Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2006-01-13 nr. 3078

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• MARYTĖ KONTRIMAITĖ7
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI1
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
 Jonas Vaiškūnas.
BUVOME DEŠIMTMEČIUS TRUNKANČIO STEBUKLO AMŽININKAI
18
• SAUSIO 13-OSIOS BARIKADOSE4
• KRONIKA

KNYGOS 
• Elena Bukelienė.
PADALYTAS TARP DVIEJŲ PASAULIŲ
20
• Goda Lučiūnienė.
LIEPSNOJANTI KNYGA
1
• MĖŠLAS3
• BALTA ANT JUODO
• LINKSMA KNYGA APIE SUOMIUS IR SUOMIJĄ5
• NAUJOS KNYGOS
• PATIKSLINIMAS

MUZIKA 
• Edita Zabielaitė.
METALO MUZIKOS FENOMENAS
37

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
METALINIAI PASIKEITIMAI
2
• Jurgita Ludavičienė.
RAUDONA SUKNELĖ IR KITI OBJEKTAI
1

TEATRAS 
• Ramunė Balevičiūtė.
"GEISIU, KOL MATYSIU DIENOS ŠVIESĄ"
• Ridas Viskauskas.
VISAI NEJUOKINGI ŽIŪRĖJIMAI...

PAVELDAS 
• Janina Lukšėnienė.
APTARTA RESTAURUOJAMŲ VERTYBIŲ TYRIMŲ PLĖTRA
1

POEZIJA 
• Laurynas Katkus.
PENKIOS NUOTRAUKOS SKIRTINGAIS RAKURSAIS
40

PROZA 
• Bronius Lazdynas.
VYTURIO GIESMĖ
4
• Valentinas Sventickas.
APIE MONSINJORĄ – SĖJĖJĄ
1

VERTIMAI 
• Thomas Bernhard.
SENIEJI MEISTRAI
2

MENO DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• APOKALIPSĖS SUPERŽVAIGŽDĖ

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• "DŽIAUGIUOSI, KAD NEBUVAU KOKIOS LITERATŪROS KATEDROS IŠMOKYTAS, KAIP REIKIA RAŠYTI LIETUVIŲ POEZIJĄ"22
• Šiaurys Narbutas.
DEIMANTO RŪDYS
13

KRONIKA 
• SUPER DUPER2
• DĖMESYS ŠIUOLAIKINEI LIETUVIŲ LITERATŪRAI
• "MAŽOJO PRINCO" PREMJERA
• VI RESPUBLIKINIS LITERATŪROS FESTIVALIS "PANEVĖŽIO LITERATŪRINĖ ŽIEMA 2006"
• ABSURDU PAGARDINTOS KOMEDIJOS1
• Karolis Baublys.
RAšYMAS, KAIP MORALINIS AKTAS
• PAŽINTIS SU ŠIUOLAIKINE PRANCŪZŲ DRAMATURGIJA
• "ATSISVEIKINIMAS SU RUDENIU"

SKELBIMAI 
• SKELBIAMA NAUJŲ LIETUVIŠKŲ PJESIŲ ATRANKA
• KNYGOS MENO KONKURSAS "VILNIUS 2005"

DE PROFUNDIS 
• Herkus Kunčius.
SVAJONIŲ SKURDAS IR SPINDESYS
14
• Teodoras Četrauskas.
ŠALMUOTOS MŪZOS VIZITAS
2
• LIETUVOS POILSIO PARTIJA PASISAKO DARBO LIETUVAI KLAUSIMU2

AKTUALIJOS

BUVOME DEŠIMTMEČIUS TRUNKANČIO STEBUKLO AMŽININKAI

Šviesiam Vladimiro TOPOROVO (1928.VII.5-2005.XII.5) atminimui

Jonas Vaiškūnas

[skaityti komentarus]

iliustracija
A.Belo premijos laureatai M.Aizenbergas ir V.Toporovas 2003.XII.20
D.Kuzmino nuotrauka

Ankstyvą gruodžio penktosios rytą paėmus į rankas atskilo didelio ir gražaus molinio dubens kraštas… Ir štai skaudi žinia: "Šįryt 7 valandą Maskvos laiku mus paliko Vladimiras Toporovas". Sunku buvo tuo patikėti. Ieškojau pranešimų internete. Visiška tyla. Internete apie Vladimirą Toporovą žinių beveik nebuvo. Šiaip taip sudėliojau ir išsiuntinėjau liūdną pranešimą pasaulyje pasklidusiems kolegoms. Po vidurdienio elektroniniu paštu iš Maskvos atėjo Vladimiro Toporovo bendradarbės Marijos Zavjalovos jausmingas nekrologas: "2005 metų gruodžio 5 dieną 7 valandą ryto Maskvos laiku, eidamas 78-uosius metus, mirė Rusijos mokslų akademijos tikrasis narys, Vilniaus universiteto garbės daktaras, Latvijos mokslų akademijos garbės narys, Gedimino ordino kavalierius, Rusijos MA Slavistikos instituto pagrindinis darbuotojas, pasaulinio garso kalbininkas, baltistas, indoeuropeistas…" Ir po visų šių garbingų vardų širdį gniaužiantys žodžiai – "…vienas šviesiausių žmonių Žemėje Vladimiras Nikolajevičius Toporovas".

Neilgai trukus šie nuoširdūs ir be galo jaudinantys žodžiai jau sklido į Pasaulį iš www.romuva.lt interneto svetainės. Romuva pirmoji nusilenkė didžiajam mokslininkui. Rodėsi, kad tuoj tuoj ir Pasaulis sustos, įsiklausys ir išgirs skaudžią žinią – mus visus paliko vienas šviesiausių žmonių Žemėje. Tačiau didelis, sparčiai lekiantis Pasaulis tylėjo. Tylėjo akylai stebėdamas ir įgarsindamas menkiausius krebždėjimus, tylėjo kalbėdamas skandalais ir gandais, tylėjo šaukdamas apie pinigus ir kraują, apie geriausią degtinę ir veiksmingiausias tabletes nuo persivalgymo…

Aptemusį gruodžio penktosios rytą, kai žiema dar tik stojosi į vėžes, o tamsa toliau mažino Pasaulį, Maskvoje, senuose Vsechsviatskajos skersgatviuose, jau būriavosi Vladimiro Nikolajevičiaus lūkuriuojančios Vėlės. Ir ne tik giminių, bet ir į Dausas iškeliavusių plunksnos brolių, kolegų. 2005-ieji Rusijos humanitarinio mokslo istorijai – didelių netekčių metai. Per 4 paskutinius metų mėnesius iš gyvenimo vienas paskui kitą traukėsi žinomi humanitarai: S.A. Starostinas, A.P. Čiudakovas, A.B. Muratovas, T.A. Novičkova, M.L. Gasparovas ir V.N. Toporovas… Po kelių savaičių tą pačią dieną jais pasekė ir garsūs filologai E.M. Meletinskis bei S.N. Broitmanas… Nematomai dieviškai galiai šaukiant, būrėsi galinga Vėlių armija. Bet ar gali mus šiandien guosti stiprėjanti Vėlių galybė, galybė, auganti menkstant gyvųjų gretoms? Vargu. Ne todėl, kad išėjusių niekas negali pakeisti, bet daugiausia todėl, kad užmiršome ir nustojome praktikuoti protėvių išmintį. Tad ar žemiški praradimai likusiems gyventi gali suteikti nežemiškų galių?

Vladimiras Toporovas daug galvojo ir kalbėjo apie mus – baltus. Vieną po kitos draskė tolimos, amžių ūkuose skendinčios, užmirštos ir prarastos baltų istorijos bei mitologijos uždangas. Kalbėdamas mums ir apie mus, Jis vengė kalbėti apie save. Vengė postringauti ir mokyti gyvenimo. Jis nesistengė vaidinti mokytojo, o buvo visur esantis, nors ir nematomas, mūsų palydovas ir pašnekovas, lydintis mus savęs pažinimo keliu. Mes godžiai skaitėme turiningus Jo raštus ir nieko nežinojome apie Jį patį. O ar daug žinome šiandien?

V.Toporovą artimai pažinojau iš jo raštų. Jo minties keliais keliavau į tolimą ūkanotą baltišką protėvynę. Ieškodamas atsakymų ir blaškydamasis abejonėse, dirbdamas ir ilsėdamasis, jaučiau jį visuomet šalia. Prireikus galėdavau lengvai jį pasiekti – ištiesdamas ranką į lentynoje surikiuotus melsvus ir žalsvus "Balto-slavjanskie issledovanija" tomus. Negalėjau ramiai nusėdėti, kai 1994-aisiais V.Toporovas atvyko į Vilnių, jam suteikus Vilniaus universiteto garbės daktaro vardą: maniau – štai dabar išgirsime daug daugiau ir apie patį garbųjį Mokslininką. Tačiau visa žiniasklaida tylėjo. Tuomet "Liaudies kultūros" žurnalo vyriausiajai redaktorei Daliai Rastenienei siūliau prašyti Vladimiro Toporovo interviu žurnalui. Redaktorė pasikuklino ir pasiūlė man pačiam sugalvoti klausimus Mokslininkui. Kaip dabar pamenu – sėdėjome redakcijoje ir ilgai kūrėme "protingus ir įdomius" klausimus didžiajam baltistui. Po ilgokų kūrybinių kančių ir perrašinėjimų klausimai buvo parengti. Tačiau tuo metu jie taip ir nepasiekė Toporovo, kuris, atrodo, visomis išgalėmis vengė didesnio viešinimosi visuomenėje. Buvo kalbama, kad nuo per didelio dėmesio gynė jį globojęs bičiulis kalbininkas A.Sabaliauskas. Mums taip ir nepavyko tuomet prasiveržti pro šią bičiulišką apsaugą.

Tik po dvejų metų, netikėtai mirus mitologui Norbertui Vėliui, apimtas skaudžios netekties jausmo, išdrįsau andainykščio interviu klausimus nusiųsti V.Toporovui paštu: "Žinodamas, kiek daug Jūs dirbate, nedrįsau brautis su savo reikalais. Tačiau, kai 1996-ųjų birželio 26-ąją Anapilį lydėjome Norbertą Vėlių, mane, bet manau, kad ir daugelį, apniko jausmas, kurį galima išreikšti žodžiais: "Kiek mūsų mažai, ir kokie mes visi seni". Tądien prie kapo duobės atrodė pasenę net jaunų žmonių veidai. Galvoje – minčių sūkurys. Ir kaip niekuomet ryški pasirodė iki tol tik statistikai reikšminga mintis, jog išeinančiųjų daugiau… Per trumpą laiką mus paliko: A.Vanagas, N.Vėlius, M.Gimbutienė, A.J.Greimas, P. Dundulienė, V.Kavolis…Liūdna ir vieniša, kai jauti, kad prieš Nežinomybę lieka vis mažiau ir mažiau pajėgų. O prisimindamas Jūsų mintį, kad baltų arealas – savotiškas senovės indoeuropiečių "draustinis", deja, vis dažniau junti, kad šiame "draustinyje" mes – nykstanti reliktinė "flora ir fauna". Ir išties mumyse kažko yra iš dinozaurų (…) Po tragiško N.Vėliaus išėjimo mums ypač reikalingi Jūsų žodžiai. Galbūt jie suteiks viltį ir kūrybinį įkvėpimą jauniems dar savęs neatradusiems tyrinėtojams?"

Ir kaip buvau nustebintas, kai atėjo atsakymas. Žmogus, rašantis plačiausias studijas, spausdinantis nesuskaičiuojamą daugybę straipsnių pačiais įvairiausiais humanitarinių mokslų klausimais, žmogus, nestokojantis įkyriausio kolegų ir šiaip besidominčių asmenų dėmesio, matyt, kasdien priverstas gintis nuo pačių įvairiausių laiškų ir jam siunčiamų tekstų iš viso pasaulio, toks žmogus – atsakė! Tai buvo labai netikėta ir džiugu:

"Jūsų liepos 29-osios laišką aš gavau rugsėjo viduryje, grįžęs iš vasarnamio į Maskvą, ir štai tik dabar [1996.X.6] suradau laiko Jums atsakyti. Atleiskite man už šį pavėlavimą. Į spaustuvę buvo atiduotas dar vienas "Balto-slavjanskie issledovanija" tomas, ir aš turėjau skubiai rašyti visą seriją nekrologų, kad kaip nors pagerbčiau atminimą daugelio iš gyvenimo išėjusių iškilių lietuvių ir latvių mokslininkų. Jūsų jausmai prie Norberto Vėliaus kapo, apie kuriuos Jūs rašote, man labai artimi. Aš suprantu Jus ir visus, kas pažinojo velionį – asmeniškai arba iš jo darbų. Aš labai vertinau Vėliaus tiriamąjį ir tautosakos rinkimo darbą ir, prisipažinsiu, seniai laukiau, kad jis imsis sistemiškai tirti lietuvių mitologiją. Jis daug spėjo nuveikti, bet aš manau, kad galėjo nuveikti dar daugiau, jei ne mirtis. Garbės dalykas – paskelbti tuos Vėliaus darbus, kurie liko rankraščiais. (…) O dėl Jūsų prašymo, kad duočiau interviu, su apgailestavimu turiu pasakyti, kad negaliu jo patenkinti. Tai ne mano žanras, ir aš visuomet atsisakau jo – žinoma, ne iš nepagarbos skaitytojui ir tam, kas ima interviu, o dėl mano atsakymų neadekvatumo ir atsakomybės jausmo suvokimo: kiekvienas atsakymas pareikalautų pernelyg daug tikslinimų, aiškinimų, aptarčių, ir riba tarp gryno moksliškumo ir populiarumo, taikantis prie skaitytojo, būtų pažeista".

Būdamas ištikimas savo principams, jis neatsakė į klausimus, tačiau neiškentė nepatikslinęs kai kurių šiais klausimais reiškiamų minčių. Vienas klausimas buvo toks: "Savo darbuose Jūs atskleidėte baltų ir slavų kalbų giminystės esmę, tvirtindamas, kad slavų kalbos yra baltų kalbų "vaikai". Taigi lietuvių kalba tartum esanti rusų kalbos "tėvas". Ar Jūs jaučiate Lietuvoje "protėvynės" dvasią?" Ir išties, tartum iliustruodamas atsakomybės jausmą, neleidžiantį pasiduoti populiariam kalbėjimo žanrui, V.Toporovas atsako būtent patikslinimais: "Leisiu sau du patikslinimus. Pirma [čia ir toliau paryškinimai paties V.T] – pasakyti, kad lietuvių kalba – "rusų kalbos "tėvas" – pernelyg didelis supaprastinimas. Rusų kalbos "tėvas", – slavų prokalbė, o slavų prokalbės "tėvas" – periferiniai baltų dialektai. Lygiai taip pat lietuvių kalbos "tėvas", – greičiausiai tas, sąlygiškai tariant, "rytų baltų kalbos" dialektas, kuris pats turėjo "tėvą" – baltų prokalbę. Visa esmė ta, kad bendroje giminystės schemoje rusų ir lietuvių, slavų ir baltų kalbos priklauso skirtingoms kartoms, ir kai kalbame apie šiuolaikines kalbas, joms labiau tinka taikyti ne schemą "tėvas – sūnus" arba "senelis – anūkas", o "dėdė – sūnėnas" (arba "brolio anūkas") ir panašiai. Antra – taip, Lietuvoje aš jaučiu "protėvynės" dvasią, nors ir žinau, kad ji plytėjo ne Lietuvoje ir ne palei Baltijos jūrą. Bet jausmas – dalykas subjektyvus, o "protėvynė" –"perkeltinė" sąvoka ir apibrėžiama tiktai siejant ją su atitinkamu laikmečiu. Jūs galite ūkanotą dieną žiūrėti į plytintį prieš Jus peizažą ir jausti, kas už ūkanos slypi. Tokioje padėtyje atsiduria ir tyrinėtojas, bandantis įžvelgti "regimą" "protėvynės" dvasios atitikmenį".

V.Toporovas taip pat nesusilaikė nepakomentavęs klausimo apie lietuvių kalbos ateitį. Štai klausimas: "Jūs rašėt, kad baltų kalba "dar turės savo palikuonių". Nejaugi Jūs manote, kad šis, Jūsų žodžiais tariant, "senosios indoeuropiečių kalbos draustinis" dar turi tiek potencijos? Kokius Jūs įsivaizduojate tuos palikuonis, atsižvelgdamas į šiuolaikinių kalbos procesų tendencijas, ar tai nekelia grėsmės senutėliui "tėvui" (dabartinėms baltų kalboms)?" O štai V.Toporovo nuomonė: "Ar turės baltų kalba "savo" palikuonių? "Baltų kalbos", tiesą sakant, jau nėra. Yra baltų kalbos, kurios, beje, savęs pačios iki XIX a vidurio taip nevadino. Ar mes nepakliūvame į pavadinimų "nelaisvę": prieš tūkstantį arba pusantro tūkstančio metų lietuviai savo kalbos nevadino lietuvių kalba. Kur garantijos, kad 3000 m.e. metais jie vadins savo kalbą lietuvių kalba? O jeigu ir vadins, tai vis tiek tai bus jau kita kalba, kurią reikės skirti nuo lietuvių kalbos tokios, kokią mes ją pažįstame štai jau 5 amžius".

Žmonės, kuriems teko laimė šalia jo būti

Tik po V.Toporovo mirties internete ėmė rastis daugiau žinių apie jį. Deja, tos žinios daugiausia – gražūs trumpi nekrologai... O Lietuvos spaudoje stinga ir jų. V.Toporovas mums padėjo atrasti savo kilmę, savo kalbą, savo baltiškos dvasios didybę. Dabar laikas atrasti jį patį. Deja, knygos kol kas čia padėti negali. Per daug mažai apie jį parašyta. Belieka kreiptis į žmones, kuriems teko laimė šalia jo būti, jį susitikti, jį kalbinti.

Grigorijus Revzinas. Vladimiras Nikolajevičius buvo milžiniškų psichologinių galių žmogus. Jis tai puikiai žinojo ir, tausodamas pašnekovus, kalbėjo labai tyliu balsu, retai žiūrėjo į akis. Ir vis tiek kalbėti su juo buvo sunku, tarsi kalbėtum su branduoliniu reaktoriumi, tegul ir geranorišku, tačiau pripildytu tokios energijos, kuri tiesiog netyčia tave gali sudeginti. Kartą jis pasakė, kad jo protėviai buvo burtininkai. Sprendžiant iš jo, tai buvo labai galingi burtininkai1.

Marija Zavjalova. Tai buvo Mokslininkas, kurio žinių ir interesų platumu bei gelme galima buvo tik stebėtis. Tai buvo tokios aukštos moralės, toks dvasingas Žmogus, kokį sunku net įsivaizduoti. Tai buvo didis Lietuvos Draugas, kuris ne tik milžiniška savo minties galybe atvėrė lietuviams jų šaknis, dvasinės kultūros pagrindus, bet ir visa širdimi jautė Lietuvą, mylėjo, gerbė ją ir jos žmones. Vladimiras Nikolajevičius Toporovas parašė neaprėpiamai daug darbų, vien jo mokslinių temų sąrašas užimtų puslapių puslapius, o jo darbų bibliografija leidžiama atskiromis knygomis. Per savo žemišką gyvenimą jis spėjo padaryti tiek, kad niekas turbūt net negali įvertinti, ir būtų padaręs dar labai daug. Sunku patikėti, kad šio Žmogaus nebėra tarp mūsų, atrodė, kad tokie žmonės gyvena amžinai...

Michailas Meilachas. Nors sovietiniais laikais galimybės spausdinti savo tyrinėjimus buvo ribotos, Toporovo plunksnai (plunksnai – tiesiogine prasme, jis nesinaudojo nei spausdinimo mašinėle, nei kompiuteriu) priklauso apie pusantro tūkstančio darbų, skirtų daugeliui pasaulinės kultūros sričių. O privilegijuotos jo tyrinėjimų sritys buvo indoeuropietiško mito ir ritualo rekonstrukcija, slavų ir baltų senovė, mažiaus žinomi rusų literatūros puslapiai, Sidabro amžiaus poezija ir tai, ką jis vadino "Peterburgo tekstu". Vienas Toporovas įgyvendindavo projektus, kuriems būtų prireikę viso instituto kolektyvo triūso… Toporovas ne tik giliai įsiskverbdavo į mitologinio mąstymo esmes, bet ir, tirdamas senąsias mitologijas, pats kūrė panašiai kaip Levi-Straussas "mitologijos mitologiją".

Unikalią vietą, kurią Toporovas užėmė moksle, atitiko jo gyvenimo būdas. "Nekarūnuotas" akademikas, jis bemaž iki pertvarkos laikų atsisakinėjo ginti daktaro disertaciją (o po šio laipsnio pripažinimo praėjus metams buvo išrinktas ir akademiku), net mokslinėse konferencijose vengdavo viešų pranešimų, beveik nebuvo išvykęs į užsienį ir su simpatija pasakodavo apie patriarchališkus XIX amžiaus Maskvos profesorių įpročius. Vladimiras Nikolajevičius buvo mandagumo, takto, geranoriškumo įsikūnijimas ir kartu visada ištikimai laikėsi savo įsitikimų2.

Igoris Višneveckis. Jis buvo genijus: lingvistas, ne tik teoretikas, bet ir mokėjęs, regis, trisdešimt kalbų, mitologas, religijos ir kultūros istorikas, aštriausio intelekto ir universalaus požiūrio į kultūros ir gyvenimo reiškinius žmogus. Toporovas buvo vienas garsiausių humanitarų per visą Rusijos istoriją. O tai, kad jis pravaikščiojo didžiąją savo gyvenimo dalį viso labo būdamas tik filologijos mokslų kandidatas, – gėda tiems, kas palaikė tokią padėtį. Su komunistais jis – ne pirmos kartos inteligentas – turėjo didelių sąskaitų: iki šešiasdešimties metų Toporovui, jau vos ne tūkstančio mokslinių publikacijų autoriui, neleido apginti daktaro disertacijos, nes žinojo, kad Mokslų akademija iš karto jį išrinks savo nariu. Taip ir buvo ­– 1990 m. Toporovas tapo tikruoju SSSR MA nariu, o paskui, 1991 m., – Rusijos MA nariu (taip pat buvo jos prezidiumo narys), bet tuomet režimo siūlės jau braškėjo. Mes su Marija Rabinovič paprašėme jį parašyti straipsnį pirmam "Aequinox" straipsnių rinkiniui. Būtent tuomet aš pamačiau, kaip jis dirba: iš karto rašo švarraštį, atiduodamas labai kruopščiu braižu parašytą gabalą po gabalo rinkti. Kartais tik paklausdamas, ar galima būtų dar padidinti apimtį 10-20 puslapių, su tuo aš, žinoma, sutikdavau. Taip galima dirbti, tik turint galvoje visą tekstą nuo pirmo iki paskutinio žodžio.

Po Toporovo mirties liko milžiniška šūsnis nepaskelbtų tekstų. Rašė jis lengvai ir daug, nes viską buvo aiškiai suformulavęs mintyse. Atsimenu, kaip vieną kartą mes aptarinėjome S.M.Solovjovą – poetą simbolistą, apie kurį tuo metu rašiau disertaciją. Toporovas pasakė: "Įdomiausias poetas. Šiaip tai aš turiu parašęs apie jį du straipsnius". Paskui, šiek tiek sutrikęs, pridūrė: "Mintyse. Bet perkelti juos ant popieriaus, kaip suprantate, nieko nereiškia3.

Andrejus Nemzeras. Visi, kas žinojo, jog yra toks Toporovas, žinojo ir kitką: šalia mūsų gyvena žmogus, kuriam visoks apibrėžimas yra per siauras. Mes buvome dešimtmečius trunkančio stebuklo amžininkai. Šis faktas, tartum paneigiantis būties dėsnius, o iš esmės liudijantis jų didybę ir nesuvokiamumą, sunkiai suprantamas. Tačiau dar sunkiau suvokti kitą, neginčijamą, faktą: Vladimiro Nikolajevičiaus Toporovo žemėje nebėra4.

Grigorijus Revzinas. Dabar net sunku įsivaizduoti tą fantastinį pagaunantį jausmą, kurį sukeldavo jo tekstai 8 dešimtmetyje. Būna tekstų, iš kurių galima ką nors sužinoti, būna tokių, kuriuos skaitant galima išmokti galvoti, o būna tokių, kurie pagauna tave, ir tu juose tarytum ir ne skęsti, bet tiesiog ištirpsti, prarasdamas būties jausmą. Jie turėjo kažką magiška.

Be to, jis visą laiką aptikdavo tai, ko negali būti. Tai sunku paaiškinti, lengviau nusakyti. Štai ankstyvojoje Kijevo Rusioje staiga atranda ten dalyvavus galingą judėjų srovę, kažkokiuose neįmanomuose Kordobos žydų laiškuose Chazarų kaganatui aptinka tokių Kijevo aprašymų, kad niekaip nesitiki, jog tai rašoma apie Rusijos miestų motiną. Arba jis analizuoja rusų toponimiką, ir išnykusieji VII–VIII amžiais finougrai atgyja, tankiai apsigyvendami prie mūsų upių ir ežerų. Arba štai šitie prūsai, kurie išmirė XVI amžiuje ir apie kuriuos nieko nežinota, – jis ima ir išleidžia prūsų kalbos žodyną. Ten, kur daugeliui nors ir ne viskas suprantama, bet žinoma, kur link galvoti, staiga pasirodo, kad galvoti reikia visai ne ten link.

Atrodė, kad žemė jam pilna kažkokių prasmių ir reikšmių, žodžių ir likimų, kurie joje auga kaip samanos, ir tiesiog jis moka visa tai išgirsti ir pamatyti kažkokiu slaptu regėjimu. Jis buvo parašęs straipsnį apie grybų semiotiką, grybai pasirodė esą pilni tokių vyriško, moteriško ir androgininio prado, mistikos ir realybės kolizijų, kad, jį perskaičius, pasidarė baisu vaikščioti po mišką – tartum būtum patekęs į pirminių Būties savivokų mūšio centrą. Netgi Būties sąvokų, kurios glūdi ne žmogaus kūne, o tiesiog dygsta drauge su grybais.

Toporovo straipsniuose mąstė ir kalbėjo upės, ežerai, miškai, sienos, akmenys, gatvės – visi jie tyliai kuždėdami bylodavo apie fundamentalius, jei ne bauginančius, tai bent jau gana slaptingus dalykus. Jis, atrodo, galėjo išgirsti kiekvieną, ėjusį pro šiuos geografinius objektus. Pasaulis jam buvo apgyvendintas ne tik didžiųjų mirusiųjų, Karamzino, Puškino, Turgenevo šešėliais (jais, žinoma, irgi); jame šmėkščiojo ir nežinomo finougrų burtininko, VI amžiuje perėjusio Vladimiro sritį ir pirmą kartą davusio vardą jos žemėms bei vandenims, šešėlis.

Matyt, tai toks gyvenimas, kuris ir negali būti mokytojas, – šios žinios turi kai ką uždrausta. Bet 7–8 dešimtmetyje tai buvo fantastiniai prasmių resursai, kai pasirodydavo, kad greta regimo sovietinio gyvenimo menkumo gyvuoja neišsemiami intelektualiniai pasauliai. Reikia tiesiog juos išgirsti. Dešimtame dešimtmetyje pasirodė, kad klausyti nėra ko, jog ir čia, regimame pasaulyje, yra masė įdomių dalykų, o dabar vėl norisi išgirsti šį kuždesį. Bet va Toporovas, kuris mokėjo tai girdėti, mirė.

Nors, atvirai pasakius, tuo sunku patikėti. Tokie nemiršta5.

Nuoširdus lietuvių draugas

Vladimiras Toporovas gimė 1928 m. liepos 5 d. Maskvoje. 1951-aisiais baigė Maskvos valstybinio universiteto Filologijos fakultetą. 1955 m. apgynė kandidatinę disertaciją apie slavų kalbų lokatyvą. Jau tuomet buvo siūloma už šį darbą autoriui suteikti filologijos mokslų daktaro laipsnį, tačiau šis laipsnis jam buvo suteiktas tik 1988 metais.

Toporovo pagrindinės mokslinių tyrinėjimų kryptys buvo – lyginamoji istorinė kalbotyra (indoeuropeistika), folkloristika, literatūrologija (poetika, teksto struktūra, literatūros istorija), religijos tyrinėjimai, mitologija, kultūrologija, semiotika. Jis visų pirma rėmėsi indoeuropietiškomis (slavų, baltų, indų, iranėnų ir kt.) etnolingvistinėmis tradicijomis. Toporovas buvo ne tik įžymus slavų kalbų, rusų kultūros ir literatūros istorijos tyrinėtojas, vienas iš Maskvos–Tartu semiotinės mokyklos kūrėjų, bet ir vienas žymiausių pasaulio baltistų.

Dar studijuodamas jis pradėjo mokytis lietuvių kalbos. Jo mokslinis vadovas buvo žymus Rusijos kalbininkas, Juozo Balčikonio bičiulis Michailas Petersonas. 1952 m. V.Toporovas pirmą kartą lankėsi Lietuvoje ir iš karto ją pamilo. Mokslininkas artimai bendravo su lietuvių kalbininkais Z.Zinkevičiumi, A.Sabaliausku, J.Kazlausku. Domėjosi jaunąja kalbininkų karta. Dabar sunku būtų įsivaizduoti baltų kalbotyros istoriją be fundamentalaus penkių tomų veikalo "Prūsų kalba. Žodynas". Nepaprastai reikšminga baltistikai drauge su akademiku O.Trubačiovu parašyta knyga "Aukštutinės Padnieprės hidronimų lingvistinės analizės". Lietuvių kalba jo straipsnių skelbta žurnaluose "Liaudies kultūra", "Baltistica". 2000 m. "Aidų" leidykla lietuvių kalba išleido V.Toporovo straipsnių rinktinę "Baltų mitologijos ir ritualo tyrimai"6.

Už nuopelnus tyrinėjant prūsų kalbą, taip pat senąją lietuvių ir latvių literatūrą, baltų ir slavų kalbų ryšius 1994 metais V.Toporovui buvo suteiktas Vilniaus universiteto garbės daktaro vardas, o 1999-aisiais jis buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordinu. 1990 metais V.Toporovui buvo suteiktas Latvijos mokslų akademijos garbės nario vardas, o 2002-aisiais apdovanotas Latvijos trijų žvaigždžių ordinu.

V.Toporovas parašė per 1500 darbų, jų tarpe tokius kaip "Dėl indoeuropietiškojo ritualo rekonstrukcijos"7, "Achmatova ir Dante"8, "Mitas. Ritualas. Simbolis. Vaizdinys: Mitopoetikos tyrinėjimai"9, "Šventumas ir šventieji rusų dvasinėje kultūroje"10 "Rusų literatūros Peterburgo tekstas"11. Jis buvo įvairių žurnalų ("Вопросы языкознания", "Этимология", "Linguistica Baltica", "International Journal of Poetics", "Kodikas", "Proverbium", "Arbor Mundi" ir kt.) redkolegijų narys. V. Toporovo nuopelnai buvo pripažinti visame pasaulyje: jis buvo Europos akademijos (Academia Europaea), JAV semiotikų bendrijos, Tarptautinės semiotikų asociacijos ir daugelio kitų organizacijų narys, daugelio Europos universitetų ir akademijų garbės daktaras.

Dėl 1991 metų sausio 13 dienos įvykių V.Toporovas su Pavlu Grinceriu, žymiu senosios indų literatūros specialistu, motyvuodami tuo, kad iš kruvinų rankų nieko priimti nenori, atsisakė jiems 1990 m. su kitais enciklopedinio "Pasaulio mitų" dvitomio autoriais paskirtos SSSR valstybinės premijos. V.Toporovas buvo nuoširdus lietuvių draugas. Publicistiniais straipsniais jis gynė kultūros ir mūsų kalbos teises. Atsisakęs prestižinės valstybinės premijos, jis priėmė du nepriklausomus "disidentinius" apdovanojimus – 1998 m. A.Solženicyno premiją ir 2004 m. A.Belo premiją. 1978-aisiais Leningrado savilaidos žurnalo "Часы" įkurta A.Belo premija buvo pirmoji reguliari nevalstybinė kultūros premija. Jos materiali išraiška prilygsta 1 rubliui, tiesa, premijuojamasis dar gauna obuolį ir butelį degtinės…

Liko daugybė neįgyvendintų sumanymų ir neužbaigtų darbų. Dabar garbės reikalas – paskelbti likusius V. Toporovo rankraščius.

Norėtųsi, kad Dievas, Vėlės ir Dausos būtų ne tik gražūs gyvenimą palengvinantys mitai, bet kad ir ten, Danguje, iš tikrųjų mūsų lauktų Vladimiras Toporovas.

_________________

1 Ъ-Ревзин г., Волхв. Умер Владимир Топоров. Некролог // Коммерсантъ, № 229 (3313), 06.2.2005,

http://www.kommersant.ru/doc-y.html?docId=632675&issueId=23579.

2 Мейлах М. Умер Владимир Топоров // Московские новости, №47, 09.12.2005, http://www.mn.ru/issue.php?2005-47-48.

3 Вишневецкий И. Памяти Владимира Топорова // Взгляд. Деловая газета, 06.12.2005, http://vz.ru/culture/2005/12/6/14837.html.

4 Немзер А. Памяти Владимира Топорова // Время новостей, №227, 06.12.2005, http://www.vremya.ru/2005/227/10/140582.html.

5 Žr. nuorodą 1.

6 Toporov V. Baltų mitologijos ir ritualo tyrimai. Sudarė N.Mikhailov. – Vilnius, 2000.

7 Топоров В. Н. К реконструкции индоевропейского ритуала и ритуально-поэтических формул, в сб.: Труды по знаковым системам, в. 4. – Тарту, 1969.

8 Мейлах М. Б., Топоров В. Н. Ахматова и Данте // International Journal of Slavic Linguistics and Poetics. Vol. XV. – Mouton–The Hague, 1972.

9 Топоров В. Н. Миф. Ритуал. Символ. Образ. Исследования в

области мифопоэтического. – Москва, 1995.

10 Топоров В. Н. Святость и святые в русской духовной культуре. В 2-х томах. – Москва, Т. 1, 1995; Т. 2, 1998.

11 Топоров В. Н. Петербургский текст русской литературы. – СПб, 2003.

 

Skaitytojų vertinimai


21416. Moteris ir 4 jos vyrai2006-01-16 16:00
Ant mano stalo - V.Toporovo "Baltų mitologijos ir ritualo tyrimai". Skaityta nuskaityta, bet vis skaitoma knyga. Kiekvieną kartą, pažvelgus į ją, atsivertus ją dabar persmelkia mintis: Vladimiro Toporovo nebėra...
Kad galėtume, kaip tas Grigorijus Revzinas, sakyti,"Tokie nemiršta", pirmiausia turime išleisti viską, ką V.Toporovas yra parašęs apie baltus (lietuvius, latvius, prūsus), reikėtų VU įsteigti V.Toporovo centrą (analogišką A.J.Greimo centrui). Reikėtų jį skaityti, analizuoti, jo mintis aktualizuoti.
Bet neturime tokių centrų N.Vėliui, V.Kavoliui... Vargu, ar bus ir V.Toporovui, kol kultūros reikalus tvarko apie ją nieko nenutuokiantys žmogėnai.

21433. Moteriai ar vyrams - net nežinau kam2006-01-16 20:37
tai steikite jūs tą centrą - kas trukdo.

21434. IVS2006-01-16 20:39
Moterie su keturiais vyrais, tai ar dabar turėsiu lakstyti jūsų pėdomis, kad atsakytumėte man į klausimą, po kuriuo padėjau savo elpą? Jei tai jus pradžiugintų, su didžiausiu malonumu atsiųsčiau teisingo formato muzikos garsus. Jums VHS ar DVD? Dar kartą neklausiu, nes ir aš mačiau multiką apie šieną po galva.

21435. Moteris ir 4 jos vyrai2006-01-16 21:16
Steigčiau, steigčiau, kad galėčiau, tokią galią kad turėčiau, kaip ..........(pabaikite patys, taškų vietoje įrašydami tinkamas "aukštai stovinčių kultūros beigi švietimo vadų pavardes. Gali ir nesirimuoti).
Kita vertus, susėdus prie arbatos puodelio (arba kokio stipresnio gėrimo taurelės) su išmanančiu reikalą žmogumi visada smagu pasikalbėti apie tai, kas svarbu, ir be kokio centro. Tik tada regisi, kad esminiai kultūros dalykai traukiasi į katakombas.

21443. dar moteriai ir visiems vyrams, kiekvienam atskirai2006-01-17 13:41
o kartais net ir geriau kai esminiai kultūros dalykai tūno katakombose:) čia tas pats kaip aukščiau kažkoks rusų kolega aiškina, kad Toporovas buvo neįvertintas, nes tik mokslų kandidato laipsnį gavęs - lyg žmogaus reikšmė titulais, laipsniais, ordinais, vertinama:) o tie visokie centrai dažnai tebūna tų pačių valdžios statytinių ar prisišliejusių pataikūnų šiltos vietelės:)

21454. VO2006-01-17 18:25
Dėkui straipsnio autoriui. Rūke yra matančių, triukšme -girdinčių.

21456. OV :-) 2006-01-17 18:36
Jeigu J. V. turi žinių apie В. С. Воробьев-Десятовский, kuriam dedikuota viena V. Toporovo knyga, būčiau dėkingas už nuorodą.

21459. Google - OV2006-01-17 19:23
O Google paieška jau išbandyta?

21461. OV2006-01-17 19:36
Kaip tik ten naršau.

21496. Moteriai ir 4 vyrams2006-01-18 14:35
Manau, kad kiekvieno musu pastangos ir individualus indelis daug svarbiau uz steiginius. Ar gi ne to mus moko paties V.N.Toporovo gyvenio pavizdys?

21517. varna2006-01-18 18:59
"Bardakas", o ne straipsnis. Pagyros sau ir savo klausimams -"protingus ir įdomius")- sprendžaint iš atsakymų (į "protingiausius", matyt), tai klausimai buvo bukagalviški. "Tėvas" - o kodėl ne "motina". Čia šiaip sau. Jeigu rimtai, straipsnis mėšlo vertas. Puikiai atspindi viso šito bergždžio pseudomokslo prigimtį. Bandoma suklijuoti vieną puodą iš dešimties duženų. Rezultatas - visiems gerai pažįstmas keturių aklų dramblio apibudinimas. Atkreipkit dėmesį į "nekrologus" - tik viename paminėtas Lietuvos vardas (Zavjalovos, kurios simpatijos yra ir asmeninio suinteresuotumo dalis). Kiti, toks įspūdis, net nežinojo, jog Toporovas Lietuvoje jautė "protėvynės" jausmą (nors žinojo, jog protėvynė visai ne čia). Ir neužmirškit: www.romuva.lt

21528. OV2006-01-18 20:52
Iš šūdo neįmanoma atskirt povas ar varna.

21552. varnai - gandras2006-01-19 00:49
Matyt ponia varna netyčia prisėdai savo š., kad taip tau visur juo kvepia. Ir kodel gi visi turi kalbėti apie Lietuvą. Mirė žmogus - apie jį ir kalba. Man straipsnis patiko, mažai tokių straipsnių.

21653. Tomas2006-01-22 14:03
Pritariu Gandrui.

21658. kurmis varnai2006-01-22 18:09
Na, bet kas per bjaurumas tavo juodoji lietuvos paukste?Kas per piktumas?ne siurpas krato:(((((((

21659. varnai varnenas2006-01-22 18:28
Štiš juodoji pabaisa, kad taves nematyčiau. Gana kranksėti dar daugiau prišauksi mirčių. Kad tavo nė plunksno nebūtų čia, štiššššššššššš...

32437. savi2006-11-08 14:48
Puiki publikacija. Dėkui Autoriui.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 6 iš 6 
5:13:11 Nov 7, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba