Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-02-28 nr. 3179

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Vytautas Sirijos Gira.
PRIE TILTO*
23
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• DEVINTOSIOS VILNIAUS KNYGŲ MUGĖS MOZAIKA1
• Gintarė Adomaitytė.
PRISIJAUKINTI KOŠMARĄ
2

LITERATŪRA 
• ANTIPREMIJA 20083
• AUKSINIO OBUOLIO SERIJA − KAS TAI?9
• Dalia Dilytė.
„JOTEMOS“ MAGAI
4

KNYGOS 
• „LENINGRADO MADONOS“
• „SIELOGYDA: GYDYTOJO RŪPESTIS – SIELA“1
• „FORSAITŲ SAGA. IŠNUOMOJAMA“1
• „JONAS IR MARTYNAS YČAI“
 (PA)SKAITINIAI

TEATRAS 
• VAIDYBOS STUDENTAI ŽAIDŽIA SHAKESPEARE’Ą2
• Olga Koršunova.
DAR VIENAS VAKARAS

DAILĖ 
• Julija Petkevičienė.
PASIRINKIMO SKALĖ PAGAL VITALĮ ČEPKAUSKĄ
3
• RAIMUNDAS SLIŽYS 1952 07 22–2008 02 231

POEZIJA 
• KĘSTUTIS RASTENIS8

PROZA 
• Aušra Matulevičiūtė.
NUOTAKA IR GREITKELIS

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• Vilmantas Juškėnas.
BESKONIS ARBŪZŲ CUKRUS
• Goda Dapšytė.
VYČIO JANKAUSKO ĮSPŪDŽIAI IŠ EGIPTO

KULTŪROS DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Laurynas Katkus.
LEIPCIGAS MANY
1

KRONIKA 
• PINIGŲ LIETUS
• VILNIAUS KNYGŲ MUGĖJE SVEČIAVOSI UŽSIENIO LEIDĖJŲ DELEGACIJA
• PAAIŠKĖJO KAZIMIERO BŪGOS PAMINKLO SANKT PETERBURGE AUTORIUS
• MENIŠKOS SIELOS TRAUKIA ŠIAURĖS LINK

DE PROFUNDIS 
• Juozas Šikšnelis.
NORĖTI IR NENORĖTI
1
• BALTOSIOS MEŠKOS SUSIRŪPINO LIETUVA3
• KELIONĖS ĮSPŪDŽIAI
• STILIAUS KUPSTAS

PARK@S 
• Gintautas Mažeikis.
ŠIAULIŲ AMFITEATRAS IR PASITIKĖJIMAS
• Auridas Gajauskas.
APIE PILIETINĘ ŠIAULIŲ AMFITEATRO VERTĘ
• Jonas Ruškus.
KAIP PASIPRIEŠINSIME ŽMOGAUS NUVERTĖJIMUI
• Arūnas Uogintas.
NUO „PIEŠĖJŲ DIENŲ“ IKI PERFORMANSO MIESTE

KNYGOS

(PA)SKAITINIAI

[skaityti komentarus]

iliustracija

Putinaitė, Nerija. NENUTRŪKUSI STYGA. PRISITAIKYMAS IR PASIPRIEŠINIMAS SOVIETŲ LIETUVOJE. – V.: Aidai, 2007.

Ketvirtame viršelyje teigiama, kad „tai atsakinga mokslinė studija, kurioje į praeitį žvelgiama be baimės, kompleksų ar skubotos neapykantos“. O pratarmėje filosofė, I. Kanto specialistė rašo, kad „nesiekė tiksliai atkurti socialinių bei kultūrinių įvykių, atlikti mokslinio istorinio tyrimo. (...) Pati studija vadintina fenomenologiniu konkrečių sovietinės savimonės profilių aprašymu“ (p. 8). Paskaičius jos veikalą, pirmiausia pagalvoji, kad tokiai plačiai temai reikėtų mažiausia kelių tomų. Antra, turinio atžvilgiu tai veikiau beletristika: teksto stilius pretenduoja į moksliškumą, bet turinys neatspindi mokslinio požiūrio į problemą. Rodos, mokslinis veikalas neturėtų būti skirtas nustatyti, kas yra moralu, o kas – amoralu, kas yra „tikroji“ realybė, o kas – realybės strategijos: „Sovietinės tikrovės pagrindinis bruožas buvo tas, kad sukurtieji jos vaizdiniai buvo daug svarbesni nei faktai ar reali patirtis“ (p. 23). Čia autorė remiasi J. Baudrillard’o teorija, nors teigti, kad egzistuoja reali patirtis – apskritai nesuderinama su J. Baudrillard’o idėjomis.

Panašu, kad filosofė čia sako tai, ką dažnas dabartinės santvarkos entuziastas norėtų girdėti. Labai daug apibendrina: „Ramybė“ to meto lietuviui buvo daug aiškesnis ir prasmingesnis prisitaikymo orientyras nei persiėmimas sovietinių pergalių džiugesiu ar tikėjimu, kad bus sukurtas rojus žemėje“ (p. 79). Mėgsta poetiškas frazes, plataus užmojo išvadas, o retorinės priemonės primena tą pačią nekenčiamą propagandą: pernelyg dažnai sakyti „žmonės“, „visi“, „visada“ ir „niekada“ nedera rimtai mokslinei studijai. Poezija ir faktai – keista samplaika, jau pratarmėje autorė sako: „Ačiū Apvaizdai, kad suteikė galimybę gyventi tokiu epochų lūžio metu, kai blogą visuomeninę ir politinę tvarką keičia geresnė“ (p. 15). Taip kalbama iš tribūnos, toks žodynas labai tiko ir sovietiniu laikotarpiu. Tokiuose sakiniuose kaip „Baimė maištauti ar priešintis sovietiniam režimui neretai buvo susijusi su baime prarasti tam tikro lygio buitinę gerovę“ (p. 180) žodį „sovietinis“ kuo puikiausiai galima pakeisti bet kuriuo kitu, ir esmė nepasikeis. Siekiant objektyvumo reikėtų siaurinti temą, nes ši knyga – greičiau aprašomojo pobūdžio, be to, pernelyg šiurkščiai nurodo, kur yra gėris, o kur blogis, kad pretenduotų į filosofinį. Įdomu paskaityti dokumentinę medžiagą, bet ne daugiau: jos pateikiamų faktų analizei gerokai trūksta kritiškumo, nes trukdo išankstinės nuostatos ir moralizavimas.

Aukštikalnytė-Hansen, Eglė. MAMA AFRIKA. – V.: Tyto alba, 2008.

Gražioje ir estetiškoje knygoje, kurios gerą trečdalį sudaro spalvingos nuotraukos, lietuvė siekia populiariai papasakoti tautiečiams „visą tiesą apie Afriką“. Tiems, kurių įsivaizdavimai apie Afriką apsiriboja sovietinių laikų animacija vaikams. Net išveda dešimt taisyklių, kurios būtinos žinoti ten vykstantiesiems. Nors tonas gana turistiškas, čia nuoširdžiai stengiamasi pasidalyti įdomiomis mintimis ir pojūčiais, gyvai ir ironiškai aprašyti europiečiams neįprastus gyvenimo „juodajame žemyne“ patyrimus, „užkrėsti“ meile šiam neįprastam kraštui. Nors knyga parašyta gana tradiciniu „Discovery“ kanalo stiliumi, geras jos bruožas tas, kad ypatingas dėmesys joje skiriamas specifiškiems bei svarbiems moterų gyvenimo įvykiams, buičiai, papročiams, moterų draugystei, o ne tik gamtos ir politinio gyvenimo aprašymams. Pasakotoja atrodo truputį naivi, tikėdamasi europiečiui įprasto komforto ir bendravimo etikos, ir nors sako, kad „ten pasijunti be amžiaus, tautybės, be įvairių visuomenės suformuotų stereotipų“ (p. 26), niekada nepraleidžia progos priminti apie savo lietuvybę. Chronologiškas pasakojimas sutelktas į asmeninę patirtį, bet kaip ir Šveicarijoje dirbanti J. Survilaitė, ji visada rūpinasi savo įvaizdžiu, gera lietuvės reputacija, pati pabrėžia savo, kaip svetimšalės, keistumą: čia toks patriotizmas atrodo nebūtinas ir truputėlį juokingas.

Paprastas ir nuotaikingas pasakojimas tikriausiai labiau patiks tiems, kas skaito kelionių aprašymus populiariuose žurnaluose ar savaitgaliais žiūri filmus apie laukinių egzotiškų gyvūnų gyvenimą gamtoje. Beje, apie gyvūnus autorė pasakoja kur kas daugiau nei apie AIDS ir kitas tamsiąsias afrikiečių kasdienybės puses. Tik 174 puslapyje entuziastingus jos monologus keičia noras „pakalbėti realistiškiau“, o ekonominių ir socialinių neteisybių apžvalga nugrūsta į knygos galą. Trumpai ir sausai apžvelgiamas politinis Afrikos valstybių gyvenimas, dalyvaujama įvairių genčių šventėse ir ritualuose, rašomi graudulingi laiškai namiškiams, banalokomis frazėmis atskleidžiama svetur įgyta išmintis: „Visų šių metų patirtis Afrikoje dar labiau sustiprino norą gyventi, džiaugtis kiekviena diena, optimistiškiau žiūrėti ir į liūdniausius dalykus...“ (p. 213). Intelektualesni skaitytojai turbūt nusivils, bet reikia pripažinti, kad dauguma tautiečių tik tokią kalbą ir supranta. Žinoma, yra ir geresnių knygų apie keliones (kad ir P. Normanto), bet yra ir daug blogesnių. Tačiau, nepaisant visų jos trūkumų, ši taip pat pravers akiračiui praplėsti.

Milašiūnas, Raimundas, Liutkevičienė, Inga. ŽARIJŲ DUOBĖS. – V.: Tyto alba, 2008.

Knyga visiškai pateisina apibūdinimą „populiarus žmogaus pažinimo vadovėlis“. Lieka pridurti – vadovėlis pradedantiesiems. Turbūt nieko nenustebinsiu sakydama, kad Lietuvoje daug žmonių, tarp jų ir neprastai išsilavinusių, kurie įtariai žvelgia į psichoanalizę, nors iš tikrųjų mažai kas ją išmano. Ši knyga padės norintiesiems susipažinti su šiuolaikinės psichoanalizės teorija: „Šiuolaikinė psichoanalizė teigia, kad svarbiausias dalykas žmogaus gyvenime – rasti žmogų, kuriam gali jausti bendrumą, artumą. Tuo šiuolaikinė psichoanalizė labiausiai skiriasi nuo Freudo teorijos, kuri teigė, jog svarbiausias žmogaus gyvenimo tikslas – pajusti kuo daugiau seksualinių ir kitų malonumų“ (p. 19). Gydytojo atsakymai į žurnalistės klausimus parodo, jog naudojantis šios teorijos siūlomomis schemomis įmanoma paaiškinti nemažai kasdienių dalykų, kurie nepasiduoda sveikam protui ir praktiškumui. Kalbant apie Lietuvos realybę – tai, tarkime, „karas keliuose“, šeimos institucijos silpnėjimas, per didelis potraukis alkoholiui ir taip toliau. Tiesa, tokia aktuali tema kaip savižudybė analizuojama tik kalbant apie paauglių savižudybes. Aptariant skirtingų žmogaus gyvenimo tarpsnių įvykius ir problemas, susitelkiama į būdingas tam tikro amžiaus grupėms.

Žinoma, tokio formato leidinyje neįmanoma atsakyti į visus klausimus, todėl žurnalistė pateikia tik opiausius ir, tiesą pasakius, labiausiai dominančius būtent žurnalistus. Kartais tie klausimai labai jau nesusiję, klausiančioji parodo savo išankstines nuostatas ir mąstymo šablonus. Žmogus, kurį jie čia aptaria – „socialinis gyvūnas“, gyvenantis mieste, kasryt einantis į darbą, uoliai formuojantis savo įvaizdį visuomenėje, žiūrintis TV šou kurios nors „madingos“ profesijos atstovas (apie kūrybinį darbą dirbančiuosius čia net neužsimenama). Toks savotiškas Tony Soprano, tik mažesnio mastelio. Jei psichologų O. ir D. Lapinų knygelėje, kurioje irgi nemaža vietos skiriama socialinėms schemoms ir pasąmonei, vis dėlto labiausiai pasikliaunama gamtiniais ciklais ir intuicija, tai „Žarijų duobėse“ daugiausia remiamasi mokslinėmis teorijomis. R.Milašiūno atsakymai dažnai kategoriški ir griežti, radikalumo ir novatoriškumo tikėtis neverta, o siūlomų problemų sprendimų strategijų neįmanoma įgyvendinti be specialisto pagalbos. Žodžiu, tai veikiau psichoanalitiko konsultacija standartinėse situacijose.

Bataille, George. DANGAUS ŽYDRYNĖ. Iš prancūzų kalbos vertė Dainius Gintalas. – K.: Kitos knygos, 2007.

Turbūt pati sunkiausia knyga, kurią yra tekę skaityti. Ir pati keisčiausia teksto kokybės požiūriu: tai tarsi labai dvasingas sadomazochizmas, kurio neįmanoma perpras­ti ir įvertinti remiantis įprastomis literatūrinėmis kategorijomis. Ne veltui F. Nietzsche, padaręs didžiulę įtaką autoriui, yra pasakęs, kad bedugnės skirtos tik labai gilioms asmenybėms. Čia G. Bataille’is bando grožinio teksto priemonėmis perteikti tą, ką aptarinėja ir moks­liniuose straipsniuose: jį domina atsitiktinumas, įvykių nenuspėjamumas, sukeliantis ir kančią, ir palaimą. Tai knyga apie beprotybę, parašyta tarsi „iš vidaus“: rašytojas į savo kūrinį nežiūri objektyviai, visada yra jame, neanalizuoja ir išsilaisvina nuo bet kokių apribojimų. J. Lechte rašo, kad psichoanalitikas patarė G. Bataille’iui savo įkyrias mintis iškloti popieriuje, nes jis buvo apsėstas siaubo ir nešvankybių vizijų („Penkiasdešimt pagrindinių šiuolaikinių mąstytojų“. – V.: Charibdė, 2001). Fikcijos ir biografijos faktų sankirta apskritai būdinga daugeliui G. Bataille’io darbų.

Neįsigilinusius į J.Bataille’io teorijas ar tradicinio naratyvo gerbėjus šis romanas gali šokiruoti, pasirodyti akiplėšiškas, iškrypėliškas, betikslis. Jo veikėjas nuolat praranda stabilumą, yra persekiojamas pamišėliškų vizijų ir košmariškų sapnų, apsuptas moterų, kurios įkyriai dalyvauja jo gyvenime. Jos sukelia jam kančią, bet jis mėgaujasi ta kančia, žavisi ja, žaidžia su ja. Apskritai visus veikėjus čia turbūt reikėtų suprasti ne realistiškai, o kaip simbolius: tam tikras būsenas sukeliančias metaforines figūras ar sapnuose pasirodančias pabaisas. Tradiciškai žvelgiant, jie tik vaikštinėja, geria, ištvirkauja ir kalbasi. Jie parodyti tam, kad sukurtų atmosferą, būtiną pasakotojo būsenoms iliustruoti. Neribodamas savo pasąmonės ir vaizduotės, visiškai nugrimzdęs į savąjį „aš“, jis sąmoningai pasineria į tai, apie ką niekas nedrįsta nė pagalvoti, griauna bet kokias sistemas ir tame chaose ieško kančios: „Tik nepakeliamas, neįmanomas išmėginimas autoriui suteikia priemonę pasiekti ir išreikšti tolimą viziją, kurios laukia nuo ankštų ir susitarimais įpareigotų apribojimų pavargęs skaitytojas“ (p. 9). Tai siejasi ir su A. Bretono „Nadžos“ mintimis, beje, ši knyga parašyta maždaug tuo pačiu laikotarpiu: tada kaip tik buvo domimasi siurrealizmu, iracionalumu ir pasąmone. Abu tekstai drąsūs ir tragiški.

ALEKSANDRA FOMINA

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 9 iš 9 
5:14:06 Nov 7, 2011   
Mar 2009 Jul 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba