Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-02-28 nr. 3179

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Vytautas Sirijos Gira.
PRIE TILTO*
23
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• DEVINTOSIOS VILNIAUS KNYGŲ MUGĖS MOZAIKA1
• Gintarė Adomaitytė.
PRISIJAUKINTI KOŠMARĄ
2

LITERATŪRA 
• ANTIPREMIJA 20083
• AUKSINIO OBUOLIO SERIJA − KAS TAI?9
• Dalia Dilytė.
„JOTEMOS“ MAGAI
4

KNYGOS 
• „LENINGRADO MADONOS“
• „SIELOGYDA: GYDYTOJO RŪPESTIS – SIELA“1
• „FORSAITŲ SAGA. IŠNUOMOJAMA“1
• „JONAS IR MARTYNAS YČAI“
• (PA)SKAITINIAI

TEATRAS 
• VAIDYBOS STUDENTAI ŽAIDŽIA SHAKESPEARE’Ą2
 Olga Koršunova.
DAR VIENAS VAKARAS

DAILĖ 
• Julija Petkevičienė.
PASIRINKIMO SKALĖ PAGAL VITALĮ ČEPKAUSKĄ
3
• RAIMUNDAS SLIŽYS 1952 07 22–2008 02 231

POEZIJA 
• KĘSTUTIS RASTENIS8

PROZA 
• Aušra Matulevičiūtė.
NUOTAKA IR GREITKELIS

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• Vilmantas Juškėnas.
BESKONIS ARBŪZŲ CUKRUS
• Goda Dapšytė.
VYČIO JANKAUSKO ĮSPŪDŽIAI IŠ EGIPTO

KULTŪROS DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Laurynas Katkus.
LEIPCIGAS MANY
1

KRONIKA 
• PINIGŲ LIETUS
• VILNIAUS KNYGŲ MUGĖJE SVEČIAVOSI UŽSIENIO LEIDĖJŲ DELEGACIJA
• PAAIŠKĖJO KAZIMIERO BŪGOS PAMINKLO SANKT PETERBURGE AUTORIUS
• MENIŠKOS SIELOS TRAUKIA ŠIAURĖS LINK

DE PROFUNDIS 
• Juozas Šikšnelis.
NORĖTI IR NENORĖTI
1
• BALTOSIOS MEŠKOS SUSIRŪPINO LIETUVA3
• KELIONĖS ĮSPŪDŽIAI
• STILIAUS KUPSTAS

PARK@S 
• Gintautas Mažeikis.
ŠIAULIŲ AMFITEATRAS IR PASITIKĖJIMAS
• Auridas Gajauskas.
APIE PILIETINĘ ŠIAULIŲ AMFITEATRO VERTĘ
• Jonas Ruškus.
KAIP PASIPRIEŠINSIME ŽMOGAUS NUVERTĖJIMUI
• Arūnas Uogintas.
NUO „PIEŠĖJŲ DIENŲ“ IKI PERFORMANSO MIESTE

TEATRAS

DAR VIENAS VAKARAS

Olga Koršunova

[skaityti komentarus]

iliustracija
Spektaklio „Ermonas ir Ramona. Jeigu traukiniai susitinka“ scena
Nuotrauka iš „Театральная жизнь“

„O jeigu lokomotyvai susitinka...“ –­ naujas Rezo Gabriadzės spektaklis (...).

„Man patinka garvežiai“, – prisipažįsta R. Gabriadzė. Tikriausiai taip ir yra. Jo spektakliai, pastaruoju metu rodyti Maskvoje, susiję kaip tik su jais.

„Stalingrado mūšyje“ pagrindinis buvo kelio paveikslas, o spalvotas kibiras su išpjautais langais, besisukantis aplink savo ašį, vaidino traukinio vaidmenį. Ant lygiagrečių, į priešingą pusę besisukančių ratų, atsirasdavo ir išnykdavo šviesoforai, trobelės, žąsys. Dundant ratams, vienas po kito, tuos objektus dėjo ir vėl nuimdavo žmonių rankos. Objektai buvo įvairių dydžių –­­ tai didesni, tai mažesni, lyg gyvenvietė būtų prie pat sankasos, lyg kiek toliau...

Spektaklyje „Mūsų pavasario rudenys“ traukinys lėkė „į komuną“. Jis buvo nupieštas ant užuolaidos, skiriančios sceną ir žiūrovus. Kartą traukinys buvo visai netoli: skardint švilpukui, trys ryškūs prožektoriai artėjo salės link, bet paskui staiga šviesos ėmė tolti, ir „į komuną“ niekas iš mūsų nenuvyko.

Lėlininko spektakliai pasakoja apie praeitį. Gruzijoje ji buvo baisi ir sunki, tačiau visoje šalyje – sveiku protu nesuvokiama – vis dar jaučiama praėjusių laikų nostalgija. Tai vaikystės, aukštos žolės, prarastos meilės ir užmirštų šiltų jausmų, žmonių, mirusių žodžių ir net sąvokų ilgesys. „Žmonės ėmė bendrauti jaustukais. Dabar gėda gėdytis“, – sako R. Gabriadzė.

O vaikystėje mylėdavome net traukinius. Jie atrodė dideli, kvėpuojantys ir gyvi. Jiems skirtas naujas Tbilisio marionečių teatro spektaklis „Ermonas ir Ramona. Jeigu traukiniai susitinka“.

Įeikime į salę. Prie artimo nedidelės scenos krašto stovi mažas dryžuotas stulpas. Viršuje lentelė – „1949“, žemiau –­ rodyklės: „Kutaisis“, „Cchaltubas“, pačioje apačioje – „Gelež. st. Rionis“.

Epigrafe – netikėtai įsibrovusi dabartis. Tolumoje dundant ratams ir skardint švilpukams, išsišakojime, praktiškai ore, manevruoja ilgi sąstatai su mažučiukais langeliais-švieselėmis. Jie plaukia tamsoje, praskriedami vienas virš kito, užleisdami vieni kitiems „oro koridorius“. Tai labai panašu į lėktuvus, kad net prisimeni aviakatastrofoje žuvusius vaikus.

Po šokiruojančio prologo sunku atsigauti.

Prasideda veiksmas, ir aktoriai įneša metalinį stalą. Siužetinių scenų savarankiškumas pabrėžiamas panašiais, įvairaus dydžio stalais, statomais tai vienoje, tai kitoje vietoje. Dabar ant didžiulio ilgo stalo nutiesti beveik tikro – bet mažo! – geležinkelio bėgiai. Kalba du trapeciniai šviestuvai (labai charakterinius žibintus turėjo geležinkelio prižiūrėtojai). Tamsoje žmonių veidų nesimato: žybsinčios, nukreiptos į bėgius švieselės lyg pačios plaukia. Tačiau net pasakoje, sugalvotoje trylikamečio berniuko, iš pradžių nesijaučia gyvo veiksmo. Žibintai plepūs, bet jie negyvi!

Paskui režisierius R. Gabriadzė įtraukia įprastesnius veikėjus. Liūdnos dalios išbadėjusį kuilį Viktorą ir jo pašnekovę vištą. Gruzijoje yra kiaulių, panašių į šernus. Nors išsikišusių šonkaulių nedengia šiurkštūs šeriai, ištįsusios formos – patisas snukis, ilgos kojos – išduoda, kad tai kaimo kiaulė, tačiau laukinės kilmės. Karo metais kiaulės buvo liesos kaip džiovinta žuvis. O likimas vis dėlto buvo aiškus. Kuo arčiau Naujieji metai, tuo su didesne „meile“ ir geismu į kiaulę pro langus žvelgdavo žmonių akys. Viktorui teko sprukti.

Galbūt, jei R. Gabriadzė dvi scenas būtų sukeitęs vietomis, po įprastų personažų gyvulių kelio žibintai būtų atgiję, kaip atsibudo seni garvežiai.

Jų tragiškas likimas galėtų remtis tikrais įvykiais. Sakykim, 1949-ųjų sausį tarp Rionio ir Kutaisio stočių iš tikrųjų nuo bėgių nuvažiavo traukinys. Jeigu lokomotyvai susitinka, bent vienas jų tikrai žūva. Dėl kokios priežasties galėjo susidurti garvežiai? Į šį nevaikišką klausimą R. Gabriadzė atsako visai vaikiškai.

Viskas labai paprasta. Šie garvežiai yra gyvi, be to, sutuoktiniai. Mes matome ją: aprūkusią, su sustingusiu švelniu, lengvu vatiniu dūmeliu iš kamino. Plonai švilpiančią iš ilgesio. Ir dėl to, kad ji – „manevrinis garvežys“, tai reiškia „trys šimtai metrų ten ir trys šimtai atgal“. Ji ir jos vyras beveik niekada neturėjo galimybės pašvilpti vienas kitam.

Jaunystėje, žinoma, ji nebuvo „manevrinė“.

Gagruose buvo jūra ir palmės. Ji su nuometu, jis – su juodu smokingu. Žiūrovai mato užmestą beveik nėriniuotą nuometą (šleifas už nugaros aukštai, iškilmingai pakeltas). O Ermonas (kaip jį vadina mylimoji), tiesą pasakius, „nuogas“. Pajuodęs nuo dulkių ir suodžių, smokingas iškyla tik jos prisiminimuose, bet tai –­ tik kelio purvas. Tikrai griežtas ir stotingas, kiek tik stotingas gali būti lokomotyvas.

Režisierius kuria gruzinišką siužetą. Jį užpildo be perstojo skambančios liaudies dainos. Kalbama apie partijos sanatoriją Cchaltube, apie raukšlėtus ir baltus nuo debesų Kaukazo kalnus, skamba gruziniškos pavardės ir vardai. Bet tai galėjo nutikti bet kurioje vietoje, kur tik yra Susisiekimo ministerija. O 1949 metais taip baigtis galėjo bet kur Sovietų Sąjungoje. Būdamas internacionalistas, R. Gabriadzė įgarsinti spektaklį pasikvietė mėgstamus rusų aktorius. Geriausi aktoriai ne tik nevengia garsinti R. Gabriadzės spektaklių, bet laiko tai garbe. (...)

O cirko direktorius turi bėdą: jau pastatyta palapinė sanatorijoje, kur turi vykti vaidinimas. Vienu žodžiu, jis įkalbėjo „manevrinę“ nuvežti juos į Cchaltubą. Tai visai arti! Pusvalandis pirmyn ir tiek pat atgal. Vaizdingiausios vaidinimo minutės, skirtos šapito. Nuostabus kortežas: mažytis vagonėlis ir trikinkės rogės, į kurias įdėtas natūralaus dydžio virdulys, senovinė karieta (irgi su arkliais), auksinis narvas su jame gulinčiu tigru. Grubiai padaryti klounai ir balerinos. Cirko artistas, nuolat sukantis fuetė ant blizgančio puanto...

R. Gabriadzės lėlės panašios visuose spektakliuose. Lengvos, virpančios, lyg kvėpuojančios marionetės, valdomos jautriais siūlais. O lazdeliniai personažai – sklandžiai judantys, plastiški. Juos valdydami, aktoriai stipriai suspaudžia trumpus laikiklius.

...Grįždama Ramona susitinka su vyru. Audringai aiškindamasis, Ermonas sielvartauja dėl neišsipildžiusių svajų: baigti dienas su drauge kokiame nors aklakelyje, apaugusiame žalia žole. Ir neklausydamas pasiaiškinimų, puola nuo bėgių.

Trylikametis berniukas nežino, kas nutiko sudužusio traukinio keleiviams, tačiau jis tikrų tikriausiai žino ką kita. Ir to nepamirš. Kiek metų lagerio gavo Kutaisio miesto galva, geležinkelio stoties viršininkas ir daugybė kitų žmonių, susijusių ir nesusijusių su šia tragedija. Ant nėriniuotos užuolaidos projektuojamos nesibaigiančios nuteistųjų nuotraukos ir skamba ilgas jų pavardžių sąrašas. Dešimt metų lagerio, penkiolika, dvidešimt penki...

O Ramona irgi mirė. Jos širdžiai negalėjo padėti net į pagalbą atskubėjusi mėta. Radijo stulpas buvo supjaustytas ir su 20 % nuolaida parduotas darželiui malkoms. Visoje šalyje paskelbta vištos Koko ir kiaulės Viktoro paieška...

Mirė garvežiai, žmonės, vaikai, žodžiai, sąvokos... – pabaigos žodžiuose girdime tai, „dėl ko ir vardan ko“ R. Gabriadzė pastatė „Garvežius“ (dar vienas spektaklio pavadinimas). Dėl to ir vardan to, kad visa tai atgytų. Bent vienam vakarui.

Iš rusų kalbos vertė RIMVYDAS STRIELKŪNAS

__________________________

Versta iš „Театральная жизнь“, 2007, Nr. 3.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 9 iš 9 
5:13:50 Nov 7, 2011   
Mar 2009 Jul 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba