Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-02-28 nr. 3179

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Vytautas Sirijos Gira.
PRIE TILTO*
23
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• DEVINTOSIOS VILNIAUS KNYGŲ MUGĖS MOZAIKA1
• Gintarė Adomaitytė.
PRISIJAUKINTI KOŠMARĄ
2

LITERATŪRA 
• ANTIPREMIJA 20083
• AUKSINIO OBUOLIO SERIJA − KAS TAI?9
• Dalia Dilytė.
„JOTEMOS“ MAGAI
4

KNYGOS 
• „LENINGRADO MADONOS“
• „SIELOGYDA: GYDYTOJO RŪPESTIS – SIELA“1
• „FORSAITŲ SAGA. IŠNUOMOJAMA“1
• „JONAS IR MARTYNAS YČAI“
• (PA)SKAITINIAI

TEATRAS 
• VAIDYBOS STUDENTAI ŽAIDŽIA SHAKESPEARE’Ą2
• Olga Koršunova.
DAR VIENAS VAKARAS

DAILĖ 
• Julija Petkevičienė.
PASIRINKIMO SKALĖ PAGAL VITALĮ ČEPKAUSKĄ
3
• RAIMUNDAS SLIŽYS 1952 07 22–2008 02 231

POEZIJA 
• KĘSTUTIS RASTENIS8

PROZA 
• Aušra Matulevičiūtė.
NUOTAKA IR GREITKELIS

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• Vilmantas Juškėnas.
BESKONIS ARBŪZŲ CUKRUS
• Goda Dapšytė.
VYČIO JANKAUSKO ĮSPŪDŽIAI IŠ EGIPTO

KULTŪROS DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
 Laurynas Katkus.
LEIPCIGAS MANY
1

KRONIKA 
• PINIGŲ LIETUS
• VILNIAUS KNYGŲ MUGĖJE SVEČIAVOSI UŽSIENIO LEIDĖJŲ DELEGACIJA
• PAAIŠKĖJO KAZIMIERO BŪGOS PAMINKLO SANKT PETERBURGE AUTORIUS
• MENIŠKOS SIELOS TRAUKIA ŠIAURĖS LINK

DE PROFUNDIS 
• Juozas Šikšnelis.
NORĖTI IR NENORĖTI
1
• BALTOSIOS MEŠKOS SUSIRŪPINO LIETUVA3
• KELIONĖS ĮSPŪDŽIAI
• STILIAUS KUPSTAS

PARK@S 
• Gintautas Mažeikis.
ŠIAULIŲ AMFITEATRAS IR PASITIKĖJIMAS
• Auridas Gajauskas.
APIE PILIETINĘ ŠIAULIŲ AMFITEATRO VERTĘ
• Jonas Ruškus.
KAIP PASIPRIEŠINSIME ŽMOGAUS NUVERTĖJIMUI
• Arūnas Uogintas.
NUO „PIEŠĖJŲ DIENŲ“ IKI PERFORMANSO MIESTE

KULTŪROS DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS

LEIPCIGAS MANY

Apie studijų miestą po dešimties metų

Laurynas Katkus

[skaityti komentarus]

iliustracija

Fleisch ist Mord – Jetzt kotzen ­– Alles kehrt!* – skelbė ryškus grafiti prie Leipcigo universiteto valgyklos. Tai buvo vienas iš šimtų užrašų ant sienų, bet man jis įstrigo. Iš plastikinio padėklo valgydamas trečiuosius – mėsiškus – dienos pietus, mąstydavau apie naktį su dažų flakonais padirbėjusių jaunuolių simpatišką akiplėšiškumą, jų juodoką humorą. Anaiptol nemaniau, kad mėsa prilygsta žudymui. Bet taip išreikštus įsitikinimus (prie kurių susiformavimo, matyt, prisidėjo universiteto absolventas Nietzsche) vertinau teigiamai. Juo labiau kad tokios, o ir žymiai rimtesnės akcijos nebuvo pavienių keistuolių užsiėmimas: tereikėjo bet kurią dieną apsidairyti centrinių rūmų kieme, užmesti akį į skelbimų lentas, kad pamatytum, kokia spalvinga buvo ne tik politinių, bet ir meninių sambūrių, ne tik diskusijų klubų, bet ir kalbų mokyklų, pasilinksminimų ar tiesiog mainų ar pagalbos siūlymų paletė. Man kėlė nuostabą tai, kad šitą dūzgesį neraginami kūrė patys studentai. Tuo metu (buvo dešimto dešimtmečio vidurys) tarp mano bendraamžių Lietuvoje, kaip ir kitose rytinės Vidurio Europos šalyse, viešpatavo pokomunistinė apatija, instinktyvus priešiškumas bet kokių pažiūrų ar ideologijų raiškai. O čia ši negalia, regis, buvo pranykusi be pėdsakų.

Ir apskritai universitetas man pasirodė esąs ištisas mikrokosmosas, kurio orbitoje studentai sukasi nuo ryto iki vakaro. Semestro pradžioje susidomėjęs skaitydavau ne tik paskaitų aprašymus, bet ir brošiūrą, kur buvo surašyti siūlomi laisvalaikio užsiėmimai; čia galėjai rasti pačių egzotiškiausių sporto ar pramogų rūšių, tarkim, pilvo šokio ar žongliravimo grupių. Ir tai nebuvo uždaros korporacijos, bet visiems prieinami būreliai. Imatrikuliacija leido naudotis nuolaidomis, kurios galiojo beveik visiems miesto renginiams. Kaip fantastika man atrodė faktas, kad studijuodamas galėjai kelias dienas per savaitę padirbėti, sakysim, padavėju, ir taip sudurti galą su galu.

Todėl puikiai supratau, kodėl palikti šį „atsipūtusį“ šiltnamį niekas nenorėjo. Lietuvoje save laikiau jau senu studentu, bet Leipcige su tam tikru pasitenkinimu įsisąmoninau, kad panašų studijų lygį pasiekusiųjų vidutinis amžius keleriais, o kartais ir keliolika metų buvo didesnis už mano. Kampinėje universiteto kavinėje kaip namie jausdavosi ne tik dvidešimtmečiai, bet ir tie, kurių išorė, nepaisant paskutinės mados drabužių, akinių, plikai skustų galvų, išdavė metus. Tiesą sakant, su pastaraisiais susitikdavau dažniau, nes laiko kiurksoti kavinėse (ir įdomių istorijų) jie turėdavo daugiau nei pirmųjų kursų studentai.

Su miestu už universiteto ribų pirmiausia susipažinau ieškodamas vietos gyventi. Pirmoji užduotis tik atvažiavus buvo perprasti painias bendrabučių ir dar painesnes butų bendrijų (WG) atmainas, išmokti šifruoti butų skelbimų sutrumpinimus, iš žemėlapio išskaityti, ar gatvė ir rajonas man tiktų, ir, sukaupus visas vokiečių kalbos žinias, prisistatyti keturių ar penkių veidų komisijai. Galiausiai radau mažą kambarėlį ne visai legalioje WG. Butą oficialiai nuomojo vienos gyventojos senelė, nors ir dokumentuose, ir tikrovėje ji jau senokai buvo velionė. Tačiau mano nuoma kas mėnesį keliaudavo senelės banko sąskaiton (tikiuosi, iš tų markių ji tenai galėjo sau leisti saldesnį pyragą), ir dėl to problemų nekilo. Ir apskritai nekilo problemų. Butas buvo senovinis, su aukštomis lubomis, ir, matyt, tos erdvės ir šviesos atsargos lėmė, kad nors su būsimomis medikėmis ir tropikų ūkininku, svajojančiu apie Ekvadoro bananų plantacijas, puikiai sutariau, vienas kito privataus gyvenimo atžvilgiu išlaikėme tinkamą atstumą. Iš kitų Rosenthalio gatvės laimėjimų turiu paminėti meną užkurti ir įšildyti anglių krosnį (deja, jo vėliau nebeteko praktikuoti). Įgudimo ypač reikėjo ją uždarant – ne per anksti, kad nepasmirstų kambarys, ir ne per vėlai, kad krosnis neatšaltų. O už lango nuo ankstyvo ryto ūžę ir bildėję tramvajai taip giliai įsibrovė į tuo metu rašytus eilėraščius, kad vienas draugas pavadino mane „tramvajų dainiumi“.

Pažįstamo Leipcigo plotas pamažu plėtėsi. Standartiniai žemėlapio kvadračiukai bei linijos virto konkrečiais vaizdais. Transporto maršrutai ėmė jungti iš nežinios masės išsiskiriančias saleles, kurias žymėjo koks nors nutikimas. Vis dažniau ties pažįstama pavarde paspausdavau skambučio mygtuką, atstumdavau sunkias laiptinės duris, ir pasiremdamas į medinius turėklus, lipdavau girgždančiais laiptais į viršų.

Netrukau susipažinti ir su chronologiškai vėliausia studentiško gyvenimo dalimi: pusrūsiuose įsikūrusiais kino teatrais, rodančiais avangardinį kiną, neoficialiais bariukais, į kuriuos patenkama pro tvoros plyšį ir patogiai išsidrėbus ant sofų marihuanos debesyje gurkšnojamas raudonvynis, su pobūviais vidiniuose kiemuose, kur temstant iš garažų groja grandžo grupės. Išsyk įvertinau naktinį užkandžiavimą pas turką ar kinietį. Aplankiau daugelį kavinių, kuriose neblėstantį įspūdį paliko elegantiškos padavėjų prijuostės. Bene geriausiai iš jų pažinau garsiąją moritzbastei (iki šiol prisimenu, kaip einant artyn kvapą užgniauždavo ritmas, drebinantis sienas tarsi priešistorinis gyvūnas, ir tuometinio šokių topo priedainis – a hundred percent pure love). Pažįstamais ėmiau laikyti ir kelis bevardžius suoliukus parkų paunksmėse.

Man patiko, kad nors šeštadienio vakarą gatvelės centre virsdavo viena didele lauko kavine, jų ore visai nebuvo justi agresijos. Savaitgalio vakarą Leipcigo plynė išsitiesdavo prieš mano kojas nelyginant minkštas kilimas, ir visi tuo metu esantieji pakeliui būdavo vieno sąmokslo dalyviai. Spizz, Markt Neun, Alte Nikolaischule, Flowerpower, Killywilly, ConnStanze, Ma­ga Pon – šitie vardai man yra šifrai patyrimo, koks laisvas, taikus ir linksmas gali būti šiuolaikinis miestas.

Be abejo, čia netrūko ir kitokio pobūdžio malonumų. Bičiuliai supažindino su savo mėgstamais autoriais – Heineriu Mülleriu, Ernstu Jüngeriu, Pauliu Austeriu. Nors apie šiuos rašytojus jau buvau girdėjęs ir kai ką skaitęs, tikrai suprasti juos pradėjau tik šioje vietoje. Ir sunku pasakyti, kas suvaidino didesnį vaidmenį – žmonės ar miestas. Dažnai kaip niekad prieš ir po to lankydavausi simfoninės muzikos koncertuose Gewandhause, o priešais stovintis Operos pastatas man įrodė, kad net ir romantinė opera turi pasiūlyti kai ką daugiau nei patetiškas dešimtį minučių mirštančių herojų arijas.

Atmintyje įstrigo ir Bacho kalėdinė oratorija Nikolaikirche. Neišvardysiu dalyvavusių muzikų, bet, man regis, tai buvo vien vietiniai, leipcigiškiai. Koncertas buvo kuklus, be šventinių puošmenų, muzikantai vos tilpo į nedidelę sceną, tačiau salė buvo sausakimša ir labai patenkinta tuo, kas vyko. Sėdėjau balkone už žaliuojančios kolonos ir mąsčiau, kad tokia solidari dvasia turbūt tvyrojo per didžiuosius mitingus dešimtmečio pradžioje. Ji buvo kiek kitokia nei pas mus, bet savaip žavi.

Kas be ko, panaši praeitis mus siejo. Mokyklos, pionieriai ar FDJ, absurdiški propagandos perliukai, pirmasis apsilankymas Vakaruose – visa tai teikė peno ilgiems pokalbiams, kuriuose italai ar prancūzai dalyvaudavo tik klausytojų teisėmis. Tuo metu maniau, kad totalitarizmo patirtis paženklina visam gyvenimui ir kad tik ją turintieji gali vienas kitą iš tikrųjų suprasti. Dabar tas įsitikinimas nebe toks aštrus, bet aš vis dar tebemanau, kad Vidurio rytų europiečiai gali ir turi pasakyti vienas kitam nemažai svarbių dalykų. Nors nežinau, ar Leipcigas ir visa Rytų Vokietija dar nori priklausyti šiam regionui.

O sekmadienio rytą sėsdavau ant dviračio arba į tramvajų ir važiuodavau kur akys veda. Bet kad ir kur atsidurčiau, galėjau būti tikras, kad ten bus bėgių perskirtos gatvės, pečiais susiglaudę keliaaukščiai namai su vitrinomis pirmame aukšte, ritmingai pasikartojantys skvereliai... Gatvė – fasadas – uždaras vidinis kiemas: tokio tipo planą laikau vieninteliu vertu epiteto „urbanistinis“ (nei amerikoniškų suburbs namukai, nei socialistinės blokinės dėžutės nesiskaito). Tačiau tada apie tai dar nemąstydavau, tiesiog ganiau akis nesibaigiančioje namų puošybos – lipdinių, skulptūrų ir, Leipzige, regis, ypač mėgstamų bokštelių – įvairovėje.

Paradoksas, bet šie kvartalai, atsiradę pramoninės revoliucijos metu ir visa siela trokštantys prekiauti, gaminti, veikti, atrodė tarsi užsnūdę. Prieš šimtmetį statytos gamyklos, sendamos įgavusios patrauklumo, stovėjo uždarytos; kiekvieną užkampį pasiekiančią transporto infrastruktūrą (kurios simboliu man tapo centrinė stotis, tada dar grėsmingai pajuodavusi, dar nepaversta prekybos centru) retokai sudrebindavo traukinys. Kartais atsidurdavai savotiškoje architektūrinėje pauzėje – namų eilė staiga pasibaigdavo, netikėtai atsiverdavo plynas laukas, išnirdavo prie aplinkos visiškai nederantis socialistinis statinys.

Tos atmosferos man neišsklaidydavo ir stypsantys kranai, į audeklus įsupti remontuojami namai – gal dėl to, kad klajodavau savaitgaliais? Tačiau ši melancholiška erdvė skatino užpildyti ją savo fantazijos padarais. Prisiminęs gimtąjį miestą, kuriame taip pat netrūko senovinių kvartalų, nusprendžiau, kad jei Vilniaus didikų rūmai kėlė aristokratines svajas, tai Leipcigo kvartalai man primindavo „buržuazines“ orumo, nuosaikumo ir šeimyniškumo savybes. Į šį miestovaizdį man natūraliai įsikomponuodavo, pavyzdžiui, Thomo Manno romanų veiksmas.

Kiek miesto charakterį atitiko leipcigiečiai, jų mentalitetas – intriguojantis ir nelengvas klausimas. Nelengvas, nes tam reikia sociologinio žvilgsnio, kurio aš neturiu. Tačiau turiu pastebėti, kad dauguma žmonių, su kuriais susipažinau, iš tiesų pasižymėjo blaivumu ir rimtimi, ir tai ypač išryškėdavo, kai palygindavau su savo vėjuotu būdu. Antra vertus, sutikau ir iš prigimties spontaniškų (pabrėžiu tą „iš prigimties“ todėl, kad būtent Vokietijoje sužinojau, jog anarchiškas elgesys gali būti ir ideologijos dalis), žavingų asmenų, kurie kiekvieną bendravimo akimirką paversdavo mažu teatru. Gal tarp šių kraštutinumų ir plyti leipcigietiška tapatybė? Bet buvo ir vienas bruožas, bendras jiems visiems – stiprus prisirišimas ir didžiavimasis savo miestu bei kraštu.

Alles Kehrt – skelbė anas grafiti virš įėjimo į universiteto valgyklą. Deja ar laimė, tai netiesa; suvalgytos praeities nei išvemsi, nei kitaip sugrąžinsi. Prisimenu savo metus Leipcige be sentimentalumo, be noro pakartoti. Šis miestas mano gyvenime pasitaikė tinkamu laiku ir mane pakeitė. To turbūt ir gana.

Tačiau ir jis pats nestovėjo vietoje: paskutinį kartą apsilankęs, mačiau galvas virš stogų vėl iškėlusius kranus, statybų vagonėlius visur, rausiamus tunelius... Toks pats išliko tik miesto planas, tramvajų ir automobilių pilnos žiedinės gatvės, amžinai neriančios ir grįžtančios, pabėgančios ir pasivejančios savo uodegą aplink erdvų centrą, kuriame šurmuliuoja naujos studentų kartos.

_______________________

* Mėsa yra mirtis – tuojau pat išvemti –­­ viskas grįžta (vok.)

 

Skaitytojų vertinimai


45657. laimonas :-) 2008-03-09 01:08
...miestas, kuriame atsiduriau prieš metus - lieka ir su manimi šiandieną - tik jau čia -Vilniuje. es ist Wahr - alles kehrt

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 9 iš 9 
5:13:49 Nov 7, 2011   
Mar 2009 Jul 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba