Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-01-18 nr. 3173

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• PĒTERS BRŪVERIS25
• KRONIKA2
• KITAME NUMERYJE5

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI1

AKTUALIJOS 
 Stasys Stacevičius.
ŽMOGUS IR VANAGAS
5

ATMINITS 
• Ineza Juzefa Janonė.
„LEISKITE MAŽUTĖLIAMS EITI PAS MANE“

KNYGOS 
• „ANGELAI (IR DEMONAI)“
• „GAVĖNIA“
• „MYLIMOJO GYVENIMAS“1
• „25 ŽINGSNIAI NORINT SUPRASTI BIBLIJĄ“
• Alfredas Guščius.
PAČIAM IŠ SAVĘS IR IŠ KITŲ
• Jūratė Baranova.
TAS TYKUS IR ŠVELNUS PRALAIMĖJIMO SKONIS
6
• BALTIJA 2007: KATINAI, KATINAI IR JOKIŲ PARULSKIŲ!
• (PA)SKAITINIAI17
• NAUJOS KNYGOS

TEATRAS 
• ALVIS HERMANIS: „NEREIKIA BAUGINTI ŽIŪROVŲ“
• Skirmantė Jonuškaitė.
LIETUVIŠKI BATUOTO KATINO ISTORIJOS POSŪKIAI
1

DAILĖ 
• Remigijus Venckus.
„VIRUS“ VISUR
• Julija Petkevičienė.
GRIKIS
15
• Jolanta Sereikaitė.
„APIE REPLIKĄ“
2

PAVELDAS 
• Eglė Virpilaitienė, Eglė Piščikaitė, Paulius Zovė.
RESTAURUOTAS ROKIŠKIO GRAFYSTĖS ŽEMĖLAPIS
3

POEZIJA 
• MEILĖ KUDARAUSKAITĖ3
• STANISLOVAS ABROMAVIČIUS5

PROZA 
• Ričardas Kalytis.
LUŠA
2

VERTIMAI 
• Nora Ikstena.
SŪNUS
6

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• ŠIUOLAIKINĖS LIETUVIŠKOS PJESĖS LONDONO SCENOJE: PIRMIEJI ATSILIEPIMAI1

KULTŪROS DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Mindaugas Peleckis.
J. BLAVATSKAJA: MOTERIS, ĮKVĖPUSI EPOCHĄ
25

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Mindaugas Peleckis.
AISTĖ SMILGEVIČIŪTĖ IR „SKYLĖ“: MUZIKA, VIS DAR GALINTI NUSTEBINTI
15

KRONIKA 
• SANKIRTOS1
• NAUJI ŽURNALO „VILNIUS“ NUMERIAI
• AR ELITUI PAKELIUI SU GRAFOMANIJA?67
• PASTABOS DĖL SVETIMVARDŽIŲ RAŠYBOS PRISTATANT V. URBUČIO KNYGĄ „LIETUVIŲ KALBOS IŠDAVYSTĖ“8
• GEDIMINAS PEMPĖ 1921 01 15–2008 01 021
• KĘSTUTIS ŠIDIŠKIS 1950 07 23 – 2008 01 14

SKELBIMAI 
• LIETUVOS TŪKSTANTMEČIO MINĖJIMO DIREKCIJA PRIE LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTO KANCELIARIJOS SKELBIA1

DE PROFUNDIS 
• ALUYZAS LITRELIS IR S. S..
NE ENŠTEINU TRENKTI
7

AKTUALIJOS

ŽMOGUS IR VANAGAS

Iš ciklo „Žymėtos knygos“

Stasys Stacevičius

[skaityti komentarus]

iliustracija
Markas Vitruvijus. „Žmogus“

Jeigu tave pavadino žmogum, gero nelauk... Andai su bendradarbiu ir bičiuliu buvom įpratę bent kartą per mėnesį atsipalaiduoti jo dideliame bažnytkaimyje, kur Anupras su šeima daug metų nuomojosi mažą, bet mielą nameliuką... Jo simpatiška žmonelė, irgi gimtosios kalbos mokytoja, paruošdavo bajorišką vakarienę, nes jau buvo ištraukusi iš archyvų savo protėvių bajorystės įrodymus... O Anupras vis kalbėjo: nelimpa bajorystė prie manęs, nelimpa... Kai gilią naktį atsibeldėme, būdami visiškai ne bajoriškos (o gal per daug bajoriškos?) formos, tai ir gavom antibajoriškai: parsibaladojai kaip koks!.. Ir dar parsitempei šitą žmogų!..

Eduardo Mieželaičio „Žmogus“ man vaikystėj patiko, o ir dabar – tik jau kitaip negu andai – jį mėgstu, ir „...iš žemės į žvaigždę žiūriu, / Iš kurios tave žemėj mačiau.“

Dabar vartau netekusią aplankalo, kietviršę, ant kreidinio popieriaus atspausdintą, labai stipriai įrištą, „Vagos“ 1971 m. išleistą, iliustruotą Stasio Krasausko raižiniais knygiokę, tuomet jau ketvirtą „Žmogaus“ leidimą, kurio metrikoje dar paaiškinta rusiškai: „Čieloviek“. Na litovskom jazykie. 10 000 egz.“

Nekalbėdamas apie E. Mieželaitį kaip apie Lenino premijos laureatą ir kompromisų su savimi sugadintą didelį poetą, dabar „Žmoguje“ randu tai, kas idealiai atitinka mano dabartinę žmogiškąją situaciją ir gal ne visai žmogiškas aplinkybes:


Perkerpa nematomieji pirštai
Laiko siūlą nuolatos perpus.
Mano dienos tartum žmonės miršta
Ir liūdnai keliauja į kapus.

Ženklintas antikvariato antspaudu „Žmogus“ primena, kad jį ten atnešęs žmogus 1983 m. liepos mėn. už parduotą „Žmogų“ gavo 1 rublį ir 50 kapeikų. Už tą sumą tuomet buvo galima du tris kartus pakenčiamai pavalgyti Vilniaus „Blyninėje“ arba nusipirkti dešimt „Primos“ pakelių, o Varėnoj tais laikais gaminamo, panašaus į šampaną „Obuolių putojančio“ butelis kainavo 1 rb. 20 kap.

Andai su moterimi sėdėjome kažkurioje Varėnos karčiamoj ir girdėjom, kaip du žmonės, gal manydami, kad jų negirdim, ginčijasi dėl manęs.

– Jis geras žmogus.

– Ne, jis blogas žmogus.

– Geras.

– Blogas.

Apmąstydamas savo blogumus ir gerumus, aptikau, kad blogas tampu, kai pasistengiu kam nors būti itin geras, nes gerumas, kai jo reikalaujama besąlygiškai, dažniausiai būna nenatūralus ir apvirstantis aukštyn kojom... Tačiau natūralus – gal grynasis ar prigimtinis –­ gerumas bent iš pradžių daugumos nebūna laikomas gerumu, gal net blogumu vadinamas... Juk ir Kristus daug kam buvo blogas žmogus, net labai blogas... O Leninas? O?..

– Geras.

– Blogas.

„Nėra žmogaus, nėra problemos“ – primintų Josifas Stalinas, tačiau, kai arti jau nelieka nei grynojo, nei kilmingojo, nei partinio, nei tikinčiojo ar dar kokio nors žmogaus, staiga iš kažkur išlenda Saros Poison „Šmogus“ ir tobulai švepluoja, gyvena „šmogiškai“ yra „šydras“ ir...

– Auksinis žmogus! Auksinis žmogus! –­ taip apibūdina, jo nuomone, puikiausius žmones mano gerai pažįstamas, senas linksmasis grabdirbys irgi gėrėjas...

Grabdirbio „auksinis žmogus“ visada turi pinigų ir negandoje jam padeda, nepriklausomai nuo savo gal reikšmingos visuomeninės padėties bendrauja su paprastu grabdirbiu, nepalūžta pirmiau jo prie buteliais nukrauto stalo ir t. t. Deja, nors daug bendravau su grabdirbiu, negavau jo „auksinio žmogaus“ statuso, o tokių apibūdinimų kaip „sidabrinis žmogus“, „varinis žmogus“, „geležinis“, „medinis“ ir t. t. grabdirbys nevartoja, po „auksinio žmogaus“ iškart eina kai, kas daug blogesnio už S. Poison „Šmogų“, pasirodo tai kas netinka nei taikos, nei karo metui.

– Liūdei! Daitie mnie liūdei! – beviltiškai šaukė baltagvardiečių admirolas Kolčakas. – Žmonių! Duokite man žmonių!

Tačiau Rusijoj žmonės tuomet neturėjo pakankamai žmonių, Leninas gal dar nemąstė apie savo vardo premiją... Tuomet mano jaunas senolis, ką tik gimusio mano tėvo tėvas, Merkinės apylinkėse dar mainikavo arkliais su čigonais, jauna mano senolė iš lenkų užgrobtos Perlojos dalies atsivežė kuklią skrynią ir „mėlyno kraujo“, o Perlojos respublikos ministrai rinkosi į vyriausybės posėdžius ir svarstė opiausius klausimus – nuo kovos su okupantais iki būtinybės išnaikinti utėles visoj respublikos teritorijoj.

Dabar, prisimindamas anos, šimtametės, kietos, guvios ir gal „mėlynakraujės“ senolės pasakojimus, jos būdą irgi žinias, prietarus beigi sapnų aiškinimus, vėl pagalvoju: ji, nors buvo beraštė, viską žinojo apie žmogų, viską, kas yra esminga irgi reikšminga.

Kažkodėl pačių karų, pralaimėjimų ar pergalių ji nelaikė pačiais svarbiausiais įvykiais, svarbiau buvo jos vaikų teisinga ar neteisinga žūtis, artimųjų elgesys per gaisrą ar, pavyzdžiui, gyvatės išvirimas... Kažkur netoli Perlojos marčiai nusibodo nusenusi, akla ir daug valganti anyta, tad marti išvirė gyvatę, paliko puode ant krosnies, pati išėjo į darbus, o akloji anyta, apgraibiusi puode gyvatę, palaikė ją dešra, suvalgė, ir... Praregėjo. Tikrąja prasme.

– Būk žmogus, atvažiuok pas mane, –­­­ paprašė 1991 m. žiemą buvusioji mano bendradarbė irgi simpatija, graži Lietuvos lenkaitė, su kuria prieš tai dvejus metus darbavomės arba leidome laiką maloniais vėjais rajoniniame „Lenino priesakų“ laikraštyje Šalčininkuose.

Kai atsibeldžiau, radau pas ją kitą žmogų, bet, svarbiausia, ji norėjo man, „sąjūdistui“, pasigirti, jog dirba vertėja tuometinėje „Kaspervizijoj“ ir štai šiandien gaus algą, ir galės pavaišinti mane, juk aš niekad negailėjau savo „didelių poeto pinigų“, be to, aš dar galiu persigalvoti...

Tą vėlų ir žvarbų vakarą nelabai turėjau kur dingti Vilniuje, beveik be žodžių pernakvojau, sapnavau, kad ją, tą moterį, kažkoks kanibalas – gal Havajuose – išvirė ir įdėjo į didelę lėkštę akliesiems, ir aš esu tarp tų aklųjų kanibalų, ir tuoj tuoj praregėsiu, o gal ir klausa mano taps kaip Čiurlionio ar Maironio, nors ar galim kuo kaltinti Janonį... O Homeras, nevartojęs Iliadoj irgi Odisėjoj spalvų, pasak vienų, buvo aklas, o anot kitų – daltonikas. Dar skaičiau hipotezę, jog prieš tuos tūkstantmečius visi žmonės ar bent jau Trojos karo dalyviai buvo daltonikai, tačiau tai mažai tikėtina, nes evoliucijai trijų tūkst. metų per maža mums stipriau patobulinti.

Žmogus, jo esmė ir ypatybės, anot kai kurių antropologų, per pastaruosius tūkstančius metų neką bepasikeitė, ir neaišku, ar bepasikeis per būsimas katastrofas, na, nebent tiesa būtų kalbos apie „indigo vaikus“, kurių pagausėjimas, esą, daug ką keičia, o gal reiškia išankstinį prisitaikymą prie eilinės p. pabaigos. Ar tie, anot reginčiųjų auras, švytintys ypatinga spalva ir gal turintys daugiau slaptų vidinių galių vaikai jau reiškia permainą evoliucijoj, bent dvasinėj?

„Žmogus“ nuo to karto, kai – prieš tris dešimtmečius – skaičiau jį pirmąsyk, man gerokai pasikeitė – nei į gerą, nei į blogą, tiesiog buvo laiko pagalvoti: ar egzistuoja nors vienas žmogus grynuoju pavidalu? Ar egzistuoti grynuoju pavidalu reiškia būti blogam daugumai? Ar Kristus tik po nukryžiavimo tapo grynuoju? O ar Leninas?.. Ar savo grynuoju pavidalu tegali egzistuoti laisvasis vilkas ir laukinė kiaulė, vanagas irgi šamas, sliekas, varlė?.. Juk neaišku: ar natūralus irgi grynasis būdamas, žmogus būna Žmogumi? Ir dar neaiškiau: kuo ir kas esame, nuolatos visų taisyklių irgi papročių priversti būti ne natūralūs ir ne grynieji žmonės, o…

Ar žmogus vegetaras yra žmogiškesnis irgi žmoniškesnis už žmogų kanibalą? Ar savimi patenkintas biurgeris ar svajotojas irgi Miunhauzeno sekėjas viešpačiui yra kilmingesnis? Ar vaikas nėra šventesnis už senį, net ir tuo atveju, jeigu pastarasis per ilgą gyvenimą nedaug prisidirbo? Ar žmogus vaiduoklis nėra natūralesnis ir grynesnis už?..

– Auksinis žmogus, – sako grabdirbys apie žmogų, kuris iškrėtė man kiaulystę, bet ką aš beaiškinsiu senam grabdirbiui, kuris dėl senatvės jau nedaro tų grabų ar karstų, tik geria arba skaito, bet vien knygas apie karą. E. Mieželaičio „Žmogus“, ištaręs „...Aš lyros neturiu...“, pabuvojęs žvaigždėse irgi fabrikuose, apsilankęs Osvencime irgi Maskvoj, jau beviltiškai tolsta nuo manęs, o grabdirbiui įdomu ten, kur...

Admirolas Kolčakas, atsisakydamas bendradarbiauti su revoliucionieriais, demonstratyviai atsisako ir pareigų: nuo Juodosios jūros laivyno flagmaniško tiltelio kilmingasis Kolčakas sviedžia į vandenis admirolišką savo špagą ir... Karo muzika beigi karo lyrika – ypač taikos metu! – atjaunina kraują, supaprastina problemas, kaip ir alkoholis, padeda užmiršti bergždžius klausimus.

Ar gražiausios Havajų čiabuvės, pačių vadų atrinktos, pasiųstos ir besiveržiančios į kapitono Kuko laivus – surinkti protingesnių žmonių sėklos – dalyvauja kuriant naują žmogų, ar – atvirkščiai? Ar paskendęs rūpesčiuose milijonierius ar į sapnų pasaulį pasinėręs indėnas yra arčiau tobulumo? Kuo nesvarbesnis aš esu daugumai, tuo daugiau galimybių būti geresniam – sau, artimui irgi viešpačiui, nes, nesvarbus būdamas, turiu laiko būti su savimi, sapnuoti, gal, anot Vydūno, nušvisti, nors būna ir atvirkščiai, ir... Seime berods yra gerų žmonių, bet jie tokie būti tiesiog neturi laiko, neturi kada kartu su manim pamąstyti: o pagal kieno atvaizdą viešpats sukūrė žirafą irgi šešką, ežį irgi gyvatę, jeigu mus pagal...

E. Mieželaičio „Žmogų“ atsiminiau, išlupau iš lentynos ir vėl atsiverčiau 2007 m. paskutiniąją lapkričio d., kai nacionalinis radijas, kalbėdamas apie Adolfo Ramanausko-Vanago žūties 50-ąsias metines, priminė, jog taip ilgai ir meistriškai išsislapsčiusį Vanagą išdavė agentas, slapyvarde Žmogus.

 

Skaitytojų vertinimai


44370. :-) 2008-01-21 15:22
Ar aš nesakiau - kai nori, tai gali. Nežinau, ką slepia kai kurie daugtaškiai, bet klaustukai labai rimti, dabar vaikščiosiu ir galvosiu, kaip į juos atsakyti, už tai ir ačiū, Stasy.

44509. skaitytojas :-) 2008-01-24 17:18
Vargu ar tokius straipsnius skaito Seimo nariai, ypač Kunigaikštienės - "Šatrijos raganos", KGB rezervo nariai, o vertėtų paskaityti ir pamąstyti.

48950. labai nieko2008-10-10 15:17
labai nieko txt

49288. paprastas zmogus :-) 2008-10-23 00:00
Keista, bet tas zmogus kazka tokio gilaus pajaute ir surase, ko gal ir pats iki galo nesupranta. Tik ka paziurejau puiku Bondarciuko filma apie sviesiausios atminties admirola Kolcaka "Ädmirolas". Filmas apie Rusija ir rusus, kuriu nebera. Jie zuvo nukankinti ir isduoti, kaip ir "Vanagas"... Visiems rekomanduoju pamatyti juosta apie zustancia Rusija. Bet juk sio txt autorius dar negalejo jos matyti! Ir ziurejau ten, kaip zmones kovojo su "prieszmogiais" (kuriu tikru veidu Bondarciukas neisdriso pasamdyti is Holiwoodo, gal ir pinigu neuzteko, "gde lica?", "mne nuzhny lica!"...), ir kaip "nuo Juodosios jūros laivyno flagmaniško tiltelio kilmingasis Kolčakas sviedžia į vandenis admirolišką savo špagą ir...". Ir tai labai svarbus "Admirolo" akcentas, kaip ir sio teksto. Tikrai verta perskaityti ir pamatyti.

49314. paprastas zmogus2008-10-23 23:27
Privalau pasitaisyti, kad mano pamineta juosta visgi ne Bondar-, bet kito -chiuko. Bet tai esmes nekeicia.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 9 iš 9 
5:20:59 Nov 7, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba