Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-06-17 nr. 3336

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• PETRAS PANAVAS*.
Untaninės
17
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Lietuvos meno kūrėjų asociacijos tarybos pareiškimas dėl grupės autorių priekaištų asociacijai LATGA-A2

POEZIJOS PAVASARIS 2011 
• EUGENIJUS ALIŠANKA.
Armija be atpažinimo ženklų*
12

ESĖ 
• EGLĖ SAKALAUSKAITĖ.
Miestai
3
• PRANAS VISVYDAS.
Mane priglaudė Wilshire bulvaras
3

KNYGOS 
 AURELIJA STANKUTĖ.
Taikus nesusitaikymas, arba iškilmės stebuklas
2
• MARIUS PLEČKAITIS.
Obuoliavimas su fizika
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

POKALBIAI 
• LEONĄ PELECKĮ-KAKTAVIČIŲ kalbina JOLANTA SEREIKAITĖ.
Besigilinant į kitų talento paslaptis
5

KINAS 
• VIRGINIJUS GUSTAS.
„Aš ne filosofas“ – Michelangelo Antonioni’o pretekstas

TEATRAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
„Mažučio dinamito“ liūdesys ir šviesa

ŠOKIS 
• AUDRONĖ ŽIŪRAITYTĖ.
Efektingo rėmo paskirtis – naujas lietuviškas baletas „Barbora Radvilaitė“
9

DAILĖ 
• JOLANTA SEREIKAITĖ.
Virtualus pasaulis grafikos kalba
1
• Lietuvos paviljonas 54-ojoje Venecijos bienalėje3

PAVELDAS 
• NIJOLĖ ŽILINSKIENĖ.
Parodoje Radvilų rūmuose – dailiosios tekstilės jaunystė

POEZIJA 
• LEONARDAS ANDRIEKUS2
• TOMAS PETRULIS6
• SIGITAS TUTLYS3

PROZA 
• AISTĖ VILIMĖ.
Dvidešimt penktas žiemos kadras

VERTIMAI 
• GUILLERAGUES.
Portugalų vienuolės laiškai
1
• NANCY HUSTON ir LEÏLA SEBBAR.
Paryžietiški laiškai
Tremties istorijos
5

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Karas
84

DE PROFUNDIS
„...tiesiog visą pasaulį turime paversti karikatūra,
pareiškė jis.“
Thomas Bernhard
 
• VACLOVAS MIKAILIONIS.
Pasaka apie geriausią motiną
17

KNYGOS

Taikus nesusitaikymas, arba iškilmės stebuklas

AURELIJA STANKUTĖ

[skaityti komentarus]

Vilimaitė S. IŠKILMĖ.
– Vilnius: Gimtasis žodis, 2010.

Antrąją jaunos poetės knygą, gal kiek atsargiai, vertinu kaip ženklą, kad į poe­zijos puotą ateina naujas autorius, su kuriuo jau būtina skaitytis ir skaityti. 2004 m. debiutavusi knyga „Tu“ (leidykla „Dialogas“), 2010 m. poezijos rinkinyje „Iškilmė“ Skaistė Vilimaitė jau aiškiai atskleidžia individualų kalbėjimo būdą, kitokią, savitą pasaulėvoką.

Nedidelė eilėraščių knyga, padalyta į tris skyrius („Atminties raukšlė“, „Kantatos“, „Aštuonios rapsodijos“), itin tvarkinga – kiekvienas eilėraštis turi pavadinimą, matyt, ir savo vietą (nors ši tvarka, pavadinimų, dažnai abstrakčių sąvokų, apibendrinamumas kartais atrodo dirbtinokas), kelia minimalistinį, gal net kiek per kuklų įspūdį. Bet, pavarčius knygą, į akis iškart krinta ryškus, išskirtinis S. Vilimaitės poezijos bruožas – polinkis visa matyti per krikščioniškąją pasaulėvokos prizmę ir, kita vertus, šią pasaulėvoką kvestionuoti, koreguoti ir taip ją prisijaukinti, perkurti savaip. Krikščionybės ženklai yra raktas, be kurio atrakinti poetės eilėraštį gali būti sudėtinga. Ir vis dėlto teologinių poezijos atspindžių baimintis nevertėtų – sakyčiau, iš čia kyla poezijos išmintis, romi, santūri lyrinės subjektės laikysena.


Poezijoje nėra karo (?)

Ypač reikšmingas ir vykęs eilėraščių knygos pavadinimas – „Iškilmė“ – veda skaitytoją į puotą, bet ne į tą, kur chaotiškai šėliojama, o į kitokią, apeiginę, turinčią ritualinę prasmę. Iškilmės – tai tam tikro reikšmingo įvykio šventimas, minėjimas, iškilmingas pagerbimas. Profaniškojo pasaulio įskilimas, tarpas, pro kurį sušvinta sakralybės spindulys. Pati poetė knygos atvarte tikslina: „Iškilmė visuomet netikėta – / lyg žodžių kauburėlis laukuose, / nežinia kaip atitrūkęs nuo žemės.“ S. Vilimaitė puikiai jaučia darybinį žodžių giminingumą: iškilmė – iškilti. „Žodžių kauburėlis“ taip pat iškilimas, kapas, tai, kas lieka po žmogiškosios kelionės žemėje. Ši reikšmė S. Vilimaitės poezijoje svari – vėliau įsitikinsime, kad poetei žemiškoji mirtis nereiškia pabaigos, tokios mirties jai nėra. Iškilimas, kapas čia reiškia būtent iškilmę – stebuklą, atitrūkimą nuo žemės. Taigi iškilmė kaip kasdienybės įtrūkis – visuomet netikėtas (galbūt kaip ir mirtis) yra ir amžinojo gyvenimo blyksnis.

Be to, iškilmė taip pat glaudžiai susijusi su žodžiu „kilmė“. Kilmės klausimas jaučiamas visame rinkinyje – ieškoma žodžio, kalbos, poezijos ir poeto kilmės ištakų, taip pat aiškinamasi, kokia yra jų iškilmė, t. y. jų esmė, prasmė, paslaptis.

Pirmajame rinkinio eilėraštyje „Kiemo idilė“ autorė pateikia tam tikrą idealiąją iškilmės patyrimo viziją (tiesiog būtina cituoti visą tekstą):


        čia susirenka gyvi ir mirę
        susėda užu vešlios žolės stalų
        ridena mintį mintin
        anei mokesčių, anei paskalų
        nei valstybės jokios

        skaito, skaito eilėraščius
        ilgam sustingę, sakiniuos įbuvę
        kol susitelkia beribis žodžių riedulys
        dangaus kūnas, kita planeta
        kitaip tebemąstantiems

              p. 7

Ramybės ir pasaulio darnos elementais tampa eilėraščiai ir vešlios žolės stalai, už kurių, matyt, ir sėdi vėliau poetės įvardyti „žodžio valgytojai“. Taigi gamta ir kalba organiškai susilieja, sukurdama sąlygas tikresniam gyvenimui be valstybės sienų, mokesčių, paskalų, į kurį pakviesti ir gyvieji, ir mirusieji. Tiesa, S. Vilimaitė deda lygybės ženklą tarp šiapus ir anapus, gyvųjų ir mirusiųjų, bet kūrėjo, poeto išskirtinumas išlieka akivaizdus – jie, poetai, yra „kitaip tebemąstantieji“. Eilėraščio skaitymas, anot autorės, suponuoja „žodžio riedulio“, „dangaus kūno“, „kitos planetos“ atsiradimą. Šios metaforos kelia asociacijas su Kristaus kūnu, švč. Sakramentu, Ostija, svarbiausiąja šv. Mišių dalimi – pakylėjimu.

Dieviškoji minties, žodžio, poezijos galia poetei yra neginčytina. Autorės tekstuose eilėraštis tampa būtina egzistencijos sąlyga. Jis gali tapti net malkomis – išgyvenimo metafora: „įdomu, ar išgyvens / nubudusi savo žemiškajame kailyje / degindama po vieną sušalusio eilėraščio raidę“ („Žiemiškai“, p. 9).

Lyrinės subjektės ir pasaulio priešiškumas reiškiamas šalčio, sniego, žiemos metaforomis. Ugnies įvaizdis tirpdo šį žiemiškumą / žemiškumą, taigi poetė vis dėlto laikosi išmintingos, taikios nuostatos: pyktis, kerštas yra laikini.

Tai, kas jaudina lyrinę subjektę, kas sukelia nuoskaudą – atšiauri aplinka poetams, tai, kad „dar prieš ištarimą buvo išjuoktas įkvėpimas“ („Poetų bičiulystė“, p. 13). Įkvėpimas, kvėpavimas poetės siejamas su medaus kvapu, o poetas vadinamas bičiuliu.

Poezija, poetas, kalba – šios temos itin aktualizuojamos pirmajame skyriuje. Tokį kalbėjimą vertinčiau kaip šiek tiek autorefleksišką – kaip rašytojos norą ištyrinėti tapsmą poete. Vis dėlto tai gan natūralus kalbėjimas, papildytas keliomis itin originaliomis įžvalgomis.

„Poezijoje nėra karo“, – įsitikinusi S. Vilimaitės eilėraščių subjektė. Ir priduria: „karo nėra – pasitikėk manim...“ (p. 19–20). Įdomu tai, kad poezija suvokiama kaip bendruomenės malda, bendruomenės vilčių ir norų santalka. Aiškėja, kad poezijos paslaptis gali būti užčiuopiama įvairiose jos stadijose (net minties). Eilėraštis yra kaip atgaila, už kurią poetams atleidžiamos nuodėmės („juk gelbėjate tuos, kurie jus parašė“, „Poezijos knygos“, p. 17).

Kalba, poetės įsitikinimu, yra kūnas, gyvas organizmas, kuriam pradėti svarbi žmogiškoji šiluma, meilė: „ašarų poetų rojau // iš šio pasaulio mus vedantis į kitą / ten, kur kalba be meilės nepasiekiama“ („Ašarų poetai“, p. 15). S. Vilimaitė dvejopai vertina žodį – viena vertus, žodis prieinamas visiems, bet labai aiškiai pabrėžiama, kad žodis yra ir kito – poetų –­ pasaulio organizmas, tai mediatorius tarp šio, žemiškojo, ir ano, idealiojo, poetų pasaulio, „kur kalba be meilės nepasiekiama“.


Jei būtumei...

Iškilmės temą tęsia antrojo skyriaus pavadinimas „Kantatos“, apimantis ir muzikos, ir literatūros kūrinio žanrą (kantatos – tai tekstai, šlovinantys reikšmingą įvykį ar asmenį). Dažniausiai kantatos susijusios su iškilmingu atlikimu.

Pirmoje šių kantatų – „Ramybė“ – įžvelgiu S. Vilimaitei būdingą priešybių ryškinimą. Įdomu tai, kad poetei priešingi poliai reiškia ne konfliktą, bet gamtiškųjų dėsnių natūralumą ir net reikalingumą: „noksta ir nyksta kūrinys“ (p. 25). „Laikas pradangina nerimo patirtį“ (ten pat), – teigiama išmintingai ramia intonacija.

Poetei nebūdinga dramatizuoti priešybes, tad tokia pat išmintinga ir rami pozicija pastebima maldos formos eilėraštyje „Potvynio kantata“. Malda, kuria kreipiamasi į Tėvą, ne prašoma, o guodžiamasi, ir paguoda randama savyje: „raminkite vieni kitus / vidinio vėjo atodūsiais“ (p. 37). Tėvas čia – Dievas, (kaip Nojus) visoms sieloms renčiantis valtį, kad žmonės suartėtų taip, kaip patys nepajėgia suartėti.

Visoje eilėraščių knygoje jaučiama rami ir išmintinga poetės nuostata priimti pasaulį tokį, koks jis yra, įžvelgti natūralių dėsnių svarbą, nesmerkti to, kas gali pasirodyti nemalonu. „Nakties kantatoje“ lyrinė subjektė tokią įžvalgą ir pateikia:


        o, siena, kas smerks tave dėl kietumo
        namas tebėra namas, esi jo dalis
        kuri negali būti kitaip nei gali – name, su namu

        jei būtų durys – įsileistum
        jei būtų langas – atsivertum

              p. 38

Taigi kiekvienas daiktas, kiekvienas reiškinys ir kiekviena būtybė, lyrinės subjektės įsitikinimu, turi savo vietą didžiajame kosminiame cikle.

Poetei įdomios virsmo situacijos, eilėraščiuose kartkartėm prabylama: jeigu būtų, jei būtum kuo nors kitu. Taip siekiama išsiaiškinti kiekvieno asmens, taigi ir savo, funkciją. „Jei būtumei balandė (...) / kūnas lyg sparnas siektų taikos / vėjarodės tikslumu“, „būtum žuvis / lyg jūržolę augintumei dieną“ („Kol nebeliktų“, p. 43). Viena vertus, taip teigiamas aukščiausiojo teisingumo principas: esą kiekvienas turi savo gyvenimo misiją ir privalo palaikyti Dievo sukurtą žemiškąją tvarką. Kita vertus, galima justi, kad lyrinės subjektės troškimas tapti kuo nors kitu yra tikėjimo stebuklu išraiška.

Visoje S. Vilimaitės knygoje itin dera radauskiškasis tikėjimas pasaka, o ne pasauliu. Tikėti pasaka poetei reiškia tikėti kūrybos galia. Eilėraštyje „Kantata su mėtiniu saldainiu“ kvietimas kurti lyrinės subjektės vadinamas kvietimu į pasaką, o čia pat tapomas vaizdas – mėtinio saldainio skambėjimas H. Radausko kailiniuos –­ aliuzija į H. Radausko kūrybos motyvus –­ mėtinį saldainį (pvz., eil. „Rytas geležinkelio stoty“), kailinius. Taigi poezija yra stebuklas, kuris „praeivių veidus vers giedra / ar taip nebūna“ (p. 29).

Lyrinei subjektei norisi „paslėptą atspėti nekeičiant“, „kurti išsaugant / visa visame“ („Atsimainymas“, p. 28). Čia, matyt, sąvoka „atsimainymas“ pasitelkiama iš krikščionybės, kur atsimainymo momentas vertinamas kaip Dievo galios įrodymas. Poetei tai atrodo netobula, kaip netobuli yra kūrybos įrankiai (šiuo atveju – kalba), keičiantys „visa visame“.

Kantatoje „Tebesmilksta“ ieškoma savasties, o galbūt ir poezijos, ištakų: „arčiausiai minties ir toliausiai nuo jos / šalia ir iš nieko, esačiai ilsintis randasi nei įnagiu, nei kūnu nepasiekima“ (p. 31). S. Vilimaitės lyrinei subjektei poezija atrodo beveik nepažini, tik nujaučiama –­ „pačia jautriausia sielos vieta“, „ištikima pauze“ (p. 31). Iš pauzės, tylos, anot poetės, prasiskverbia poezijos esmė. Tyla yra išminties ir šviesos skleidėja: „tyla už ilgą kalbą, tęsiančią / akligatvį, vaiskesnė“ („Vaiskesnė“, p. 42).

Antrajame knygos skyriuje itin išryškėja polinkis kalbėti pasitelkiant liaudies motyvus. „Dvylikaragė kantata“ (p. 32) yra ne kas kita kaip stilizuota liaudies daina su krikščioniškaisiais įvaizdžiais: uola, tinklai, mažas vaikelis marių laukely, ėriukas, mira, stalas, marių drobulė, septyniaspynė skrynia (sandoros skrynia), virvės, kraujas. O eilėraščio „Laukiantys“ (p. 44) veikiančiųjų – tėvo, motinos, sūnaus ir duktės – veikla apibūdinama drauge supinant krikšioniškuosius ir liaudies pasakų motyvus: bėgimas per dykumą nedylančiomis kurpėmis, pelijančios vakarienės pavertimas vienuolyno refektoriaus stebuklu. Ši liaudies stilistika žaismingai ir švelniai leidžia prabilti apie dramatiškus dalykus ar istorijas.


Moterų rapsodijos

Trečiasis knygos skyrius „Aštuonios rapsodijos“ sudarytas vos iš aštuonių eilėraščių, kuriuos galima laikyti ciklu. Rapsodija, kaip muzikos žanras, paprastai pasižymi liaudies melodijų motyvais. Pasitelkdama muzikos terminus (ir šiame skyriuje, ir apskritai visoje knygoje, pvz.: kantata, rapsodija, cantus firmus, preliude) poetė tarsi užsimena, kad poezija, jos stebuklas, neapsiriboja tik žodžio menu. Žodis visuomet yra tam tikrame, taigi ir kitų menų, kontekste.

Pirmoji „Rapsodija prie jūros“ (p. 49) sudėliota dviposmiais, su pasikartojančia antrąja eilute. Tokia rapsodijos forma apeiginė, kartojama eilutė kuria ne tik dainos, bet ir bendruomenės maldos įspūdį.

Šiame eilėraštyje iškyla ir pirmoji šio ciklo moteris – Mirijama, šokanti ir žvanginanti būgneliu. Mirijama, biblinė Mozės sesuo, giesmininkė, dėl kurios nuopelnų Izraelio tautai buvo suteiktas manos stebuklas, vėliau kaip pranašė nepripažinta ir pasmerkta susirgti raupsais. Čia Mirijama įkūnija laisvės nešėją.

Kitos svarbios moterų figūros – Ieva, Marija, Mokytoja, Apaštalų apaštalė (Marija Magdalietė). Nors eilėraščiuose pasitelkiama ir tradicinė biblinė simbolika, pvz., obuolys, bet biblinis aiškinimas kiek koreguojamas. Tarkim, Ievos nuopolis poetės įvardijamas kaip išviliojimas mirtin – „be vėjų vainiko, keturių upių, be paslapties“ („Ieva“, p. 50). Ši obuolio simbolika naudojama ir kitoje rapsodijoje „Mieste“, kur „obelys (...) stirpriai įsitvėrusios savasties / kenčiančios greitkelio šneką“ (p. 51). Obuoliais kvepiančios rankos – poezijos valgytojų rankos.

Minėdama kai kurias moteris šventąsias, autorė renkasi santūriai pabrėžti jų kančios svarumą, jei reikia, jas išteisinti, užimti moteriškąją poziciją. Ši moters iškilmė, t. y. visas „Aštuonių rapsodijų“ skyrius, kiek netikėta ir trumpoka, bet įdomi ir brandi.

S. Vilimaitės „Iškilmė“ – knyga, kurioje itin susikoncentruota į koncepciją, kur svarbiausias objektas yra pati poezija, kūryba, kūrėjo situacija. Būtina narplioti kiekvieną biblinio siūlo galą, todėl tokiai poezijai reikia itin kantraus skaitytojo.


 

Skaitytojų vertinimai


68917. žodžių valgytojas2011-06-22 11:06
gražiai pristatyta dėmesio verta poetė

68918. š.2011-06-22 11:09
"S. Vilimaitė dvejopai vertina žodį – viena vertus, žodis prieinamas visiems, bet labai aiškiai pabrėžiama, kad žodis yra ir kito – poetų – pasaulio organizmas, tai mediatorius tarp šio, žemiškojo, ir ano, idealiojo, poetų pasaulio, „kur kalba be meilės nepasiekiama". Labai teisingas priminimas visiems jauniems poetams, trokštantiems lygiuotis į postmoderną

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 6 iš 6 
5:16:10 Nov 7, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba