Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-02-28 nr. 3179

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Vytautas Sirijos Gira.
PRIE TILTO*
23
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
 DEVINTOSIOS VILNIAUS KNYGŲ MUGĖS MOZAIKA1
• Gintarė Adomaitytė.
PRISIJAUKINTI KOŠMARĄ
2

LITERATŪRA 
• ANTIPREMIJA 20083
• AUKSINIO OBUOLIO SERIJA − KAS TAI?9
• Dalia Dilytė.
„JOTEMOS“ MAGAI
4

KNYGOS 
• „LENINGRADO MADONOS“
• „SIELOGYDA: GYDYTOJO RŪPESTIS – SIELA“1
• „FORSAITŲ SAGA. IŠNUOMOJAMA“1
• „JONAS IR MARTYNAS YČAI“
• (PA)SKAITINIAI

TEATRAS 
• VAIDYBOS STUDENTAI ŽAIDŽIA SHAKESPEARE’Ą2
• Olga Koršunova.
DAR VIENAS VAKARAS

DAILĖ 
• Julija Petkevičienė.
PASIRINKIMO SKALĖ PAGAL VITALĮ ČEPKAUSKĄ
3
• RAIMUNDAS SLIŽYS 1952 07 22–2008 02 231

POEZIJA 
• KĘSTUTIS RASTENIS8

PROZA 
• Aušra Matulevičiūtė.
NUOTAKA IR GREITKELIS

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• Vilmantas Juškėnas.
BESKONIS ARBŪZŲ CUKRUS
• Goda Dapšytė.
VYČIO JANKAUSKO ĮSPŪDŽIAI IŠ EGIPTO

KULTŪROS DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Laurynas Katkus.
LEIPCIGAS MANY
1

KRONIKA 
• PINIGŲ LIETUS
• VILNIAUS KNYGŲ MUGĖJE SVEČIAVOSI UŽSIENIO LEIDĖJŲ DELEGACIJA
• PAAIŠKĖJO KAZIMIERO BŪGOS PAMINKLO SANKT PETERBURGE AUTORIUS
• MENIŠKOS SIELOS TRAUKIA ŠIAURĖS LINK

DE PROFUNDIS 
• Juozas Šikšnelis.
NORĖTI IR NENORĖTI
1
• BALTOSIOS MEŠKOS SUSIRŪPINO LIETUVA3
• KELIONĖS ĮSPŪDŽIAI
• STILIAUS KUPSTAS

PARK@S 
• Gintautas Mažeikis.
ŠIAULIŲ AMFITEATRAS IR PASITIKĖJIMAS
• Auridas Gajauskas.
APIE PILIETINĘ ŠIAULIŲ AMFITEATRO VERTĘ
• Jonas Ruškus.
KAIP PASIPRIEŠINSIME ŽMOGAUS NUVERTĖJIMUI
• Arūnas Uogintas.
NUO „PIEŠĖJŲ DIENŲ“ IKI PERFORMANSO MIESTE

AKTUALIJOS

DEVINTOSIOS VILNIAUS KNYGŲ MUGĖS MOZAIKA

[skaityti komentarus]

iliustracija
Susitikimas su rašytoju Johnu Irvingu
Kornelijaus Platelio nuotrauka

Vasario 22–24 dienomis „Litexpo“ parodų centre vyko devintoji knygų mugė. Siūlome skaitytojams reginių ir renginių tekstinę mozaiką, kurią sudėliojo „Literatūros ir meno“ darbuotojai bei bendradarbiai.

Ketvirtadienis

..., vadinasi, esu

Vienas žymiausių Vakarų Europos mąstytojų R. Descartes’as turbūt labai nesupyko, kai šalia begalinių jo chrestomatinės frazės „Cogito ergo sum“ parafrazių atsirado ir lietuviškoji versija: „Skaitau, vadinasi, esu.“ Ir ko čia pykt –­ skaitymo malonumas susieja skirtingus žmones daug intymiau ir dėl to giliau, negu ryškūs sportinių bei diplomatinių pergalių ar pralaimėjimų vaizdai, perduodami iš tarptautinių arenų anapus ekrano. Konvejerinės žiniasklaidos naujienos dažniausiai tėra tik schemos spėlionėms, permainingoms kaip šio vasario vėjai, ir tinkančios pokalbiui tik tiek, kiek tuos vėjus gali paveikti mandagūs tauškalai, o štai kalba apie skaitymą, knygas gali būti daug prasmingesnė ir sulaukti dėmesio.

9-osios Vilniaus knygų mugės organizatoriai per atidarymui skirtą spaudos konferenciją su pasididžiavimo gaidelėmis balse sakė, kad šis renginys yra ne tik didžiausias Baltijos šalyse, bet ir lankytojų skaičiumi aplenkė daugelį kasmet organizuojamų kitokių sričių parodų. Šis optimizmas suprantamas: juk devizo „Skaitau, vadinasi, esu“ potekstėje didelę, o gal ir didžiausią reikšmę turi ir kita formuluotė, orientuota į gausiai plūstančią knygos mėgėjų auditoriją, kuri filosofams pasirodytų kiek sprangesnė – „Perku, vadinasi, esu“, tačiau verslininkams, matyt, išbūti padeda.

Kai didžiųjų leidyklų atstovai aiškina, jog mugėje svarbiausia ne pigios knygos, o kultūrinių renginių kokybė ir svarba, tarsi negali nesutikti, tačiau kur šio supriešinimo logika, – kodėl podraug negalėtų būti ir pigesnėmis knygomis prekiaujama, ir renginių kokybės žiūrima? O jei ir šioje srityje jau taip skubame „eurostandartinių“ kainų link, gal užtektų tiesiai šviesiai pasakyti, kad brangsta gamybos išlaidos?

Kaip vieną iš svarbiausių šio renginio tikslų rengėjai nurodė dėmesį lietuvių literatūrai ir jos autoriams, – „niekada lietuvių literatūra nebus įdomi pasauliui, jei nebus įdomi mums patiems“. Tai sveikintina.

Tačiau, rodos, Maironio eilėraščio „Lietuva brangi“ pavadinimas vis dažniau įgauna gana cinišką, banknotinę reikšmę. O tai jau nedžiugina.

A.Š.

Gražu, gražiau, gražiausia

Nesinorėjo iškart atsiduoti konferencijų salių apžavams, juolab kad ir visi svarbesni renginiai, atrodė, publikos patogumui numatyti penktadienį, šeštadienį ir sekmadienį, todėl leidome sau kiek daugiau pažioplinėti sąlyginai atvirose erdvėse tarp leidyklų stendų, parodų ir dviejų rūkomųjų.

Penktojoje salėje didžiųjų leidyklų megalomaniški ir kai kurių mažesniųjų paprastesni stendai išliko tose pačiose vietose, sudarydami iliuziją, kad niekas, išskyrus augančias kainas, nesikeičia. Tie patys pardavėjų veidai, dar neapnešti egzistencinio nuovargio dulkėm, kuris būna toks ryškus sekmadienio popietę, ta pati juoda kava iš to paties kavos automato po laiptais, toks pat geležinkelio stotį primenantis pranešėjos balsas per garsiakalbius, skelbiantis, kad toks ir toks renginys-traukinys yra tokiame ir tokiame perone-forume-rašytojų kampe, pajudės-prasidės tada ir tada. Ir štai žiūrėk, keletas vangiai klaidžiojusių piliečių, jau tvirčiau suspaudę rankose polietileninius knygmaišius, ima įnirtingos skubos tvarka brautis ten ir ten, kol pradingsta amžinai ko nors ieškančių ir laukiančių knygnešių minioje.

Vieną pranešimą pavyko išgirsti, be­žioplinėjant po ketvirtąją salę, – buvo kviečiama į knygos meno konkurso „Vilnius 2007“ laureatų apdovanojimus. Šio konkurso tikslas, kaip teigiama renginio metu gautame LR kultūros ministerijos lėšomis išleistame simpatiškame kataloge, yra „atrinkti geriausiai meniškai apipavidalintas ir atspausdintas per praėjusius metus Lietuvos leidyklų išleistas knygas“, o be visų „meninių, leidybinių ir poli­grafinių kriterijų (...), atsižvelgta ir į tai, jog ši knyga atstovaus Lietuvai tarptautiniuose knygų forumuose ir ateinančiais metais reprezentuos Vilnių kaip Europos kultūros sostinę“. Paaiškėjo, kad Lietuvą ir Vilnių reprezentuos dailininko Eugenijaus Varkulevičiaus apipavidalintos Jono Meko knygos „Mano naktys“ bei „Žodžiai ir raidės“ (abi jas išleido „Baltos lankos“), vertinimo komisijos nuomone, abi sudarančios „nedalomą visumą“. Be šio pagrindinio apdovanojimo, komisija skyrė dar keturias premijas kitose kategorijose, įteikti šeši diplomai ir dvi papildomos premijos, kurias įsteigė Vilniaus dailės akademija bei Lietuvos dailininkų sąjunga. Dėl vietos stokos, visų nugalėtojų nevardysime (norintieji pasiskaityti plačiau, žr. http://www.rasytojai.lt/naujienosinner.php?id=224&sritis=&dalis=&archyve=0), tik paminėsime du atmintin įstrigusius faktus – didžiąją dalį apdovanotųjų knygų spausdino „Sapnų salos“ spaustuvė (jos atstovas atsiimti iš Kultūros ministro diplomo už nepriekaištingą spaudos darbą kantriai lipo į sceną septynis ar aštuonis kartus – nemažas fizinis krūvis per pusvalandį); vertinimo komisijos pirmininkas Rolandas Rimkūnas su šiokiu tokiu nerimu teigė, kad tarp konkurso dalyvių jaučiama „jaunų meno knygos specialistų stoka“, t. y. kasmet vis mažiau atrandama naujų vardų, o būtent siekiant atrasti naujus (=jaunus) menininkus ir rengiamos tokios knygų varžytuvės. Tad lieka paklausti, kur tie jauni menininkai dingsta iš konkursų rengėjų akiračio? Nejaugi visi baltina tvoras užsieny?

Pavakare eilė, laukianti Johno Irvingo autografų, galėjo pretenduoti į Lietuvos rekordų knygą kaip ilgiausia per visą knygų mugių rengimo laikotarpį. Į rekordų knygą galima būtų įrašyti ir skaičių žmonių, kurie per vieną vakarą siekė gauti Irvingo parašą, bet jo negavo. Mat žymiausias mugės svečias pasidrovėjo parašus dėti ilgiau nei numatyta reglamente, o gal tiesiog pavargo profesionali rašytojo ranka. Juk ir taip nutinka.

A.Š.

Apie literatūrinį turizmą

Mugėje teko sutikti ir mūsų literatūros bičiulę Bettiną Twrstnick, Veclaro „Phantastische Bibliotek“ direktorę, atvykusią ne tik aplankyti senų pažįstamų, bet ir pamėginti Lietuvoje vokiečiams suorganizuoti literatūrinį turizmą. Viena tokių ekskursijų istorinių temų galėtų būti pokario rezistencija, kita – šiuolaikinė lietuvių literatūra, t. y. šiuolaikinių lietuvių autorių vertimų į vokiečių kalbą skaitymai, tokie įprasti Vokietijoje.

iliustracija
Diskusijos „Knygų kamščiai skaitytojų greitkelyje. Prisisekime diržus!“ dalyviai: Rasa Drazdauskienė, Dalia Staponkutė, Renata Šerelytė, Loreta Jakonytė ir Jaroslavas Melnikas
Astos Plechavičiūtės nuotrauka

K.P.

Kamščiai skaitytojų greitkeliuose, šalutiniai keliai ir rašytojų salos

Skaitymo skatinimo programos organizuotos diskusijos tema buvo gana paini ir sunkiai įsimenama: „Knygų kamščiai skaitytojų greitkelyje. Prisisekime diržus!“ Todėl ir šios diskusijos dalyviams D. Staponkutei, R. Šerelytei, L. Jakonytei, J. Melnikui ir S. Parulskiui norėjosi paklaidžioti kelių, greitkelių ir šunkelių metaforose... arba palyginti – va Lietuvos greitkeliuose kamščių nėra, o Amerikoje yra, bet jie neišsilavinę ir nekultūringi... Taigi literatūros kritikei Rasai Drazdauskienei, šio renginio moderatorei, vis tekdavo sugrąžinti dalyvius į tiesesnį plentą ir kalbėti apie, tarkim, realesnius ir ne tokius metaforiškus dalykus. Pavyzdžiui, kodėl kandidatų į šį knygų penketuką neleidžiama siūlyti patiems skaitytojams, kompaktiškai jį suspaudžiant į vieną tradicinį SMS. Padiskutuota ir apie tokio, specialistų siūlomo, penketuko edukacinę funkciją, galimybę plėsti skaitytojų skonį: kad ir kokie kvaili, anot kai kurių diskutuojančiųjų, būtų skaitytojai, jie bent jau kartą per metus sužino, kad egzistuoja lietuviška literatūra. O klausimas, ko lietuvių literatūrai trūksta, atsakymų sulaukė labai įvairių: diskusijų, t. y. tiltų tarp pačių rašytojų, kurie gyvena tarsi izoliuotose salose, tiltų tarp rašytojų, kritikų, bei skaitytojų ir taip toliau. „Pinigų trūksta“, – aiškiai ir konkrečiai pasakė S. Parulskis. Su diržų neprisisegusiu S. Parulskiu, beje, moderatorei sunkiausiai sekėsi tvarkytis: jis vis tarsi atsibusdavo, vis tarsi nesuprasdavo, kur važiuoja ir ką bendrame automobilyje, t. y. salėje, šneka jo bendrakeleiviai, kiti diskusijos dalyviai. O kita šios kelionės stotelė buvo Irvingas: už sienos esančioje konferencijų salėje tuoj tuoj turėjo prasidėti susitikimas. Todėl dalis klausytojų pakilo ir išėjo. Tarsi kelyje paprašytų „mikruškės“ vairuotojo: „Sustokite, prašom, prie šito kampo.“ T. y. prie Irvingo, todėl gerbiamam geriausios knygos laimėtojui S. Parulskiui teliko padūsauti: „Pas Irvingą, matai, išeina, na ir eikit...“

Bet kur nedūsausi, jeigu geriausios knygos rinkimuose balsavo tik keli tūkstančiai skaitytojų. Tikriausiai daugiau stovėjo eilėje prie Irvingo... kultūrinė dešra...

Reziumė: greitkeliuose kamščių nėra, kamščiai – literatūros šalutiniuose keliuose, o pagrindinė masė juda ramiai, ir jokie kultūriniai trukdžiai to judėjimo nevaržo, rašytojai gyvena savo kultūrinėse salose, o tiltus į jas, tuo pačiu ir kelius tiesti ir brangu, ir sudėtinga.

J. S.

Penktadienis

Baisūs visi angelai

Vidurdienį Rašytojų kampe buvo galima pamatyti dainuojamosios poezijos atstovą, aktorių Saulių Bareikį. Į šį kampą jis ir jo bendražygiai Sigutis Jačėnas, Rimvydas Stankevičius bei dailininkė Kristina Danienė buvo pastatyti už tai, kad Saulius Bareikis išleido naują muzikinį albumą „Svečias“, kad tą albumą išleido Sigutis Jačėnas savo kompaktinių plokštelių kolekcijoje „Lietuvių aktorių balsai“, kad Kristina Danienė apipavidalino viršelius, o Rimvydas Stankevičius, geras gerų dainuojamosios poezijos žanro atlikėjų bičiulis, šį renginį vedė.

Sprendžiant iš kelių dainų, kurias pagrojo aparatūra, albumas tikrai geras, nors ir liūdnas. Tas liūdnumas, pasak autoriaus, neatsiejamas nuo asmeninės patirties – aktorius augo skaitydamas liūdnus poetus – „nuo Marinos Cvetajevos iki Rimvydo Stankevičiaus“. Jau nekalbant, kad R. M. Rilkės eilutė iš „Duino elegijų“ – „baisūs visi angelai“ yra nuolat plėtojamas S. Bareikio dainų motyvas: žmoguje slypi angelas, tačiau jis niekada nepasiekiamas, nerealizuojamas iki galo.

Gaila tik, kad dėl techninių kliūčių S. Bareikio gyvos gitaros publika neišgirdo. Na, bent instrumento futliarą pamatė.

A.Š.

Klaipėdiečių „Kaligrafijos sąsiuviniai“

Pristatytas trečiasis unikalaus leidinio „Kaligrafijos sąsiuviniai“ numeris. „Kaligrafijos sąsiuvinius“ leidžia Klaipėdos universiteto leidykla, leidybą remia Klaipėdos miesto savivaldybė. Idėjos autorius ir leidinio sudarytojas – grafikas, kaligrafas, Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos vizualiojo dizaino katedros profesorius Algis Kliševičius. Kasmet išleidžiami du „Kaligrafijos sąsiuvinių“ numeriai. Juose apžvelgiami pagrindiniai subtilaus kaligrafijos pasaulio įvykiai, garsūs ir nauji vardai bei darbai, pateikiamos kaligrafijos pamokos.

Leidinio sudarytojai teigia, kad „Kaligrafijos sąsiuviniai“ – naujiena. Mūsų krašto literatūroje dar nebuvo periodinio leidinio, skirto šriftui ir kaligrafijai. „Kadangi visuomenė domisi kaligrafijos menu, kaip asmenybės ugdymo praktika, tikimės, kad leidinys apie kaligrafiją, vieną labiausiai prieinamų meninės kūrybos sričių, atliks ir edukacinę funkciją – atskleis vieno seniausių meno paslaptis, – sako profesorius Algis Kliševičius. – Raštas, padėjęs žmonijai sukurti šiuolaikinę civilizaciją, šiandien gali tapti puikia asmenybės tobulinimo ir saviraiškos priemone kiekvienam, nepaisant amžiaus ar meninių polinkių.“

Trečiasis sėkmingas numeris patvirtina sudarytojų viltis – „Kaligrafijos sąsiuvinių 2007/2 (3)“ pristatymas Vilniaus knygų mugėje susilaukė ne tik garsių Lietuvos dailininkų, bet ir plačiosios visuomenės dėmesio bei pritarimo. Renginyje dalyvavo „Kaligrafijos sąsiuvinių“ pristatyti dailininkai Lidija Kuklienė, Rimvydas Kepežinskas, Mindaugas Petrulis, leidinio sudarytojas Algis Kliševičius, KU leidyklos direktorė Lolita Zemlienė bei naujausio numerio herojus dailininkas Anatolijus Klemencovas. Vilniaus dailės akademijos profesorius Albertas Gurskas, leidinio sudarytojų ir autorių vadinamas Lietuvos kaligrafijos pradininku, džiaugėsi, kad Algio Kliševičiaus dėka kaligrafija Lietuvoje pagaliau užima deramą vietą. „Puiki idėja, puiki organizacija, puiki poligrafija – vienu žodžiu, man trūksta žodžių, – šypsodamasis kalbėjo profesorius. – Puikiai parengta ne tik praktinė-meninė, bet ir teorinė dalis. Negaliu nesižavėti menotyrininkės Kristinos Jokubavičienės tekstais, kurie „Kaligrafijos sąsiuviniams“ suteikia dar daugiau prasmės.“ Anot profesoriaus, materialėjančiame pasaulyje vis aktualesni darosi dvasiniai dalykai, todėl kaligrafija, kaip sielos išlaisvinimo, kūrybos, saviraiškos forma, turi plačias perspektyvas: „Pradžia padaryta. Dirba mano mokiniai, dirba mano mokinių mokiniai. Manau, kad kaligrafijos sklaida įgaus pagreitį, ir ši meno rūšis bus vis labiau vertinama.“

iliustracija

D. B.

Pastaba kaligrafams

Tik štai kas akivaizdu tiek iš pristatymo, tiek ir iš sąsiuvinių: visi kaligrafai turi vieną bendrą polinkį – kalbėti abstrakčiai. Todėl daug iškalbingesni patys kaligrafijos pavyzdžiai, gaila tik, kad neretai pamirštama nurodyti, kas ir ką sukūrė.

B.J.

Ačiū, ačiū, ačiū

Kol nemažai smalsuolių domėjosi Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos teikiama Bičiulių premija ir smaginosi Antipremijos laureatų vertimo „deimančiukais“, kitoje erdvėje vyko labiau akademinis renginys, skirtas pristatyti profesoriaus Wojciecho Smoczyńskio „Etimologinį lietuvių kalbos žodyną“. Sprendžiant iš akademikų kalbų, šis Vilniaus universiteto leidinys – neeilinis įvykis baltistikos pasaulyje. Tiesa, tam, kad tokia knyga būtų išleista, prireikė ir privataus kapitalo paramos. Renginio metu ne tik negailėta gražių žodžių „naujos kartos“ žodyno sudarytojui, bet ir bene triskart dėkota „PKN Orlen“ kompanijai. Profesorius B. Stundžia pajuokavo, ar lietuviams neturėtų būti gėda, kad didžiausią įtaką lietuviškų žodžių etimologijos tyrinėjimams daro ne lietuviai: dabar prof. W. Smoczyńskis, prieš tai dvitomį išleido Ernstas Frenkelis. Juokai juokais, bet jei rimčiau susimąstytume – koks istorinis dėsnis lemia tokias etimologijos tyrinėjimų sanklodas kalbininkų žemėj? Teks kada užsukt į LKI pasikonsultuoti.

Kadangi iškart po šio renginio per garsiakalbį paskelbė, kad knygų serijos mokiniams „Lietuva“ pristatymas neįvyks, galima buvo į valias pasigrožėti Jovaišos fotoalbumu „Neregėta Lietuva“, klausant A. Mamontovo, ta proga nuolat dainuojančio apie Marso kanjonus, atsipūsti ant ŠMC siūlomų gultų ar, išklausius „Vilniaus dienos“ reklaminę skanduotę, prisiminti Kurto Vonneguto „Pianolą“, kur žmonės vienos spalvos marškinėliais ir kepuraitėmis rimtai žaidžia gyvenimą, ir žaliais dažais rašyti-paišyti haiku apie mūsų kultūros sostinę.

A.Š.

170 klasikos ir modernybės vienetų

VU Filologijos fakulteto dėstytojų leidinių pristatymą šiurkštoka kolūkio pirmininko maniera vedė pats fakulteto dekanas A. Smetona. Pasirodo per pastaruosius trejus metus filologai išleido net 170 įvairių leidinių: 12 monografijų, 16 sudarytų knygų, 2 straipsnių rinkinius, 20 mokymo ir metodinių leidinių, 8 žodynus, 9 vadovėlius aukštosioms mokykloms, 8 vadovėlius vid. mokykloms, 10 vadovėlių komplektų, 53 vertimus... Deja, dekanui svarbiau buvo leistis į miglotus apmąstymus žmogiškumo tema, todėl raiškiai išvardyti tikslių skaičių jis nepasivargino. Daugiausia buvo kalbėta apie profesorės Reginos Koženiauskienės knygą „Būkim šviesos ir tiesos vaikai“, skirtą Vincui Kudirkai, profesorės Eugenijos Ulčinaitės „Lietuvos renesanso ir baroko literatūrą“, Mindaugo Kvietkausko „Vilniaus literatūrų kontrapunktus“, Regimanto Tamošaičio „Vitaminų pardavėją“ beigi įvairiausius lietuvių kalbos vadovėlius, tarp jų – ir apie skirtąjį specialiai Punskui. Bonifacas Stundžia pristatė žurnalą „Baltistica“, leidžiamą jau 35-erius metus. Profesorė Regina Rudaitytė pabrėžė būtinybę vietiniams Vakarų literatūros tyrinėtojams atsiverti pasauliui.

B. J.

Laiko nesustabdy...

Diskusijoje „Ar gera literatūra gali būti politiška?“ dalyvavo L. Donskis, L. Jonušys, V. Laučius ir D. Kuolys. Išklausius dalyvių nuomonių, susidarė įspūdis, kad literatūra gali būti ir gera, ir politiška –­ priklauso nuo to, kaip bus interpretuojami šie būdvardžiai. Publikos klausimų diskutantams daug nebuvo, užtat vienas pilietis, naudodamasis proga tarti keletą žodžių į mikrofoną, paskelbė visuotinio dvasinio atgimimo sąjūdžio pradžią. Berods tą patį kiek vėliau šis žmogus padarė ir „Atviro mikrofono“ renginio metu, tačiau diskusijų dėl šio „manifesto“ nekilo.

Kai nuolat kas nors kur nors skelbiama, neįprasti dalykai lieka už suvokimo įpročių ribų. Tiesiog nėra laiko klausti „kodėl?“, nes mugės renginių reglamentai griežti, ir vieną diskusiją keičia kita, ir moderatorius yra tarsi žonglierius; net išsakydamas vieną ar kitą svarbią mintį oponentui, jis priverstas vogčia nuolat žvilgčioti į laikrodį – lyg tas triušis iš Lewiso Carrollio knygos.

Tiesa, ne visi sugeba renginiams diriguoti taip profesionaliai, kaip, pavyzdžiui, L. Donskis ar R. Maskoliūnas. Tarkim, į filosofės Ritos Šerpytytės knygos „Nihilizmas ir Vakarų filosofija“ knygos pristatymą susirinkę žmonės mąsliai stoviniavo už auditorijos durų, laukdami, kol baigsis teatralizuotas kuršių vikingų pasirodymas istorinių knygų aptarimo proga, kuris užsitęsė bene ketvirtį valandos. Taigi patys žinome, ką veikia mūzos, kai žvanga ginklai.

A. Š.

Minus viena, plius viena

„Lietuva neteko vienos geros žurnalistės, Lietuva turi vieną gerą rašytoją!“ –­ taip buvo nuspręsta pristatant du Dalios Jazukevičiūtės, prozą pradėjusios rašyti vėliau nei kadaise Žemaitė, romanus „Anarchistės išpažintis“ ir „Juodas kvadratas“.

Šis pristatymas atrodė taip: trys lietuvių literatūros vyrai gyrė lietuvių literatūros moteris, o viena iš jų, nepritrūkdama keiksmažodžių, taisė ir tikslino jų apmąstymus. Eugenijus Ališanka, tądien blaškęsis tarp dviejų turgaviečių, tikino, jog lietuvių romanas šiuo metu gyvena aukso amžių: romanai noriai leidžiami, perkami ir skaitomi. Jo nuomone, šie du D. Jazukevičiūtės romanai – tai dvi vienos knygos versijos. Liudviko Gadeikio (beje, jis yra ir vieno veikėjo prototipas) nuomone, tai jokiu būdu ne meilės, tačiau tikrai moteriški romanai. Na, o Aurelijus Katkevičius tiesiog prisipažino apsiverkęs, skaitydamas vieną jų.

Pati autorė, prieš dvi dienas leidyklai atidavusi trečiąjį romaną, prisipažino teturinti tik 200 litų ir nekantriai laukianti stipendijos.

B.J.

Šeštadienis

Populiarioji poezija

Gan retas šiuolaikinės lietuvių poezijos faktas – pakartotinis knygos leidimas. Juolab kad M. Martinaičio meilės lyrikos albumas „Atmintys“ išleistas jei ne trečią kartą. Tiesa, keičiant knygos apipavidalinimą. Pirmojo leidimo išvaizda rūpinosi dailininkas Rimvydas Kepežinskas, antrojo – Romas Orantas, trečiojo – Jūratė Stauskaitė, pagal šiuos eilėraščius sukūrusi ciklą darbų, daugelis kurių į rinkinį nė netilpo.

Ši knyga parašyta pagal prisimintus ketureilius, kuriuos įrašydavo vienas kitam įsimylėjėliai. Todėl tekstai iš pirmo žvilgsnio banalūs, tačiau siekiantys pačias sielos gelmes: „Trumpai, kaip trumpai gražiuoju / į dviratį dviratis rėmės...“ (XIII, p. 20).

iliustracija
Aidas Marčėnas savo knygos pristatyme
Benedikto Januševičiaus nuotrauka

B.J.

„Iš lėto tampu daržove“, –

prisipažino poetas Gintaras Patackas, pristatydamas naujausią eilėraščių rinkinį „Lapė, rožė ir bambukas“. G. Patackas sakė, kad norint parašyti eilėraštį šiandien, jam reikia žymiai daugiau pastangų nei kadaise.

„Man, sovietijos kūdikiui, sovietmečiui pasibaigus, nebeliko prieš ką maištauti, – kalbėjo poetas. – Ateina laikas, kai kūną apima vis didesni skausmai. Maištauji prieš skausmą. Tačiau, kai priimi skausmą, susitaikai su juo, tuomet ateina palengvėjimas.“

Vis dėlto smagiausia buvo klausyti paties G. Patacko ir aktoriaus Aleksandro Rubinovo skaitomų eilėraščių, kurių viename skelbiamas ir savotiškas poetinis testamentas: „Kada numirsiu savo darbo vietoje, / Nuplaukite kavinėje grindis / Ir užrašykit: Jis mylėjo Lietuvą, / Poeto šičia ilsisi širdis“ („Kavos gėrovas“, p. 91).

B.J.

A. Marčėno „Būtieji kartiniai“

Regis, tai turėjo būti diskusija ar kas nors panašaus, nes renginys vadinosi „Poetas kaip kritikas: Aido Marčėno atvejis“, o pati A. Marčėno per penkiolika metų periodikoje skelbtų „apžvalgų, įžvalgų, peržvalgų“ knyga „Būtieji kartiniai“ kaip ir nutylėta. Vis dėlto kalbėta apie A. Marčėno kritikos ir esė knygą, iš kurios kai ką citavo pats autorius, pvz., apie rašymą kompiuteriu ar alkoholizmą. Pastarasis, ko gero, baisesnis vyresnės kartos rašytojams.

Apibendrindamas kritikos rašinius, V. Sventickas teigė, kad A. Marčėnas linkęs pasikliauti menine intuicija. Tačiau L. Jakimavičius tokį teiginį suformulavo paprasčiau. Jo nuomone, net ir rašydamas kritiką A. Marčėnas išlieka poetas. O štai filosofė J. Baranova, lyginusi A. Marčėno ir S. Parulskio tekstus, pastebėjo, kad A. Marčėnui labiau nei amžinosios vertybės rūpi tai, kas trapu.

B.J.

Trylika fotomenininkų D. Zelčiūtės „kilpoje“

„Mirties kilpa Lietuvos fotografijoje“ – tai poetės Dovilės Zelčiūtės esė knyga apie fotografiją. Mirties kilpa –­ tai ne mirties aliuzija, o lakūnų akrobatų triukas. Knygoje aptariama trylikos fotografų (R. Vikšraičio, R. Požerskio, V. Tamaliūno, Z. Baltrušio, G. Česonio, V. Pletkaus, A. Ostašenkovo, M. Šileikaitės-Čičirkienės ir kitų) kūryba.

D. Zelčiūtė paskaitė ištraukų apie R. Vikšraičio, V. Pletkaus, A. Ostašenkovo ir A. Macijausko kūrybą, kuriose aštriai svarstoma kūrybos prigimtis bei šiurpi tikrovė. „Kodėl kartais pasijuntu kaip atvesta į morgą atpažinti pažįstamą žmogų?“ – viename rašinyje klausė autorė.

B.J.

Atrastas lėtumas

Taip vadinasi vokiečių rašytojo Steno Nadolny romanas, pasirodęs lietuviškai būtent knygų mugei (kaip ir daugelis knygų, kurios jau ruošiamos nebe Kalėdoms ar kokiai kitai šventei – šitaip komercija koreguoja leidėjų (ir pirkėjų) kalendorius). Jo pristatymo metu buvo galima išgirsti ištrauką iš kūrinio, sužinoti, kodėl vokiečių autorius rašo apie anglų admirolą Džoną Frankliną, kapitoną, laivu plaukiantį į Šiaurės ašigalį, kodėl romane yra paminėtas Kauno velnių muziejus, ir svarbiausia – kad lėtumas gali būti didžiulė likimo dovana, leidžianti teisingai pasirinkti. Tam pritarė ir romaną jau perskaitęs triatlonininkas V. Urbonas, teigdamas, kad lėtumu galima daug nuveikti, pavyzdžiui, susidraugauti su Baltijos jūra ir ją perplaukti. Nors renginio vedėjas Antanas Gailius ir minėjo, kad romano pavadinimą verstų kitaip, tačiau ir „atrastas lėtumas“ nuolatiniame mugės šurmuly skamba viliojamai.

Daugeliui turėtų būti įdomi Algimanto Baltakio dienoraščių knyga „Gimiau pačiu laiku“, kurioje aprašytas 1960–1997 m. laikotarpis, nes bent jau apie sovietmečio realijas vis dar vengiama kalbėti, jas vertinti, o jei kalbama, tai labai apibendrintai, primityvinant. Autentiški anos epochos liudijimai turėtų kiek labiau priartinti tą „tiesos momentą“. Vis dėlto ši poeto knyga skirta ne vien istorikams ar pirmajai, šiemet švenčiančiai pilnametystę, antrosios Nepriklausomybės kartai: renginyje dalyvavę poetas Antanas A. Jonynas ir literatūrologas Valentinas Sventickas vienbalsiai tvirtino, kad knygoje labai daug visiems įdomios medžiagos ir iliustracijų. Kuo gi dar tikėti, jei ne jais? Pats knygos autorius pasakojo apie knygos genezę – vienas iš paminėtų dalykų –­ prisiminimai, galėję pasirodyti tik po jo mirties, bet Lolita Varanavičienė įkalbėjo išleisti greičiau. Ne veltui.

Šeštadieniniame diskusijų klube Rolando Maskoliūno kalbinami profesoriai Leonidas Donskis ir Alfredas Chmieliauskas šnekėjo tema „XXI amžiaus alternatyvos: istorijos pabaiga ar Naujieji viduramžiai?“ Išsakyta daug įdomių minčių už ir prieš. Viena iš L. Donskio išvadų – „šis laikotarpis dar neatradęs savo interpretacinių rėmų“ – gana nuosekliai buvo patvirtinta: gausiai susirinkę klausytojai diskusijos metu neuždavė nė vieno klausimo, taigi lieka viltis, kad R. Maskoliūno palinkėjimas „pasitikėjimo savo jėgomis!“ kada nors išsipildys, ir tyliosios alternatyvos virs kiek garsesnėmis bei verbalizuotomis.

A.Š.

Burbančio S. Parulskio „Murmanti siena“

Kai kas tikriausiai šį veiksmą pavadintų mėginimu parduoti orą, tačiau, pasak Sauliaus Žuko, tai „bandymas parodyti, kaip gimsta romanas“. Tačiau pats romano darbiniu pavadinimu „Murmanti siena“ autorius S. Parulskis negailėjo apmaudžių žodžių leidėjams, tikino esąs PIAR ir godžių leidėjų auka.

Romane bus pasakojama vienos šeimos, keturių ar penkių kartų istorija, nusidriekianti per visą šimtmetį nuo XX a. pradžios iki šių dienų. Skaitytame kol kas neparašyto romano fragmente pasakojama Augustino Zagorskio kelionė į Vilnių apsipirkti. Tačiau net ir labai atidžiai klausantis, sunku būtų tiksliau pasakyti, apie ką buvo šis fragmentas, mat S. Parulskis labiau burbėjo nei skaitė. Daug išraiškingesnis buvo elgesys. Rašytojas nuolat dūsavo, skųsdamasis, kaip jam sunku skaityti, jo veidas raudo, vėliau tapo šviesiai violetinis, galop aprimo. Nieko nepadarysi.

B.J.

Trys dienos prekybos centre

Paskutinis renginys, kurį teko aplankyti šeštadienį, buvo finansininkės iš hidrometeorologijos centro Andrės Eivaitės pirmoji knyga „Naktis prekybos centre“. Pasak leidyklos atstovų, šis kūrinys – įkaitų drama, kurią, pavyzdžiui, „Verslo klasės“ vyr. redaktorius Aurelijus Katkevičius perskaitė per pusantros valandos, priklauso laisvalaikio skaitiniams, dar neturintiems tradicijos lietuvių literatūroje. O laisvalaikio literatūra atsiranda tada, kai atsiranda laisvalaikio. Ir šią nišą reikėtų užpildyti. Anot knygų apžvalgininkės R. Drazdauskienės – „mes norime ir turime teisę pramogauti, nes į Lietuvą galų gale atėjo normalūs laikai“.

iliustracija
Skaitantis S. Parulskis
Benedikto Januševičiaus nuotrauka

Ką gi – turbūt atėjo. Nors gretimo savaitraščio dvyniai C&P tokio tipo knygos atsiradimo proga turbūt klyktų apie šlykščias buržuazinės literatūros grimasas, reikia pripažinti, kad knygos mėgėjai šiais laikais neišvengiamai bus verčiami knygos vartotojais ir tokias knygas vartos. Galų gale, kad ir kokiais kilniais žodžiais dangstytume šį kelių dienų blaškymąsi iš vieno paviljono į kitą – kas gi yra ši knygų mugė, jei ne prekybos centras, ir kas gi esam mes, jei ne blizgančių viršelių įkaitai?

A.Š.

Plius tikriausiai geriau nei minus

Taip ir nesupratau, kaip šis daiktas, kurio viršelis primena turistinį leidinį, vadinasi: „Nemunas plius“ ar almanachas „Kultūrinis Kaunas“? Gal tai ir ne taip svarbu. Aišku tai, kad „Nemunas“ tokį leidinį nusprendė išleisti kasmet po vieną ir ką nors jame spausdinti. Ką nors apie Kauną ir meilę jam. Ką nors apie kauniečių kūrybą, nors geriau – pačios kūrybos. Poeto Kęstučio Navako nuomone, originalios kūrybos, ypač gerų debiutų, almanache trūksta. O juk kūryba geriau, nei tuščias nesibaigiantis aiškinimasis, kuo Kaunas skiriasi nuo Vilniaus, kuo jis geresnis ar prastesnis. Beje, Tomas Pabedinskas teigė, jog Kauno fotografija vis dar tebėra moderni, t. y. nesaistoma tarpdisciplininių ryšių. O štai Robertas Antinis almanache atsiskleidė kaip plunksnos meistras. Gintautas Dabrišius liko neutralus – jis nesivėlė į diskusijas, tik paskaitė eilėraščių iš naujos knygos „Ilga žuvis“ ir nieko daugiau.

B.J.

Žodžiai, muzika, mikrofonas

Devintoji knygų mugė. Per tiek metų susiklosto daugmaž vienodas scenarijus: keli ratai aplink visus stendus, keli maišeliai knygų, gal – keli parašai, keli mieli seniai nematyti veidai irgi su keliais maišeliais. Dar keli renginiai, vieni atsitiktiniai, kiti ne (patys įdomiausi, žinoma, būtinai vyksta vienu metu).

Taigi šį kartą ne apie parašus, o apie pasilinksminimus. Šeštadienio vakaro mugėje sulaukti sunku. Jau daugelis pavargę. Didžiausiems pavargėliams jau tikriausiai norėtųsi ramybės. Arba grįžti ir pavartyti nusipirktas knygas. Bet ištvermingesni paaugliai ar vaikai, kurių tėvai nespėjo iki vakaro „evakuoti“ namo iš „Litexpo“ rūmų, galėjo susitikti su grupe „G & G Sindikatas“, su jos lyderiais kūrybinėse dirbtuvėse „Žodžiai + muzika = daina“. Galima paklausti, ką bendra turi hiphopas ir literatūra? T. y. kodėl „G&G Sindikatas“ pasirodo knygų mugėje? Grupės lyderis Svaras, kuris iš tiesų yra paprastas mirtingasis Gabrielius Liaudanskas, turi du vaikus, ir jam neįtikėtiną mokytojo profesiją –­ bandė viską kūrybiškai sustatyti į savo vietas. Mokytojauti šį kartą jam neteko, bet (kai kurių jaunųjų klausytojų liūdesiui ir didžiam nusiminimui) teko atidėti į šoną aparatūrą ir kūrybiškai padirbėti. Buvo visai nepaaugliškai rimtas pokalbis (nors jis kartais labiau priminė Svaro ir Mamanios monologus) apie kūrybiškumą, įkvėpimą, hiphopo istoriją, tekstų kūrimo ir rašymo subtilybes. Viena yra apie viską enciklopedijoje ar internete pasiskaityti, o visai kas kita – kai tai gyvai ir smagiai parodo „dievukai“. „Išmontuoja“ hiphopišką kūrinį ir tampa viskas aiškiau: štai nuo to prasidėjo, štai čia ritminis kvadratas, čia žodžiai akcentuojami, tokie „G&G Sindikato“ tekstai buvo prieš dešimt metų, o tokie dabar... Nepabėgo net po L. Donskio renginio užsilikę keli „rimtieji“ klausytojai, o mugės laikas dėl šio renginio buvo pratęstas. Taigi ne vien J. Irvingas pajėgia žmones ilgiau KM sulaikyti...

Teisus buvo Svaras, sakydamas, lietuviai drąsūs ir dideli tik internete, o gyvai... gyvai... tik vienas klausytojas išnaudojo vienintelę ir tikriausiai nepakartojamą progą kartu su DJ Mamanios „bytais“ pahiphopinti... Hiphopinti gal net sudėtingiau negu ramiu balsu, be jokio akcentavimo tekstus skaityti. Todėl keista, kad žiūrovai neišnaudojo nepakartojamos skaitymo progos ir „Atviro mikrofono“ renginiuose. „Rašytojų kampe“ sėdintys žiūrovai mieliau traukė iš maišelių savo pirktas knygas ir skaitė, vartė jas patys sau tyliai. Gal ne reklamos stoka šiam renginiui kenkė. Užteko jos ir lankstinukuose, ir mugės metu skaitomuose skelbimuose, ir per radiją. Tai labai panašu į visus lietuvių taip mėgstamus tyliuosius pasipriešinimus, tik neaišku, prieš ką čia protestuoti ar kam priešintis? Galima tik pirštu pabaksnoti, kad progas praleido tie, kurie kuria ir verkia, kad niekas jų neklauso, nespausdina ir nemyli. Taip pat nedidelės arba didelės leidyklos, kurios verkia, kad knygų mugės nesuteikia laiko ar vietos autorių knygų pristatymams. Taip pat tie, kurie leidžia jaunų ar nelabai žinomų autorių knygas ir dūsauja, kad niekas tų knygų neperka, nes autoriai nežinomi... arba kodėl ir žinomi poetai neskaitė, tarkim, savo arba kolegų tekstų? Va, Aidas Marčėnas sėdėjo į knygą įsikniaubęs, o net viršelio, ką skaito, neparodė... Nors sekmadienį skaitytojai vis dėlto buvo aktyvūs ir šiam renginiui skirtos valandos netgi neužteko. Ilgas tas lietuvių drąsos įsibėgėjimo takelis. Na, bet politikai paskelbė viziją, kad Lietuva – drąsi šalis, tad kitais metais jau pirmasis mikrofonas turėtų lūžti nuo drąsuolių balsų...

J. S.

Sekmadienis

Kai norisi kavos. Ir pasakų

Sekmadienio rytą pirmiausia norisi kavos, o tada – dvasinio peno. Gal todėl prieš renginio „Įžymūs žmonės skaito“ pradžią klausytojų dar labai nedaug, ir jie nedrąsiai trypčioja „forumo“ pakraščiuose. O dalyviai drąsūs (iš tiesų stengiasi neparodyti, kad bijo) ir skaito sklandžiai, „kaip iš knygos“. Iškelta vienintelė sąlyga: knyga turi būti lietuviška ir mėgstama. Arba – sava kūryba. Man visada atrodė, kad pasakas geriau skaityti (klausyti) vakare, bet rytas, kuris prasideda pasakomis, irgi yra smagu. Žymūs žmonės šį kartą buvo itin romantiškai nusiteikę, persmelkti pasakų arba poetinio pasaulio nuotaikomis, lyg būtų ne ankstyvas rytas, o malonus jaukus vakaras. G. Sviderskytė su sūneliu skaitė S. Gedos pasaką, R. Doveika – ištrauką iš E. Malūko romano „Barbora Radvilaitė“, S. Balandis – ištrauką iš M. K. Čiurlionio laiškų, pavadintą „Pasaka“, J. Šeduikytė – savos kūrybos pasaką apie žaltį, vardu Sliekas: ją užsimerkusi galėtų išleisti bet kuri vaikų literatūros leidykla. Nors – ne bet kuri, o geros vaikų literatūros leidykla. Buvo dar P. Širvio, V. Marčėno eilių, ištraukų iš S. T. Kondroto ir J. Meko tekstų.

iliustracija
Akcijos „Metų knygos rinkimai“ finalininkai – Dalia Staponkutė, Jaroslavas Melnikas, Sigitas Parulskis, Donaldas Kajokas, Kęstutis Kasparavičius ir Rimantas Černiauskas
Astos Plechavičiūtės nuotrauka

Todėl kilo noras pasiimti kavos puodelį, patogiau susirangyti ir paklausyti dar kokią valandą, juolab kad kai kurie skaitė taip, lyg visą gyvenimą pagrindinis jų darbas būtų garsiai skaityti knygas kitiems. Čia galima prisiminti tolimą užsienį, kur populiarios žymių žmonių įskaitytos knygos. Ir ypač vaikams. Tuomet užsiplikai kavos, ir bet kuris rytas gali būti kaip knygų mugės sekmadienis.

J. S.

Nusidėjimai...

Paskutinės dienos vieną pirmųjų renginių, kaip įprasta krikščioniškam kraštui, pradėjo kunigas, tačiau ne skaitydamas sekmadienio pamokslą, o kalbėdamas apie Vytauto Landsbergio knygą „Nusidėjome apsileidimais“. Kunigas Robertas Grigas priminė, kad per išpažintį išsakytini dalykai yra pikta mintis, blogas žodis, skaudinantis darbas ir apsileidimas (svarbiausias!). Anot jo, ši knyga apie tai, kas yra apsileidimas, ir joje Lietuvos aktualijos ir istorinės patirtys iškeliamos į bendražmogiškų tiesų šviesą. Kunigas patikino, kad po daugeliu autoriaus minčių galėtų pasirašyti Vyskupų Konferencija. V. Landsbergis paragino Bažnyčią taip ir padaryti.

Rašytojas Liudvikas Jakimavičius ilgai nekalbėjo, nes prisiminė, kad rajonuose per knygos „Nusidėjome apsileidimais“ pristatymą klausimams ir atsakymams neužteko dviejų valandų. Tad tik paminėjo, kad ši knyga margoka žanrais – daugiausia esiukų, yra eilėraščių, prozos – ir kad jam labiausiai patikusi V. Landsbergio poezija. Po L. Jakimavičiaus kalbėjusiam literatūrologui Virginijui Gasiliūnui labiausiai įsiminė tekstas „Lietuva, Macikų kapinės“ apie užmirštus Macikus, kuriuose buvo vokiečių, vėliau – sovietų lageris. V. Gasiliūnas sakė, kad atmintis yra labai svarbi, „jei atmintis – Macikų kapinės, tai mes dar turim šansų, o jei sakysim tik „pastatysim Valdovų rūmus“, bus visai liūdna“.

Pats V. Landsbergis kalbėjo, kad knygoje primena, jog pasaulis netobulas, todėl yra ką veikti, bet reikia žinoti, ką.

Šiame renginyje, ne kaip rajonuose, daug klausimų ir atsakymų nebuvo.

R.S.

Metų knygos

Baigiamojo akcijos „Metų knygos rinkimai“ renginio vedėja Rasa Drazdauskienė pakvietė visus pretendentus užlipti ant scenos ir atsisėsti „puikiose juodose kėdėse“. Atsisėdo ne visi autoriai. Tik Dalia Staponkutė, Jaroslavas Melnikas, Sigitas Parulskis, Donaldas Kajokas, Kęstutis Kasparavičius ir Rimantas Černiauskas.

Metų knyga suaugusiesiems galėjo tapti D. Kajoko „Kazašas“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla), J. Melniko „Pasaulio pabaiga“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla), S. Parulskio „Sraigė su beisbolo lazda“ („Baltos lankos“), D. Staponkutės „Lietumi prieš saulę“ („Apostrofa“) ir Renatos Šerelytės „Balzamuotojas“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla). Į vaikų Metų knygos vardą pretendavo R. Černiausko „Slieko pasaka“ („Versus aureus“), Algimanto Zurbos „Raganaitė Džilda“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla), R. Šerelytės „Krakatukų pievelė“ („Alma littera“), Sigito Poškaus „Su varna Barbora“ (Sauliaus Jokužio leidykla-spaustuvė) ir K. Kasparavičiaus „Dingęs paveikslas“ („Nieko rimto“).

Iš viso už knygas balsavo 4563 vaikai ir 1240 suaugusiųjų. Burtų keliu atrinkti balsuotojai buvo apdovanoti „Vagos“ knygynų čekiais. Vaikai už labiausiai patikusias knygas balsavo piešiniais, kurie buvo padovanoti tų knygų autoriams. Be kita ko, vaikai padarė ir įrišo „Slieko pasaką“, nupiešė ir įrėmino „Dingusį paveikslą“. Anarsija Adamonienė iš Prienų visoms suaugusiems skirtoms knygoms pretendentėms parašė recenzijas.

Metų knygomis tapo S. Parulskio „Sraigė su beisbolo lazda“ ir R. Černiausko „Slieko pasaka“. Laureatams diplomus ir dovanas įteikė kultūros ministras Jonas Jučas. Atsiimdamas apdovanojimą, S. Parulskis pasidžiaugė, kad atvažiavęs nerado kur pasistatyti automobilio, nes neseniai pas rašytoją buvo atėjęs trūkusio vamzdžio taisyti santechnikas ir ilgai žiūrėjęs į pilnas knygų lentynas, tarė: „Ponas, knygos šiais laikais nebereikalingos.“ Deja, klydo. R. Černiauskas padėkojo leidyklai, išleidusiai knygą be jokios paramos, ir vaikams, kuriems knyga patiko.

Valstybinės lietuvių kalbos komisijos prizas už geriausią stilių atiteko Kęstučiui Kasparavičiui, užaugusiam kaime lietuvišku pavadinimu Vladislava.

R.S.

Dainos, valgis ir svaigieji gėrimai

Mugės pabaigoje konferencijų sales okupavo leidykla „Baltos lankos“.

Vienoje salėje vyko Andriaus Kulikausko knygos „Pašėlęs vėjas“ pristatymas ir koncertas – renginys, prie kurio durų kilo grūstys, nebūdingos sekmadieninei knygų mugei.

Gretimoje salėje irgi buvo dainuojama. Tautosakininkė Gražina Kadžytė daina pradėjo naujos serijos knygų – Birutės Imbrasienės „Lietuvių kulinarijos paveldas“ ir Antano Astrausko „Per barzdą varvėjo: svaigiųjų gėrimų istorija Lietuvoje“ – pristatymą.

Knygoje „Lietuvių kulinarijos paveldas“ prie valgių receptų nėra nurodyta sudedamųjų dalių kiekio, nes, kaip minėjo autorė, suteikta galimybė kurti: taigi net ta pati šeimininkė neparuoš tokio paties, to paties skonio valgio.

„Per barzdą varvėjo: svaigiųjų gėrimų istorija Lietuvoje“ – mokslinis A. Astrausko darbas, kurio vadovas profesorius Alfredas Bumblauskas. Pats autorius šią knygą pavadino kukliai – penkiomis apybraižomis.

Į klausimą, kas atsirado anksčiau – alus ar degtinė, A. Bumblauskas atsakė vienareikšmiškai – kumysas. Profesorius papasakojo apie kai kurių gėrimų istoriją, apie alų kalbėjo aludariai, apie midų – bičiuliai ir midaus gamyklos iš Stakliškių (kurios pavadinimo neminėsime, kad ginkdie nepažeistume kokio įstatymo, – red.) vadovas, apie samanę – degtindaris (Nacionalinės naminės degtinės gamintojų asociacijos atstovas).

G. Kadžytė renginį baigė daina:


Mes vargstam vargelį, ir galo nėra,
Tada tik laimingi, kada už stalo.
Tai valgyk, tai gerk...

Po renginio salėje buvo galima paragauti legalaus midaus, už durų – nelegalios produkcijos (su užkanda). Visi valgė, gėrė... ir baigėsi mugė.

R.S.

Knygų mugės įspūdžius surašė Dalia Bielskytė, Benediktas Januševičius, Kornelijus Platelis, Jūratė Skarde, Rimvydas Strielkūnas ir Antanas Šimkus

 

Skaitytojų vertinimai


45647. laima2008-03-06 15:01
Ko taip kabinėjatės prie Parulskio? Iš tų 4, kurie buvo nominuoti, jis įdomiausiai pašnekėjo

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 9 iš 9 
5:13:53 Nov 7, 2011   
Mar 2009 Jul 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba