Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-02-28 nr. 3179

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Vytautas Sirijos Gira.
PRIE TILTO*
23
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• DEVINTOSIOS VILNIAUS KNYGŲ MUGĖS MOZAIKA1
• Gintarė Adomaitytė.
PRISIJAUKINTI KOŠMARĄ
2

LITERATŪRA 
• ANTIPREMIJA 20083
• AUKSINIO OBUOLIO SERIJA − KAS TAI?9
• Dalia Dilytė.
„JOTEMOS“ MAGAI
4

KNYGOS 
• „LENINGRADO MADONOS“
• „SIELOGYDA: GYDYTOJO RŪPESTIS – SIELA“1
• „FORSAITŲ SAGA. IŠNUOMOJAMA“1
• „JONAS IR MARTYNAS YČAI“
• (PA)SKAITINIAI

TEATRAS 
• VAIDYBOS STUDENTAI ŽAIDŽIA SHAKESPEARE’Ą2
• Olga Koršunova.
DAR VIENAS VAKARAS

DAILĖ 
• Julija Petkevičienė.
PASIRINKIMO SKALĖ PAGAL VITALĮ ČEPKAUSKĄ
3
• RAIMUNDAS SLIŽYS 1952 07 22–2008 02 231

POEZIJA 
• KĘSTUTIS RASTENIS8

PROZA 
• Aušra Matulevičiūtė.
NUOTAKA IR GREITKELIS

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• Vilmantas Juškėnas.
BESKONIS ARBŪZŲ CUKRUS
• Goda Dapšytė.
VYČIO JANKAUSKO ĮSPŪDŽIAI IŠ EGIPTO

KULTŪROS DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Laurynas Katkus.
LEIPCIGAS MANY
1

KRONIKA 
• PINIGŲ LIETUS
• VILNIAUS KNYGŲ MUGĖJE SVEČIAVOSI UŽSIENIO LEIDĖJŲ DELEGACIJA
• PAAIŠKĖJO KAZIMIERO BŪGOS PAMINKLO SANKT PETERBURGE AUTORIUS
• MENIŠKOS SIELOS TRAUKIA ŠIAURĖS LINK

DE PROFUNDIS 
• Juozas Šikšnelis.
NORĖTI IR NENORĖTI
1
• BALTOSIOS MEŠKOS SUSIRŪPINO LIETUVA3
• KELIONĖS ĮSPŪDŽIAI
• STILIAUS KUPSTAS

PARK@S 
• Gintautas Mažeikis.
ŠIAULIŲ AMFITEATRAS IR PASITIKĖJIMAS
 Auridas Gajauskas.
APIE PILIETINĘ ŠIAULIŲ AMFITEATRO VERTĘ
• Jonas Ruškus.
KAIP PASIPRIEŠINSIME ŽMOGAUS NUVERTĖJIMUI
• Arūnas Uogintas.
NUO „PIEŠĖJŲ DIENŲ“ IKI PERFORMANSO MIESTE

PARK@S

APIE PILIETINĘ ŠIAULIŲ AMFITEATRO VERTĘ

Auridas Gajauskas

[skaityti komentarus]

iliustracija
Linos Karklietytės fotografijos

Jau daug dešimtmečių socialinėje teorijoje ir filosofijoje kalbama apie tai, jog sėkmingiausią Vakarų civilizacijos kūrinį – demokratiją ištiko krizė. Sociologas Manuelis Castellsas, reziumuodamas pastarojo dešimtmečio pilietinio aktyvumo tyrimų rezultatus, teigia, jog iki 62% žmonių visose demokratinėse šalyse nepasitiki savo išsirinktais valdžios atstovais. Iš to darytina išvada, jog daugelyje demokratinių valstybių politinė valdžia yra nepavaldi pilietinei visuomenei, o pesimistinis pilietinės savimonės užsisklendimas šį nepavaldumą tik dar labiau įtvirtina. Ar galima rasti realias tokio nepavaldumo priežastis bei pasekmes ir kokiu nors būdu pagerinti situaciją? Atsakydamas į šiuos klausimus, šiame straipsnyje patikrinsiu dvi demokratijos krizės problemą atspindinčias prielaidas: 1) Šiaulių miesto amfiteatro perdavimo privačiai koncesijai sumanymas yra tikslus dabartinės politinės miesto valdžios nepavaldumo pavyzdys; 2) amfiteatro perdavimu privačiai koncesijai (sąmoningai arba nesąmoningai) siekiama šį nepavaldumą įtvirtinti.

Į demokratijos krizės problemą siūlau pasižiūrėti garsiojo santariečio Algio Mickūno akimis. Jis teigia, jog modernioje valstybėje viešąją erdvę ištiko krizė, bet ši erdvė jam – ne kažkokia konkreti vieta, o pilietinės laisvės pasireiškimo sritis apskritai. Problemos esmę sudaro privataus ekonominio ir viešojo politinio sektorių susiliejimas. Tokio susiliejimo pasekmės labai sunkios – vieši politiniai sprendimai daugeliu požiūrių pasidaro ekonominiai, o ekonominiai – politiniai. Taip viešoji politika pradeda rūpintis tik privačiais atstovaujamųjų grupių ir asmenų tikslais. Sudarant sutartis su konkrečiais politikais, o „privatininkui“ įgyjant viešosios – sprendžiamosios politinės galios, viešoji erdvė suskaidoma ir išdalijama. Šia prasme pilietinės savimonės nuosmukį ir demokratijos krizę paaiškinti nesunku: viešo politinio sprendimo galia priklauso tam, kas turi daugiau ekonominės galios. Tokiu atveju politinės valdžios pavaldumo idėja redukuojama į ekonominę naudą, viešosios nuomonės formavimas diskusijose artikuliuojant skirtingas pozicijas paverčiamas slaptais susitarimais, o viešoji erdvė, sudaranti sąlygas atsiskleisti pilietinei lygybei ir teisei, pasirodo esanti ne vieša, o privati.

Vyraujant pesimistinėms, pilietinį sąmoningumą smukdančioms nuotaikoms (prasminga tai vadinti tiesiog pilietiniu nihilizmu), žmogaus išsigelbėjimu paprastai tampa paprasčiausia socialinė kasdienybė: darbas, pamokos, studijos – žodžiu viskas, kas apibrėžia socialinį individo statusą ir daro jį paslaugiu socialinio spektaklio aktoriumi. Iš pažiūros „geras miestelėnas“, lyg „gerasis hobitas“, yra darbštus, šiek tiek pasipūtęs, šiek tiek pavydus – nėra nei labai blogas, nei labai geras. Jei pasižiūrėtume, koks šio socialinio spektaklio sumanymas, nesunkiai pastebėtume, jog jis nėra vien tik nekalta miesto visuomenės gyvenimo forma. Politinės valdžios nepavaldumo požiūriu šis spektaklis naudingas dvejopa prasme: jis padeda arba pilietinę savimonę galutinai neutralizuoti, arba ja pasinaudoti. Pasinaudoti dažniausiai tenka per rinkimus, o neutralizuoti tenka tuomet, kai reikia, kad būtų priimtas privatų interesą atspindintis sprendimas, t. y. tada, kai reikia, kad viešoji erdvė tik atrodytų esanti vieša, o iš tiesų būtų privati. Kaip visa tai daroma? Na, pavyzdžiui, jei universiteto dėstytojas dalyvaus pilietinėje akcijoje, kurios tikslai kertasi su verslo tikslais, tai verslininko leidžiamas „laisvas ir nepriklausomas“ laikraštis sumaniai patikrins, ar „gerai“ dėstytojas atlieka savo darbą. Šis principas tinka bet kam.

iliustracija

Ar egzistuoja alternatyva? Ar galima kaip nors apsaugoti viešąją politinę erdvę ir pasiekti, kad ji tarnautų ne subjektyviam ekonominiam, o pilietiniam interesui? Šių svarstymų moralas aiškus – kuo labiau seksis išsaugoti atskirtas viešąją erdvę ir privačią ekonominę sritį, tuo skaidresnis bus privačios ir politinės viešosios srities santykis, tuo daugiau sveikų – naudingų visai visuomenei sprendimų bus įmanoma priimti (V. Adamkaus pasiūlymas – finansuoti seimo rinkimus iš valstybės biudžeto ir atskirti juos nuo privataus kapitalo – didelis žingsnis šia linkme). Pati pilietinės savimonės genealogija remiasi viešosios erdvės autonomija. Tokioje erdvėje lyg agoroje (ar belangėje) vyksta demokratiškai išrinktų valdžios atstovų tardymas arba palaikymas. Šioje erdvėje vieno ir to paties tikslo siekia tiek subkultūros, tiek pensininkai, tiek verslininkai. Visi siekia tos lygybės. Bent jau turėtų siekti. Kaip kalbėjo Marxas, „atskirą asmenį galima laikyti atsakingu už tas sąlygas, kurių produktas socialine prasme jis pasilieka, kad ir kaip jis subjektyviai būtų iškilęs viršum jų“.

O dabar apie amfiteatrą. Praėjo beveik mėnuo nuo to laiko, kai Šiaulių mieste prasidėjo bruzdesys dėl jo išsaugojimo. Nuo pat perdavimo koncesijai idėjos iškėlimo pradžios buvo aišku, jog kalbama apie kažką daugiau nei apie vietą, todėl turi būti griežtai pasakyta: reali amfiteatro vertė kyla ne dėl materialinio jo statuso. Netgi daugiau, – ši vertė nėra istorinė, pramoginė ar materialinė. Ji savaime egzistuoja žmonių širdyse ir niekur nedingtų (gal tik būtų kiek priblėsusi), net jei tokio amfiteatro Šiauliuose niekuomet ir nebūtų buvę. Svarbu jau vien tai, jog amfiteatras gali tapti pretekstu aptarti šią vertę. Kad išsklaidyčiau mistinę klausimo pusę, pasakysiu: šią amfiteatro ir jo vertės sąsają sukūrėme Mes, miesto žmonės. Šią sąsają atspindi istorija ir vietinės reikšmės paskalos, valstybiniai minėjimai, koncertai, įsimylėjėlių bučiniai ir net čia palikti tušti alaus bambaliai. Suprantama, tokia vertė nėra ekonominė. Ši vertė yra laisvė. Amfiteatras yra ir taip jau mūsų prarandamos viešosios erdvės simbolis ir kartu ji pati. Tuo metu, kai eiliniame savivaldybės posėdyje tarpusavyje „malasi“ kostiumuoti mūsų laisvės sergėtojai, amfiteatras demokratijos, laisvės ir konkrečios socialinės gerovės labui padaro dešimtkart daugiau. Tai įvyksta, pavyzdžiui, tuomet, kai „smetoninė“ močiutė prisėda pailsėti ir, pasiklausiusi „nepadoriai“ išrodančių vaikinų (tarkim skinheadų) kalbų, staiga supranta, jog jie yra artimiausi jos koncervatoriškai širdžiai. Taip kasdienybėje auga solidarumas ir tolerancija.

iliustracija

Pilietinį tikslą – išsaugoti amfiteatrą – palaikė daugybė žmonių. Tačiau pagrindinį kontingentą, kaip ir visose – didelėse ir mažose – revoliucijose, sudarė studentai, menininkai, intelektualai, muzikantai, mokiniai ir pensininkai. Žodžiu, visi tie, kurie turi laiko prisiminti, svajoti, grožėtis, saugoti ir kurti. Visi tie, kurie, svajodami apie savo gyvenimo ir jį supančio pasaulio harmoniją, tuo pat metu savo kasdienybėje yra beviltiškai žiopli ir destruktyvūs. Kai turi sėdėti pamokose, jie gali (netyčia) pamiršti jas, pamatę bulvaru žengiantį besmegenį, jie gali viską mesti ir sekti jam iš paskos, užuot pasukę į maisto parduotuvę, jie gali atsidurti savivaldybės tarybos posėdyje ir t. t. Jie ir yra didieji laisvės sergėtojai.

Atimti amfiteatrą – reiškia ne tik negerbti pilietinių norų. Atimti amfiteatrą – reiškia paneigti tokią pilietinę iniciatyvą, kuri mėgina gelbėti patį pilietiškumą. Demokratijos krizės atveju ši kova už simbolinę vietą pati tapo simbolinė.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 9 iš 9 
5:13:45 Nov 7, 2011   
Mar 2009 Jul 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba