Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-03-06 nr. 3227

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ALGIMANTAS MIKUTA.
Baladė apie baltus nykštukus
16
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
 JOLANTA ZABARSKAITĖ.
Kalbai reikia meilės ir laisvės
13

POKALBIAI 
• Devyni klausimai apie tris eilutes

KNYGOS 
• PRANAS VISVYDAS.
Dinozaurai budi barikadose
• ROMAS SAKADOLSKIS.
Pasisėdėjimas ant istorijos slenksčio
1
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Tarsi barokinis gobelenas...
• Pirmosios prozos knygos konkursas
• Bibliografijos ir knygotyros centras
• Knygų dešimtukai
• MINDAUGAS PELECKIS.
Kitokie
2
• Naujos knygos

KINAS 
• AGNĖ MACAITYTĖ.
Septynios žiaurumo sukūrimo dienos „Klasėje“

TEATRAS 
• INGRIDA RAGELSKIENĖ.
Pabėgimas sugrįžtant
• RIDAS VISKAUSKAS.
Teatre jaunimui – švelni ironija „maištingos jaunystės“ atžvilgiu
1

MUZIKA 
• EUGENIJUS IGNATONIS.
Dang Thai Sonas vėl Vilniuje
1

DAILĖ 
• Tarp vilties ir realybės9

ATMINTIS 
• NIJOLĖ TUMĖNIENĖ.
Tėvynės ilgesio subrandintas dailininkas

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Akiračiai ir akibrokštai
1

POEZIJA 
• ALIS BALBIERIUS.
Iš „Trieilių“
7

PROZA 
• STEPAS EITMINAVIČIUS.
Miniatiūros
1

VERTIMAI 
• Gökçenur Ç..
14

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• ANDRIUS GRIGORJEVAS.
Petras Repšys. Užgavėnės. Psichoanalizės bandymas

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Broliukų žemės muzika: nepažinta Latvija
5

KRONIKA 
• Šv. Jeronimo premijos konkursas
• Amerikiečių poetai prieš karą
• VLADAS BRAZIŪNAS.
Dirbtuvių langai į eilėraščio sodą
• Lincas skaito Vilnių

SKELBIMAI 
• LMKA konferencija
• Pirmosios prozos knygos konkursas

DE PROFUNDIS 
• Elementarusis dvokutis, arba šv. leidykla „Skaityki už mus“...1
• GINTARAS PATACKAS.

DAILĖRAŠTIS 
• Dėmesio LDS nariams
• Vygantas Paukštė: kūrybos laukai ir paraštės3
• VAIDILUTĖ BRAZAUSKAITĖ.
Pasikartojantys motyvai – tikėjimas spalva
• JOLANTA SEREIKAITĖ.
Žirgas dailėje
1
• NIJOLĖ NEVČESAUSKIENĖ.
Šviesos ir tamsos grožio stebėtoja
• GENOVAITĖ GUSTAITĖ.
Salve, Leonavičiau!
• Ieškokite moters!
• Informacija
• Tęsiasi projektas „Literatų gatvė“
• V tarptautinė tekstilės minia­tiū­rų bienalė „Šimtmečiai ir akimirkos“
• Jubiliejai
• Parodos LDS galerijose
• Povilas Baranauskas
(1921 04 10–2009 02 25)
• Vytautas Kaušinis
(1930 02 01–2009 03 02)
1

AKTUALIJOS

Kalbai reikia meilės ir laisvės

JOLANTA ZABARSKAITĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Jolanta Zabarskaitė
Artūro Valiaugos nuotrauka

Ne visi susimąsto, kas yra kalba. Net ir Ludwigą Wittgensteiną skaičiusysis kalbą kartais apibūdina tik kaip taisyklių rinkiniu paremtą bendravimo įrankį, arba, pasak Martino Heideggerio, „pranešimo būdą“1. Justinas Marcinkevičius nenuėjo Jeano Paulio Sartre’o siūlytu keliu – rašyti kuria nors didžiąja pasaulio kalba ir greičiau, lengviau teikti savo patirtį pasauliui, pelnyti jo šlovę. Rodos, ar svarbu, kokiu instrumentu naudosiesi, jei gali tikslą pasiekti. Rodos, pusės pasaulio mokama kalba – patogesnis įnagis. Poetas pareiškė: „Aš renkuosi lietuvių kalbą. Aš jau seniai ją pasirinkau. Nesuprantamas man išėjimas iš tautos likimo.“2

Kad suprastume šiandienos kalbos situaciją, kad regėtume mūsų „bizūnais kapotos kalbos“ (A. Mackus) likimo pers­pektyvą, svarbu suvokti, kokias pažinimo, patirties galimybes, vertybines potencijas turi (aktualioji? / aktyvioji) kalba, kurią Wilhelmas Humboldtas pavadino „likimo dovana“.

Lietuvoje turime aukščiausio lygio kalbos istorijos, dialektologijos specialistų, patyrusių leksikografų, ambicingų terminologų, kalbos technologijų specialistų. O kalbos ir visuomenės (vartotojų, kad ir kas jie būtų) santykių moksliniai tyrimai Lietuvoje dar tik lipa iš vystyklų. Kitaip sakant, sociolingvistika žengia pirmuosius žingsnius (broliukai latviai mus gerokai lenkia). Tai reiškia, kad, be romantinio nacionalizmo (šiuolaikinės istoriografijos terminais kalbant) retorikos bei lietuvių kalbos istorinės raidos mitologijos, nepradėtas rimtai nagrinėti kalbos ir tapatybės santykis, nėra kalbos ir tautos istorijos, kalbos ir žmogaus, kalbos ir kultūros ryšių mokslinio diskurso. Nedaug ką tegalime pasakyti apie lietuvių kalbos patirties įtaką asmenybei, piliečiui, intensyvius vidinės kaitos procesus išgyvenančiai visuomenei.

Vis dar norisi tikėti, kad, net ir XXI amžiaus pradžioje, net tapę praktiški, postmodernūs ir dažniausiai ciniški, paskutinieji Europos pagonys savosios tapatybės projekcijoje – kalboje, istorijoje, literatūroje – tebeieško Tiesos, Grožio ir Gėrio pavidalų. Kalbos vaidmuo šiame kelyje yra tikrai ne paskutinis.

Vytautas Kavolis rašė, kad „tauta nėra nei primityvi gentis, moraliai inertiška ir nematanti pasaulio už savo papročių ir giminysčių tinklo, nei interesų maksimalizacijos siekiantis karjeristų konglomeratas, nei aktorių trupė, apie savo kaukes ir žonglieriavimą (žongliravimą) geidžianti paskleisti kuo palankesnę nuomonę pasaulio auditorijose. Tauta yra istorijoje egzistuojanti veiksmų ir reikšmių bendruomenė, bendrai dalyvaujanti savosios moralinės kultūros vystyme“3. „Reikšmių bendruomenę“ įvardija kalba, kurioje telpa istorinė (laiko), geopolitinė (erdvės), veiklos (kultūros) patirtys.

Įvardijama įvairiais būdais. Vertalai, semantizmai, hibridai, netaisyklinga sintaksė, stiliaus štampai, naujųjų skolinių griūtis ir nesėkmingos savojo lietuviško žodžio paieškos – tai irgi įvardijimo galimybės. Kas galėtų paneigti, kad neteisus buvo Vydūnas, sakydamas, kad „kalba aiškiai parodo, koks yra tautos gyvybės stiprumas“4.

Iš pirmo žvilgsnio paradoksaliai atrodo mūsų kalbos raidos istorijos faktas, kai XIX a. imperinė Rusijos politika, kuri, anot Antano Baranausko, buvo „Maskvos šviesa, kruvina ir juoda“, pasmerkė išnykti lietuvių kalbą, o rezultatas buvo priešingas. Pradėtas kurti bendrinis lietuvių kalbos variantas, suvienodinta ir įtvirtinta originali rašyba. Vienas iš spaudos rusinimo vykdytojų, imperinio Lietuvos švietimo biurokratų Nikolajus Novikovas 1865 m. laiške Michailui Katkovui rašė: „Naujos mokyklos veda paskui save rusišką abėcėlę, o abėcėlė atves paskui save rusų kalbą.“5 O rezultatas buvo priešingas: 1900 m. „Varpo“ redaktorius Vincas Kudirka parašė „Statraštos ramščius“ –­ rašybos taisyklių rinkinį. Jis pasiūlė atsisakyti lenkiškų raidžių, pradėti vartoti „č“ ir „š“. Tais pačiais metais „Tėvynės sargo“ redaktorius Juozas Tumas-Vaižgantas, perskaitęs Petro Kriaušaičio (Jono Jablonskio) „Lietuviškos kalbos gramatiką“, kurios rankraštį turėjo nuvežti į Tilžę spausdinti, rašė: „Aš palioviau galvojęs apie raszybos dalykus, perleidęs gramatiką per savo rankas. Atsakymą tegul ima autorius. (...) Kalbininkai ginczykitės –­ tai nebus proszalį; bet kol ką nuspręsite, raszykite jau teip, kaip p. Kriauszaitis reikalauja.“6 Nors Vaižgantas tuomet dar naujųjų raidžių nevartojo – po maždaug dešimties metų pereinamojo laikotarpio, atsiradusi rusiškos abėcėlės gyvavimo laiku, įtvirtinama originali lietuviška rašyba, dar po kelerių išleidžiama pirmoji norminė lietuvių kalbos gramatika, kurios idėjos subrandintos spaudos draudimo laikotarpiu.

Įdomu ir tai, kad kai kurie imperinės Rusijos švietimo biurokratai ir rusų kalbos įvedimo į visas gyvenimo sritis ideologai Mažojoje Lietuvoje nematė jokio pavojaus ir galimybės pasipriešinti. Kai kurie imperiniai rusintojai „pavyzdžiu laikė Prūsijos politiką, dėl kurios lietuviai asimiliuojasi“7. O tenai (arba iš ten) buvo planuojami, organizuojami ir vykdomi procesai, kuriuos vėliau su pasididžiavimu pavadinome Nacionaliniu atgimimu. Tenai buvo padėti nacionalinės kalbos politikos pamatai, kuriama kalbos raidos strategija, brėžiamos lietuvių kalbotyros mokslo gairės. Bendrinės kalbos formavimo, mokslo kalbos ir terminologijos kūrimo, kalbos išteklių kaupimo iššūkius priėmė tarpukario nepriklausoma valstybė.

Sovietmečiu mūsų kalba buvo nacionalizuota, atimtas jos individualumas. Ji tapo niekieno, arba, dar baisiau, – dvasios ir minties kalinimo įnagiu. Oficialioji kalba duso nuo stereotipų ir konvencijų, nuo baimės. Pavyzdžiui, akademinio „Lietuvių kalbos žodyno“ XII ir XIII tomuose nėra sovietmečiu tarp žmonių paplitusio skrebo ir stribo bent sovietine „liaudies gynėjo“ reikšme. Tai ne žodyną rašiusių žmonių ir ne redaktorių kaltė, tai – iškreipto, kalėjimu tapusio pasaulio ypatybė. Nelaisvame pasaulyje „atsiranda stebėtinai painus konvencijų ir stereotipų universumas; žmogus, nesusipažinęs su tomis konvencijomis ar ne iš karto prisitaikęs, visai automatiškai priskiriamas prie sistemos priešų“8.

Deja, nors sovietmečiu turėjome šiokio tokio tautos gyvavimo regimybę –­ lietuvių kalbą mokyklose, lietuviškų mokslo veikalų, literatūrą ir t. t. – nejutome, kad iš kalbos esame uite ujami. Sausas, banalus ir negyvas oficialusis stilius tapo norma. Pasidarė įprasta, kad ne kiekvieną šiuolaikinį lietuvių rašytoją iš jo kūrinių kalbos buvo galima pažinti. Nevyko amžina, kalbos gyvybę laikanti minties ir kalbos kova. Normaliame pasaulyje kalbėti reiškia peržengti savo vidaus pasaulio ribas, rašyti – nugalėti to pasaulio pasipriešinimą. Kalbėjimas pavirto patirties slėpimu, o rašymas – tikrovės užkalbėjimu.

Įdomu, kad kalbos praradimo tragediją, kaip savęs praradimo siaubą, pajuto mūsų išeivijos poetai. Visai garsiajai „bežemių“ kartai gimtoji kalba tapo vieninteliu jų būties patvirtinimu. Juk kalba teigia ne tik žmogaus priklausomybę tautai, bet ir jo gyvenimo autentiškumą. Per savąją kalbą einama ir į svetimą kultūrą. Tik ar viena kalba galima išgyventi visą kitos kultūros pilnatvę, justi jos esmę? Kodėl Liūnei Sutemai, Algimantui Mackui, Antanui Škėmai reikėjo taip desperatiškai laikytis sprūstančio lietuviško žodžio:


        Mokausi saugoti žodį,
        kad jis neiššoktų
        iš mano pasąmonės krūmų,
        lyg Panas,
        ir neišgąsdintų visų
        (Liūnė Sutema).

Jonas Mekas, paklaustas, kuriai mūzai teikia pirmenybę, atsakė trumpai: „Aš esu lietuvių poetas.“ Jo skausminga „degančių žodžių šaknų“ metafora atsirado iš nevilties, kad žmogaus buvimo garantijos – namų praradimas yra nesulaikomas vyksmas. O namai, svetimumo priešprieša, turi stebuklingą, sodrią ir savą kalbos stichiją ir padeda savaip vadinti pasaulį:


        Prie savo durų daužaus
        prie savo durų
        sunkūs akmenys
        gula širdį
        atmintį
        ir
        skiria mane
        nuo manęs
        ir gula
        vis sunkiau
        ir sunkiau
        ir dega
        žodžių šaknys.

„Tolsta mūsų kalba“, – rašė Algimantas Mackus. Tokia buvo mūsų padėtis. Tik šiandien pradedame suvokti, kaip toli ir kokian šaltin buvom ištremti. Galime pakartoti kadaise aušrininkų rašytus žodžius: „Šiaip – viskas pragaišo, o ir tas mūsų vienintelis turtas – kalba taip pat nyksta“ (J. Basanavičius. „Aušros“ prakalba). O dabar?

Nacionalinio atgimimo (spaudos draudimo, knygnešystės) laikotarpis ir sovietinio patyrimo (Ezopo kalbos, kalbos kaip rezistencijos) laikotarpis yra du periodai, kurių reikšmingos ir kartais paradoksalios patirtys, jei būtų įvertintos mokslininkų bei aktualizuotos kalbos vertės ir reikšmės diskurse, gali turėti lietuvių kalbos raidos ideologijai ir politikai reikšmingų rezultatų.

Nacionalinio atgimimo laikotarpiu išorinis kėsinimasis į kalbą (ir lietuvių tapatybės orientaciją Vakarų kultūros kryptimi) sustiprino procesus, nulėmusius naujo kalbos raidos etapo atsiradimą.

Kokią įtaką darė tariama kalbos laisvė totalitarinio nelaisvumo sąlygomis, atsakyti dar sunkoka: procesai, kurie vyko, yra greta mūsų, mes juose patys dalyvavome. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad rezistencinis nusiteikimas akumuliavo kalbos mokslo dalykus, Ezopo kalba turėjo reikšmingą įtaką literatūrai. O kalbos raida, kalbinė sąmonė? Ar nebuvo tuo laikotarpiu kai kurie kalbos raidos, jos natūralios gyvybės procesai stabdomi, taip pat ir kalbininkų? Išsamių tyrimų nėra, tačiau atrodo, kad tarmės sovietmečiu nyko ypač sparčiai.

Dabar dar tebesame kryžkelėje, dažnai tebegyvename sovietmečiu sukurta kalbos reikšmės ir vertės retorika, tebesiremiame XIX a. nacionalinės kalbos mitologija. Kas šiandien galėtų argumentuotai, be emocijų, atsakyti: ar mūsų kalba išgyvena išorinę naujųjų istorinių sąlygų prievartą, ar atgavo vidinę laisvę?

Kalba patiria savuosius naujosios istorijos iššūkius, ir bendruosius, jaučiamus besikeičiančiame pasaulyje. Davidas Crystalas lengva ranka, bet turbūt sunkia širdimi pametėjo pasauliui skausmingą kalbos mirties diskursą. Lietuvoje apie tai kol kas šnekama emociškai arba populistiškai, rimtos atsakomybės už šio diskurso argumentaciją nesiima nei kalbininkai, nei filosofai ar sociologai. Matyt, dar ne visos ir ne pačios didžiausios lietuvių kalbos grėsmės yra atpažintos ir įvardytos. Apie anglų kalbos grėsmę diskutuojama to gerai nenusimanant, ypač keisti reikalavimai riboti jos mokymą, dozuoti jį, taip esą saugant lietuvių kalbą. Tai labai primena sovietinį „papratimą“ už kitus spręsti, kiek ir kokios informacijos jie gali ir turi gauti. Už primestą „patriotizmo“ takelį visada vaisingesnis sąmoningo pilietiškumo, patriotizmo ir tautiškumo kelias. Žinoma, reikia įvertinti anglų kalbos ekspansijos ribas ir informacijos šia kalba keitimosi greitį ir apimtis.

Įvardijami lietuvių kalbai kylančios globalizacijos, tautos emigracijos, kalbos prestižo nykimo iššūkiai ir grėsmės. Išėjus neeilinę kalbos socialinės raidos mokyklą, privalome (tai mūsų, humanitarų, uždavinys) iššūkius paversti privalumais.

Pozityvia socialine prievarta, naudodamiesi visuotinumo, nacionalinės kalbos ir verslo sėkmės santykio, kalbų ir kultūrų dialogo idėjomis, visuotinius niveliacijos procesus galime ir turime parengti kalbos išlikimo sąjūdžiui. Šiuo metu Europoje labai populiarias kalbų dialogo idėjas galima sąmoningai panaudoti tam, kad užsienyje būtų populiarinama lietuvių kalba ir lituanistika ir kuriamas valstybės įvaizdis (o tai labai aktualu, artėjant Lietuvos pirmininkavimui Europoje). Ši idėja apima ir Lietuvai aktualius vadinamųjų nekomercinių kalbų žodynų rengimo darbus. Yra sukurta lobistinė grupė EFNILEX, kuriai priklauso ir straipsnio autorė. Grupės tikslas pasiekti, kad Europos Komisija įsteigtų specialią programą ir skirtų lėšų dvikalbiams ar keliakalbiams akademiniams žodynams rengti. Įdomu, kad grupės darbe dalyvauja ir Oksfordo žodyno vyriausiasis redaktorius Johnas Simpsonas, kuris mano, kad tikroji anglų kalba taip pat išgyvena grėsmes ir yra saugotina. Kita svarbi problema yra teisinės ES lietuvių kalbos formavimasis, kuris gali pavirsti arba grėsme, arba vaisingu nacionalinės kanceliarinės kalbos ir terminologijos šaltiniu. Čia dar neturime artikuliuotos kalbos politikos, nors jau akivaizdu, kad ne viskas esamojoje šiam reiškiniui tinka. Kalbų ir kultūrų dialogo idėją galima vertingai panaudoti palaikant ir remiant lituanistikos ir baltistikos centrus užsienyje. Emigracijos procesai, kalbos likimas emigrantų lūpose taip pat priklauso nuo Lietuvos kalbos politikos. Nupirkti užsienio lietuvių bendruomenei tautinių drabužių komplektą labiau panašu į „atsipirkimą“ ar jų, kaip lietuvių, tapatybės išlikimo problemos „užkalbėjimą“. Juk valstybei politiniu lygmeniu pasiekus, kad lietuvių kalbos mokymasis uždirbtų emigrantui „taškų“ šalies, kurioje jis gyvena, švietimo sistemoje, kur kas labiau padėtų išlaikyti kalbą ir jos prestižą nei visi dejavimai dėl emigracijos.

Lietuvių kalbos politikos dokumentuose ir viešajame jos vertės ir reikšmės diskurse turėtų atsirasti naujų postulatų. Pilietinė, patriotinė ir kalbinė sąmonė turėtų suvokti, kad lietuvių kalba yra viso pasaulio didžiulis turtas. Taip, beje, ir buvo, kol nebuvo kiek apmalšusi baltistikos idėja. Ją, kartu su kalbų tipologiniams tyrimams labai vertinga lietuvių kalba, neprošal būtų atgaivinti. Politikos dokumentuose ir po humanitarų „mikroskopais“ turėtų atsirasti trys svarbiausi reiškiniai, darantys didžiausią įtaką šių dienų lietuvių kalbai. Tai emigracija, imigracija ir mobilumas. Imigracijos nesustabdysime. Tad kaip mokysime imigrantus, kokio lygio žinių iš jų reikalausime?

Na, o kalbos prestižą reikia kelti moderniomis, šiuolaikinėmis priemonėmis. Lietuvių kalbos institutas tai jau daro. Ateikite į Lituanistikos židinio Kalbos muziejų.
_____________________

1 M. Heideggeris. „Meno kūrinio prigimtis“ // „Grožio kontūrai“. – V.: Mintis, 1980, p. 248.
2 Just. Marcinkevičius. „Dienoraštis be datų“. – V.: Vaga, 1981, p. 113.
3 V. Kavolis. „Sąmoningumo trajektorijos“. – Chicago, 1986, p. 66.
4 Vydūnas. „Tautos gyvata“. – Tilžė, 1920, p. 53.
5 Cituojama pagal D. Staliūno straipsnį „Lietuvių tapatumas, kalba ir rašmenys Rusijos tautinėje politikoje (XIX a. 7-asis dešimtmetis)“. „Raidžių draudimo metai“. –­ V.: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2004, p. 79–109.
6 Cituojama pagal J. Venskienės straipsnį „Dvejopa XIX a. pabaigos lietuviškų laikraščių rašyba“, „Raidžių draudimo metai“. – V.: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2004, p. 207–212.
7 Plačiau žr. D. Staliūno straipsnį „Lietuvių tapatumas, kalba ir rašmenys Rusijos tautinėje politikoje (XIX a. 7-asis dešimtmetis)“, „Raidžių draudimo metai“. – V.: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2004, p. 79–109.
8 T. Venclova, „Kalėjimas kaip komunikacijos reiškinys“. „Metmenys“, Nr. 47, 1984, p. 165–176.

 

Skaitytojų vertinimai


51843. R.S.2009-03-09 16:42
ŠAKĖS mūsų gimtajam žodžiui, jeigu net kalbininkais besivaidinantys ima samprotauti va tokia valdžiakalbe: "Pozityvia socialine prievarta, naudodamiesi visuotinumo, nacionalinės kalbos ir verslo sėkmės santykio, kalbų ir kultūrų dialogo idėjomis, visuotinius niveliacijos procesus galime ir turime parengti kalbos išlikimo sąjūdžiui". Taip parašytas visas Jolantos Zabarskaitės straipsnis "Kalbai reikia meilės ir laisvės". Deja, nei to nei ano čia neįskaitysi, o "Literatūra ir menas", spausdindamas tokius kalbininkų šedevrus, atrodo tarsi šiuolaikinė "Broma, atverta ing viečnastį".

51845. Asiliukas Porfirionas2009-03-09 20:33
Man atrodo, lietuwiu kalba tikrai neprazus nuo to, kad mokslininke kalba moksliniu zargonu. O tekstas wisai idomus, yra apie ka pamastyti.

51848. nieko gero nebus2009-03-10 01:22
Kalbos plėtrai labai svarbu, koks turinys ja perteikiamas. Pažiūrėkit, kokio turinio knygos vyrauja Lietuvoje.

51873. šakės2009-03-10 21:02
Nei J.Jablonskiui, nei K.Būgai, nei J.Balčikoniui, nei Z.Zinkevičiui, nei kitiems žymiems kalbininkams žargono nereikėjo, visi jie rašė ir kalbėjo gražia, paprasta lietuvių kalba.

51880. muzas rubackius :-) 2009-03-12 00:00
Jei per sunku skaityti yra vaikiskos knygutes didelemis raidemis ir be tarptautiniu zodziu. O siek tiek paaugusiems yra zurnalas "panele" arba "tikros istorijos". Ten nebus tokiu sunkiu zodziu kaip socialinis, nacionalinis ir etc.

51887. Panelininkas2009-03-12 17:51
Beliktų ponui Plateliui palinkėti sėkmės pratinant LM skaitytojus prie žargonų (valdininkų, vagių, neva kalbininkų etc.), tik kad tų skaitytojų lieka vis mažiau...

51888. pikų dama ant šluotos2009-03-12 18:46
tai Martinas Heideggeris kalbą apibūdino TIK kaip "pranešimo būdą"??? tas Heideggeris, kuris sakė, kad kalba yra būties namai??? :))))))))

51890. Lavrentij Palyč2009-03-12 19:36
Vot trudiaščiesia žalujutsia - pridetsia delat` orgvyvody, tovarišč redaktor

51897. pilosopas2009-03-13 10:16
Pikų damai - būties namais kalbą pavadino Humboldtas (nors iš H, bet ne tas).

51898. Autorei2009-03-13 11:02
Jums turėtų būti įdomu pasiskaityti kalbinius komentarus prie šiame numeryje esančio turkų autoriaus eilėraščio

51902. ragana Kornelija2009-03-13 20:13
Humboldto nesu taip gerai išstudijavusi, tai negaliu ginčytis - gal jis ir vadino kalbą būties namais. bet kad taip ją pavadino Heideggeris, tai tikrai žinau, ponas pilosope. manau, kad H čia niekuo dėta :)

51909. Mokytoja :-) 2009-03-14 18:24
Svarbu mąstyti apie gimtosios kalbos likimą. Ir nereikia pykti, kad kalbos vartojimo kontekstas keičiasi. Naujoje situacijoje ir veikti kitaip reikia. Manau, kad autorė tai supranta, kad jai tai rūpi.

51917. 2009-03-15 12:42
Jolanta Zaborska

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 16 iš 16 
5:12:45 Nov 7, 2011   
Mar 2009 Jul 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba