Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-06-17 nr. 3336

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• PETRAS PANAVAS*.
Untaninės
17
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Lietuvos meno kūrėjų asociacijos tarybos pareiškimas dėl grupės autorių priekaištų asociacijai LATGA-A2

POEZIJOS PAVASARIS 2011 
• EUGENIJUS ALIŠANKA.
Armija be atpažinimo ženklų*
12

ESĖ 
• EGLĖ SAKALAUSKAITĖ.
Miestai
3
 PRANAS VISVYDAS.
Mane priglaudė Wilshire bulvaras
3

KNYGOS 
• AURELIJA STANKUTĖ.
Taikus nesusitaikymas, arba iškilmės stebuklas
2
• MARIUS PLEČKAITIS.
Obuoliavimas su fizika
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

POKALBIAI 
• LEONĄ PELECKĮ-KAKTAVIČIŲ kalbina JOLANTA SEREIKAITĖ.
Besigilinant į kitų talento paslaptis
5

KINAS 
• VIRGINIJUS GUSTAS.
„Aš ne filosofas“ – Michelangelo Antonioni’o pretekstas

TEATRAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
„Mažučio dinamito“ liūdesys ir šviesa

ŠOKIS 
• AUDRONĖ ŽIŪRAITYTĖ.
Efektingo rėmo paskirtis – naujas lietuviškas baletas „Barbora Radvilaitė“
9

DAILĖ 
• JOLANTA SEREIKAITĖ.
Virtualus pasaulis grafikos kalba
1
• Lietuvos paviljonas 54-ojoje Venecijos bienalėje3

PAVELDAS 
• NIJOLĖ ŽILINSKIENĖ.
Parodoje Radvilų rūmuose – dailiosios tekstilės jaunystė

POEZIJA 
• LEONARDAS ANDRIEKUS2
• TOMAS PETRULIS6
• SIGITAS TUTLYS3

PROZA 
• AISTĖ VILIMĖ.
Dvidešimt penktas žiemos kadras

VERTIMAI 
• GUILLERAGUES.
Portugalų vienuolės laiškai
1
• NANCY HUSTON ir LEÏLA SEBBAR.
Paryžietiški laiškai
Tremties istorijos
5

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Karas
84

DE PROFUNDIS
„...tiesiog visą pasaulį turime paversti karikatūra,
pareiškė jis.“
Thomas Bernhard
 
• VACLOVAS MIKAILIONIS.
Pasaka apie geriausią motiną
17

ESĖ

Mane priglaudė Wilshire bulvaras

PRANAS VISVYDAS

[skaityti komentarus]


Ši plati judri gatvė tęsiasi nuo vandenyno iki Los Andželo centro rytuose. Beverli Hilso miesto dalyje vadinama Miracle Mile. Vestvude, kur gyvenu, yra UCLA universitetas su didžiule ligonine, tad ir eismas darbo valandomis yra intensyvus, važinėja nemažai autobusų. Vairuotojui reikia būti kantriam ir apdairiam.

Sausio 18 d. vakare, kai įjungęs kompiuterį ruošiausi parašyti laiškutį į Vilnių, pajutau, kad kairė kūno pusė stingsta. Sukniubau ant grindų. Vos vos iššliaužiau į koridorių, tikėdamasis pasiekti laukujes duris. Nepajėgiau. Tuoj iš čia pat esančių lentynų išsitraukiau retų anglų kalbos žodžių žodyną ir jo nugarėle ėmiau daužyti grindis. Po kurio laiko išgirdo kaimynai lietuviai. Durys buvo užsklęstos, bet Arvydas įsmuko pro pravirą langą. Tuoj iškvietė greitąją pagalbą. Buvau pakirstas širdies priepuolio insulto, angliškai stroke.

Nieko nepadarysi – taip įvyko, taip ir bus. Atsidūriau Ronaldo Reagano vardo ligoninėje, su insultu kovojančiame skyriuje. Čia per naktį mano kūną tirdami gabeno tai į vieną, tai į kitą lazerinio peršvietimo tunelį. Ne mano nosiai žinoti, kaip vadinasi ši moderni įranga. Viskas čia universiteto. Ir reabilitacijos pastate išgulėjau pusantro mėnesio. Jau vasario pradžioje mane, sėdintį specialiame vežimėlyje (wheelchair), dukters Teresės rūpesčiu apgyvendino prabangioje prieglaudoje netoli universiteto, kuriame ji dirba ir galėtų dažniau lankyti.

Mano naujoji buveinė vadinasi romantiškai – Belmont Village. Tai prieš trejus metus statytas šešių aukštų pastatas Wilshire bulvare, kur čia pat stūkso dangoraižiai – butai. Atsimenu, prieš keliolika metų į vieną tokį buvau pakviestas žaisti teniso poromis. Aikštelė – dešimtame aukšte. Mane apgyvendino penktame aukšte. Kambarys su tualetu, dušu, talpiomis spintomis, indaujomis, šaldytuvu, mikrobangų krosnele... Pro langą matosi bulvaro kampas. Nuolatinis eismas. Ilgi raudoni autobusai iš Los Andželo centro, automobiliai. Vakarų pusėje – Santa Monika, kurioje išgyvenau apie 30 metų.

Sugrįžti į buvusį butą negalėjau, nes ten antras aukštas ir laiptai, o aš dabar prirakintas kėdėje. Būtina dažna slaugių pagalba, kurią man bet kuriuo metu suteikia Belmonto assistance tvarka. Tokių namų Los Andželo apskrityje jie turi ir daugiau.

Nuoma didoka, nes vieta turi viską, ko suluošintam žmogui reikia. Nauji talpūs liftai veikia puikiausiai. Čia apsigyvena susenę pensininkai ar įvairiai suluošinti, pasiligoję seni žmonės. Pirmame aukšte yra didžiulė skoningai dekoruota valgykla su stambiais aukštos kokybės baldais. Ji pavadinta Josephine Kitchen. Veikia triskart per dieną. Meniu galima rinktis. Pietums užsisakyti taurę raudono ar balto vyno arba bokalą alaus. Tai įskaičiuota į nuomą. Pro didžiulius langus matosi Wilshire bulvaras, medžiai, kiemas su baseinu. Apie solidžiai įrėmintus paveikslus, iškabintus ilguose koridoriuose būtų galima parašyti įdomų straipsnį. Vyrauja vieniši medžiai, rūkuose skendinčių girių peizažai. Dideli gėlių žiedai. Sofų ir minkštasuolių perteklius paskatino mane aplankiusį brolėną pasakyti: „Dėde, gyveni lyg prezidentūros rūmuose.“ Kodėl ne – būtų galima ir gražiame muziejuje gyventi. Daug įdomybių aplinkui. Yra ir kino salė. O pirmame aukšte – erdvė su baldais koncertams, paskaitoms, spektakliams. Veikia keli klubai. Aktyviausias –­ bridžo. Visko nevardysiu. Amerikiečių kultūra juk pagrįsta socialiniu bendravimu. Tam čia vadovauja lietuvių kilmės aukštaūgė šviesiaplaukė Sidney.

Šiaip taip bandau apsiprasti su dabartiniais vienarankio keblumais. Juk nėra kitos išeities. Ir mano amžius jau gerokai senyvas. Sakyčiau, įdiržęs. Bandau, bet iki šiol nieko džiuginančio nesugalvojau. Greitai pavargstu. Be to, mane stipriai išvargina dažnos terapijos UCLA reabilitacijos centre. Į jas esu nuvežamas. Atgauti buvusią raumenų galią ne taip jau lengva. Juolab tokiam krienui kaip aš. Ryšiai su lietuvių išeivių kultūriniu gyvenimu nutrūko. Ir Belmonto pramogos man ne prie širdies. Ir kompiuterio klavišai nelengvai valdomi vienu pirštu.

Rašymas, anot Ezros Poundo, yra nuolatinio smegenų darbo reikalaujantis užsiėmimas. Stebiuosi kad mano makaulė dar veikia visai neblogai. Tik kartais plikas viršugalvis sopa nuo pastangų, ypač per terapijos mankštas. Man patinka žodis „sopa“. Ir ranka naktimis sopa. Kartais, nors ir tvirtai įsitikinęs esu, nesimezga mintys. Matyt, nesu visiškai tikras. Vis toji abejonė. Jos ir priepuolis nepaveikė. Bet sapnai būna tikri, raiškūs ir tik apie normalų, ne ligotą gyvenimą. Sapnuose esu tarp žmonių, tarp draugų. Su jais elgiuosi protingai, netgi žaidžiu mėgstamą tenisą, į teatrą lydžiu mylimas moteris. Ne, ne, insultas nepalietė mano troškimų ir svajonių. Žinoma, labai paveikė dalį, kuri valdė mano kairės pusės nervų sistemą, sustingdė raumenis. O Moira! Dievaičio Genomo kerštas man už Diotimos šlovinimą. Tik tiek, nors ir žiauru. Visatos dievai nėra gailestingi žmonijai. Žodžiu, tapau suluošintas. Jau negaliu įsakyti kairės rankos pirštams palaikyti bent pieštuką ar šakutę. Neklauso. Viską atlieka dešinės rankos pirštai, kurie taip dažnai rimuojasi su žodžiu „miršta“. Taip, viskas miršta. Čia verta iš atminties pacituoti B. Brazdžionį: „Miršta tautos, vergai, viešpatijos, / Imperatoriai miršta seni, / Miršta žiedas balčiausios lelijos, / Tik tu vienas per amžius eini.“ Tačiau, evoliucijos požiūriu, ir amžiname žmogaus ėjime glūdi neišvengiama baigmė.

Anądien užsigeidžiau pavartyti H. Ra­dauską, A. Marčėną, R. Daugirdą. Bergždžios užgaidos. Jų rinkiniai kitame mieste, dėžėse. Buvusi žmona Stella priglaudė garaže... Ir R. M. Rilke ten, ir O. Mandelštamas, ir J. Vaičiūnaitė, net ir S. Geda, G. Patackas, T. Venclova, S. Nėris, S. Pa­rulskio, S. T. Kondroto proza. Per mažas mano būstas šiai literatūros galybei. Gyvenimas diktuoja savo taisykles, nuo jų priklauso ir tavo erdvė, ir tai, kas būtiniausia. Belmonte turiu tik kelias knygas. Žinoma, ir stalinį lietuvių kalbos žodyną, T. S. Elioto eilėraščius, Pauliaus Norvilos rinkinį „Septyni metų laikai“, V. Daujotytės „Tragiškąjį meilės lauką“ ir dukters dovanotą Briano Boydo „On the Origin of Stories“ (evoliucinis požiūris į grožinę prozą). Gaunu „Literatūrą ir meną“, „Kultūros barus“, „Metus“ – jie pateikia gana daug aktualaus ir gero skaitymo. Tik turėk laiko. O šio tiksinčio labo kaip visada nėra užtektinai.


 

Skaitytojų vertinimai


68861. hmm..2011-06-20 09:59
gražiai atpasakota insulto istorija. bet ar tai ese?

68863. terra2011-06-20 10:20
o kas tai?

69006. paprasta skaitytoja :-) 2011-06-25 21:14
Netiek jau čia svarbu kokiam žanrui priskirti šį pasakojimą. Labai gražiai ir įtikinančiai parašyta.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 6 iš 6 
5:16:17 Nov 7, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba