinimai


44456. amigo para siempre 2008-01-22 22:00
Kodel "prie tavo kapiniu"?Tai su numireliu cia tipo kalbejotes, p. Aluyzai? Tada tai idomiau...

44462. autoriui2008-01-23 00:52
lyciu nelygybe straipsnyje pastebeta: Ce gevara - jaunas, grazus politiskai irgi kvailas kankinys, kuri ir dalia jazukeviciute garbina, o marija melnikaite - kankine sioje marijos zemeje, tokia kvaila (istorija seniai ivertino), jauna, nukankinta, o kodel taip negraziai apie ja? nes buvo kvaila, drasi, naivi, o kad buvo kankine tai nieko nereiskia?

44492. do re mi2008-01-24 09:07
nepilkit po pilną

44508. skaitytojas :-) 2008-01-24 17:13
Dėkingas autoriui, nes daug kas man priminė ir mano pokarinę tarybinę vaikystę. Būdavo ne tik gali gauti knyga per galvą, bet ir liniuote per ištiestus pirštus, ypač rūkaliai. Nors visa tai iki ašarų brangu.

44524. Kitas skaitytojas2008-01-25 01:10
ENŠTEINU? Ei, klaidas išsitaisykit. Bent jau pavadinime.

44530. Ledzepelinas2008-01-25 03:23
taip daug ydomiau miau

44541. J. :-) 2008-01-25 12:57
Viešpaties keliai nežinomi, gal ateityje atsiras ir kokio nors Enšteino knyga. J.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 9 iš 9 
5:21:08 Nov 7, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba