Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-03-06 nr. 3227

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ALGIMANTAS MIKUTA.
Baladė apie baltus nykštukus
16
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• JOLANTA ZABARSKAITĖ.
Kalbai reikia meilės ir laisvės
13

POKALBIAI 
• Devyni klausimai apie tris eilutes

KNYGOS 
• PRANAS VISVYDAS.
Dinozaurai budi barikadose
• ROMAS SAKADOLSKIS.
Pasisėdėjimas ant istorijos slenksčio
1
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Tarsi barokinis gobelenas...
• Pirmosios prozos knygos konkursas
• Bibliografijos ir knygotyros centras
• Knygų dešimtukai
• MINDAUGAS PELECKIS.
Kitokie
2
• Naujos knygos

KINAS 
 AGNĖ MACAITYTĖ.
Septynios žiaurumo sukūrimo dienos „Klasėje“

TEATRAS 
• INGRIDA RAGELSKIENĖ.
Pabėgimas sugrįžtant
• RIDAS VISKAUSKAS.
Teatre jaunimui – švelni ironija „maištingos jaunystės“ atžvilgiu
1

MUZIKA 
• EUGENIJUS IGNATONIS.
Dang Thai Sonas vėl Vilniuje
1

DAILĖ 
• Tarp vilties ir realybės9

ATMINTIS 
• NIJOLĖ TUMĖNIENĖ.
Tėvynės ilgesio subrandintas dailininkas

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Akiračiai ir akibrokštai
1

POEZIJA 
• ALIS BALBIERIUS.
Iš „Trieilių“
7

PROZA 
• STEPAS EITMINAVIČIUS.
Miniatiūros
1

VERTIMAI 
• Gökçenur Ç..
14

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• ANDRIUS GRIGORJEVAS.
Petras Repšys. Užgavėnės. Psichoanalizės bandymas

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Broliukų žemės muzika: nepažinta Latvija
5

KRONIKA 
• Šv. Jeronimo premijos konkursas
• Amerikiečių poetai prieš karą
• VLADAS BRAZIŪNAS.
Dirbtuvių langai į eilėraščio sodą
• Lincas skaito Vilnių

SKELBIMAI 
• LMKA konferencija
• Pirmosios prozos knygos konkursas

DE PROFUNDIS 
• Elementarusis dvokutis, arba šv. leidykla „Skaityki už mus“...1
• GINTARAS PATACKAS.

DAILĖRAŠTIS 
• Dėmesio LDS nariams
• Vygantas Paukštė: kūrybos laukai ir paraštės3
• VAIDILUTĖ BRAZAUSKAITĖ.
Pasikartojantys motyvai – tikėjimas spalva
• JOLANTA SEREIKAITĖ.
Žirgas dailėje
1
• NIJOLĖ NEVČESAUSKIENĖ.
Šviesos ir tamsos grožio stebėtoja
• GENOVAITĖ GUSTAITĖ.
Salve, Leonavičiau!
• Ieškokite moters!
• Informacija
• Tęsiasi projektas „Literatų gatvė“
• V tarptautinė tekstilės minia­tiū­rų bienalė „Šimtmečiai ir akimirkos“
• Jubiliejai
• Parodos LDS galerijose
• Povilas Baranauskas
(1921 04 10–2009 02 25)
• Vytautas Kaušinis
(1930 02 01–2009 03 02)
1

KINAS

Septynios žiaurumo sukūrimo dienos „Klasėje“

AGNĖ MACAITYTĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
„Klasė“

„Skalvijos“ kino teatre rodytas estų režisieriaus Ilmaro Raago filmas „Klasė“ tapo ne tiek meniniu reiškiniu, kiek socialiniu įvykiu. Mokytojai vesdavosi ten savo mokinius, po peržiūros organizuodavo aptarimus, kalbėdavo apie patyčias ir fizinį bei psichologinį smurtą mokyklose, ieškodavo kitokių nei filme problemos sprendimo būdų. Net Lietuvos televizija pasinaudojo proga ir aktualią žiaurumo temą „Redakcijos“ laidoje iliustravo epizodais iš „Klasės“, kalbino Vaikų linijos vadovą ir savanorius psichologus konsultantus, o filmą mačiusieji paaugliai klausinėjami prieš kameras sakė žiną, kad tokie dalykai vyksta dažnai, bet... tikrai ne jų klasėje. O filmas – ne dokumentinis, nesvarbu, kad „pagal tikrus įvykius“ (veikiau – pagal mokinių pasakojimus) sukurtas taip, kad net abejonių nekyla –­ taip galėjo būti. Jis įtaigus ir paveikus ne vien dėl aktualios temos, bet ir dėl to, kokių meninių priemonių imamasi norint pavaizduoti patyčių istoriją ir nuosekliai privesti žiūrovą prie tragiškos jos baigties.

Visų pirma tai – filmas-modelis su išgryninta siužetine linija ir veikėjų tipažais. Paratekstas – epizodas prieš pavadinimo užrašą, kuris duoda toną visam filmui, – paauglio balsas, svarstantis, kas yra garbė, ir atsakantis, kad apie ją paprastai nekalbame. Toliau – krepšinio varžybos per fizinės kultūros pamoką: komandinis žaidimas, kuriame pergalę lemia ne lyderystė, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, bet darnus visų žaidėjų susiklausymas. Silpnesnieji čia vis dėlto nepageidaujami. Filmo pavadinimas „Klasė“ pasirodo vėliau, pamokai pasibaigus, ir gan simboliškai – ant vienos iš laiptų pakopų. Kojos, skubrūs žingsniai vėlgi simboliškai veda žiūrovo žvilgsnį –­ žemyn.

Skriaudžiamasis Josepas yra tipiškas introvertas, kuriam protinis darbas kompiuteriu kompensuoja fizinių jėgų trūkumą. Jis gyvena tipiškoje patriarchalinėje šeimoje, kur vyras konfliktus sprendžia kumščiais, o moteris nuolankiai susitaiko su esama padėtimi. Šis šeimos modelis, tiesa, nežymiai šaržuojamas, vos vos, kad neužgožtų padėties rimtumo: aktoriai parinkti taip, kad Josepo tėvas atrodo lyg tikras stuobrys, o motina – višta perekšlė, tegalinti tupinėti aplink sūnų ir graudžiai kudakuoti.

Klasės patyčių objektu tapusių vaikinų charakteriai kuriami opozicijos principu: silpnasis Josepas ir jo užtarėjas, stiprusis Kasparas. Tik iš pradžių jis rodomas išvien su klase, bet greitai atsiduria priešingoje barikadų pusėje: tipiškos situacijos modeliavimui reikalingas teigiamas personažas, kuris nesiblaškytų, bet nuosekliai laikytųsi užsibrėžtos linijos – ginti silpnesnįjį jam yra garbės reikalas. Tačiau atidžiau panagrinėjus situaciją, matome, kad galėtų būti ir objektyvi tokio elgesio priežastis: iš pokalbio su mokyklos direktore paaiškėja, kad Kasparas – naujokas, į prestižinę mokyklą atvykęs iš provincijos ir tik bandantis pritapti naujoje vietoje, tad pats yra klasės pariby ir geriau supranta nepavydėtiną atstumtojo Josepo padėtį. Viso filmo metu nuosekliai kuriama įtampa tarp galimų Kasparo pasirinkimų: prisitaikyti ar apginti?

Įdomus ir reikšmingas pusantros valandos (taigi ne tokio ir ilgo) filmo suskaidymas į dar trumpesnius segmentus su savais pavadinimais, tarsi moksleivio ranka dailyraščiu (!) įrašomais ekrane. Po jų – paauglių mėgstamos šiuolaikinės nervingų ritmų muzikos įžangėlės. Muzikinius klipus primenančiuose vaizdeliuose šmėsteli ir pradinukų smurto scenos, bylojančios, jog prievarta prasideda ankstyvajame amžiuje, bet paprastai laiku nepastebima. Reikia atkreipti dėmesį dar į vieną subtilybę – tiek mokyklos koridoriai, tiek veikėjų namai filmuojami taip, kad virsta klaidžiais labirintais, iš kurių nėra išėjimo. Ypač ankšta namų erdvė. Suaugusieji (Josepo tėvai, Kasparo močiutė) dažniausiai pasirodo tarpduriuose, tarsi bandydami įžengti į sudėtingą jaunuolių pasaulį, bet nieko nenutuokiantys apie tai, kas jame vyksta. Kaitaliojantis filmavimo rakursams, žiūrovas pats įtraukiamas į veiksmą: jo žvilgsniui parenkama tai pasyvaus bejėgio stebėtojo, tai vos ne tos sumaišties ir muštynių dalyvio pozicija.

Septyni segmentai – tai septynios patyčių dienos. Iki sukrečiančios ato­mazgos einama preciziškai nuosekliai: prasidėjusios žodiniu užgauliojimu ir pikta, tačiau vis dėlto – išdaiga, patyčios perauga į fizinį ir seksualinį smurtą: sandėliuke uždarytas Kasparas tegali bejėgiškai stebėti pro grotas (vėlgi keletą kartų jo poziciją užima ir žiūrovas), kaip mušamas Josepas, o kitą dieną jie visos klasės akivaizdoje priverčiami mylėtis. Ypač žeminantis –­ seksualinis smurtas, nes lydimas ne tik prievartos, bet ir gėdos dėl prievarta patirto malonumo. Iškreiptas Josepo veidas stambiu planu parodomas vos keletą sekundžių, bet žiūrovui aišku, kas įvyko.

Pažemintųjų keršto logika filme grindžiama Senojo Testamento dėsniais: žiaurumas gimdo žiaurumą. Tačiau čia pat, veikėjų pokalbiu, sukuriamas ir atvirkštinis efektas – tie dėsniai nebeturi tikėjimo atramos ir tarsi pakimba ore: „Jeigu, kaip Šventajame Rašte, pakėlus prieš kitą ranką, ji nudžiūtų, įsivaizduoji, kiek mieste vaikščiotų berankių?“ – klausia Kasparas Josepo. Šiam tai yra tik „graži pasaka“. Tad filmas, kuriame kovojama pagal Senojo Testamento principus „akis už akį, dantis už dantį“, kartu tampa ir atvirkščiu Senojo Testamento modeliu: juk teigiama, kad Dievas sukūrė pasaulį per šešias dienas („ir matė, kad tai yra gera“), o septintąją – ilsėjosi. Filme septintoji diena yra kulminacinė – mirties: žiaurus susidorojimas su skriaudėjais, silpnojo Josepo savižudybė ir Kasparo teiginys, paskutinę akimirką pasirenkant gyvenimą: „Aš nemirsiu iš keršto jums.“ Žodžiai ne ištariami – jie tuo pačiu dailyraščiu, kaip ir segmentų pavadinimai, rašomi ekrane, skambant nebe repo ar transo muzikai, bet vaikišku balsu atliekamai (dvasinio apsivalymo, atgimimo?..) giesmei. Tai, kas įrašyta, turi daugiau galimybių išlikti nei žodinė ištarmė.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 15 iš 15 
5:12:56 Nov 7, 2011   
Mar 2009 Jul 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba