Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-01-18 nr. 3173

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• PĒTERS BRŪVERIS25
• KRONIKA2
• KITAME NUMERYJE5

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI1

AKTUALIJOS 
• Stasys Stacevičius.
ŽMOGUS IR VANAGAS
5

ATMINITS 
• Ineza Juzefa Janonė.
„LEISKITE MAŽUTĖLIAMS EITI PAS MANE“

KNYGOS 
• „ANGELAI (IR DEMONAI)“
• „GAVĖNIA“
• „MYLIMOJO GYVENIMAS“1
• „25 ŽINGSNIAI NORINT SUPRASTI BIBLIJĄ“
• Alfredas Guščius.
PAČIAM IŠ SAVĘS IR IŠ KITŲ
• Jūratė Baranova.
TAS TYKUS IR ŠVELNUS PRALAIMĖJIMO SKONIS
6
• BALTIJA 2007: KATINAI, KATINAI IR JOKIŲ PARULSKIŲ!
 (PA)SKAITINIAI17
• NAUJOS KNYGOS

TEATRAS 
• ALVIS HERMANIS: „NEREIKIA BAUGINTI ŽIŪROVŲ“
• Skirmantė Jonuškaitė.
LIETUVIŠKI BATUOTO KATINO ISTORIJOS POSŪKIAI
1

DAILĖ 
• Remigijus Venckus.
„VIRUS“ VISUR
• Julija Petkevičienė.
GRIKIS
15
• Jolanta Sereikaitė.
„APIE REPLIKĄ“
2

PAVELDAS 
• Eglė Virpilaitienė, Eglė Piščikaitė, Paulius Zovė.
RESTAURUOTAS ROKIŠKIO GRAFYSTĖS ŽEMĖLAPIS
3

POEZIJA 
• MEILĖ KUDARAUSKAITĖ3
• STANISLOVAS ABROMAVIČIUS5

PROZA 
• Ričardas Kalytis.
LUŠA
2

VERTIMAI 
• Nora Ikstena.
SŪNUS
6

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• ŠIUOLAIKINĖS LIETUVIŠKOS PJESĖS LONDONO SCENOJE: PIRMIEJI ATSILIEPIMAI1

KULTŪROS DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Mindaugas Peleckis.
J. BLAVATSKAJA: MOTERIS, ĮKVĖPUSI EPOCHĄ
25

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Mindaugas Peleckis.
AISTĖ SMILGEVIČIŪTĖ IR „SKYLĖ“: MUZIKA, VIS DAR GALINTI NUSTEBINTI
15

KRONIKA 
• SANKIRTOS1
• NAUJI ŽURNALO „VILNIUS“ NUMERIAI
• AR ELITUI PAKELIUI SU GRAFOMANIJA?67
• PASTABOS DĖL SVETIMVARDŽIŲ RAŠYBOS PRISTATANT V. URBUČIO KNYGĄ „LIETUVIŲ KALBOS IŠDAVYSTĖ“8
• GEDIMINAS PEMPĖ 1921 01 15–2008 01 021
• KĘSTUTIS ŠIDIŠKIS 1950 07 23 – 2008 01 14

SKELBIMAI 
• LIETUVOS TŪKSTANTMEČIO MINĖJIMO DIREKCIJA PRIE LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTO KANCELIARIJOS SKELBIA1

DE PROFUNDIS 
• ALUYZAS LITRELIS IR S. S..
NE ENŠTEINU TRENKTI
7

KNYGOS

(PA)SKAITINIAI

[skaityti komentarus]

iliustracija

Tamošaitis, Regimantas. VITAMINŲ PARDAVĖJAS. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007.

Džiugu, kad literatūros kritikas ir dėstytojas taip drąsiai ir nuoširdžiai imasi kurti pats. „Yra laikas kurti, bet yra ir laikas griauti... Arba tiesiog – žaisti. Kūryba turi du veidus, ir abu jie – puikūs.“ Dėl tokios retos minčių pusiausvyros esė rinkinys atrodo labai harmoningas ir netgi stebina: juk pradedame įprasti, kad „kritika turi būti kritiška“, o kritikai – arba šmaikščiai ciniški intelektualai, arba niūriai idealistiški melancholikai.

Naujoje R. Tamošaičio knygoje – visko po truputį. Pirmiausia nustebina kiekviename kūrinyje jaučiama, bet atvirai nedemonstruojama autoriaus tyli išmintis. Jam pavyksta rasti pusiausvyrą tarp šiurkštoko natūralumo ir žaismingos fikcijos, abstrakčių samprotavimų ir gyvenimiškos autentikos, drąsių fantazijų ir tokio pat drąsaus pripažinimo, jog menas ir kūryba nėra nei prigimtinis poreikis, nei nereikalingas prasimanymas, liudijantis tam tikrus individo būdo bruožus. Labai aiškiai, be patoso ir ypatingų intelekto pastangų leidžiama suprasti, kad nei kūrėjui, nei paprastam „bulvių žmogui“ neverta susireikšminti: „Gyvename kiekvienas sau, kaip dirvoje išsibarstę akmenys. Todėl už kitus neatsakau. Už save – taip pat. Atsakyti niekam ir nereikia, niekas mumis ir nesidomi“ (p. 9). Jei jau pasaulis toks yra, neverta sielotis dėl to, koks jis galėtų būti, nes „kiek tie vandenys yra pasiglemžę gyvybių – tikras kapinynas! O kažkam jie vis tiek patinka. Kažką vis traukia ir trauks...“ (p. 108). Kartais ta jo aprašoma erdvė, tokia nedraugiška ir kartu jaukiai juokinga, primena „beketišką“ tuštumą, kurioje veikėjas samprotauja pats su savimi. Kartais toje tuštumoje, tarsi medituojančio budisto sąmonėje, atsiranda viskas iš karto. Ir tučtuojau vėl pranyksta. Dažniausiai net neįmanoma suprasti, ar čia tikrai tas, kuo mes jį palaikėme, ar tik kompiuterinis žaidimas, kuriame, beje, slypi neaprėpiamos gelmės. Jų tyrinėjimai kartais primena V. Pelevino klajones laike ir erdvėje.

Nors turbūt šių esė vis dėlto neįmanoma su kuo nors palyginti. Jose nerasime nė pėdsako iš to, apie ką dabar paprastai rašo ir šneka visi išsilavinę žmonės. Šneka, dažnai negirdėdami kitų. O juk girdėti ir stebėti kitus gali būti ne tik praktiškai naudinga, bet ir baisiai įdomu. Tas netikėtas pasaulio įdomumas – gal truputį vaikiškas, kupinas tylaus gudrumo. Išminčius nebūtinai turi būti dvasingas. Juk ne vien dvasia žmogus gyvas.

Blažytė, Vaida. IEŠKOJIMAI. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007.

Šauni mergina šešiolikos metų būdama debiutavo romanu apie pabėgusį iš namų jaunuolį, vėliau studijavo kino meną, o naujoje knygoje lyg ir tęsia tėvų ir vaikų, vaikinų ir merginų santykių temą. Tačiau, matyt, įgijusi per kelerius metus patirties ir pasisėmusi žinių iš kinematografo lobynų, dabar pasuka labiau vingiuotu keliu. Pabrėžtinai keistame, mįslių ir dramų kupiname romane ji ne tik aprašo neįprastos šeimos ne mažiau neįprastą likimą, bet ir tyrinėja lietuvių intelektualų diskusijoje itin mėgstamą meno ir beprotybės santykį. Jis jai atrodo labai painus ir skausmingas, nors kartu ir kerinčiai gražus. Prabilusi meniškos prigimties personažo lūpomis, autorė skaitytoją be paliovos vedžioja įmantrios jo sielos labirintais. Šie nesibaigia ir užvertus paskutinį puslapį: simboliai, metaforos, vaizduotės vaisiai byra tarsi iš gausybės rago.

Jaunoji prozininkė į savo užduotį žvelgia itin rimtai, todėl į romaną „sukrauna“ labai daug protingų pamąstymų, dvasinių ir protinių kančių. Taip pat nemažai sąsajų su kitais kūriniais: pradedant „vaikiška“ „Alisa stebuklų šalyje“, baigiant hamsuniškomis intonacijomis. Apskritai pasakojimui liejantis labai jaučiama kinematografo įtaka: veikėjas tarsi mąsto vaizdais (ne veltui imasi tapyti paveikslus), jausmus ir mintis išsako tapybiškais, romantiškai pakylėtais savo sudarkytos jaunystės paveikslais–nuotraukomis. O sudarkė ją motinos beprotybė – irgi aprašyta labai pakylėtai, su didžiulia nuostaba ir keistu žavesiu. Kiek bandžiau išpainioti sūnaus santykius su motina ir niekada negyvenusia seserimi, perskaičiusi iki pabaigos vis dėlto nepajėgiau jų suprasti. Daug liguistai painių sapnų, paveikslų, vaizdų – juos bando „surišti į vieną mazgą“ veikėjas, kalbantis šaltu, santūriu tonu, kuris truputį „išmuša iš vėžių“ ir atrodo grynojo proto produktas. Ir dar – gausi mistika, pikti kerai, abstrakčiai aprašytos kelionės į Rusiją (beje, rusiškose dialoguose –­ nemaža klaidų), vaikystės prisiminimų (kurgi be jų), fikcijų ir vizijų – kaip sakoma, velnias sprandą nusisuktų. O jau psichoanalitikai ir literatūros kritikai čia turėtų darbo iki gyvenimo pabaigos. Tarp kitko, nors romanas atrodo originalus, jame radau nemaža sąsajų su kitų jaunų lietuvių prozininkių – A.Vilkaitės ir L.S.Černiauskaitės – kūryba. Šios knygos veikėjai taip pat liguistai skendi savyje, dažnai ašaroja, drąsiai vaikštinėja ties tikrovės ir minčių riba, nevengia erotikos, absurdo, laukinių instinktų...Skaitai daugiausia iš smalsumo: ką gi dar „iškrės“ sumanioji autorė ir kuo galiausiai baigsis šie jos eksperimentai su nuolat įtampą išgyvenančiais keistuoliais?

Jazukevičiūtė, Dalia. JUODAS KVADRATAS. – V.: Tyto alba, 2007.

Skaičiau naujausią žurnalistės romaną, ir jis man atrodė toks matytas, kad net pasidarė nepatogu. Žinia, žurnalistai itin mėgsta viską dramatizuoti, tačiau nemažai jaunų prozininkų kažkodėl įsitikinę, jog turi būti gražu iki ašarų, graudu iki klyksmo, kupina slaptų pras­mių, kad aistros kunkuliuotų ne prasčiau nei meksikiečių serialuose. Matyt, tokia jų dvasingumo samprata, o atrodyti nedvasingai, žinia, yra didelė gėda.

Tik ne šio romano veikėjai, kuri, beje, kaip du vandens lašai panaši į neseniai „gimusią“ Kateriną N. iš „Anarchistės išpažinties“. Jos tarsi vienos veikėjos klonai –­ panašiai mąsto, panašiai drastiškai blaškosi, neapsisprendžia dėl meilužių skaičiaus ir garsiai samprotaudamos apie rusų kultūrą maukia degtinę. O svarbiausia – baisiai didžiuojasi savimi: „Ir štai aš jau čia. Jūsų užkariauti“ (p. 7), „Aš – jėga“ (p. 8), „Aš juk... Aš juk nuostabaus grožio moteris“ (p. 16). Ši atkakli vyrų medžiotoja pigiose užeigose atrodo tarsi linksma „bufetava“, puolanti į pirmo pasitaikiusio vyro glėbį, o paskui verkšlenanti, kad „meilės nėra“. Keista, kodėl veiksmas vyksta Lietuvoje – autorė taip akivaizdžiai žavisi viskuo, kas rusiška, jog net intonacijos nelietuviškos: kalba sudarkyta, tarsi blogas tarybinių laikų vertimas iš užsienio kalbos. Ir nors Stella laiko save poete, nepateikia nė vienos savo kūrybos eilutės, o staiga tapusi tapytoja apie meną šneka tik banalybes: negelbsti net gausiai minimos jos dievinamų stabų pavardės. Niekas jos, vargšės, nesupranta, likimas ją blaško pirmyn atgal – apie tai pasakojama isteriškai, reikliu kaprizingos princesės tonu: „bufetava“ nelinkusi srėbti košės, kurią pati užvirė.

Kiti knygos veikėjai tėra blankūs ir pilki šios „ryškios asmenybės“ šešėliai: net pasakodama apie kitus, ji kiekvieną sakinį pradeda žodžiu „aš“, „man“, „mano“... Jie bėgioja aplink ją lyg vaikučiai aplink kalėdinę eglutę, o ji žarstosi genialiomis mintimis, kažką lemena apie moterų prigimtį, demonstruoja pavyzdingą krikščionių tikėjimą ir net keliones aprašo taip, tarsi pačios užsienio šalys atėjo į ją pažiūrėti. Jos buitis visada „susitvarko“, visada laiku „atsitiktinai“ ateina pagalba, nepažįstami vyrai į ją kreipiasi „Stilingoji“ (p. 203), o man net nesinori skaityti, kuo baigsis tos melodramos – vis tiek aišku, kas nugalės „žiaurų likimą“. Užvertusi knygą ilgai girdėjau ausyse spengiant nuo valdingo, visada pakelto pasakotojos kalbėjimo tono. Tas nesutrukdė pagalvoti apie tai, kad būtent dėl tokių veikėjų, kaip ši isterikė, kritikai nenuilsdami peikte peikia mūsų moterų literatūrą, o šventai jais tikintys skaitytojai piktinasi, kad „jos visos tokios“...

Areima, Mantas. NOSTALGIJA. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007.

Banalesnio pavadinimo knygai apie emigraciją turbūt nesugalvotum. Kol per TV kasvakar rodo laidas apie sunkią lietuvių emigrantų dalią, buvęs teisininkas parašo knygą: rašyti yra kilnu, dvasinga ir kultūringa. Tačiau perskaičius jo romaną, pagrįstą autobiografiniais faktais, kyla tokių prieštaringų minčių, kad net kraupu.

Pirmiausia, netikiu, kad teisininkai Lietuvoje kada nors gyveno blogai. Net jei knygos veikėjas nėra autoriaus alter ego, jo orus pasisakymas „mano kaip teisininko prioritetas – siekti klestinčios Lietuvos, kurioje vyrauja teisingumas“, skamba apgailėtinai. Veikėjas, išvažiavęs plušti Didžiosios Britanijos ekonomikai, matyt, siekia to paties. Ir „myli Lietuvą iš tolo“, nepamiršdamas kruopščiai skaičiuoti kiekvieno uždirbtoir išleisto svaro. Puikus vadovėlis potencialiems emigrantams: tyros sielos veikėją skriaudžia ir darbdaviai, ir tautiečiai, o tas stebisi, kodėl negali taip susireikšminti, kaip tėvynėje: „Dar visai neseniai vaikščiodavau kostiumuotas į biurą Vilniuje. (...) Teikėm žmonėms informaciją, kaip sukurti savo verslą ir nustoti vergauti kitiems. Likimo ironija –­ atsidūriau ant paties žemiausio laiptelio – pakliuvau kone į vergovinę santvarką“ (p. 18). Tokių istorijų dabar galima į valias prisiskaityti žurnaluose. Bet jų straipsnių veikėjai bent jau negražbyliauja, kaip šis patriotas: „Žengdami tokį žingsnį tarsi išduodame gimtąją žemę (...) Tą akimirką norėjom stebuklingosios lazdelės, kuria pamojus vienu gaistu atsidurtumėm Lietuvoje, pagarbiai prieš ją nusilenksime, įkvėpdami tyro sodžiaus kvapo...“ (p. 140). Ir čia pat dejuoja: „Visi augintiniai, be abejonės, gyvena namo viduje, kartu su šeimininkais, ir turi daugiau teisių nei Lietuvoje žmogus“ (p. 83). Atvirai keikia ir svetimą kraštą, ir saviškių mafiją, ir kitataučius: „Specifiški šios tautos [portugalų] bruožai – apšnekos, skundai, vengimas padėti, pavydas, subinlaižiavimas“ (p. 180). Tarsi į veidrodį žiūri: jo pavaizduoti lietuviai nė kiek negeresni. Keikiasi kaip vežikai, apkalba ir latvius, ir italus, ir britus, ir vieni kitus... o myli tik savo išgalvotą, abstrakčią Lietuvą. Žargono, paskalų, banalybių ir saldžios šeimyninės erotikos aprašymų kupina knyga kelia pasibaisėjimą vargšais emigrantais. Veikėjo pramogos – vaikiškos, eilės – sentimentalios, jo pasididžiavimas savimi tiesiog glumina. Tokias knygas reikia dovanoti valdininkams. Kad pamatytų, kokie tie „geriausi žmonės“, kurie emigruoja iš šalies. Neduokdie, jie vieną dieną sugrįš čia ir taps teisininkais...

ALEKSANDRA FOMINA

 

Skaitytojų vertinimai


44451. marija :-) 2008-01-22 20:31
Pats tiksliausias D.J. rašliavos įvertinimas. Ko nedrįsta tituluoti kritikai, išdrįso A. Fomina

44489. R.D. :-( 2008-01-24 07:56
Jazu nepasiduok, tai tau netiktu. Piktu pavyduoliu pasirodymas - neblogas zenklas. Tai sloves paliudijimas.

44490. Nijole K. :-( 2008-01-24 08:17
Man ne prie sirdies D.J. proza. Eilerasciai labiau. Bet pritariu R.D. irgi citata: "Jei tavo mintys bus švarios, o tu pati tvirta, tai gali nebijodama nusileisti savo priesininkui".

44493. Fominai 2008-01-24 10:13
Sveikinam dėl Dalios Jazukevičiutės įvertinimo. Teisinga ir dėl puskalbės (vertimo iš rusų kalbos) , ir dėl isteriškos valdingos pasakotojos pakelto tono, ir dėl klono iš "Anarchistės išpažinties"...

44510. NM2008-01-24 17:57
Stebiuosi, kad taip galima perkąsti žmogų iš jo knygos. Man tam prireikė bemaž viso gyvenimo...

44519. > NM2008-01-24 22:33
Kam "perkąsti žmogų", jei kur kas įdomiau perkąsti jo kūrinį. Man Jazukevičiūtė, kaip žmogus, visai nerūpi ir niekas nesiriuošia su ja, kaip asmeniu,iš jos knygos pažidintis. Man rūpi pažinti tai, ką ji sukūrė, o jos kūrinyje, deja , tai, ką surašė panelė Fomina. Pasirašau.

44523. Raska :-( 2008-01-25 00:27
Bet cia apzvelgtos, regis, net keturios knygos, o komentarai sukasi tik apie viena "Juoda kvadrata". Kodel visur, kur tik pasirodo si autore sukelia skandala - arba pasipiktinimus, arba liaupses. ir zurnalistikoje, ir poezijoje, ir prozoje. keistas reiskinys. As norejau apie Nostalgija pakalbeti ir apie Tamosaiti, bet nera su kuo ;)

44534. Raskai2008-01-25 10:27
Todėl, kad Dalia J., kur tik ji nepasirodo, viską daro, kad provokuotų, sukeltų skandalą ir sutelktų dėmesį apie save - štai kodėl ir mano gerbiamas Tamošaitis atsiduria šešėlyje...

44561. to Raskai :-( 2008-01-26 20:10
Ne tiesa rasai. Nieko ji nedaro specialiai. Tiesiog kalba, ka galvoja. O tai retenybe. Lietuviai taip neprate. Jie prate i vata vynioti... Todel ji pati yra provokacija musu padangese. Kaip D.J. sako viename savo interviu "As meluoti nebeturiu laiko"...

44563. to to Raskai 2008-01-26 21:45
"Nieko ji nedaro specialiai. Tiesiog kalba, ka galvoja.Todel ji pati yra provokacija musu padangese". Žavumėlis... Teko matyt, kaip ji girta daužo rankinuku per galvas tiems, kas jai nori padėt, kad nukritus ant asfalto nesusigurintų ir taip jau kruvinos nosies. Visa laimė, kad tokių moteriškių mūsų padangėje retenybė...

44567. ZOLANDas :-( 2008-01-26 23:30
aleksandros,raskos ir moskos,atsikniskite nuo Dalios,nes jos puspadzio neverti.Dalia,sunes loja-karavanasd vaziuoja...

44568. DDD :-) 2008-01-27 01:13
Aleksandra, tesk ir toliau sitaip. Gavai i snuki nuo Saros Poison? Cha. Nusipirkite litmeni nauja... Karstai rekomenduoju. Sara, as tave myliu. Ir Dalecka myliu. Kiekvienas padorus zmogus bent karta gyvenyme privalo ziebti veidu i asfalta. kitaip jis nieko niekada nesupras.

44569. Dalečkai2008-01-27 11:43
nustok rašinėjus pati apie save:)))

44570. NM2008-01-27 13:02
Visi autoriai rašo save. Po kokiom kaukėm jie besislapstytų. To, ko neturi savy, negali parašyti.

44576. Dalečkai2008-01-27 17:54
sukonkretinu, jei dar nesupratai - nustok rašiusi komentarus apie save...

44585. NM2008-01-28 07:13
AUKSČIAU RAŠIUSIAJAM(-IAI)Yra tokia diagnozė, paranoja vadinasi. Pasitikrinkite dėl viso pikto...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 9 iš 9 
5:21:05 Nov 7, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba