Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-03-06 nr. 3227

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ALGIMANTAS MIKUTA.
Baladė apie baltus nykštukus
16
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• JOLANTA ZABARSKAITĖ.
Kalbai reikia meilės ir laisvės
13

POKALBIAI 
 Devyni klausimai apie tris eilutes

KNYGOS 
• PRANAS VISVYDAS.
Dinozaurai budi barikadose
• ROMAS SAKADOLSKIS.
Pasisėdėjimas ant istorijos slenksčio
1
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Tarsi barokinis gobelenas...
• Pirmosios prozos knygos konkursas
• Bibliografijos ir knygotyros centras
• Knygų dešimtukai
• MINDAUGAS PELECKIS.
Kitokie
2
• Naujos knygos

KINAS 
• AGNĖ MACAITYTĖ.
Septynios žiaurumo sukūrimo dienos „Klasėje“

TEATRAS 
• INGRIDA RAGELSKIENĖ.
Pabėgimas sugrįžtant
• RIDAS VISKAUSKAS.
Teatre jaunimui – švelni ironija „maištingos jaunystės“ atžvilgiu
1

MUZIKA 
• EUGENIJUS IGNATONIS.
Dang Thai Sonas vėl Vilniuje
1

DAILĖ 
• Tarp vilties ir realybės9

ATMINTIS 
• NIJOLĖ TUMĖNIENĖ.
Tėvynės ilgesio subrandintas dailininkas

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Akiračiai ir akibrokštai
1

POEZIJA 
• ALIS BALBIERIUS.
Iš „Trieilių“
7

PROZA 
• STEPAS EITMINAVIČIUS.
Miniatiūros
1

VERTIMAI 
• Gökçenur Ç..
14

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• ANDRIUS GRIGORJEVAS.
Petras Repšys. Užgavėnės. Psichoanalizės bandymas

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Broliukų žemės muzika: nepažinta Latvija
5

KRONIKA 
• Šv. Jeronimo premijos konkursas
• Amerikiečių poetai prieš karą
• VLADAS BRAZIŪNAS.
Dirbtuvių langai į eilėraščio sodą
• Lincas skaito Vilnių

SKELBIMAI 
• LMKA konferencija
• Pirmosios prozos knygos konkursas

DE PROFUNDIS 
• Elementarusis dvokutis, arba šv. leidykla „Skaityki už mus“...1
• GINTARAS PATACKAS.

DAILĖRAŠTIS 
• Dėmesio LDS nariams
• Vygantas Paukštė: kūrybos laukai ir paraštės3
• VAIDILUTĖ BRAZAUSKAITĖ.
Pasikartojantys motyvai – tikėjimas spalva
• JOLANTA SEREIKAITĖ.
Žirgas dailėje
1
• NIJOLĖ NEVČESAUSKIENĖ.
Šviesos ir tamsos grožio stebėtoja
• GENOVAITĖ GUSTAITĖ.
Salve, Leonavičiau!
• Ieškokite moters!
• Informacija
• Tęsiasi projektas „Literatų gatvė“
• V tarptautinė tekstilės minia­tiū­rų bienalė „Šimtmečiai ir akimirkos“
• Jubiliejai
• Parodos LDS galerijose
• Povilas Baranauskas
(1921 04 10–2009 02 25)
• Vytautas Kaušinis
(1930 02 01–2009 03 02)
1

POKALBIAI

Devyni klausimai apie tris eilutes

Pokalbis su ARTŪRU ŠILANSKU, pernai Baltarusijoje išleidusiu haiku ir senriu rinkinį „Ten, už lango...“

[skaityti komentarus]

iliustracija
Artūras Šilanskas
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Savo haiku ir senriu rinkinį pavadinai „Ten, už lango...“. Sėdi, žiūri pro langą ir rašai japoniškus trieilius?

Haiku ir senriu rusų kalba rinktinės pavadinimą „Ten, už lango...“ „pasufleravo“ ne rašymo būdas, bet platesnis šiuolaikinio žmogaus egzistencijos apmąstymo kontekstas. Haiku poezija dažnai yra lyginama su fotografija. Ir haiku, ir fotografijai būtinas objekto vaizdavimo pasirinkimas tinkamu momentu. Pritarčiau Rusijos haidžin (haijin (jap.) – „rašantis(-i) haiku“) Sofijos Rusinovos (literatūrinis slapyvardis –­ „Orechovaja Sonia“) pateiktam haiku apibūdinimui:


        haiku principas:
        stabdyti akimirkas
        ne visas

Sakyčiau, kad haiku dažniausiai ne rašau, bet užrašau patirtą haiku momentą, būties atsivėrimą per paprasčiausius daiktus, gamtos reiškinius. Daugelis miesto žmonių didžiąją dienos dalį praleidžia darbo vietose: įstaigose, kontorose... Ne visada atranda laiko pastebėti mus supantį gamtos grožį: nukritusį kaštoną, iškritusį pirmąjį sniegą ar pražydusią žibuoklę. Pavadinimu norėjosi pasakyti, kad gyvenimas yra visur – ir ten, už lango, kur tuo metu nėra pro langą žiūrinčiojo. Kvietimas akimirką stabtelėti nuo pašėlusio bėgimo per kasdienybę. Vieną vėlyvo rudens vakarą, po nervingos ir rūpesčių pilnos dienos ėjau iš darbo į namus, staiga pakėliau galvą aukštyn ir...:


        столь нереальна
        суета уходящего дня –
        звёздное небо...

        tokia netikra
        regis dienos sumaištis –
        žvaigždėtas dangus...

Kas yra haiku: trys eilutės, septyniolika skiemenų su nuoroda į gamtą ir metų laiką? O gal gyvenimo būdas? Kaip, Tavo galva, normalus lietuvis gali įlįsti į ankštą haiku būstą?

Galima būtų iki begalybės ginčytis dėl to, kas yra haiku, ar gali ne japonas parašyti tikrą haiku, ar įmanoma tik iš vertimų į kitas kalbas suprasti didžiųjų Japonijos haiku meistrų Macuo Bašio, Josa Buson, Issa Kobajaši, Masaoka Šiki kūrybą. Tačiau didžiulis haiku populiarumas visame pasaulyje leidžia manyti, jog haiku jau seniai peržengė savo istorinės tėvynės – Japonijos –­ ribas ir patvirtino teisę egzistuoti įvairiomis kalbomis. Džiugu, kad viena jų yra ir lietuvių kalba. Man haiku yra bandymas pajusti ir perduoti vienovės ir harmonijos su pasauliu patirtus momentus. Lakoniškumas, tradicinės haiku žanrui būdingos estetinės kategorijos yra žavėjimosi objektas skaitančiajam bei kūrybinis iššūkis rašančiajam, taip pat ir lietuviui. Lietuvių kalbos leksika nėra labai palanki medžiaga haiku todėl, kad daugelis lietuvių kalbos žodžių yra daugiaskiemeniai. Pats haiku „patriarchas“ Macuo Bašio yra sakęs, kad turinys neturėtų būti aukojamas dėl formos. Mano įsitikinimu, skiemenimis, atitinkančiais japoniškąją formulę 5-7-5, reikėtų skaičiuoti ilguosius skiemenis. Tokiu būdu žodžiai diena, jūra lietuviškuose haiku būtų vienskiemeniai.

Haiku – rimti ir liūdni, o senriu –­ linksmi, ironiški trieiliai. Ar tai ir yra esminis skirtumas tarp šių formų? Ar tas atskyrimas galioja ir šiais laikais?

Dažnai haiku ir senriu sutapatinami, nes grafinė jų išraiška labai panaši: 5-7-5 skiemenys, atitinkamai išdėstyti trimis eilutėmis. Kaip pagrindinį haiku ir senriu skirtumą nurodyčiau skirtingą vaizdavimo objektą – haiku yra svarbi gyvoji ir negyvoji gamta bei gamtos reiškiniai su nuoroda į metų laiką. Nuorodoms į metų laiką yra skirti sezoniniai žodžiai (kigo). Senriu vaizdavimo objektas yra žmogus, tarpusavio santykiai, silpnybės. Senriu būdinga lengva ironija ar humoras. Jiems nėra privalomas ir dažniausiai netaikomas sezoniškumo principas.

Ar Tavo posūkį į haiku formą paskatino gilesnės Rytų studijos, gal „atsivertei“ į budizmą ar šintoizmą?

Pirmoji mano pažintis su japonų tradicine kultūra įvyko 1979 metais, kai Kėdainiuose pradėjau lankyti dziudo treniruotes. Balta dziudo sportininkų apranga –­ dziudogi (judogi (jap.), dažnai dar vadinama kimono), spalvoti diržai, sutelkti ir staigūs atliekamų metimų veiksmai... Lyg judesio kaligrafija. Dziudo neabejotinai buvo akstinas susidomėti ir kitais japonų kultūros aspektais: vaizduojamaisiais menais, poezija. „Atsiversti“ į budizmą ar šintoizmą neketinu, nors, neslėpsiu, jaučiu simpatiją dao mokymui.

Rašai lietuviškai, rusiškai, angliškai. Koks tų kalbų santykis? Tie patys tekstai trimis kalbomis skiriasi, sakysime, rusiško haiku „žuvis“ angliškame virsta „banginiu“. Ar tai lemia kalbos specifika, ar kultūrų skirtumai?

Taip jau susiklostė, kad haiku dažniausiai rašau rusų ir anglų kalbomis. Rusiškai, kad galėčiau savo haiku pasidalyti su man svarbiais žmonėmis, kurių gimtoji arba bendravimo kalba yra rusų, o angliškai – kai tenka dalyvauti tarptautiniuose haiku konkursuose. Kai kuriuos savo haiku esu užrašęs trimis kalbomis, kai kada haiku verčiu iš vienos kalbos į kitą. Pirminiame haiku (šis haiku buvo skirtas haiku konkursui Japonijoje) variante anglų kalba buvo „banginis“, o rusiškame variante (ne tiesioginiame vertime) tapo „žuvimi“ tam, kad būtų maksimaliai pasiektas vaizdinio tikroviškumas ir įtaigumas, atsižvelgiant į skirtingas kasdienybės realijas ir kalbinę raišką.


        autumn drizzle
        stares at the ocean
        dead whale’s eye

        осенний дождь
        уставилось на прибой
        око мертвой рыбы

Šiuo metu dirbi diplomatinį darbą Baltarusijoje. Kaip Tavo rašymą veikia konkreti vieta, kraštovaizdis? Koks tavo amato –­ diplomatijos – santykis su kūryba?

Tiesioginių sąsajų tarp diplomatinio darbo ir haiku negalėčiau nurodyti. Vilniaus ir Minsko miestų koloritai yra skirtingi, bet haiku man yra labiau susiję su mikro nei su makro aplinkos elementais. O dangus visur yra panašaus aukščio... Žinoma, diplomatinė tarnyba teikia nemažai galimybių susipažinti su įvairiais žmonėmis, ir tai yra didžiulė vertybė. 2003 metais Minske susipažinau su Baltarusijos haidžin: baltarusiškų haiku antologijos „Krugly god“ sudarytoju, rašytoju bei leidėju Vladimiru Adamčiku (literatūrinis pseudonimas Adamas Hlobusas) ir jo broliu haidžin, vertėju bei leidėju Miroslavu Adamčiku. Ši pažintis paskatino mane pradėti rašyti haiku rusų kalba. Būtent Vladimiras Adamčikas ir Miroslavas Adamčikas 2008 metais parengė ir išleido Minske mano haiku ir senriu knygelę „Там, за окном...“ („Ten, už lango...“). Taip pat esu dėkingas kolegoms diplomatams, kurie padėjo man papildyti savo apie penkiasdešimties haiku leidinių bibliotekėlę knygomis iš valstybių, kuriose jie rezidavo: Japonijos, Italijos, Lenkijos, Rusijos, Argentinos.

Papasakok apie tarptautinę haiku rašančių poetų bendruomenę (norisi rašyti mafiją), jų veiklą, konkursus, kuriuose dalyvauji ir laimi prizus. Ar į tuos plotus, be Tavęs, dar užsuka koks nors lietuvių poe­tas?

Turbūt sunku būtų kalbėti apie tokią vieningą pasaulinę bendruomenę. Haidžin pasaulyje vienija jų kūrybos tematika –­ haiku. Viena haidžin susitelkimo formų yra asociacijos. Kai kurios jų skelbiasi esančios pasaulinės (pvz.: „World Haiku Association“, prezidentas – japonas Banja Nacuiši), kai kurios yra nacionalinės – Amerikos, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, Australijos, Rumunijos... Būna taip, kad haidžin traukos centrais tampa leidiniai su redaguojamomis haiku skiltimis ir rengiamais haiku konkursais (pvz. „Mainichi Daily“ Japonija) ar haiku skirtos internetinės svetainės. Tokia Rusijos haidžin įsteigta svetainė yra www.haiku-do.com. Svetainėje haiku ir senriu skelbiantys haidžin turi literatūrinius slapyvardžius, bet tikrieji vardai ir pavardės niekam nėra paslaptis, nes dauguma vienas kitą pažįsta. Mano paties haiku ir senriu šiame tinklalapyje skelbiami pseudonimu „charonas“, o su Rusijos haidžin Grafu Muru (Aleksandru Kudriašovu, haiku-do svetainės įkūrėju ir vyriausiuoju redaktoriumi), Široki Mirukami (Natalija Sedenkova), Petrovičiumi (Dmitrijumi Kudria) ir daugeliu kitų turėjau progos susipažinti per metinio haiku almanacho „Haikumena“ 3-iojo leidimo pristatymą Kijeve 2007 metais.

2005 ir 2007 metais mano haiku buvo įvertinti 2-uoju prizu kasmetiniame haiku konkurse „Mainichi Daily Haiku Contest“, o 2008 m. –­ prizu haiku konkurse, kurį surengė Japonijos turizmo asociacija „Genkissu! Spirits Up! World Wide Hekinan Haiku Contest“. Neabejoju, kad Lietuvoje esama ir daugiau haidžin, tik man, deja, apie jų dalyvavimą konkursuose nėra žinoma.

Ką išskirtum lietuviškoje haiku tradicijoje, ar ji plėtojasi, ar gausėja haidžin gretos Lietuvoje?

Haiku tradicija Lietuvoje dar tik formuojasi. Pavyzdžiui, šiuo metu vyksta plačiajai visuomenei skirtas internetinis haiku projektas „Haiku Vilniui“, tačiau, mano manymu, daugelis šio projekto dalyvių dar nėra nuodugniai susipažinę su haiku žanro ištakomis: istorija ir japonų haiku klasikų (Bašio, Buson, Issa) kūryba bei tradicine haiku estetika. Kad ir kokie modernūs savo tematika ir raiškos priemonėmis būtų šių dienų haiku, mano giliu įsitikinimu, jie privalo išlaikyti sąsajas su šimtmečius gyvuojančiomis japonų haiku tradicijomis. Kitaip tai bus trieiliai, bet ne haiku.

Atrodo, esi sumanęs išleisti lietuviškų haiku ir senriu rinktinę? Gal gali plačiau apie šiuos planus papasakoti?

Apie lietuviškų haiku ir senriu rinktinės išleidimą mąsčiau jau seniai. 2006 metais apie savo sumanymą prasitariau poetui Kornelijui Plateliui, kuris palankiai tai priėmė ir nuo pat pradžių šį projektą globoja. Lietuvių haiku ir senriu antologija „Vėjo namai“ turėtų būti išleista leidykloje „Vaga“ 2009 m. vasarą. Tekstus knygai rinkome kartu su Kornelijumi Plateliu, Aliu Balbieriumi ir Vytautu Dumčiumi. Vertėjas Vytautas Dumčius (2008 m. jam skirtas LRS Poe­zijos pavasario prizas už poezijos vertimus į lietuvių kalbą – japoniškų trieilių knygą „Paparčio šventi ženklai“, 2007) ne tik surinko jam žinomų haiku ir senriu autorių kūrinius, bet ir maloniai sutiko parengti įvadinį antologijos straipsnį. Knygą iliustruoti pakvietėme dailininkę Dalią Dokšaitę, kuri savo darbus atlieka tradicine japonų dailės technika sumie (tai monochrominė arba jai artima švelnių, vandeniu atskiestų spalvų tapyba ant ryžių popieriaus arba šilko). Haiku ir senriu bus pateikti su vertimais į anglų kalbą.

Kalbėjosi
Evaldas Ignatavičius

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 15 iš 15 
5:12:58 Nov 7, 2011   
Mar 2009 Jul 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba