Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-06-17 nr. 3336

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• PETRAS PANAVAS*.
Untaninės
17
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Lietuvos meno kūrėjų asociacijos tarybos pareiškimas dėl grupės autorių priekaištų asociacijai LATGA-A2

POEZIJOS PAVASARIS 2011 
• EUGENIJUS ALIŠANKA.
Armija be atpažinimo ženklų*
12

ESĖ 
• EGLĖ SAKALAUSKAITĖ.
Miestai
3
• PRANAS VISVYDAS.
Mane priglaudė Wilshire bulvaras
3

KNYGOS 
• AURELIJA STANKUTĖ.
Taikus nesusitaikymas, arba iškilmės stebuklas
2
• MARIUS PLEČKAITIS.
Obuoliavimas su fizika
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

POKALBIAI 
 LEONĄ PELECKĮ-KAKTAVIČIŲ kalbina JOLANTA SEREIKAITĖ.
Besigilinant į kitų talento paslaptis
5

KINAS 
• VIRGINIJUS GUSTAS.
„Aš ne filosofas“ – Michelangelo Antonioni’o pretekstas

TEATRAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
„Mažučio dinamito“ liūdesys ir šviesa

ŠOKIS 
• AUDRONĖ ŽIŪRAITYTĖ.
Efektingo rėmo paskirtis – naujas lietuviškas baletas „Barbora Radvilaitė“
9

DAILĖ 
• JOLANTA SEREIKAITĖ.
Virtualus pasaulis grafikos kalba
1
• Lietuvos paviljonas 54-ojoje Venecijos bienalėje3

PAVELDAS 
• NIJOLĖ ŽILINSKIENĖ.
Parodoje Radvilų rūmuose – dailiosios tekstilės jaunystė

POEZIJA 
• LEONARDAS ANDRIEKUS2
• TOMAS PETRULIS6
• SIGITAS TUTLYS3

PROZA 
• AISTĖ VILIMĖ.
Dvidešimt penktas žiemos kadras

VERTIMAI 
• GUILLERAGUES.
Portugalų vienuolės laiškai
1
• NANCY HUSTON ir LEÏLA SEBBAR.
Paryžietiški laiškai
Tremties istorijos
5

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Karas
84

DE PROFUNDIS
„...tiesiog visą pasaulį turime paversti karikatūra,
pareiškė jis.“
Thomas Bernhard
 
• VACLOVAS MIKAILIONIS.
Pasaka apie geriausią motiną
17

POKALBIAI

Besigilinant į kitų talento paslaptis

LEONĄ PELECKĮ-KAKTAVIČIŲ kalbina JOLANTA SEREIKAITĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Leonas Peleckis-Kaktavičius diskutuoja su Mykolu Sluckiu
Onos Gaidamavičiūtės nuotrauka


          Kultūros publicistas ir atkurtų „Varpų“ redaktorius Leonas Peleckis-Kaktavičius šiemet šventė 65 metų jubiliejų. Knygoje „Žodžiai, kurie neišduos“ autorius rašo: „Visų šių menininkų kūriniuose skaitytojas ne sykį yra užtikęs žodžių, kurie neišduos.“ Ši knyga parašyta ne sausa akademine kalba, o nevengiant netikėtų įžvalgų, polemikos, net humoro.

          Apie knygų ir gyvenimo įžvalgas LEONĄ PELECKĮ-KAKTAVIČIŲ kalbina JOLANTA SEREIKAITĖ.


Kodėl, išleidęs pirmąją poezijos knygą, daugiausia rašėte publicistiką, biografines apybraižas, monografijas, t. y. apsisprendėte dėmesį skirti ne savo kūrybai, o kitų?

Įdomus vertinimas, bet nenorėčiau su juo sutikti. Kūryba – ne vien eilėraščiai. Tai, kad įvairių mano tekstų herojai dažniausiai taip pat yra kūrėjai, tik padidina mano, kaip rašytojo, atsakomybę.

O eilėraščius, beje, teberašau. Tačiau jau daug metų jie dedami į kompiuterio „stalčių“. Ar kada parodysiu? Tik tuo atveju, kai tikrai būsiu tikras, kad jie to verti.

Menininkai – ne tik labai įdomios, bet ir sudėtingos asmenybės. Ypač rašytojai jautriai reaguoja į kiekvieną žodį. Kaip gimsta Jūsų pokalbiai? Ar yra pasitaikę sunkių pokalbių?

Manau, kad pokalbio, jeigu jis tikras, gyvas, atviras, nėra ko gėdytis. Tai ne tik gana prasminga galimybė atsiverti klausinėjamajam, bet ir parodyti klausėjui savo erudiciją. Arba – neparodyti. Viktoras Rudžianskas yra sakęs, jog esti pašnekovų, kurie ir taip, ir kitaip pasuktų, kad tik tekstas neprimintų interviu. O man atrodo, kad kartais reikia ir pastarojo. Iki šiol, ačiū Dievui, nesusipratimų dėl nepatogaus sakinio ar žodžio nėra buvę. Gerbiu savo pašnekovus. O dėl sunkių pokalbių... Vieną ir šiandien prisimenu. Viešėdamas dabar jau šviesios atminties Juliaus Būtėno namuose, ėmiau ir paklausiau: „Įsitikinimų nepakeitėte ir senatvėje? Netikite Dievą?“ Po labai labai ilgos pauzės rašytojas ištarė: „Ne.“

Vis dėlto didesnį moralinį pasitenkinimą jaučiu apie kitą kūrėją pasakodamas ne pokalbio forma. Džiaugiuosi, kad tokių tekstų knygoje dauguma. Na, o beletrizuota monografija – tai, kas pastaraisiais metais mane labiausiai žavi. Kaip ir kiti didesni ar mažesni atradimai, kuriant herojaus portretą.

Knygoje „Žodžiai, kurie neišduos“ atskleidžiamas įvairiapusis kultūrinis laukas, fiksuojamas istorinis vyksmas, įamžinantis mūsų tautai svarbias asmenybes – J. Marcinkevičių, B. Brazdžionį, G. Kanovičių, S. Sondeckį, Adolfą Vaičaitį ar jaunesniosios kartos kūrėjus, tokius kaip prozininkė L. S. Černiauskaitė. Kaip jums pavyksta tiek daug ir netgi skirtingų meno sričių aprėpti?

Atsitiktinių tekstų nebūna. Kol sėdu prie rašomojo stalo, herojus būna pažintas, ištyrinėtas (dažniausiai tai įvyksta Nidoje, „Urbo kalne“, o kartais – Vilniuje ar Šiauliuose), perskaitytas. Pasakodamas turiu vienintelį tikslą – kad tekstas skaitytojui suteiktų naujų, netikėtų, gal net neįtartų įžvalgų, atvertų įdomių asmenybės bruožų, ir, žinoma, kad niekas negalėtų pasakyti, jog rašyta iš reikalo, paskubomis.

O dėl kitų meno sričių atsakymas paprastas. Dailininko, dizainerio, skulptoriaus, muziko portretai – ilgos pažinties su tais kūrėjais ir jų darbais rezultatas. Išskirčiau tik vieną atvejį – ką tik baigiau monografiją apie vieną iš ekspresyviojo abstrakcionizmo lietuvių dailėje pradininkų Juozą Bagdoną, kurį asmeniškai pažinojau tik kelerius paskutinius jo gyvenimo metus. Buvau rašęs apie jį 2004-aisiais, plungiškiai, kuriems tas tekstas padarė įspūdį, pernai pavasarį pasiūlė parašyti knygą dailininko šimtmečio jubiliejui. Ją rašydamas vėl sutikau labai įdomių žmonių, vienaip ar kitaip susijusių su šia asmenybe.

Su kokios meno srities atstovais pačiam lengviausia bendrauti, susikalbėti?

Meno sritis neturi reikšmės. Priklauso nuo to, su kuo bendrauji, asmeninių savybių. Biografinės apybraižos įdomios ir kaip gyvenimo patirtį praplečianti medžiaga. Sužinai ne tik biografines detales, bet ir svarbius tiems kūrėjams įvykius, kaip, tarkime, Bernoto kartai įtaką padariusią Vengrijos revoliuciją ar, Jurašienės atveju, sovietinio redaktoriaus darbo subtilumus – kaip išlaviruoti kritikui, nes tave galėjo apkaltinti formalizmu ir neidėjiškumu. Tuomet egzistavo mašina, kurios biurokratinis ir idėjinis filtras prikurdavo keisčiausių nesąmonių, pavyzdžiui, jaują turintis ūkininkas virsdavo fabrikantu, o laisvai mąstantis žmogus gaudavo įrašą, kad negali dirbti pedagoginio darbo.

Galbūt, rašant šią knygą, teko susidurti su naujais kultūros faktais ar net atradimais?

Šito klausdama, matyt, atkreipėte dėmesį į studiją, skirtą Algimanto Mackaus knygų leidimo fondui (AMKLF). Beje, kol kas – tai pirmoji tokia studija. Dauguma joje pateiktų faktų tikrai nauji ar mažai girdėti. Teko ne tik susipažinti su iš JAV atkeliavusiais fondo protokolais ir kitais dokumentais, rankraščio rengimo spaudai specifika, pakalbinti Amerikoje, Australijoje, Izraelyje gyvenančius rašytojus, bet ir susipažinti su AMKLF išleistomis knygomis. Iš užatlantės fondo žmonių jau spėjau sulaukti šiltos padėkos bei raginimo tęsti tą temą. Naujų kultūros faktų yra ir kituose tekstuose, ypač tuose, kuriuose pasakoju apie Greimą, Gasiūną, Vaičaitį, Mieželaitį...

Gal buvo kokių nors kriterijų, kuriais remdamasis pasirinkote pašnekovus ir temas?

Prieš 16 metų išleidau pirmąją esė, pokalbių, studijų knygą, kurios paantraštė skelbė „Gyvenimas, likimas, kūryba“. „Žodžiai, kurie neišduos“ – jau penkta tokio pobūdžio knyga. Kūrėjų gyvenimai, nuspalvinti likimo tema – tai ir mano, kaip rašytojo, bandymai gilintis į įvairių kartų kūrėjų gyvenimus, kūrybos esmę, žodžio galią, rašytojo priklausomybę nuo gyvenimo aplinkybių.

Atsitiktinių pašnekovų, neįdomių nei šiandieniniam, nei tuo labiau rytojaus skaitytojui, mano knygose lyg ir nėra. Taip, kartais būna ir ypatingų progų surasti pašnekovą. Pavyzdžiui, sužinojau apie Bernardo Brazdžionio jaunystės laikų pažįstamą, išsaugojusį net Sibiro lageriuose poeto jam 1928–1929 m. rašytus laiškus. Na, kaip tokio žmogaus neaplankysi? O vėliau laiškų kopijas parodžiau ir mano namuose viešėjusiam Brazdžioniui, sulaukiau įdomių paties poeto komentarų.

Kol buvo gyvi Kazys Jankauskas, Viktoras Katilius, dažnai važiavau į Kauną, bet šiandien suprantu, kad tai dariau per retai. Tiek daug liko nepaklausta, neišgirsta, nepatikrinta.

Tokie pasišnekėjimai gali išaugti į didesnius dalykus. Turiu omeny monografijas „Kazimieras Barėnas“, „Jurgis Jankus: gyvenimas ir kūryba“, dalinai – „Vytautas Alantas: gyvenimas ir kūryba“. Iki šiol žaviuosi Barėno asmenybe – originaliu rašytoju, atkakliu redaktoriumi, kūrėju... Tą didelės apimties darbą užbaigęs, didžiausio įvertinimo sulaukiau iš profesoriaus Rimvydo Šilbajorio, pažymėjusio, kad „retai pasitaiko užtikti taip kruopščiai parašytą darbą“. Vis dėlto, rašydamas monografijas, stengiuosi nepamiršti, kad esu rašytojas, o ne mokslininkas. Gyvas kūrėjo paveikslas – tokią pagrindinę sąlygą sau keliu.

Kokia sutikta asmenybė Jums padarė didžiausią įtaką?

Turėjau gerą pamoką. Beveik prieš porą dešimtmečių susitikome su Šiauliuose kurį laiką profesoriavusiu Žibuntu Mikšiu, dailininku iš Paryžiaus. Atrodė, esu gana neblogai susipažinęs su jo kūryba, nemažai apie jį skaitęs, girdėjęs. Tačiau į mano klausimus jis atsakė per 2–3 minutes. „Ne“. „Kvailas klausimas“. „Nesąmonė“. „Lietuviai nemoka leisti knygų“. Ir taip toliau, ir panašiai. Buvau girdėjęs apie kai kurias dailininko keistenybes, tačiau nesitikėjau, kad reikalai pasisuks būtent taip. Klausimų neliko, stojo tyla, kuri, atrodė, nesibaigs. Netikėtai pačiam sau suėmė toks įsiūtis, kad neištvėriau ir paprieštaravau dailininko tvirtinimui, jog lietuviai neva tebėra lyg neseniai iš medžio išlipusios beždžionės. „Va, va, dabar jau galim pradėt šnekėt...“ –­ pasakė netikėtai pasikeitęs pašnekovas. Taip gimė nemažai dėmesio sulaukęs pasikalbėjimas „Lietuva – ne pasaulio centras“. Jį prisimenant, dar norėtųsi pasakyti: tokie pašnekovai, kurie sako tai, ką galvoja, vertina taip, kaip verčia tai daryti išmintis, patirtis, erudicija, yra patys brangiausi, vertingiausi. Originalus kūrėjo požiūris –­ svarbiausia. Tik iš pirmo žvilgsnio buvo galima įtarti negailestingumą – patyrusiam fiasko profesorius lyg tarp kita ko pasakė: „Svarbiausia – nekapituliuoti.“

Jau dvidešimt trečius metus leidžiate „Varpus“, kurių apimtis, turinys panašūs į „Metus“, nors ir skiriasi nuo jų. Kokią matote almanacho vietą mūsų kultūroje?

Kaip yra pažymėję buvę „Varpų“ redakcinės kolegijos nariai poetas Bernardas Brazdžionis ir prozininkas Kazimieras Barėnas, iš pirmųjų „Varpų“ neabejotinai mokėsi Rašytojų sąjungos literatūros mėnraščio leidėjai. Be abejo, jie teisūs: juk „Varpai“ pradėti leisti 1943 m., ir juose spausdinosi žymiausi lietuvių kūrėjai. Palaimintas pirmojo redaktoriaus K. Jankausko ir almanacho sumanytojo A. J. Greimo, buvau ir įspėtas, kad tęsčiau jų pradėtą liniją, t. y. kad „Varpai“ išlaikytų buvusį lygį, kad jokiu būdu netaptų parapiniu leidiniu. O „Pergalė“, kiek žinau, tuo metu buvo tik XVI lietuviškosios divizijos laikraščio „Tėvynė šaukia“ literatūrinis priedas. Atnaujintieji „Varpai“ taip pat pradėti leisti anksčiau už „Metus“.

Kad nebūčiau kuo įtartas, į klausimą apie almanacho vietą Lietuvos kultūroje atsakysiu žymiausių lietuvių literatūros kūrėjų ir vertintojų žodžiais: „Ypač patraukli šiuolaikinių „Varpų“ savybė –­ Lietuvos ir egzodo sutelkimas draugėn“ (prof. Vytautas Kubilius); „Varpus“ aš vertinau ir vertinsiu ateityje už tai, kad jie pirmieji ėmėsi telkti, rinkti visuomenę, susiskaldžiusią, išsiblaškiusią“ (Justinas Marcinkevičius); „Šiauliai turi žmogų, kuris gerai žino, ką reikia daryti“ (Juozas Aputis); „Jeigu išnyktų, jeigu nutiltų „Varpai“, ta tyla apgaubtų visą Lietuvą“ (prof. Vytautas Martinkus); „Šiauliai turi svarbų Lietuvai literatūros almanachą –­ „Varpus“, patikrintus istorijos“ (prof. Viktorija Daujotytė).

Baikime klausimu, kurį užduodate ne vienam pašnekovui: „Ar tikite likimu?“ O Jūs pats ar tikite?

Taip. Likimu tikiu.


 

Skaitytojų vertinimai


68855. realistas2011-06-19 23:43
Savęs pašlovinimo pabaigoje galėjo ir nebūti.

68858. prėska2011-06-20 09:38
Suvedžiotasa antraštės iš šio pokalbio tikėjausi kur kas daugiau. "Galbūt, rašant šią knygą, teko susidurti su naujais kultūros faktais ar net atradimais?"- atsakymai į įdomiai suformuluotus klausimus prėski, nekabina.

68890. daktaras2011-06-21 10:20
Moišė Sl. prirašė daugybę nepaskaitomų knygų.

68936. grazu2011-06-22 17:32
Toks gražus pokalbis... bambukų pokalbis.

69015. 3102011-06-27 09:11
Na, kai pabaigoje ima cituoti kitus, koks jis yra slovingas ir puikus, pasidaro slykstu. Gal ir gera darba dirba, bet po sio interviu jo megti negaleciau. Bjauru.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 6 iš 6 
5:16:26 Nov 7, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba