Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-06-17 nr. 3336

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• PETRAS PANAVAS*.
Untaninės
17
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Lietuvos meno kūrėjų asociacijos tarybos pareiškimas dėl grupės autorių priekaištų asociacijai LATGA-A2

POEZIJOS PAVASARIS 2011 
• EUGENIJUS ALIŠANKA.
Armija be atpažinimo ženklų*
12

ESĖ 
• EGLĖ SAKALAUSKAITĖ.
Miestai
3
• PRANAS VISVYDAS.
Mane priglaudė Wilshire bulvaras
3

KNYGOS 
• AURELIJA STANKUTĖ.
Taikus nesusitaikymas, arba iškilmės stebuklas
2
• MARIUS PLEČKAITIS.
Obuoliavimas su fizika
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

POKALBIAI 
• LEONĄ PELECKĮ-KAKTAVIČIŲ kalbina JOLANTA SEREIKAITĖ.
Besigilinant į kitų talento paslaptis
5

KINAS 
• VIRGINIJUS GUSTAS.
„Aš ne filosofas“ – Michelangelo Antonioni’o pretekstas

TEATRAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
„Mažučio dinamito“ liūdesys ir šviesa

ŠOKIS 
• AUDRONĖ ŽIŪRAITYTĖ.
Efektingo rėmo paskirtis – naujas lietuviškas baletas „Barbora Radvilaitė“
9

DAILĖ 
• JOLANTA SEREIKAITĖ.
Virtualus pasaulis grafikos kalba
1
• Lietuvos paviljonas 54-ojoje Venecijos bienalėje3

PAVELDAS 
• NIJOLĖ ŽILINSKIENĖ.
Parodoje Radvilų rūmuose – dailiosios tekstilės jaunystė

POEZIJA 
• LEONARDAS ANDRIEKUS2
• TOMAS PETRULIS6
• SIGITAS TUTLYS3

PROZA 
• AISTĖ VILIMĖ.
Dvidešimt penktas žiemos kadras

VERTIMAI 
• GUILLERAGUES.
Portugalų vienuolės laiškai
1
 NANCY HUSTON ir LEÏLA SEBBAR.
Paryžietiški laiškai
Tremties istorijos
5

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Karas
84

DE PROFUNDIS
„...tiesiog visą pasaulį turime paversti karikatūra,
pareiškė jis.“
Thomas Bernhard
 
• VACLOVAS MIKAILIONIS.
Pasaka apie geriausią motiną
17

VERTIMAI

Paryžietiški laiškai
Tremties istorijos

Romano ištrauka

NANCY HUSTON ir LEÏLA SEBBAR

[skaityti komentarus]


        Dvi Paryžiuje gyvenančios rašytojos – iš anglakalbės Kanados kilusi, prancūziškai rašanti Nancy Huston ir Leïla Sebbar, alžyrietė iš tėvo pusės, prancūzė – iš motinos, laiškuose svarsto savo geografinės, kalbinės, literatūrinės, kultūrinės tapatybės problemas.


Paryžius, 1983 m. gegužės 11 d.

Nancy,

(...) Aš nemėgstu keliauti, bet man patinka stotys, jūrų, oro uostai... Tos judrios laikinos vietos, kur galiu tarsi kokioje užeigoje sėdėti ištisas valandas be jokio tikslo, neketindama nei išvykti, nei parvykti. Aš dairausi, klausausi arba ne, niekas nekreipia į mane dėmesio, ir net nesvarstau, kodėl esu čia. Suaugu su šiomis bevardėmis viešomis erdvėmis, kur manęs negąsdina galiojantys elgesio kodai kaip tuose Paryžiaus aukštuomenės sluoksniuose, kur nuobodžiauju... Nebent tyčia, sąmoningai užimu praeivės, pašalinės poziciją, lyg stoties laukiamajame. Ir po daugelio metų man nepavyko įgyti tokio lankstumo, sumanumo, kuris man leistų sėkmingai taikyti žinomus socialinius, kultūrinius, aukštuomenės elgesio kodus, kaskart priverčiančius mane kvailai, užsispyrusiai užčiaupti burną. Dažnai būdavau nustebinta tavo sugebėjimo įsisąmoninti ir pritaikyti sudėtingiausias elgesio taisykles, ne visiškai su jomis susitapatinant, ne kaip vergui, pameni, pastebėjau, kad tai turi ir kitos tremties moterys, kurias „Jų istorijose“* vadindavome „migrantėmis“. Galbūt skirtumas toks, kad šias moteris, kurioms aš priskiriu ir tave, ištisus šimtmečius gludino kultūra, europietiška kultūra, tai yra dominuojanti kultūra, o užsispyrėlės, kurioms aš iš dalies priklausau, kartu su kitomis „trečiojo pasaulio“, to tobulėjančio, atsilikusio ar ne visai išsivysčiusio pasaulio moterimis, greičiausiai buvo lemtingai paveiktos kolonizacijos padarinių. Ką tu manai? Tu, Nancy, kurią mintyse vadinu „anglosakse“, Šiaurės moterimi, šviesiaode skaidriomis akimis, delikačia ir rafinuota, tuo pat metu lanksčia ir tvirta...

Iki greito,

Leïla

_________________________________________



Paryžius, 1983 m. birželio 2 d.

Mieloji Leïla,

(...) Aš nesu amerikietė. (...) Net jei didžiausio patogumo dėlei sutiktume, kad aš – amerikietė, tai yra gimusi ir augusi Šiaurės Amerikoje, tame anglosaksiškame, turtingame ir nepataisomai moderniame žemyne, nenorėčiau būti identifikuojama kaip „amerikietė Paryžiuje“; man visiškai svetimos šio posakio reikšmės: turtinga bohema, prabangios atostogos, pritrenkiantys įspūdžiai, džiūgavimas, orus žingsniavimas Senos krantinėmis, snobiškas išmanymas apie skirtingų regionų vynus (...)... Nes aš nesu frankofilė. Beveik didžiuojuosi, kad per tiek Prancūzijoje praleistų metų neišmokau atskirti Burgundijos vyno nuo Bordo, nežinau visų sūrių pavadinimų, neaplankiau visų Luaros pilių. Mano gyvenimo čia, mano sąmoningos tremties priežastis yra kitokia...

Tu mane pažįsti taip seniai, kad greičiausiai nebepastebi mano akcento, ne taip, kaip bet kuris gatvėje užkalbintas žmogus. Pavyzdžiui, kai atsikertu kokiam įkyriam gerbėjui, mano netobula tartis tampa pretekstu užmegzti pokalbį: „Ak, jūs anglė?“, „Pirmą kartą lankotės Paryžiuje?“ (...) O juk jau dešimt metų, kai gyvenu čia. (...) Mano akcentas tebėra, jis neišnaikinamas; žinau, kad niekada jo neatsikratysiu. (...) Kai klausausi magnetofono juostelėje įrašyto savo balso, puikiai girdžiu, kokius garsus iškraipau. Bet tai nieko nereiškia, išmokau prancūziškai gerokai vėliau nei gimtąją kalbą; prancūzų kalba man visada liks pamotė, o ne antroji motina. (...)

Galų gale aš prisirišau prie savo akcento. Jis rodo trintį tarp manęs ir mane supančios visuomenės, ir toji trintis man tuo brangesnė, būtina. Nors jau seniai turiu dvigubą pilietybę, Kanados ir Prancūzijos, nors pagimdžiau dukterį, kuri bus prancūzė iki pirštų galiukų ir kalbės be akcento, neturiu jokio noro jaustis tikra prancūzė, apsimesti, kad esu gimusi šioje šalyje, laikyti jos paveldą savu. Kitaip tariant, nesiekiu visiškai natūralizuotis. Man svarbu, mane domina ne natūralumas, bet kultūra. Praleidusi vaikystę Kanadoje, o paauglystę – Jungtinėse Valstijose, jaučiau, kad ten viskas (per daug) natūralu. Gyvenimas užsienyje man leido kiek kritiškiau įvertinti gimtąją ir prisiimtinę šalį: aš jas abi suvokiu kaip kultūras. Tas pats tinka ir kalbai: tik nuo to momento, kai niekas –­ nei žodynas, nei sintaksė ir ypač stilius –­ nebebuvo savaime suprantama, nuo to momento, kai netikras gimtosios kalbos natūralumas buvo sugriautas, aš atradau, ką pasakyti. Mano „literatūrinė pradžia“ yra iš esmės susijusi su prancūzų kalba. Ne todėl, kad ją laikau gražesne ir raiškesne už anglų kalbą, bet, būdama svetima, prancūzų kalba yra pakankamai keista, kad skatintų mano smalsumą. (...)

Man visada darė įspūdį tai, kad tau pavyksta kalbėti ir rašyti prancūziškai kaip užsienio kalba. (...)

Kaip nutiko, kad sugebėjai išvengti pinklių to, ką pati vadini dominuojančia kultūra (kuri vis dėlto buvo tavo motinos kultūra), ir susikurti tokią gyvą, asmenišką, laisvą ir kartu tikslią kalbą? Dažni sugrįžimai į gimtąją šalį, padedantys man žvelgti į Prancūziją iš perspektyvos, tau negalėjo turėti tokios pačios reikšmės: tavo gyvenimas tikrai padalintas perpus (pirmoji pusė – Alžyre, antroji – Prancūzijoje)... Kaip tau pavyksta išlaikyti atstumą? Kaip tave paveikė pirmasis parvykimas į Alžyrą praeitais metais? Mes turėtume pasidalinti įspūdžiais, ar keista „grįžti namo“ kaip turistei...

Nancy


____________________________________
* N. Huston ir L. Sebbar 1977 m. įkurtas moterims skirtas leidinys, ėjęs iki 1980 m.


Iš prancūzų kalbos vertė GENOVAITĖ DRUČKUTĖ

 

Skaitytojų vertinimai


68857. įdomu2011-06-20 09:15
ar visas šisemigrančių romanas susideda iš laiškų?

68908. - - - :-) 2011-06-21 21:33
Labai mielai skaitosi. Ačiū vertėjai.

68927. Skirmantė2011-06-22 14:44
NE TIK ŠIAI, BET IR KITIEMS VERTĖJAMS. kas dar per nesąmonė????? i su dviem taškais. gal jau laikas rašyti LIETUVIŠKAIS rašmenim????? be to, čia GROŽINIS tekstas. ar apskritai kas nors turi tokį elementarų supratimą, kad LIETUVIŠKAME tekste ir asmenvardžiai YRA ŽODŽIAI IR TEKSTO DALIS. JIE turi būti rašomi taip, kaip yra tariami. lietuviškais rašmenim. O DABAR - ELEMENTARI NESĄMONĖ - lietuviškas tekstas su kitos kalbos žodžiais- KAŽKOKS HIBRIDINIS VARIANTAS. jeigu jau praradot sveiką nuovoką, tai bent pagalvokit apie "Bromą ing viečnastį" IR PRIPAŽINKIT, KAD "BROMOS" TEKSTAS SAVO KOKYBE LENKIA ŠITUOS, NES BENT GALŪNĖS TEN ADAPTUOTOS. P. S. išimtis daroma tik tuo atveju, jei autorius savo tekste pateikia intarpus kita kalba jų neversdamas.

69024. i su dviem taškais švytėdama2011-06-28 10:04
nors viena mane pastebėjo! Ir dar kokia rėksminga! (tyliai) Kažin, "kas dar per nesąmonė" LKK pripažintų ar ne?

69074. Skirmantė2011-06-28 23:06
kalba turi atlikti funkciją. turim suprasti, ką skaitom ir mokėti ištarti tai, ką skaitom. visos kitos teorijos ir liberalizmai bus nieko verti reliktai.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 6 iš 6 
5:16:22 Nov 7, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba