Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-03-06 nr. 3227

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ALGIMANTAS MIKUTA.
Baladė apie baltus nykštukus
16
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• JOLANTA ZABARSKAITĖ.
Kalbai reikia meilės ir laisvės
13

POKALBIAI 
• Devyni klausimai apie tris eilutes

KNYGOS 
• PRANAS VISVYDAS.
Dinozaurai budi barikadose
• ROMAS SAKADOLSKIS.
Pasisėdėjimas ant istorijos slenksčio
1
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Tarsi barokinis gobelenas...
• Pirmosios prozos knygos konkursas
• Bibliografijos ir knygotyros centras
• Knygų dešimtukai
• MINDAUGAS PELECKIS.
Kitokie
2
• Naujos knygos

KINAS 
• AGNĖ MACAITYTĖ.
Septynios žiaurumo sukūrimo dienos „Klasėje“

TEATRAS 
• INGRIDA RAGELSKIENĖ.
Pabėgimas sugrįžtant
 RIDAS VISKAUSKAS.
Teatre jaunimui – švelni ironija „maištingos jaunystės“ atžvilgiu
1

MUZIKA 
• EUGENIJUS IGNATONIS.
Dang Thai Sonas vėl Vilniuje
1

DAILĖ 
• Tarp vilties ir realybės9

ATMINTIS 
• NIJOLĖ TUMĖNIENĖ.
Tėvynės ilgesio subrandintas dailininkas

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Akiračiai ir akibrokštai
1

POEZIJA 
• ALIS BALBIERIUS.
Iš „Trieilių“
7

PROZA 
• STEPAS EITMINAVIČIUS.
Miniatiūros
1

VERTIMAI 
• Gökçenur Ç..
14

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• ANDRIUS GRIGORJEVAS.
Petras Repšys. Užgavėnės. Psichoanalizės bandymas

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Broliukų žemės muzika: nepažinta Latvija
5

KRONIKA 
• Šv. Jeronimo premijos konkursas
• Amerikiečių poetai prieš karą
• VLADAS BRAZIŪNAS.
Dirbtuvių langai į eilėraščio sodą
• Lincas skaito Vilnių

SKELBIMAI 
• LMKA konferencija
• Pirmosios prozos knygos konkursas

DE PROFUNDIS 
• Elementarusis dvokutis, arba šv. leidykla „Skaityki už mus“...1
• GINTARAS PATACKAS.

DAILĖRAŠTIS 
• Dėmesio LDS nariams
• Vygantas Paukštė: kūrybos laukai ir paraštės3
• VAIDILUTĖ BRAZAUSKAITĖ.
Pasikartojantys motyvai – tikėjimas spalva
• JOLANTA SEREIKAITĖ.
Žirgas dailėje
1
• NIJOLĖ NEVČESAUSKIENĖ.
Šviesos ir tamsos grožio stebėtoja
• GENOVAITĖ GUSTAITĖ.
Salve, Leonavičiau!
• Ieškokite moters!
• Informacija
• Tęsiasi projektas „Literatų gatvė“
• V tarptautinė tekstilės minia­tiū­rų bienalė „Šimtmečiai ir akimirkos“
• Jubiliejai
• Parodos LDS galerijose
• Povilas Baranauskas
(1921 04 10–2009 02 25)
• Vytautas Kaušinis
(1930 02 01–2009 03 02)
1

TEATRAS

Teatre jaunimui – švelni ironija „maištingos jaunystės“ atžvilgiu

RIDAS VISKAUSKAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Aktoriai Aldona Vilutytė ir Dalius Skamarakas spektaklyje „Mašininkai“
Algimanto Aleksandravičiaus nuotrauka iš Keistuolių teatro archyvo

Keistuolių teatras, pasirinkęs amerikiečių dramaturgo Murray‘aus Schisgalo pjesę „Mašininkai“, pasirodė turįs gerą humoro jausmą. Anokia čia paslaptis, bet vis dėlto trupei, kuris angažuojasi kaip teatras vaikams ir jaunimui, teatras visai šeimai, kurti spektaklį nelinksma „žlungančio jaunystės maišto“ tema – ironiška! Juk vaidinant priešinga tema „...gyvent nemirtinga svaja...“, daugiau publikos simpatijų galima pelnyti... Be to, jaunystės kultas dabar visur: visuomenėje, prekių ir paslaugų vartojimo srityje, teatre.

Kalbant rimčiau, dar prieš 1960 m. parašyta pjesė nūnai „dvelkia“ savotišku retro – argi žmonių santykiai dabar ne aštresni, ar ne stipresni darbdavių gniaužtai, į kuriuos pakliuvę ne tik pjesės veikėjai, bet ir dauguma iš mūsų? Regis, režisierius Aidas Giniotis pjesę pasirinko ne tiek dėl kokios nors socialinės kritikos ar režisūrinės saviraiškos, o kiek dėl dviejų talentingų Keistuolių teatro viduriniosios kartos aktorių – Aldonos Vilutytės ir Daliaus Skamarako, patikėdamas šiems smagiai sužaisti viduriniosios klasės atstovų meilės peripetijas ir žmogaus amžiaus tarpsnių psichologijos nulemtą vertybių kaitą. Beje, Lietuvos televizijos spektaklyje (vaidino a.a. Viktoras Šinkariukas ir Doloresa Kazragytė), kiek prisimenu, „nervo“ buvo daugiau, vaidinta rimta psichologinė drama.

Spektaklis vyksta Keistuolių teatro antro aukšto mažutėje fojė, žiūrovai vaidinimą mato iš trijų pusių. Tad aktoriams, kuriuos kone ranka gali pasiekti, čia nėra už ko pasislėpti – tik remtis vienam kitu. Jei vaidinimo pradžia atrodo kiek nejauki aktoriams, tai vėliau, užsimezgus kontaktui su publika, jie atsipalaiduoja, ir viskas einasi kaip iš pypkės.

Silvija Peiton (A. Vilutytė) ir Polis Kaningemas (D. Skamarakas) – nedidelės kontoros tarnautojai mašininkai. Darbas jų monotoniškas, be kūrybos. Aktoriai spausdina menamomis mašinėlėmis (iš pradžių galbūt „spausdinti“ reikėtų tiksliau, vėliau užtektų judesio – ženklo, užuominos). Vienišai Silvijai iš karto parūpsta naujasis kolega – Polis, vyras iš stuomens ir iš liemens, kalbantis sodriu balsu, tačiau tarsi stokojantis pasitikėjimo savimi, ryžtingumo. A. Vilutytė subtiliai suvaidina tą moterišką gudrumą – vyriškio šeimyninės padėties žvalgybas. Kai Silvija sužino, kad kolega vedęs, moteris pasiunta, juolab vyriškis, dviejų vaikučių tėvas, iš pradžių nėra linkęs užmegzti romano...

D. Skamarakas akcentuoja savo naivoko veikėjo norą įsitvirtinti, kopti karjeros laiptais, pagerinti finansinius namų reikalus. Į Silviją jis žvelgia kaip į vyresnę pareigų požiūriu kolegę. Pamažu jiedu randa bendrų sąlyčio taškų – „pletkina“ apie darbdavį, nekaltai flirtuoja. Silvija aktyvesnė: jai rūpi padaryti įspūdį Poliui, kuris naiviai svajoja apie savo šeimos „geresnį gyvenimą“. Režisierius panaudoja tokią priemonę: išpažintinius monologus apie intymius troškimus, savo baimes veikėjai sako prigesus šviesai, greitomis, rimtai. O vėliau vėl grąžinama buvusi šviesa, teatrinis žaidimas tęsiamas.

Taip ir pulsuoja mašininkų gyvenimas – tarp, atrodo, tuoj įsiliepsnosiančio tarnybinio romano ir „pasikandžiojimų“, nusivylimų, nuoskaudų... Tiesa, vienu metu juos užplūsta erotinė audra – delikačiai išspręsta intymi scena, bet... išlydžio nebūta. Viskas „po senovei“ – neskubriu vėžlio žingsniu. Tarp rytmetinio pasisveikinimo, kuklios pietų pertraukėlės ir ėjimo namo. Ir taip – metų metus... Tiesa, kartą Polis sumaištauja – eina pas viršininką iškloti susikaupusio pykčio, reikalauti paaukštinimo, ir šis jį atleidžia. Tačiau permąstęs, ką padaręs (iš ko gyvens šeima?), pabrukęs uodegą jis sliūkina atsiprašyti. Nevienareikšmiška scena – idealai ir maištingos jaunystės nuostatos paaukojamos šeimos gerovei. Rinka ir pareiga šeimai „suvalgo“ daugumą maištininkų. Ir juokinga, ir graudu... Silvija, įvykių liudininkė, iš pradžių lyg ir provokuoja vyriškio sukilimą, kursto planus dėl galimo judviejų bendro gyvenimo. Bet, išgyvenusi sudėtingų jausmų gamą, pati ir paragina jį grįžti pas darbdavį ir nuolankiai atsiprašyti... 200 g buteliuką nuo šiolei iš vidinės švarko kišenės Polis trauks vis dažniau...

Bene labiausiai sustojęs gyvenimo laikas ir sunykę žmonių romantiški siekiai atsiskleidžia spektaklio finale. Vieną dieną jau lengvai pakumpę, sulėtėjusių judesių mašininkai laukia darbo laiko pabaigos. Dar penkios minutės – išeiti anksčiau jokiu būdu negalima! Žvilgsniai į laikrodį, vienas į kitą, atsidūsėjimai. Lėtai mašininkai pėdina durų link, pro kurias, nesusilenkęs trilinkas, nepraeisi... Labai tiksli detalė, atspindinti darbdavių ir darbuotojų santykius. (Kvatojau šioje scenoje, prisiminęs savo tarnystes įvairiose seno raugo valstybinėse kultūros įstaigose, kuriose buvo vertinama ne iniciatyva, kūrybinis rezultatas, o vidinė tvarka, drausmė ir paklusnumas. Oi, kaip laukdavome oficialios rutininių darbelių pabaigos!.. Vienos įstaigos vadovas pasakojo, kad jo vadovaujamos moteriškės sovietmečiu palikdavo ant kėdžių „netikrus“ šalikus, ridikiulius, o pačios per pirmo aukšto langą dar nesibaigus darbo laikui sprukdavo namo!..)

Spektaklio dailininkė Ramunė Skrebūnaitė kaip visada lakoniška ir funkcionali: dvi kėdės ir tentas, dengiantis galinę sceną. Tente, kuris išpaišytas tvarkingomis monotoniškomis spausdintomis raidėmis, atsidaro stalčiukai, durelės. Stilinga ir lengva transportuoti. Apgalvotos kostiumų detalės – ypač Silvijos. Detalės, avalynė išryškina moters siekį patikti, jos amžiaus kaitą.

O vis dėlto dviejų žmonių „neįvykusios aistros ir pakirptų sparnų“ istorija, kurią traktuoti galima įvairiai, jaudina. Spektaklio kūrėjai ją perskaitė nesentimentaliai – su lengva šypsena.

 

Skaitytojų vertinimai


52095. M. :-) 2009-03-23 13:52
Labai jaukus, šiltas ir susimąstyti priverčiantis spektaklis. Žavi abiejų aktorių tarpusavio susikalbėjimas, vienas kito jautimas ir nepriekaištinga vaidyba. Tiesiog gera žiūrėti.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 16 iš 16 
5:12:46 Nov 7, 2011   
Mar 2009 Jul 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba