Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-01-18 nr. 3173

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• PĒTERS BRŪVERIS25
• KRONIKA2
• KITAME NUMERYJE5

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI1

AKTUALIJOS 
• Stasys Stacevičius.
ŽMOGUS IR VANAGAS
5

ATMINITS 
• Ineza Juzefa Janonė.
„LEISKITE MAŽUTĖLIAMS EITI PAS MANE“

KNYGOS 
• „ANGELAI (IR DEMONAI)“
• „GAVĖNIA“
• „MYLIMOJO GYVENIMAS“1
• „25 ŽINGSNIAI NORINT SUPRASTI BIBLIJĄ“
• Alfredas Guščius.
PAČIAM IŠ SAVĘS IR IŠ KITŲ
• Jūratė Baranova.
TAS TYKUS IR ŠVELNUS PRALAIMĖJIMO SKONIS
6
• BALTIJA 2007: KATINAI, KATINAI IR JOKIŲ PARULSKIŲ!
• (PA)SKAITINIAI17
• NAUJOS KNYGOS

TEATRAS 
• ALVIS HERMANIS: „NEREIKIA BAUGINTI ŽIŪROVŲ“
• Skirmantė Jonuškaitė.
LIETUVIŠKI BATUOTO KATINO ISTORIJOS POSŪKIAI
1

DAILĖ 
• Remigijus Venckus.
„VIRUS“ VISUR
• Julija Petkevičienė.
GRIKIS
15
• Jolanta Sereikaitė.
„APIE REPLIKĄ“
2

PAVELDAS 
• Eglė Virpilaitienė, Eglė Piščikaitė, Paulius Zovė.
RESTAURUOTAS ROKIŠKIO GRAFYSTĖS ŽEMĖLAPIS
3

POEZIJA 
• MEILĖ KUDARAUSKAITĖ3
• STANISLOVAS ABROMAVIČIUS5

PROZA 
 Ričardas Kalytis.
LUŠA
2

VERTIMAI 
• Nora Ikstena.
SŪNUS
6

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• ŠIUOLAIKINĖS LIETUVIŠKOS PJESĖS LONDONO SCENOJE: PIRMIEJI ATSILIEPIMAI1

KULTŪROS DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Mindaugas Peleckis.
J. BLAVATSKAJA: MOTERIS, ĮKVĖPUSI EPOCHĄ
25

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Mindaugas Peleckis.
AISTĖ SMILGEVIČIŪTĖ IR „SKYLĖ“: MUZIKA, VIS DAR GALINTI NUSTEBINTI
15

KRONIKA 
• SANKIRTOS1
• NAUJI ŽURNALO „VILNIUS“ NUMERIAI
• AR ELITUI PAKELIUI SU GRAFOMANIJA?67
• PASTABOS DĖL SVETIMVARDŽIŲ RAŠYBOS PRISTATANT V. URBUČIO KNYGĄ „LIETUVIŲ KALBOS IŠDAVYSTĖ“8
• GEDIMINAS PEMPĖ 1921 01 15–2008 01 021
• KĘSTUTIS ŠIDIŠKIS 1950 07 23 – 2008 01 14

SKELBIMAI 
• LIETUVOS TŪKSTANTMEČIO MINĖJIMO DIREKCIJA PRIE LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTO KANCELIARIJOS SKELBIA1

DE PROFUNDIS 
• ALUYZAS LITRELIS IR S. S..
NE ENŠTEINU TRENKTI
7

PROZA

LUŠA

Ričardas Kalytis

[skaityti komentarus]

Darbą mūsų vyrai rytais pradėdavo rūkykloje, aptardami naujausias žinias. Pagyvenęs konstruktorius Fima pradėdavo nuo Lušos. Luša – tai didžiulė katė, pavažiuojant atsivežta iš Odesos. Čia jau ištisa istorija apie tą kelionę, kaip ji jautėsi lėktuve ant Rozos rankų, kaip lipo ant Fimos peties. Dabar jis pasakojo apie katės pomėgius, užsispyrimus, žaislus, prisirišimą, o ypač apie pusryčius. Kai jie su Roza dar miega lovoje, Luša vienu ir tuo pačiu metu ateina ir ima glaustis prie Fimos galvos. Žinok, reikia keltis, vilktis chalatą. „Gana miegoti, laikas virti man valgyti.“ Tada veda prie šaldytuvo, liepia išimti kiaušinį ir užkaisti vandenį. Fima skutasi, o Luša čia pat atsigulusi murkia, verda kiaušinis. Užvirus vandeniui Luša puola prie Fimos ir drasko nageliais chalatą. „Išvirė.“ Išgriebus ir nulupus kiaušinį, Luša dar karštą atsargiai volioja ir gaudo. Va čia ir prasideda juokai. Kai kada ima ir nudega snukelį arba kojelę. Aikčioja, pyksta ant kiaušinio...Tada Fima atkeršija kiaušiniui-papjauna ir atiduoda Lušai. Sutvarkius kiaušinį gula aukštielninka ir gaudo chalatų skvernus. Šeimininkams išeinant į darbą, liūdnai žiūri abiem į akis ir murkia sakydama: „Ilgai neužsibūkite, man vienai nuobodu.“

Grįžta namo, vos tiktai suskreba durys, drybt nuo stalo prie durų ir pastačiusi uodegą miaukdama veda koridoriumi. Kai Fima sėdasi skaityti laikraščio, Luša gulasi ant kelių, murkia šildydama senstančius kaulus tokia gera šiluma. Jiems gera trise gyventi.

Roza ir Fima myli Lušą, nori jai ir naują miestą paro­dyti. Dedasi į kelioninį krepšį, užsega, palieka tiktai iškištą galvutę ir eina su ja kalbėdamiesi kaip su vaiku. Luša supranta, įdėmiai klausosi, dairosi ir atsako katės kalba.

Atrodo, jog šių pagyvenusių žmonių gyvenime Luša yra didžiausias rūpestis ir palaima.

Neretai ir nuo didesnių malonumų žmonės atsisako: „Kur mes dėsime Lušą?“ Tačiau sykį susigundė susipažinti su Palanga ir su mūsų šalta jūra.

Nunešė Lušą pas pažįstamus į senamiestį ir paliko, pamokė kaip jai virti kiaušinį ir kaip su ja kalbėtis. Ta išsigandusi dairėsi, žiūrėjo svetimiems žmonėms į akis. „Kodėl jūs mane atiduodate, aš jus taip mylėjau.“ Fima ir Roza skaudančiomis širdimis atsisveikino su Luša. Eidami namo abu tylėjo, juos slėgė bloga nuojauta, tiktai bijojo vienas kitam prasitarti.

Neteko jiems ilgai ir ramiai atostogauti. Kasdien Fima skambino į Vilnių. Pirmas klausimas: „Kaip Luša?“ Vieną vakarą Fima iš pašto grįžo su baisia žinia: „Luša pabėgo.“ Liūdna tupėjo antrame aukšte prie atdaro lango ir iššoko. Suprato sutuoktiniai negerai padarę. „Ji taip buvo prie mūsų pripratusi, taip mus mylėjo, o mes ją išdavėm. Gal Luša supyko, gal jos širdis neatlaikė, pati sumanė grįžti namo. Ji nežinojo, kad mes ją tik laikinai palikom.“ Tą naktį Fima su Roza nemiegojo, tyliai šnabždėjosi: „Kur ji dabar, gal šunys sudraskė, gal alkana, gal nelakusi.“

Pirmuoju rytiniu autobusu Fima grįžo į Vilnių. Tie pažįstamieji pasiteisino: „Nemanėm, jog ji iš antro aukšto iššoks.“ Fima apieškojo aplinkinius senamiesčio kiemus, išžvalgė šiukšlių konteinerius, plytų ir lentgalių krūvas, apvaikščiojo statybas. Iš pradžių drovėjosi, paskui ėmė šaukti ant visos gatvės: „Luša, Luša!“ Praeiviai žiūrėjo kaip į pamišėlį, nežinojo, jog šitam žmogui nuo šio vardo gailus kamuolys gniaužė gomurį.

Taip ir praleido žmogus likusias atostogų dienas nuo ryto iki vakaro klaidžiodamas po visą senamiestį. Jis juokino žmones, lodė šunis, jau prilipo jam Lušos vardas, o numylėto gyvulėlio nebuvo. Tiktai antros savaitės gale pasilenkęs prie statybose suverstų lentų krūvos gilumoje į šaukimą išgirdo gailų kniaukimą. Balsas panašus į Lušos, bet pakimęs, plerpiantis. Tai buvo nuskriausto, besišaukiančio pagalbos gyvulėlio balsas. „Luša Luša, ateik“, – kvietė Fima. Kniaukimas artėjo ir pagaliau pasirodė ruda sunykusi katė. Neiškart jiedu vienas kitą atpažino. Ji žiūrėjo į žmogų nepatikliai apsiblaususiomis akimis. Gal jau užmiršo tą, kuris ją kasryt penėjo kiaušiniu ir su ja žaidė. Paimta į glėbį ji drebėjo ir tvirtai kabinosi į marškinius. „Na, tikrai tu esi ta pati mūsų Luša“, – įtikinėjo Jefimas ir, šildydamas kūnu sulaukėjusį, šunų apdraskytą gyvulėlį, parsinešė namo. Luša bailiai dairėsi į visus kampus. Viskas jai buvo pažįstama, tačiau prarasta, svetima, nedrąsu. Ji ilgai nežengė pirmojo žingsnio, abejingai žiūrėjo į savo kamuoliuką. „Luša, einam virti kiaušinio“, – kvietė Jefimas. Kai padėjo prieš ją nuluptą kiaušinį, ji ilgai, ilgai žiūrėjo tai į Jefimą, tai į kiaušinį, pagaliau prisiminė. Ištiesė supurvintą letenėlę, palietė kiaušinį ir parideno... Jefimui akys ašarom pasruvo. „Miela Luša, mūsų katyte, tu prisiminei mūsų laimingą gyvenimą su tavimi.“

Jefimas ir Roza išvažiavo į savo protėvių žemę ir išsivežė savo Lušą. Jie ir tenai vaikščios trise ir visiems pasakos apie Lušos nutikimus Vilniuje. Ilgai ir laimingai gyvenkite, gerieji žmonės, šitaip mylėję savo gyvulėlį.

 

Skaitytojų vertinimai


44380. amigo para siempre 2008-01-21 18:20
kaip grazu, aciu

44445. krankt2008-01-22 19:10
nuostabu.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 9 iš 9 
5:21:03 Nov 7, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba