Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-02-28 nr. 3179

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Vytautas Sirijos Gira.
PRIE TILTO*
23
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• DEVINTOSIOS VILNIAUS KNYGŲ MUGĖS MOZAIKA1
• Gintarė Adomaitytė.
PRISIJAUKINTI KOŠMARĄ
2

LITERATŪRA 
• ANTIPREMIJA 20083
• AUKSINIO OBUOLIO SERIJA − KAS TAI?9
• Dalia Dilytė.
„JOTEMOS“ MAGAI
4

KNYGOS 
• „LENINGRADO MADONOS“
• „SIELOGYDA: GYDYTOJO RŪPESTIS – SIELA“1
• „FORSAITŲ SAGA. IŠNUOMOJAMA“1
• „JONAS IR MARTYNAS YČAI“
• (PA)SKAITINIAI

TEATRAS 
• VAIDYBOS STUDENTAI ŽAIDŽIA SHAKESPEARE’Ą2
• Olga Koršunova.
DAR VIENAS VAKARAS

DAILĖ 
• Julija Petkevičienė.
PASIRINKIMO SKALĖ PAGAL VITALĮ ČEPKAUSKĄ
3
• RAIMUNDAS SLIŽYS 1952 07 22–2008 02 231

POEZIJA 
• KĘSTUTIS RASTENIS8

PROZA 
• Aušra Matulevičiūtė.
NUOTAKA IR GREITKELIS

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• Vilmantas Juškėnas.
BESKONIS ARBŪZŲ CUKRUS
• Goda Dapšytė.
VYČIO JANKAUSKO ĮSPŪDŽIAI IŠ EGIPTO

KULTŪROS DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Laurynas Katkus.
LEIPCIGAS MANY
1

KRONIKA 
• PINIGŲ LIETUS
• VILNIAUS KNYGŲ MUGĖJE SVEČIAVOSI UŽSIENIO LEIDĖJŲ DELEGACIJA
• PAAIŠKĖJO KAZIMIERO BŪGOS PAMINKLO SANKT PETERBURGE AUTORIUS
• MENIŠKOS SIELOS TRAUKIA ŠIAURĖS LINK

DE PROFUNDIS 
• Juozas Šikšnelis.
NORĖTI IR NENORĖTI
1
• BALTOSIOS MEŠKOS SUSIRŪPINO LIETUVA3
• KELIONĖS ĮSPŪDŽIAI
• STILIAUS KUPSTAS

PARK@S 
• Gintautas Mažeikis.
ŠIAULIŲ AMFITEATRAS IR PASITIKĖJIMAS
• Auridas Gajauskas.
APIE PILIETINĘ ŠIAULIŲ AMFITEATRO VERTĘ
• Jonas Ruškus.
KAIP PASIPRIEŠINSIME ŽMOGAUS NUVERTĖJIMUI
 Arūnas Uogintas.
NUO „PIEŠĖJŲ DIENŲ“ IKI PERFORMANSO MIESTE

PARK@S

NUO „PIEŠĖJŲ DIENŲ“ IKI PERFORMANSO MIESTE

Arūnas Uogintas

[skaityti komentarus]

iliustracija
Piešėjų dienos. 1982 m.
Foto R.Bačianskas

Pradžia

„Šiltą, pavasariškai saulėtą vidurdienį pėsčiųjų alėjoje pasirodė neįprasta eisena – baltomis togomis apsirengę jaunuoliai ir jaunuolės, grupė džentelmenų su cilindrais, butaforinis raitelis, vos ne dešimties metrų ilgio storapilvis slibinas, daug kitų nematytų persirengėlių ir kaukių. O tarp jų – ir tikras žirgas, pakinkytas į brikelę. Būgnų traškėjimas, dainos, triukšmas... <...> Iš kiemo balkono studentus, karnavalo dalyvius, pasveikino instituto vadovybė, dėstytojai, tarnautojai. <...> Taip smagiai ir spalvingai šiemet tradicinę specialybės dieną pažymėjo studentai...“ Profesorius Vytenis Rimkus taip praneša apie pirmąsias „Piešėjų dienas“ Šiauliuose („Raudonoji vėliava“, 1981 05 29).

To meto laikraščiuose optimizmo netrūko: kažkam už skęstančiųjų gelbėjimą įteikta pereinamoji raudonoji vėliava, darbininkai ir valstiečiai važiuoja į dar vieną Partijos suvažiavimą, nuolatinė kova už taiką, nors Afganistane jau vyksta karas...

1981 metai. Šiaulių pedagoginis institutas. Piešimo ir darbų fakultetas. Piešimo, braižybos, darbų specialybė. Maždaug 250 studentų.

Kažkas pasikeitė, ir tiesiog norėjosi daugiau, negu buvo leidžiama...

Pamenu, grupė III ir IV kursų studentų nuėjome pas dekanę doc. V. Kavaliūnaitę ir paprašėme leisti rengti šventę. Akcija pavyko. Partijos komitete ir panašiose įstaigose sunkiai, bet buvo duoti leidimai eitynėms. Toliau viskas vyko savaime. Dukart per metus (pavasarį ir rudenį, jei dar pamenate) žygiuodavome paraduose, taigi eisenas organizuoti mokėjome – pasiskirstėme personažus ir su kaukėmis tiesiai per Šiaulių Brodvėjų – iš bendrabučių į antruosius rūmus, kur dabar yra Menų fakultetas. Šventinės kalbos iš buvusio Zubovų dvaro balkono ir butaforinių hipių gulėjimas pievelėje tarp žydinčių pienių... Manau, kad pastaraisiais metais toje pačioje vietoje vykstančios „Hippylando“ eitynės (organizatoriai G. Mažeikis ir R. Ruokis), yra gera anų laikų tąsa...

Muzika

Nieko keista, kad studentai groja, kuria įvairias grupes. Tais laikais – aštuntajame dešimtmetyje – bendrauti muzikinėje aplinkoje buvo tiesiog būtina. Sovietinė propaganda ir vadinamasis alternatyvus judėjimas buvo nesuderinami dalykai. Tačiau alternatyvusis judėjimas egzistavo po legalių jaunimo organizacijų sparnu, pvz., ŠPI (Šiaulių pedagoginio instituto) studentų atstovybės interklubas „Duok ranką, tolimas drauge“ rengė įvairius koncertus, festivalius, į kuriuos pakviesdavo studentų gerbiamas grupes ir atlikėjus, nepriklausančius Filharmonijai ar kitoms valstybinėms koncertinėms organizacijoms. Čia koncertavo pirmojo lietuviško miuziklo „Ugnies medžioklė su varovais“ solistė, tada dar tik pradedanti savo karjerą, Gintarė Jautakaitė ir kt. Sklido kalbos, kad Vilniuje, Kaune yra gerų jaunimo muzikos grupių, mus pasiekdavo „Hiperbolės“ įrašai, bet jie buvo kažkokie saldūs, mūsų manymu, neatspindintys nūdienos. Kartais institute „koverius“ pagrodavo oficiali ŠPI roko grupė (A. Talat-Kelpša, E. Petrovas, S. Dirginčius, H. Stanevičius, R. Šiaudkulis ir kt.). Paskutiniuose jų koncertuose skambėjo net britų pankų grupės „Sex Pistols“ muzikinės temos...

Kiekviename Dailės fakulteto kurse būdavo dainuojančių, grojančių gitara, kuriančių savo dainas studentų. Nenuostabu, kad 1980 metais vienos talkos metu Žagarės rajone vakarais, po darbo pradėjo muzikuoti piešiančių studentų grupė, vėliau pasivadinusi „Kaimo pankais“ („Coutry punk“). Ši grupė kelis kartus, nuo 1981 metų, koncertavo „Piešėjų dienose“. „Kas per dalykas, tai juk kiaulių Velykos/ Tiktai vyno vis dar per mažai./ Aušta jau rytas – štai, tau kiaulių Velykos/ Negi nieko dar tu nematai...“, – tai eilutės iš priedainio, parašytos jau mirusio Panevėžio dailininko, tuometinio grupės nario A. Griniaus. „Dabar į viską nusispjaut, pasitikiu žirgu/ Linksmumą suteikia man dar – gitara, dainos, Tu“... Pankiški tekstai, country stiliaus muzika, Bobo Dylano bliuzas iš juostinio magnetofono studentų sueigose, interjere su nebaigtais paveikslais, prie alaus, vyno ir nenutylantys ginčai, kalbos apie tai, kas visų laukia... Tariamas gyvenimo problemų ignoravimas buvo tarsi atsakas sovietinei propagandai, kuri nuolat teigė, kad turi džiaugtis tuo, kas yra, o ateitimi bus pasirūpinta, kad tai jau yra kažkoks „bendras reikalas“, kaip komunistiniai-mistiniai žodžiai iš „Internacionalo“.

iliustracija
„Country Punk“ grupė. 1981 m.
Foto R.Bačianskas

Grupė kruopščiai ruošėsi 1981 m. šou: per pasirodymą šalia sceninės pakylos antrųjų ŠPI rūmų didžiausioje auditorijoje buvo demonstruojamos skaidrės ir begarsis trumpametražinis filmukas „Šaltupys“. Koncertas: šiaip ne taip suskolinta aparatūra, beveik valandą trunkantis pusiau akustinis grojimas ir pilna auditorija gerbėjų...

Muziką ir žodžius dainoms kūrė A. Grinius ir šių eilučių autorius, mandolina pritarė A. Rumšas, bosine gitara grojo Z. Zažeckis, perkusija ir mušamaisiais – R. Balinskas, G. Daškus. Kai kurios iš tų senų dainų buvo atliktos 1999 metais dideliame alternatyvios muzikos festivalyje „Gėlių naktis“ Užupyje, Vilniuje projektui susikūrusios grupės „Archeologai“ (A. Uogintas ir BIXai: M. Špokauskas, A. Povilaitis, G. Gascevičius). Ten pat koncertavo ir eksperimentinio roko grupė „Ir visa tai, kas yra gražu, yra gražu“. Vienas jos lyderių vilnietis dailininkas Artūras Šlipavičius, kuris, beje, taip pat yra baigęs ŠPI Dailės fakultetą, aktyviai dalyvaudavo pirmosiose „Piešėjų“ šventėse.

Per maždaug dešimtį metų Dailės fakultete susikūrė žinomos Lietuvoje alternatyvaus roko grupės, kurių pagrindą sudarė studentai – dailininkai: SAULĖ ir ŽUWYS (S. Laurinaitytė ir P. Arlauskas), BIX (S. Urbonavičius, M. Špokauskas ir kt.), LYGIAILYJA (M. Juchnevičius, D. Žvybas, R. Kerpiškis).

Kažkas tuo laikotarpiu įvyko: teigiamos energijos pliūpsnis skatino savo emocijas išsakyti ne tik meniniais vaizdais, bet ir muzika... Keista, bet fakultete per pastaruosius dešimt metų ryškesnių alternatyvios muzikos grupių nesigirdėjo, tiesa, įsisteigė nauja – Teatro katedra (vedėja doc. M. Žibūdienė), kuri galbūt išspręs muzikinius ir teatrinius studentų lūkesčius.

Performansai

„11 valandą visa ši marga minia pajudėjo – sniego žmonės ir ištaigingu „Fordu“ važiuoti menininkai, atgijęs ir išraiškingas Breigelio paveikslas, ir šiugždančių fuksų kuopa, gražus raudonodžių būrelis ir įtarimą keliančios dvimetrės ūsuotos princesės...“ (V. Morkūnienė, „Pieštukų“ šventėje“. „Pedagogas“, 1982 05 28) Taip aprašyta vienos piešėjų šventės karnavalinė eisena. Tokiose šventėse, pasak V. Morkūnienės, vykdavo atsisveikinimo „amžiams“ su žalingais įpročiais ritualas: ant šiukšlių dėžių konteinerių buvo „aukojamas“ didelis butaforinis degtinės ar kokio nors kito gėrimo butelis... Kasmet performansai – aukojimo ar laidojimo ritualai kartojosi, ir žurnalistams, aprašantiems tas šventes, gerokai įkyrėjo, nes jie, o gal jų redaktoriai tikėjosi optimistinių siužetų apie studentus, o čia – nei šis, nei tas... „Iš kur tiek daug juodos spalvos ir drastiškumo? <...> Ar nepabodo kasmet vis kažką laidot? ( Šiemet – net dvi „laidotuvių procesijos“ vienoje šventinėje kolonoje!) Argi tik taip galima sukelti žiūrovų reakciją?“ (V. Morkūnienė, „Jei eini iš savo kiemo“. „Pedagogas“, 1984 05 18) Šiuos teatrinius ritualus galima buvo „perskaityti“ ir kitaip, nes ant to butaforinio butelio buvo atkurta visiems žinoma etiketė su žodžiu „russkaja“. O ir tikrų, grandiozinių laidotuvių nestigo. Vien tik per čia aptariamą laikotarpį mirė net trys TSRS KP vadovai: L. Brežnevas (1982 m.), J. Andropovas (1984 m. ), K. Černenka (1985 m.), o juk gedulo metu neveikdavo nei kavinės, nei daugelis kultūros įstaigų, jau nekalbu apie viešąsias šokių vietas. TV transliuodavo tik gedulingą muziką...

Studentai, atsisakydami demonstruoti ypatingo linksmumo ženklus, oponavo propagandiniam optimizmui, tam „Ech chorošo v strane sovietskoj žyt“ („Ach, kaip gera gyvent šaly tarybų“ – sovietiniais laikais labai populiarios dainos fragmentas, vertimas aut.). Makiažas ir kostiumai nebuvo įprasti to meto eitynėms, pvz., raudonai dažyti veidai, tikrų kaulų vėriniai, neįprastos kostiumo detalės. Metaforos, teksto skaitymas „tarp eilučių“ buvo daugeliui suprantami dalykai. Nesakau, kad žurnalistai buvo nejautrūs – jie paprasčiausiai negalėjo rašyti kitaip, nes tekstai būtų neišspausdinti, o svarbus Šiauliams renginys liktų neaprašytas. Buvo ir tikrų kuriozų, pvz., po pirmųjų eitynių dekanatas turėjo aiškintis dėl raidžių PBD fakulteto vėliavoje: tai pirmosios žodžių „piešimas, braižyba, darbai“ raidės (išvardintos visos fakultete rengtos specialybės). Kažkam iš Partijos veikėjų pasirodė, kad jos reiškia „politinis biuras (tokia kompartijos valdžios aukščiausioji struktūra) – durniai...

iliustracija
„Klounai“ murzininkų mitinge. 2004-03-12
Foto G. Baranauskas

Tuo metu dar mažai buvo vartojamos sąvokos Performansas, FLUXUS. Tiesiog vyko vaidinimai, kurie buvo fiksuojami 8 mm kino juostose... Žinomi šeši trumpi begarsiai filmai, kuriuos Šiauliuose sukūrė studentai, vėliau tapę vadinamojo tarpdisciplininio meno atstovais. Pirmieji filmukai buvo pusiau humoristiniai, pvz., „Le art“ (operatorius R. Bačianskas): keliomis juokingomis mizanscenomis fiksuojamas gipsinės veido kaukės liejimas. Filmo „Šaltupys“ scenarijus sudėtingesnis: prie ežero „besiilsinti“ kompanija susitinka su žmogumi, išnyrančiu iš ežero gelmės. Šis „vandenis“ nepritampa prie kompanijos. Keistuolis, kažkodėl rankoje laikantis skėtį, vėl grįžta į savo aplinką, neria į ežerą... Spalvotoje juostoje „8.30“ užfiksuotas meninis performansas: tapomas didelis abstraktus paveikslas. Vėliau nutapytas darbas subyra ir netgi sudega. Siužetą papildo kasdienio miesto gyvenimo scenos: šlapdriba, kažkokie su maišiukais vaikščiojantys „bomželiai“.

Įdomiausias iš visų – nebaigtas filmukas „Be pavadinimo“: „biurokratas“, žiemą ant stogo žymintis kažkokius dokumentus, prie fortepijono sėdintys trys pusnuogiai jaunuoliai, dryžiais išmargintomis nugaromis, kitos siurrealistinės mizanscenos... Šių filmukų fragmentų montažas – videofilmas „Fluxus, 1980“(rež. A. Uogintas) – buvo pažymėtas 2005 m. Šiaulių dailės galerijos organizuoto festivalio ENTER 3 videofilmų konkurse.

Dailę studijuojančių ir filmus kuriančių jaunuolių buvo visai nemažai: R. Bačiauskas, taip pat juosteles dar ryškino „operatorius“ V. Šakalys, režisavo, vaidino A. Rauktys, A. Stančikas, R. Balinskas, A. Grinius, V. Mačiulis, A. Uogintas ir kt.

Kino juostų kūrimą tiksliai apibūdintų jau mirusio legendinio „filmininko“ vilniečio Artūro Baryso (A. Šlipavičiaus bendražygio grupėje „Ir visa tai, kas yra gražu, yra gražu“) citata: „Pagrindinį vaidmenį dažniausiai kurdavau pats. Scenarijaus niekada nerašydavau, viskas būdavo išnešiota ir subrandinta galvoje. Aktoriai buvo mano draugai. Papasakoji, ko iš jų nori, ir dar pažadi, kad po to eisim gerti alaus... Kadangi turėjau daug draugų, sekėjų, bendraminčių – problemų nekildavo.“ („Šiaurės Atėnai“. Nr. 20, 2001 05 19)

Subyrėjus Sovietų sąjungai, tapo populiarios naujos meno srovės. Žymiausi menininkai ieškojo besikeičiančios epochos – laisvės ženklų. ŠU Menų fakultete dėstantis doc. R. Vilkauskas mini: „Pokarinė karta, kuri subrendo, kai socializmas dar formavosi, vis dar tikėjo, kad kuria šviesią ateitį. Mes matėm tik kliedesius. <...> Reikėjo pasirinkti, ką daryti? Ar, kaip mokytojai moko, daryti gražius darbus, kad patiktų žmogui, kad salonėlį galėtų papuošti, ar kurti kažkokius laikmečio ženklus? <...> Ieškojai formų, kaip tai pavaizduoti – niekas institute šito nemokė...“ („Park@s“ Nr.15 , 2004 balandis)

Lietuvoje pradėti organizuoti įvairūs vadinamojo šiuolaikinio meno festivaliai, kurie buvo gausiai lankomi, vyko performansai, akcijos, buvo kuriamos instaliacijos. Taip susiklostė, kad būtent šioje meno terpėje aktyviai dirbo ir buvo pastebimi Dailės fakulteto „Piešėjų dienų“ kūrėjai ir aktyvūs jų dalyviai: Aleksas Andriuškevičius (Kauno „Post Ars“ menininkų grupė), Reda ir Arūnas Uogintai („Archeologai“, Šiaulių meno kūrėjų grupė), Petras Rakštikas, pastaruoju metu garsėjantis savo tekstais, Artūras Šlipavičius („Ir visa tai, kas yra gražu, yra gražu“, Vilniaus menininkų grupė), Paulius Arlauskas – Puka (grupė „Žuwys“), Kristina Inčiūraitė (ŠMC, Vilnius), Gediminas Akstinas, Remigijus Venckus, Salomėja Jastrumskytė ir kiti.

Arūnas Augutis, Rimvydas Pupelis, įvairių meninių projektų Rokiškyje kūrėjai ir dalyviai, prieš metus padėję šiauliečiams su ugnimi sutikti Naujuosius („Ugnies skulptūros“ 2006 metų Kalėdinės eglės šventėje) yra taip pat Šiaulių universiteto Dailės fakulteto diplomantai.

iliustracija
video filmo „FLUXUS 1980“ fragmentas
Iš autoriaus archyvo

Mūsų mieste vyksta įspūdingi reginiai, nors gal ne taip dažnai, kaip sostinėje, tačiau galėčiau argumentuotai paprieštarauti kai kuriems prof. G. Mažeikio teiginiams, kuriuos perskaičiau bevartydamas meninių miesto akcijų aprašymus: „į Šiaulius neužsuka ir pilni iššūkių didesni tarptautiniai meniniai projektai. Štilis, meninės savimonės saulėlydis, nežiūrint viso ŠU Menų fakulteto... Tiesa, menininkų čia niekas nemoko maištauti. Šiaulius garsina nebent visiems žinomų nusikaltėlių teismai ir vietinių banditų išpuoliai. O geriausias viešųjų performansų meistras vis dar lieka M. Murza.“ („Meninių skandalų štilis: šiaulietiško meniškumo saulėlydis“. „Park@s“ Nr.18, 2004, liepa). Norėčiau priminti profesoriui šmaikščias Roberto Šatkausko – „Svaro“ studentų grupės Šiauliuose surengtas „žydrųjų klounų“ akcijas, užfiksuotas „Splius“ laidoje „Paradise TV“, „Šiaulių krašte“ (T. Beržinskas „Murzininkų mitingą sužlugdė klounai“. 2004 03 13)... Vieno murzininkų mitingo metu staiga nežinia iš kur išniro penki keisti persirengėliai ir atsistojo šalia mitinguojančių. Politinė akcija tapo farsu. „Mindaugai, ateik pas klounus, grįžk į šeimą“, – M. Murzą kvietė kiek tolėliau atsistoję vienodas pliktelėjusių klounų kaukes ir žydrus marškinėlius dėvintys jaunuoliai. Aktuali, neagresyvi, meniška ir pamokanti akcija, kurią iš esmės pakartojo Algis Greitai per Burokevičiaus gerbėjų skandalą, pasibaigusį teismu... Gaila, kad šiaulietiškos akcijos sumanytojui Robertui nebeužteko pasiryžimo sėkmingai užbaigti studijas Menų fakultete, nors meninio išradingumo jam niekada netrūko...

Performansai, akcijos tampa miesto reiškiniu, spektakliais, kurie vyksta čia ir dabar, ir visi miesto piliečiai gali juose savaip dalyvauti, diskutuoti, meniškai reikštis – tai atviras miesto menas... Didždvario mokyklos mokinukų ir universiteto studentų aktyvumas padėjo pernai mums su Reda sėkmingai surengti meninę akciją Frenkelio fabriko kaminui išsaugoti. Ši akcija virto visu spektakliu su keliolika personažų, pirotechnika, jaunaisiais akordeonistais ir BIXų būgnininkais.

Neminėsiu visų meno festivalių, kuriuose dalyvauja mūsų fakulteto studentai ir absolventai, galiu tik pasakyti, kad jų indėlis į šiuolaikinį Lietuvos meną yra matomas.

Nesuprantu Šiaulių garbės piliečių grupelės vieno smerkiančio teksto spaudoje apie Pernu (Estija) meno akademijos dėstytojus – menininkus Mari Kartau ir Andrus Jonas, kurie 2007 m. Šiaulių miesto dienų metu atliko performansą šalia Dailės galerijos. Keista, kad tas kategoriškas tekstas apie šį atvirą, drastišką spektaklį, vaizduojantį girtavimo, paleistuvystės ir pan. problemas, pasirodė praėjus keturiems mėnesiams po įvykio, dar keisčiau, kad šio pikto teksto autoriai spektaklio net nematė, nebuvo net ir jo aptarimo metu. Padvelkė tikra inkvizicija, kai tekste už apsinuoginimą performanso metu buvo smerkiama menininkė moteris, o pusnuogis jos kolega dorovės sergėtojų liko „nenubaustas“... „Dar blogiau, kuomet po tokiu tekstu pasirašo menotyrininkas ir dvasininkas. Taip profanuojama ir meno, ir dvasingumo samprata ir atsiranda pavojus tikroms meno ir krikščionybės tiesoms nusiristi iki davatkiško klerikalizmo. Tai nepadės visuomenei suvokti nei meno prigimties, nei dabartinių tendencijų.“ (V. Kinčinaitis „Atsiliepimas į Šiaulių miesto garbės piliečių pareiškimą“. „Šiaulių kraštas“, 2008 01 05).

Miesto kultūra, pats gyvenimas siūlo vis kitas bendravimo formas, jos ateina kartu su nauja žmonių karta, nes viskas kinta...

Valstybė menui neskiria tiek daug dėmesio, kaip sportui (ypač krepšiniui) ar politikai. Tačiau menininkai randa, kaip parodyti save, atkreipti dėmesį į aktualią gyvenimo problemą. Meninė akcija ar performansas tampa tokios raiškos įrodymu. Ilgainiui susiformuos kiti raiškos būdai, juk meninę tiesą, idealus kuriame ir giname, kaip kažkada yra pastebėjęs ekscentriškasis grafikas Eduardas Juchnevičius, tikrai ne kokiais gležnais grožio sentimentais...

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 9 iš 9 
5:14:03 Nov 7, 2011   
Mar 2009 Jul 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba