Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-01-18 nr. 3173

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• PĒTERS BRŪVERIS25
• KRONIKA2
• KITAME NUMERYJE5

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI1

AKTUALIJOS 
• Stasys Stacevičius.
ŽMOGUS IR VANAGAS
5

ATMINITS 
• Ineza Juzefa Janonė.
„LEISKITE MAŽUTĖLIAMS EITI PAS MANE“

KNYGOS 
• „ANGELAI (IR DEMONAI)“
• „GAVĖNIA“
• „MYLIMOJO GYVENIMAS“1
• „25 ŽINGSNIAI NORINT SUPRASTI BIBLIJĄ“
• Alfredas Guščius.
PAČIAM IŠ SAVĘS IR IŠ KITŲ
• Jūratė Baranova.
TAS TYKUS IR ŠVELNUS PRALAIMĖJIMO SKONIS
6
• BALTIJA 2007: KATINAI, KATINAI IR JOKIŲ PARULSKIŲ!
• (PA)SKAITINIAI17
• NAUJOS KNYGOS

TEATRAS 
• ALVIS HERMANIS: „NEREIKIA BAUGINTI ŽIŪROVŲ“
• Skirmantė Jonuškaitė.
LIETUVIŠKI BATUOTO KATINO ISTORIJOS POSŪKIAI
1

DAILĖ 
• Remigijus Venckus.
„VIRUS“ VISUR
• Julija Petkevičienė.
GRIKIS
15
• Jolanta Sereikaitė.
„APIE REPLIKĄ“
2

PAVELDAS 
• Eglė Virpilaitienė, Eglė Piščikaitė, Paulius Zovė.
RESTAURUOTAS ROKIŠKIO GRAFYSTĖS ŽEMĖLAPIS
3

POEZIJA 
• MEILĖ KUDARAUSKAITĖ3
• STANISLOVAS ABROMAVIČIUS5

PROZA 
• Ričardas Kalytis.
LUŠA
2

VERTIMAI 
 Nora Ikstena.
SŪNUS
6

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• ŠIUOLAIKINĖS LIETUVIŠKOS PJESĖS LONDONO SCENOJE: PIRMIEJI ATSILIEPIMAI1

KULTŪROS DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Mindaugas Peleckis.
J. BLAVATSKAJA: MOTERIS, ĮKVĖPUSI EPOCHĄ
25

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Mindaugas Peleckis.
AISTĖ SMILGEVIČIŪTĖ IR „SKYLĖ“: MUZIKA, VIS DAR GALINTI NUSTEBINTI
15

KRONIKA 
• SANKIRTOS1
• NAUJI ŽURNALO „VILNIUS“ NUMERIAI
• AR ELITUI PAKELIUI SU GRAFOMANIJA?67
• PASTABOS DĖL SVETIMVARDŽIŲ RAŠYBOS PRISTATANT V. URBUČIO KNYGĄ „LIETUVIŲ KALBOS IŠDAVYSTĖ“8
• GEDIMINAS PEMPĖ 1921 01 15–2008 01 021
• KĘSTUTIS ŠIDIŠKIS 1950 07 23 – 2008 01 14

SKELBIMAI 
• LIETUVOS TŪKSTANTMEČIO MINĖJIMO DIREKCIJA PRIE LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTO KANCELIARIJOS SKELBIA1

DE PROFUNDIS 
• ALUYZAS LITRELIS IR S. S..
NE ENŠTEINU TRENKTI
7

VERTIMAI

SŪNUS

Nora Ikstena

[skaityti komentarus]

Marija eina iš miško, pievoje vandens iki kelių. Mažas, mažutis primirkęs žlaugtas. Sunki grybų pintinė lenkia ją prie žemės. Senasis šunytis pražuvo. Turbūt lietus nunešė. Ji niekada nematė tokio lietingo oro. Vanduo plūdo iš miško, vertėsi per kalną lyg krioklys. Marija įsikibo į drebulę ir nepasidavė potvyniui. Kodėl potvynis nusinešė šunelį, o ne grybų pintinę? Sutelkdama paskutines jėgas ji peržengia slenkstį. Namuose pasilikę –­ kalė, šuniukas ir katė – iš džiaugsmo, kad ji parėjo, laksto aplink sugrįžusiąją, verčia iš kojų. Marija sulinksta suolelyje prie senos krosnies ir rauda. Šunys pirmiausia puola ieškoti senojo šunelio, tada sugrįžta ir kiša snukius prie šlapių Marijos skruostų. Minutę jie trise aprauda senąjį šunytį, kurį nusinešė potvynis.

Oras po lietaus tvirtas ir kvapnus. Marija persivelka drabužius, ima grybų pintinę ir eina jų valyti laukan į prieangį. Šuo ir mažas šuniukas palei trobelės kampą pastatę ausis klausosi triukšmo iš miško. Uosto stiprų kvapą.

Ji ima grybus po vieną, valo nuo lapų, skujų, samanų, deda juos į senąjį ketaus katilą. Susimąsto, laikydama raudonviršio keimerį rankose. Grybas –­ vienoje, peiliukas – kitoje rankoje, o žvilgsnis nuklysta tolumon. Ten, už miško, yra jos bažnyčia. Atvėrus duris matosi viduje auganti žolė, langų arkose suka lizdus paukščiai, kurmiai purena altoriaus vietą. Ten ji meldžiasi. Ji labai tiki Dievą. Ji myli jį, nors ir atėmė iš jos sūnų, paskui ir senąjį šunelį. Jis davė, jis atėmė. Dabar viskas jo rankose.

Kieme lietaus srovės išgraužė perėjas. Potvynio pėdsakai. Žemės gyslotumas. Jo rankose.

Jos rankoje – raudonviršio keimerys, ji žiūri į pilkąją šviesą, kuri ateina iš miško. Jai visada atrodo, kad šviesos tirštumoje pasirodo žmogaus figūra, kad iš miško trobelės link artėja jos sūnus. Kartais su kirviu ir žagarėliais, kartais su grybų pintine, kartais su uogų ąsotėliu, apsiavęs, kartais basas, kartais su kepure, kartais palaidais plaukais iki pečių... Kol jis nepradingsta, ji žino, kas yra laukimo džiaugsmas, jos širdį pripildo meilė.

Šiandien kaip pasiuntinys, žinąs pėdsakus, priekyje rieda mažesnis šviesos kamuolėlis. Tai senasis šunelis. Namo, šuneli, namo, šuneli, šlapiasis dagili, pelkės šepety, Marijai norisi šaukti per lauką. Tada ateina jos sūnus – peršlapęs iki paskutinio siūlelio. Ateinu, sūneli, pakursiu pirtį, išvirsiu arbatos, peršlapęs iki paskutinio siūlelio, ateinu, sušilk, Marija kviečia šviesą žeminėn.

Prie gėlyno pinučių tvorelės ateinantieji pradingsta.

Marija įmeta raudonviršio keimerį į ketaus katilą, kitus grybus palieka nevalytus. Vyniojasi storesne skara, šaukia šunis ir eina į bažnyčią.

Kažkur toli toli dar dudena. Jie trise įveikia prilytą pievos kelią. Rudosios usnys įsikabina į šuns kailį, Marijos skarelę. Pėdsakų nepalieka, lengvai suminti žolės kuokštai jiems praėjus vėl atsitiesia. Niekas nesužinos šių trijų kelio. Niekas neseks. Niekas netrukdys šiam ėjimui.

Prilyta, sunki pieva juos priima į savo platų glėbį. Marija taip pat kartą buvo sunki. Jau tąsyk, rudens saulės nuomygyje, aižydama pupas ji nujautė, kad iš jos atims sūnų. Ji jautė, kaip jis gimsta –­ greitai, lengvai, beveik be skausmo, pas­kui ji matė savo sūnų kieme iš šviežiai nupjauto šieno darantį paukščiams lizdus, bet jau tada ji plovė sūnaus išpurvintas kojeles, puošė jį, pati apsirengė, ir jie nuėjo laukti autobuso, kuris nuvežtų į miestą. Reikėjo nupirkti kasdienės duonos. Miesto autobusų stotyje juos užkalbino kažkoks įkyrus vyras. Jis laikė rankoje dvi knygas, pilną tinklą knygų prie kojų. Jis griebė Mariją už rankos, pasakė, kad ir ji graži, ir jos berniukas yra gražus. Jie tikriausiai labai laimingi. Bet visada taip nebus. Tegul perka šią knygą už latą, jis pasakys, kur gyvena tikra niekada nesibaigianti laimė. Marija nustūmė vyro ranką šalin. Šešėlis perbėgo vyro veidu vyro, kai jis išeidamas pasakė: Iš tavęs atims sūnų...

Kažkur toli toli dar dudena. Šunys greitai ištrypia lankus prilytoje pievoje. Galbūt ieško senojo šunelio. Marija taip pat valandėlei sustoja, sušunka savo bendrakeleiviams: Ieškok, ieškok, ieškok, ieškok... Ieškok, ieškok, ieškok, ieškok. Tą naktį, grįžusi su sūnumi iš miesto, ji negalėjo užmigti. Kliedėjo. Ji turguje iš kažkokio žvejo pirko vėjažuves. Sūnus prašė, kad ji tų žuvų nepirktų, nes vietoj burnos šios turinčios snapus, kaip plėšrieji paukščiai. Žvejys juokėsi ir sakė, kad gražioji ponia neklausytų savo berniuko paistomų niekų. Kai ji su vėjažuvėmis vienoje rankoje, berniuku vedina –­ kitoje, norėjo kirsti turgaus aikštę, pastebėjo, kad ji aptverta. Aplink triūsė daug žmonių su filmavimo kameromis, mikrofonais, šviestuvais. Kiti žmonės stovėjo būreliais ir kažko laukė. Ji jau norėjo eiti aplinkui, kai prie jos uždusęs pribėgo tas pats vyras, kuris pasiūlė laimės knygą už latą. Jis buvo kitaip apsirengęs, jis buvo pavargęs, bet šviesus. Jis pasakė Marijai, kad čia filmuojama, o pamatęs ją suprato, kad vienam epizodui jam reikalinga stovinti Marija, vienoje rankoje laikanti vėjažuves, kitoje –­ berniuką. Jis jai ir sūnui sumokėsiąs. Tai nepareikalaus daug laiko. Na, prašau. Marija žiūrėjo į jį plačiomis akimis, sūnus, išsigandęs svetimų, pravirko. Marija pasakė, kad ji pavėluos į autobusą. O ir berniukas bijo. Jo padėjėjai vėliau nuveš, kur jai reikia. Jis sumokės 25 latus. Ir berniukas nusiramins, jam netgi patiks. 25 latus. Marija netikėjo savo ausimis. Už ką? Už tai, kad ji su vėjažuvėmis vienoje rankoje, berniuku –­ kitoje, eis per turgaus aikštę ir įsimaišys į minią? Kur tuomet yra ta minia? Tą minią jis tuoj pat sukurs. Kaip jis mano ją sukurti? Sušauks statistus. Kur tokie gyvena? Vyras pradėjo juoktis ir išėjo pasikalbėti su žmonėmis, kurie stovėjo būreliais. Kai jis sugrįžo, Marija paklausė, ar ji ir jos sūnus taip pat bus satistai? Statistai, jis pataisė, ne, jie esą pakopa aukščiau, jie pavaizduosią, jų vaidmuo beveik epizodiškas. Ir tada visa tai prasidėjo. Maža aikštelė prisipildė žmonių. Marijai reikėjo išėjus iš vieno kampo su vėjažuvėmis vienoje rankoje, sūnumi –­ kitoje rankoje, įsimaišyti į minią. Vienąkart, antrąkart, trečiąkart. Ir taip be galo. Ji įsimaišydavo į minią, sugrįždavo atgal, vėl įsimaišydavo į minią. Vyras sėdėjo ant aukštos kėdės ir visą laiką rėkė: Dar kartą, dar kartą, dar kartą.

Ji kantriai tai kartojo dešimt kartų, kol išėjo iš minios tik su vėjažuvėmis, sūnus buvo prapuolęs... Tą akimirką Marija pabudo išpilta šalto prakaito, pašoko iš lovos, nulėkė prie sūnaus lovelės ir pamatė, kad jis ramiai šnopuoja. Ji parpuolė ant kelių, tyliai verkė ir meldė dievulio daugiau jai nesiųsti tokių kliedesių.

– Ieškok, ieškok, ieškok... Marija šaukia savo šunims. Ji netiki, kad jie suras senąjį šunelį. Jį nunešė potvynis. Ji nežino nė vieno kito šuns, kuris būtų taip ilgai gyvenęs. Senasis šunelis gimė per Velykas. Iš viso buvo septyni. Sūnus nė vieno nenorėjo skandinti kibire. Važiavo per kaimynų namus siūlydamas. Tolimus kelius nuvažiavo su savo priekaba. Sugrįžo namo su vienu vieninteliu, sakė, kad jis būsiąs jo draugas visą gyvenimą. Ilgus, duobėtus kelius priekabos dėžėje ištvėrė. Marija padavė šuneliui indelį košės, paniukino, pakasė paausį. Dienai įpusėjus, jie abu ruošėsi į Velykų vaidinimą valsčiaus trobos kieme. Kiekvienais metais sūnus jame grodavo lūpine armonikėle ir armonika. Kiekvienais metais Marija ėjo su viltimi surasti sūnui žmoną. Ji nežinojo kito tokio geraširdžio, drovaus ir šviesaus žmogaus šiame pasaulyje kaip jos sūnus. Moterėlės jo vengė. Ir jis jų vengė. Abu ruošėsi taip, kaip visada eidami į žmones ruošdavosi. Sūnus užsimetė ant pečių armoniką, kišenėn paslėpė armonikėlę, šunelį prie krūtinės uždengė striuke. Kol jis gros, Marijai reikės šunelį pasaugoti. Gerai, sūnau, gerai. Nors ji turi svarbesnių reikalų, apie kuriuos reikia pamąstyti, ji susitvarkys ir su šuneliu.

Lengvutėlis, vos pastebimas žalumas dengia medžius, kai jie eina atbudusiu keliu į Velykų vaidinimą. Diena nesaulėta, tokia pilkšva, kaip ir daugelis kitų dienų, tačiau širdyje jie laimingi. Šunelis snaudžia prie sūnaus krūtinės. Marija žiūri į sūnų ir galvoja, kad jie taip galėtų gyventi visą gyvenimą, jei taip būtų priimta. Jie jau taip gyvena, nors tai ir nepriimta. Kitiems jos sūnus atrodo juokingas, nes nesielgia taip, kaip kiti. Jai pačiai atrodo, kad jis nenusideda.

Valsčiaus trobos kieme vyksta parengiamieji darbai ir bruzdėjimai. Pagrindinio vaidmens atlikėjas susirgo. Režisieriukė laksto kaip apsvilusi. Pastebėjusi Marijos sūnų, griebte griebia jį ir tempia už pastogės. Pirmiausia ji išmeta samanės taurelę, tada sako: Tau reikia pavaizduoti Jėzų Kristų, kuris prisikelia. Prie kryžiaus mes niekada nekalam, nieko daug nereikia daryti, tik pasirodyti, išplėsti rankas ir pradingti. – Kas tada gros? – klausia Marijos sūnus. – Tai įvyks tylumoje, – režisieriukę pagauna įkvėpimas. – Kitą kartą pagrosi.

Sūnus eina pas Mariją, kuri triūsia prie moterėlių, pasišaukia ją ir sako –­ jis prisikels. Marijos kūnu perbėga šiurpuliai, groti armonika tai vienas dalykas, bet pavaizduoti... Ji atsimena savo pražuvimą minioje su vėjažuvėmis vienoje rankoje ir sūnumi vedina –­ kitoje. Tai tik sapnas, bet čia – tikrovė. Ji ragina sūnų atsisakyti, bet sūnus sako, kad žmonėms reikia padėti. Šunelį jis pasiims kartu. Tegul Marija dirba savo darbus.

Pamažu temsta, prasideda vaidinimas. Armonikėlių garsai nuveda žiūrovus labai toli praeitin, kai broliai prie padengto stalo išdavė Dievo sūnų. Jį prikalė prie kryžiaus, suvyniojo į drobulę. Marija žino šį pasakojimą atmintinai, bet ją krečia drebulys –­ kada jis pasirodysiąs. Jos prisikeliantis sūnus. Mažoji scenelė nugrimzta tamsoje. Tyla spengia ausyse. Kažkas tamsoje uždega žvakeles ir pasirodo jos sūnus. Baltai aprengtas, ilgais pakulų plaukais. Šunelis rankoje. Jis eina su šuneliu į scenelės pakraštį, laimina peržegnodamas visus. Šunelio kojelės trūkčioja, ir laiminant jis ima šlapintis. Valsčiaus gyventojai krenta iš juoko. Marija įsmeigia akis ir supranta, kad jos prisikeliantis sūnus čia niekada negaus žmonos.

Pievos kelias baigiasi. Šunys jau žino –­­­ perėjus mišką, jie visi trys atsidurs prie bažnyčios. Miškas prilijęs ir tamsus. Apsiverkęs, liūdnas. Primirkusios šakos nulinkusios žemyn. Ir Marija sukumpusi kaip šlapias miškas. Marija norėjusi pakelt akis aukštyn, bet vargai jas spaudė žemyn. Kas moka verkti galvą atmetęs? Ji verkia galvą rankomis suėmusi, kumpa nugarėle.

Grįždami iš Velykų vaidinimo abu ėjo tylėdami. Šiltąją naktį sūnus grojo armonikėle, jo gyvenimo draugas snaudė užantyje. Baigęs groti, jis juokdamasis pasakė: Matai, koks padauža, srovelę paleido.

Marija taip pat nusijuokė, kad kelias sutrumpėtų, užtraukė linksmą dainą. Jie gyvens taip, kaip nėra priimta, bet jų dienos bėgs pripildytos ir gražios kaip ką tik padėti šilti kiaušinėliai, kaip katės vaikas, kurį ji paslėpė karvės ėdžiose, ir karvė, prieš pradėdama gromulioti šieną, visuomet atidžiai pasižiūrėdavo, kad jo neužgautų.

Dar tąją Velykų naktį jie nutaria daryti lankstą ir nueiti iki savo bažnyčios. Niekas ten nekelia kojos. Kai atveria duris, žiemą viduje žemė būna pilka, vasarą –­ žolė žalia. Kur kartą buvo altorius, Marija ir sūnus kartais padaro kryželį. Kartais iš grūdų, kartais iš obuolių, kartais iš spyglių, kartais iš žiedų, kartais iš lapų, vieną kartą net iš sniego.

Kai jie nueina prie bažnyčios, mėnulis jau patekėjęs. Bažnyčioje šviesu kaip dieną. Tačiau kitaip. Marija su šuneliu glėbyje atsisėda ant medinio suolelio, kurį sūnus jai surado. Sūnus ieško žvakių, uždega jas. Pataiso pernykštį kryželį iš spyglių, kuris dar gerai laikosi. Šiltas oras plūsta pro tuščius langus, kažkur tolumoje čiulba mažas paukštelis. Marija išima maišelį su keletu kiaušinių, pyragą ir buteliuką naminio vyno. Jie daužia kiaušinius. Marijai kiaušinis sudūžta pirmajai, ji tyliai džiaugiasi, nes tai reiškia – ji mirs pirmoji. Tyloje jie valgo kiaušinius, užkanda pyragu, užgeria vynu. Jie nekalba. Ką čia sakyti? Jie pasirinktų šį pasaulį, net jei žinotų apie kitą. Kiti pasauliai nežino apie jų pasaulį. Nežino, ką jie žino. Kad Dievas vakarais čia įplūsta pro langą kaip lauko oras, naktimis užmiega lizde kartu su paukščiais, bet iš ryto pasirodo kaip rasa toje žolėje, kuri auga vietoj grindų. Jie jį mato, jis nuo jų nesislepia.

Kažkur toli toli dar dudena, kai Marija su šunimis eina bažnyčios link. Durys su kiekvienu atėjimu tampa vis sunkesnės, bet Marija žino – tai juk ne durų kaltė. Kai ji atveria duris – pasprunka mažas miško žvėrelis, šunys linksmai jį nusiveja. Bažnyčia prilyta, audros vėjas sunešė šiukšles. Marija jas surenka, iš jų altoriaus vietoje sudeda kryželį. Nubraukia suolelį. Pavargusi atsisėda. Ji atsigręžia į savo draugą ir pusbalsiu sako: Kodėl potvynis paėmė senąjį šunelį, o ne grybų pintinę... – Dabar ji turi ką pasakyti. Kai ji čia ėjo su senuoju šuneliu, ji sakė: Kodėl piktoji liga paėmė sūnų, ne Mariją? – Nuvargusi ji sėdasi ant suo­lelio. Mato šiltą Dievo kvėpavimą, kuris kyla nuo šlapių puvėsių.

Sūnus daug privargo, kol šunelis gerokai paaugo. Velykų vaidinime jis visuomet ištikimai sėdėdavo prie savo šeimininko kojų. Kai sūnus grodavo armonikėle, šunelis dainuodavo kartu. Tokių draugų Marija savo gyvenime nebuvo mačiusi. Velniop tą žmoną. Piktoji liga graužė sūnų iš vidaus. Valsčiaus gydytojas sakė, kad reikia važiuoti ligoninėn į miestą. Sūnus kalbėjo, kad jis pats susidoros. Marija virė sūnui arbatas, pėrė pirtyje, vyniojo siūlus aplink rankas. Niekas nepadėjo. Prie sūnaus gulto visas dienas meldėsi savo draugui. Ji galvūgalyje, šunelis kojūgalyje, akių nesumerkę. Kai sūnus užmigo, abu su šuneliu nukeliavo į bažnyčią. Jis niekur nebuvo pasislėpęs, maldą išklausė. Tačiau sūnų pasiėmė. Marijos vienintelį sūnų.

Kažkur toli toli dar dudena. Už bažnyčios sienų Marija girdi šunų lojimą, jie vaiko mažąjį miško žvėrelį. Ji keliasi, kad grįžtų į namus. Temsta. Pievoje tirštėja migla, ir Marija vėl regi sūnų –­ prisikėlusį, tokį kaip tąkart Velykų vaidinime, su šuneliu rankoje, kai jis, padauža, paleido srovelę. Miglos figūra brenda šalia, kol dingsta prie gėlyno žagarų tvorelės.

Marija prie krosnies šeria išalkusius šunis, baigia valyti grybus, tada juos verda. Vakarienei suvalgo raudonikio keimerį ir ruginės duonos su sviestu, išgeria arbatos.

Šunys įsitaiso kiekvienas ant savo apkloto. Jie sergsti Marijos nakties miegą. Jau besileisdama sapnan Marija tamsoje tyliai verkia. Ir dar tyliau savo draugų paklausia: Kodėl sūnų, o ne Mariją, kodėl senąjį šunelį, o ne grybų pintinę? – lietui prasidėjus, Marija užmiega.

Iš ryto lietaus srovės kieme išgraužusios griovius. Potvynio pėdsakai. Žemės gyslotumas. Jo rankelėje.

Iš latvių kalbos vertė LINA ŽALYTĖ

 

Skaitytojų vertinimai


44379. amigo para siempre 2008-01-21 18:17
nieko panasaus lietuviai neraso

44395. Velykų naktis2008-01-21 20:23
Lietuviai taip rašė prieš trisdešimt metų.

44403. apgailetina2008-01-21 22:16
grafomanija

44418. xxx2008-01-22 10:25
Lyrika ir grauduliai,o maniau, kad Ikstena, latvių literatūros stulpas, kiečiau rašo.

44444. krankt2008-01-22 18:50
labai grazu.

44481. saulėgrąža :-) 2008-01-23 20:23
nieko panašaus ir nebuvo, ir nebus. myliu iksteną

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 9 iš 9 
5:21:04 Nov 7, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba