Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-03-06 nr. 3227

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ALGIMANTAS MIKUTA.
Baladė apie baltus nykštukus
16
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• JOLANTA ZABARSKAITĖ.
Kalbai reikia meilės ir laisvės
13

POKALBIAI 
• Devyni klausimai apie tris eilutes

KNYGOS 
• PRANAS VISVYDAS.
Dinozaurai budi barikadose
• ROMAS SAKADOLSKIS.
Pasisėdėjimas ant istorijos slenksčio
1
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Tarsi barokinis gobelenas...
• Pirmosios prozos knygos konkursas
• Bibliografijos ir knygotyros centras
• Knygų dešimtukai
• MINDAUGAS PELECKIS.
Kitokie
2
• Naujos knygos

KINAS 
• AGNĖ MACAITYTĖ.
Septynios žiaurumo sukūrimo dienos „Klasėje“

TEATRAS 
• INGRIDA RAGELSKIENĖ.
Pabėgimas sugrįžtant
• RIDAS VISKAUSKAS.
Teatre jaunimui – švelni ironija „maištingos jaunystės“ atžvilgiu
1

MUZIKA 
• EUGENIJUS IGNATONIS.
Dang Thai Sonas vėl Vilniuje
1

DAILĖ 
• Tarp vilties ir realybės9

ATMINTIS 
 NIJOLĖ TUMĖNIENĖ.
Tėvynės ilgesio subrandintas dailininkas

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Akiračiai ir akibrokštai
1

POEZIJA 
• ALIS BALBIERIUS.
Iš „Trieilių“
7

PROZA 
• STEPAS EITMINAVIČIUS.
Miniatiūros
1

VERTIMAI 
• Gökçenur Ç..
14

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• ANDRIUS GRIGORJEVAS.
Petras Repšys. Užgavėnės. Psichoanalizės bandymas

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Broliukų žemės muzika: nepažinta Latvija
5

KRONIKA 
• Šv. Jeronimo premijos konkursas
• Amerikiečių poetai prieš karą
• VLADAS BRAZIŪNAS.
Dirbtuvių langai į eilėraščio sodą
• Lincas skaito Vilnių

SKELBIMAI 
• LMKA konferencija
• Pirmosios prozos knygos konkursas

DE PROFUNDIS 
• Elementarusis dvokutis, arba šv. leidykla „Skaityki už mus“...1
• GINTARAS PATACKAS.

DAILĖRAŠTIS 
• Dėmesio LDS nariams
• Vygantas Paukštė: kūrybos laukai ir paraštės3
• VAIDILUTĖ BRAZAUSKAITĖ.
Pasikartojantys motyvai – tikėjimas spalva
• JOLANTA SEREIKAITĖ.
Žirgas dailėje
1
• NIJOLĖ NEVČESAUSKIENĖ.
Šviesos ir tamsos grožio stebėtoja
• GENOVAITĖ GUSTAITĖ.
Salve, Leonavičiau!
• Ieškokite moters!
• Informacija
• Tęsiasi projektas „Literatų gatvė“
• V tarptautinė tekstilės minia­tiū­rų bienalė „Šimtmečiai ir akimirkos“
• Jubiliejai
• Parodos LDS galerijose
• Povilas Baranauskas
(1921 04 10–2009 02 25)
• Vytautas Kaušinis
(1930 02 01–2009 03 02)
1

ATMINTIS

Tėvynės ilgesio subrandintas dailininkas

NIJOLĖ TUMĖNIENĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Vytautas Ignas. „Gyvybės medis“, 1981
Antano Lukšėno nuotrauka

Vasario 18 d. staiga užgeso iškilaus lietuvių dailininko Vytauto Igno gyvybė. Garsus dailininkas, Lietuvos dailininkų sąjungos garbės narys Vytautas Ignas, grįžęs į Tėvynę su žmona Birute, pragyveno čia trejus metus ir paliko Lietuvai 413 geriausių savo tapybos ir grafikos kūrinių, kuriuos padovanojo Vilniaus, Kauno, Plungės ir Šiaulių muziejams: Lietuvos dailės muziejui, Nacionaliniam M. K. Čiurlionio dailės muziejui, Žemaičių dailės muziejui, Žemaičių „Alkos“ muziejui, Kauno arkivyskupijai ir Telšių kunigų seminarijai. Pirmąją savo geriausių kūrinių kolekciją (30) jis padovanojo 1971 m. po parodos Vilniuje, Lietuvos dailės muziejuje. Dalis jo kūrybos liko ten, kur jis gyveno nublokštas gyvenimo negandų, daugiausia JAV: Pasaulio lietuvių muziejuje Lemonte, „Alkos“ archyve Putname ir pas privačius asmenis JAV ir Kanadoje.

Vytautas Ignas buvo menininkas iš pašaukimo, mylėjo Tėvynę ir net gyvendamas svetur kaip reta giliai jautė jos dvasią. Nei Amerikos aplinka, nei laikas nepajėgė pakeisti jo vertybių hierarchijos, nenutolino nuo jaunystės prisiminimų. Tėvynės ilgesys dar labiau sustiprino jo tautinę pasaulėjautą. Ne paskutinį vaidmenį vaidino ir tvirtas žemaitiškas būdas.

Dailininkas, gražiausius gyvenimo metus praleidęs išeivijoje (JAV, Konektikuto valst.), sukūrė apie 150 lino ir medžio raižinių, 200 tapybos ir 100 mišrios technikos paveikslų, 300 piešinių, medinių mozaikų, vitražų projektų.

Vytautas Ignas (iki 1958 m. Ignatavičius) gimė 1924 m. gegužės 16 d. Zacižos kaime, Raseinių apskrityje, Lietuvos Nepriklausomybės kovų dalyvio, kapitono, Vyčio kryžiaus ordino kavalieriaus šeimoje. Karo metais studijavo dailę Vilniaus dailės akademijoje, kur tapybą dėstė Justinas Vienožinskis, lankė A. Valeškos meno studiją, vėliau mokėsi Vokietijoje, Freiburgo meno mokykloje, parėmė žinias iš Telesforo Valiaus, Viktoro Vizgirdos, Vytauto K. Jonyno ir kitų. 1950 m. atvykęs į JAV, gyveno Čikagoje, Klivlande (nuo 1952), Niujorke (1962–1972), Paskui įsikūrė sodyboje, lietuviškai pavadintoje Giraite. Niujorke dirbo A. Elskaus, A. Valeškos ir kitų vitražo dirbtuvėse. Surengė per 30 personalinių pa­rodų Bostone, Čikagoje, Filadelfijoje, Klivlande, Hartforde, Lietuvoje. Šiuo metu veikia didžiulė Vytauto Igno tapybos paroda Raseinių krašto istorijos muziejuje (apie 100 paveikslų) iš Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus ir privačių kolekcijų. Tiek išeivijoje, tiek Lietuvoje dalyvavo per 40 grupinių parodų, tarp jų – visose Žemaičių dailės parodose Vilniuje, Klaipėdoje, Plungėje ir Telšiuose. Buvo apdovanotas JAV lietuvių bendruomenės Kultūros tarybos dailės premija (1982).

Vytautas Ignas paliko mus būdamas vienas iškiliausių XX a. antrosios pusės lietuvių dailininkų, ieškojęs mene pastovių vertybių: naudojo liaudies kūryboje šimtmečiais gludintas poetines metaforas, archetipinius tautosakos motyvus, ilgėjosi pirmapradžio gamtos būvio bei amžinos jos gaivališkos prigimties. Jis žavėjosi viskuo, kas lietuviška, o ypač žemaičių tautodaile –­ grafika, skulptūra, mažąja architektūra, tekstile, metalo dirbiniais. Atgaivindamas liaudies meno tradicijas profesionalioje dailėje, Ignas perėmė iš jų ne vaizdų dramatiškumą, paženklintą tam tikrų epochų tragedijų, o jo amžiną skaidrų poetinį polėkį, jausenos subtilumą, mąstymo rimtį. Tapybos paveiksluose, grafikos raižiniuose dailininkas mėgdavo sudaryti kompozicijas iš panašių elementų, naudodamas tuos pačius motyvus, tačiau vaizdai skirtingi, pirmiausia dėl kitaip suprastų tapybos ir grafikos raiškos galimybių. Geriausias pavyzdys – „Gyvybės medis“. Tapybos paveiksle (1968) viešpataujantis turtingas koloritas, primenantis žemaičių audinių sodrius spalvų derinius, ir spontaniška, ekspresyvi tapysena sukelia amžino gyvybės klestėjimo, triumfo įspūdį, simbolizuoja žemės ir dangaus jungtį, o grafikos estampe tuo pačiu pavadinimu (1981) kieti linijų ritmai tarsi perauga į sudėtingą ornamentinį raštą, pripildytą mitologinių simbolių, ir įprasmina jį kaip pažinimo medį, žinių saugotoją.

iliustracija
Vytautas Ignas, 1971 m.
Vytauto Maželio nuotrauka

Ignas priklausė dailininkams, kurių meno objektas – ne tikrovė, o kultūros atmintis – archetipiniai tautosakos ir tautodailės motyvai. Vytautas Ignas sugebėjo liaudies kūrybos tradicijas įpinti į modernius pasaulio ritmus. Ekspresija alsuojančiuose primityvios stilistikos kūriniuose nenutyla tolimas lietuvių dainų aidas, neblėsta simbolinė pasakų poetika, kurioje gyvybės medžio įvaizdis, saulės, mėnulio, žalčio, jaučio, ugnies ir vaidilučių simboliai susipina su krikščioniškosios kultūros ženklais –­­ angeliukais, šventaisiais ir rūpintojėliais, Lietuvos istorijos bei etnografijos palikimu, šiuolaikinės buities ir žydinčios gamtos vaizdais. Tai akivaizdu dailininko estampų cikle, skirtame Lietuvai bei atskiriems jos regionams. Igno grafika –­ sidabriško švytėjimo, preciziškai išraižyta, sudėtingo ritmo –­­ artimesnė dekoratyviniams menams.

Tapyboje jis nuoširdesnis, jausmingesnis ir originalesnis, džiugina vidine laisve, idėjomis ir nevaržomais sprendimais. Impulsyvi daugiasluoksnio kolorito ir virpančių potėpių kalba nuolat primena, kad dailininką išaugino ekspresionizmo amžius, perėmęs impresionizmo patirtį. Drobėse atsiskleidė romantiška ir lyriška dailininko siela. Jose viskas žydi, klesti, pasaulis pripildytas gėlių, paukščių, skrajojančių angelų, o svarbiausia – meilės ir minties polėkio, nesvarbu, ar tai būtų šeimos, ar vienišo klouno gyvenimas, ar vaikiškas sapnas, ar romantiška skraiste apgaubtos piemenėlio dienos. Skaidrios nuotaikos Igno menas, jo pomėgis žaisti, improvizuoti, juokauti ir valiūkiškai išdykauti, o ne tik gedėti ar liūdėti, išreiškiant lietuviui būdingą savigraužą, praplečia mums įprastą tradicijų sampratą, pakoreguoja Lietuvoje įsitvirtinusias ribotas išvadas apie dramatišką lietuvių tautodailės charakterį.

Nors ilgai gyvenęs išeivijoje, Vytautas Ignas buvo jautrus viskam, kas lietuviška, baltiška, kas mūsų kultūrą išskiria iš kitų. Jis liko vienas lietuviškiausių mūsų tapytojų, sugebėjęs sujungti senąją baltiškąją pasaulėjautą su XX a. profesionaliojo meno siekiais. Dailininko kūryba praturtina mūsų kultūrą naujomis spalvomis bei originaliai suvoktomis liaudies meno tradicijomis, įgijusiomis modernią raiškos formą. Jo kūrybinis palikimas, kuriame skleidžiasi prarastos Tėvynės vaizdiniai, šimtmečiais susiklosčiusios lietuvių pasaulėjautos ir pasaulėžiūros savybės, lyrinio jausmo gilumas, įsilieja į mūsų kultūros istoriją šalia tokių ištikimų Lietuvos dvasiai rašytojų kaip neseniai anapilin išėjęs Kazys Bradūnas... 

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 15 iš 15 
5:12:40 Nov 7, 2011   
Mar 2009 Jul 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba