Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-03-06 nr. 3227

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ALGIMANTAS MIKUTA.
Baladė apie baltus nykštukus
16
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• JOLANTA ZABARSKAITĖ.
Kalbai reikia meilės ir laisvės
13

POKALBIAI 
• Devyni klausimai apie tris eilutes

KNYGOS 
• PRANAS VISVYDAS.
Dinozaurai budi barikadose
• ROMAS SAKADOLSKIS.
Pasisėdėjimas ant istorijos slenksčio
1
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Tarsi barokinis gobelenas...
• Pirmosios prozos knygos konkursas
• Bibliografijos ir knygotyros centras
• Knygų dešimtukai
• MINDAUGAS PELECKIS.
Kitokie
2
• Naujos knygos

KINAS 
• AGNĖ MACAITYTĖ.
Septynios žiaurumo sukūrimo dienos „Klasėje“

TEATRAS 
• INGRIDA RAGELSKIENĖ.
Pabėgimas sugrįžtant
• RIDAS VISKAUSKAS.
Teatre jaunimui – švelni ironija „maištingos jaunystės“ atžvilgiu
1

MUZIKA 
• EUGENIJUS IGNATONIS.
Dang Thai Sonas vėl Vilniuje
1

DAILĖ 
• Tarp vilties ir realybės9

ATMINTIS 
• NIJOLĖ TUMĖNIENĖ.
Tėvynės ilgesio subrandintas dailininkas

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Akiračiai ir akibrokštai
1

POEZIJA 
• ALIS BALBIERIUS.
Iš „Trieilių“
7

PROZA 
• STEPAS EITMINAVIČIUS.
Miniatiūros
1

VERTIMAI 
• Gökçenur Ç..
14

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• ANDRIUS GRIGORJEVAS.
Petras Repšys. Užgavėnės. Psichoanalizės bandymas

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Broliukų žemės muzika: nepažinta Latvija
5

KRONIKA 
• Šv. Jeronimo premijos konkursas
• Amerikiečių poetai prieš karą
• VLADAS BRAZIŪNAS.
Dirbtuvių langai į eilėraščio sodą
• Lincas skaito Vilnių

SKELBIMAI 
• LMKA konferencija
• Pirmosios prozos knygos konkursas

DE PROFUNDIS 
• Elementarusis dvokutis, arba šv. leidykla „Skaityki už mus“...1
• GINTARAS PATACKAS.

DAILĖRAŠTIS 
• Dėmesio LDS nariams
• Vygantas Paukštė: kūrybos laukai ir paraštės3
• VAIDILUTĖ BRAZAUSKAITĖ.
Pasikartojantys motyvai – tikėjimas spalva
• JOLANTA SEREIKAITĖ.
Žirgas dailėje
1
 NIJOLĖ NEVČESAUSKIENĖ.
Šviesos ir tamsos grožio stebėtoja
• GENOVAITĖ GUSTAITĖ.
Salve, Leonavičiau!
• Ieškokite moters!
• Informacija
• Tęsiasi projektas „Literatų gatvė“
• V tarptautinė tekstilės minia­tiū­rų bienalė „Šimtmečiai ir akimirkos“
• Jubiliejai
• Parodos LDS galerijose
• Povilas Baranauskas
(1921 04 10–2009 02 25)
• Vytautas Kaušinis
(1930 02 01–2009 03 02)
1

DAILĖRAŠTIS

Šviesos ir tamsos grožio stebėtoja

NIJOLĖ NEVČESAUSKIENĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Žydinti slyva. Drobė, aliejus. 2007
Silvija Drebickaitė

Tapytojos Silvijos Drebickaitės ir skulptoriaus Stasio Giedraičio kūrybos paroda, jau gerą pusmetį veikianti Vilniuje, „Karolinos“ viešbutyje, lankoma miesto svečių, kartu reikšminga kaip sėkmingo menininkų ir verslo atstovų bendradarbiavimo pavyzdys.

Menas viešose erdvėse suteikia daugiau galimybių žiūrovams dailės kūrinius vertinti, jais grožėtis. Tačiau ne viešbučio gyventojai tokias parodas pamato rečiau, be to, dažnai jos įvardijamos kaip komercinės. Dėl margos šio viešbučio interjerų stilistikos, jau eksponuojamos įvairių autorių tapybos ir skulptūros darbų ši paroda įgavo margo apdaro įspūdį. Didelių ir skirtingų erdvių ir viešbučio gyvenimo specifika juntama visur ir palieka savo antspaudą: greta dailės kūrinių rengiami pobūviai tarsi prieštarauja išgrynintos, autentiškos dailės nuotaikos kūrimui.

Monumentalistė Silvija Drebickaitė labai ramiai priima tam tikras specifinių erdvių siūlomas potekstes, tiesiog vadovaujasi noru ir galimybe savo kūrybą parodyti platesniam žiūrovų ratui. Tapybos darbai parodoje eksponuojami dinamiškai: skaidomi architektūros formų, išdėstomi per kelis aukštus salių, holų, laiptinių erdvėse, įsiterpia tarp baldų, augalų. Tapybos raišką papildo ryškus sienų spalvinis dekoras ir įvairių formatų plastikos akcentai – Stasio Giedraičio skulptūros.

Vyresnės kartos skulptoriaus S. Giedraičio kūryba išsiskiria ekspresyviu žmogaus figūros judesiu. Ankstyvieji jo darbai asocijuojasi su dinamiškais Umberto Boccioni’o kūriniais. Šioje parodoje skulptūros atrodo labiau gaivališkos, pajungtos medžiagiškajai plastikai. Medžiagos atsitiktinumai užvaldė autorių ir kūrybos procesas tapo nelyg stichiškas, neretai primenantis liaudies meistro improvizacijas. Padėtį daug kur gelbsti S. Drebickaitės mozaikų inkrustacijos skulptūrose.

Tapytojos S. Drebickaitės kūrybiškumas ženklina ir šią personalinę parodą. Molbertinės tapybos darbai – portretai, aktai, peizažai, sakralinės, simbolinės kompozicijos – tarsi kūrybinės energijos sankaupos. Autorės kūrybinį aktyvumą liudija ir dalyvavimas daugelyje bendrų parodų, ji yra surengusi apie dvidešimt personalinių ekspozicijų. S. Drebickaitės freskos, mozaikos, vitražai, sgrafitai – daugelio viešųjų erdvių: poilsio namų, kavinių, knygynų, plastiniai akcentai, tapę dailininkės vizitine kortele visoje Lietuvoje.

iliustracija
Klaipėdos atspindžiai II. Drobė, aliejus. 2004
Silvija Drebickaitė

Dailininkė savo kūrybos impulsų pradžią, prisimindama vaikystę, atranda Šiauliuose ir Kaune, Žaliakalnyje, kur gyveno netoli Ąžuolyno „beprotiškai gražiame kunigų name, atskleidusiame šviesos–tamsos grožį“. Vėliau jos atmintyje įstrigo vasaros, leistos Panevėžio miesto pakraštyje su neaprėpiamais sodais, dygiais agrastais, augusiais visur...

Kelias į dailę natūraliai vedė per Vilniaus dailės mokyklą (anuomet įsikūrusią greta Černiachovskio aikštės), iš kurios liko įsimintinos mokytojų Antano Kmieliausko, Rimanto Dauginčio, Juozapo Miliūno, Dalios Matulaitės pamokos. O studijos 1975–1980 m. Vilniaus dailės akademijoje (tuometiniame Vilniaus dailės institute) sutapo su socializmo klestėjimo laikotarpiu, griežta specializacija, aktyviai veikusia komjaunimo, meno ideologizavimo mašinerija. Įstojusi į Monumentaliosios tapybos katedrą, S. Drebickaitė gilinosi į freskos, mozaikos paslaptis. Čia reikšmingos buvo Sofijos Veiverytės, Leopoldo Surgailio pamokos. Bet labiausiai įstrigo Kazio Morkūno piešimo pamokos, jo įdiegta piešinio konstrukcijos samprata, išlikusi svarbi ir juntama iki šiol.

Ieškodami S. Drebickaitės darbų savitumo, pirmiausia atrasime piešinį ir šviesą. Dar vienas jos kūrinių ypatumas – gilinimasis į natūrą, formų, erdvės išraiškos ieškojimas. Jautrumas aplinkai, gamtai ypač atsiskleidžia natiurmortuose ir peizažuose, čia svarbūs monumentalistikoje įgyti puikūs piešimo, spalvos, dekoratyvumo pagrindai ir natūros pagava. Dailininkės kompozicijose – subtilus sidabriškas koloritas, elegantiškai grakštus piešinys, kartais puošnios, kartais minimalistinės faktūros. Šio žanro nepralenkiama klasikė buvo Marija Cvirkienė. Vėliau, 9-ajame dešimtmetyje, dailės salonus užplūdo komerciški gėlių puokščių, vazelių ir vaisių natiurmortų paveikslėliai. Todėl S. Drebickaitės, tuomet jaunos dailininkės, atėjimas buvo tarsi įsiveržimas su monumentalia, apibendrinta ir kamerine tapyba, netikėtas, sužadinęs nemažą mėgdžiotojų bangą.

iliustracija
Silvijos Drebickaitės ir Stanislovo Giedraičio parodoje

Silvijos peizažai ypatingi. Juose nėra smulkmeniškumo. Tačiau augalus atpažįstame. Jos mėgstamos ir egzotinių augalų, ir paprasčiausių lauko gėlių kompozicijos perteikia ypatingą būseną. Linijinis apibendrinimas įgauna savitą spalvinę šviesos išraišką. Dažnai darbai stilizuojami iki abstrakcijų, bet ir čia nedingsta autorės emocionalumas. Maža to, abstrahuoti kūriniai atskleidžia ryšį su monumentaliąja tapyba. Jie žavi spalvinių dėmių drąsa, žaismingumu. Šių darbų negalima įtarti ir pataikavimu žiūrovui. Dailininkės reikalavimai žiūrovui gana aukšti: jis turėtų perprasti kompoziciją, įvertinti spalvinį sprendimą, piešinį, faktūrų panaudojimą, interpretuoti vaizdą.

Monotoniški, neišvaizdūs, sentimentaliai banalūs vandens lelijų, irisų, chrizantemų žiedai S. Drebickaitės kūryboje tampa jausmingomis kompozicijomis. Kartais autorė eksperimentuoja ir bando perteikti praeities epochų idėjas. Realistines tapybos tradicijas atspindintys darbai kartais biurgeriškai sodrūs, sunkūs, o olandų buitinio žanro tapybos skaidrumas perteikiamas tiesiog meistriškai – juvelyriškas, skaidrus dažo potėpis, lesiruotės su linijų fejerverkais, apipinančiais spalvines plokštumas, kurios kiek primena ir sienų tapybą. Silvija nelinkusi slėpti ir gamtoje aptikto grožio. Ieškodama įvairovės, dažnai natiurmortus paverčia peizažo dalimi arba atvirkščiai. Čia išnaudojama erdvė, spalviniai akcentai. Dažnai jos paveikslų augalai dvelkia nostalgija, liūdesiu. Jie vaizduojami tarytum herbariumuose – sustingę arba sušaldyti žiemos speigo. Tokią nuotaiką atspindi lengva spalvų migla, užklojanti paviršius lyg akvarelė.

Vis dėlto dažnai tapytoja savęs neriboja ir nedidelio formato drobėje nori pasakyti daugiau, tačiau tokiems monumentaliems užmojams neprošal būtų rinktis didesnius formatus. Reprezentacinės gaidelės dvelkia iš kai kurių portretų, o įdomių plastinių idėjų pradžia gali tapti sakraliniai kūriniai. Pateikusi savo talento, meistrystės užuominas, S. Drebickaitė dar neatskleidė visų savo kūrybos paslapčių.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 16 iš 16 
5:12:42 Nov 7, 2011   
Mar 2009 Jul 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba