Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-03-06 nr. 3227

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ALGIMANTAS MIKUTA.
Baladė apie baltus nykštukus
16
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• JOLANTA ZABARSKAITĖ.
Kalbai reikia meilės ir laisvės
13

POKALBIAI 
• Devyni klausimai apie tris eilutes

KNYGOS 
• PRANAS VISVYDAS.
Dinozaurai budi barikadose
• ROMAS SAKADOLSKIS.
Pasisėdėjimas ant istorijos slenksčio
1
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Tarsi barokinis gobelenas...
• Pirmosios prozos knygos konkursas
• Bibliografijos ir knygotyros centras
• Knygų dešimtukai
• MINDAUGAS PELECKIS.
Kitokie
2
• Naujos knygos

KINAS 
• AGNĖ MACAITYTĖ.
Septynios žiaurumo sukūrimo dienos „Klasėje“

TEATRAS 
• INGRIDA RAGELSKIENĖ.
Pabėgimas sugrįžtant
• RIDAS VISKAUSKAS.
Teatre jaunimui – švelni ironija „maištingos jaunystės“ atžvilgiu
1

MUZIKA 
• EUGENIJUS IGNATONIS.
Dang Thai Sonas vėl Vilniuje
1

DAILĖ 
• Tarp vilties ir realybės9

ATMINTIS 
• NIJOLĖ TUMĖNIENĖ.
Tėvynės ilgesio subrandintas dailininkas

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Akiračiai ir akibrokštai
1

POEZIJA 
• ALIS BALBIERIUS.
Iš „Trieilių“
7

PROZA 
• STEPAS EITMINAVIČIUS.
Miniatiūros
1

VERTIMAI 
• Gökçenur Ç..
14

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
 ANDRIUS GRIGORJEVAS.
Petras Repšys. Užgavėnės. Psichoanalizės bandymas

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Broliukų žemės muzika: nepažinta Latvija
5

KRONIKA 
• Šv. Jeronimo premijos konkursas
• Amerikiečių poetai prieš karą
• VLADAS BRAZIŪNAS.
Dirbtuvių langai į eilėraščio sodą
• Lincas skaito Vilnių

SKELBIMAI 
• LMKA konferencija
• Pirmosios prozos knygos konkursas

DE PROFUNDIS 
• Elementarusis dvokutis, arba šv. leidykla „Skaityki už mus“...1
• GINTARAS PATACKAS.

DAILĖRAŠTIS 
• Dėmesio LDS nariams
• Vygantas Paukštė: kūrybos laukai ir paraštės3
• VAIDILUTĖ BRAZAUSKAITĖ.
Pasikartojantys motyvai – tikėjimas spalva
• JOLANTA SEREIKAITĖ.
Žirgas dailėje
1
• NIJOLĖ NEVČESAUSKIENĖ.
Šviesos ir tamsos grožio stebėtoja
• GENOVAITĖ GUSTAITĖ.
Salve, Leonavičiau!
• Ieškokite moters!
• Informacija
• Tęsiasi projektas „Literatų gatvė“
• V tarptautinė tekstilės minia­tiū­rų bienalė „Šimtmečiai ir akimirkos“
• Jubiliejai
• Parodos LDS galerijose
• Povilas Baranauskas
(1921 04 10–2009 02 25)
• Vytautas Kaušinis
(1930 02 01–2009 03 02)
1

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS

Petras Repšys. Užgavėnės. Psichoanalizės bandymas

ANDRIUS GRIGORJEVAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
„Slėpynės“. Iš ciklo „Užgavėnės“. Sausa adata, 1992
Petras Repšys

Įprastai psichoanalizės seansas prasideda kaip pranešimo skaitymas, kuriame dalyvauja trys elementai: pacientas, jo pranešimas, nukreiptas į psichoanalitiką, ir pats psichoanalitikas. Pacientas savo diskursą formuoja įtraukdamas ir psichoanalitiką, nukreipdamas į jį savo pranešimą ir netgi primesdamas jam išankstinį vaidmenį. Psichoanalizė pasižymi tuo, kad pacientas su gydytoju gali lengvai susikeisti vietomis. Paciento diskurso analizė tampa tik dar vienu diskursyviniu sluoksniu, kuris pats savaime atskleidžia intencinį interpretuotojo pasinėrimą į paciento diskursą ir virsta dar vienu teisėtu psichoanalizės objektu.

Shosana Felman, kalbėdama apie psichoanalitinę literatūros kritiką, daro išvadą, kad žmogus, kuris vadovaujasi jos metodais, negali pasirinkti vaidmenų: paciento ar gydytojo.1 Tekstas ir psichoanalizė dalyvauja dinamiškoje mainų grandinėje, kur reikšmės gimsta tarp šių elementų, o ne juose. Pats Sigmundas Freudas yra pripažinęs, kad jo disciplina yra visų pirma savęs klausinėjimas ir egzaminavimas, pagrįstas terapiniais metodais.

Toks požiūris į psichoanalitinį metodą leidžia pažvelgti į meninį tekstą ne kaip į struktūrą, kuri atspindi kūrėjo pasąmonės procesus ar liudija apie jo neurozes ir patologijas, bet kaip į tinklą, transformuojantį interpretatoriaus žvilgsnį ir gręžiantį jį tiek atgal į save, tiek į bendresnius, universalius žmogaus sąmonės ir pasąmonės dialektikos pasireiškimo plotus. Panašios nuostatos laikosi ir Gabrielis Josipovici studijoje „Pasaulis ir knyga“, kurioje rašymo procesą vaizduoja kaip rašytojo, atsakingai sekančio savo demoną ir besileidžiančio kartu su juo į tamsias gelmes, kelionę.2

Tokiam interpretaciniam bandymui tinkamas atrodo menininko Petro Repšio šešių piešinių ciklas „Užgavėnės“.

Kiekviename piešinyje vaizduojamos dvi besiliečiančios figūros. Kiekviena iš figūrų turi žmogišką pavidalą, o jų veidus slepia kaukės. Kad tai –­ tik kaukės, galima spręsti dėl styrančių galvos plaukų kuokštų. Kita vertus, pro kaukių angas nesimato jokių žmogiškų bruožų, žioji tik tamsios ertmės, kuriančios įspūdį, kad už kaukės nieko nėra.

Piešinyje „Grumtynės“ pavaizduotos dvi susikibusios figūros, dėvinčios raguotas ir barzdotas kaukes. Atrodo, tarsi šie keisti velniški veikėjai bando nutraukti vienas kitam kaukes. Bauginantį kaukių efektą susilpnina kumštinės pirštinės, kurias mūvi abu veikėjai.

Darbe „Nešamas“ vaizduojamas veikėjas, ant pečių užsisodinęs į vaiką panašią figūrą ir dėvintis grėsmingai išsiviepusią kaukę. Ant pečių sėdinti figūra su vypsančio barzdoto senio kauke laikosi įsikibusi nešiko galvos. Abi figūros taip pat mūvi kumštines pirštines ir vilki žieminius drabužius.

Piešinyje, pavadintame „Slėpynės“, kaukolės pavidalo kaukę dėvinti figūra rankomis dengia akis mažai figūrai, kuri tuo pat metu viena ranka liečia pirmąją figūrą, tarsi pačiupinėjusi galėtų atspėti, kas tai per veikėjas. Kaukolėto veikėjo apdaras jau kitoks – primenantis beveik žemę siekiančią sutaną, ant kurios krūtinės aukštyje pavaizduoti šonkauliai.

„Šokis“ – du šokiui susikabinę veikėjai. Kairėje pusėje esanti figūra dėvi apvalią kaukę ilga smailia nosimi, o esanti dešinėje – išsiviepusią kaukolę, kurioje žioji tamsios akių ir nosies ertmės. Šių dviejų veikėjų kaukės antipodiškos. Kairiojo kaukė tamsi, apvali ir piktdžiugiškai išsišiepusi, dešiniojo – tarsi liūdna ir nusukta į šoną. Skiriasi ir galvos apdangalai, drabužiai bei apavas. Kairiajai figūrai ant galvos pūpso puošni skrybėlė su ragais, dešinioji figūra užsidėjusi karūną. Kairėje esanti figūra apsiavusi sunkiais batais ir apsigobusi kailiniais, o dešinioji figūra avi lengvesnius batus ir dėvi laisvą tuniką.

„Maitinanti“ – archetipinis vaiko, sėdinčio motinai ant kelių, įvaizdis. Kaukolėta figūra girdo ant kelių sėdinčią mažesnę figūrą su barzdoto senio kauke. Šiek tiek į šoną nuleista ir į šoną pasukta didesniosios figūros kaukė kelia motiniško rūpesčio įspūdį.

Tarsi fotografui pozuoti sustojusios dvi figūros ciklo paveiksle „Dviese“. Dešinėje pusėje esanti didesnė figūra apsikabinusi mažesnę, abi jos atsisukusios tiesiai į tariamą žiūrovą.

Prieš pradedant nuodugniau analizuoti šiuos piešinius, verta atkreipti dėmesį į paties autoriaus pateiktus komentarus:

Nuo seno kurstė vaizduotę ši žiemos palydų ir pavasario sutiktuvių šventė. Įdomu, kad visi Užgavėnių veikėjai – vyrai svetimšaliai: vengrai, čigonai, žydai. Esama ir gyvulių – arklių, ožių. Pasitaiko gervių. Tai susiję su žemdirbystės apeigomis. Moterys tik dvi – Mirtis ir Morė. Mirtis yra mirtis, o Morės nužudymas ir išmėtymas gabalais po laukus, kad kitais metais ji vėl atgimtų, – tai gamtos vaisingumo žadinimas. Užgavėnių personažus tarsi atleidau iš pareigų ir tuos keistus padarus priverčiau gyventi žmonių gyvenimą.

Šiuos keistus kaukėtus personažus, kuriuos autorius privertė gyventi žmonių gyvenimą, galima sugrupuoti į kelias kategorijas:


    Pagal ūgį – vaikas ir suaugęs žmogus
    Pagal kaukes – seniai ir mirties figūra (kaukolė)

Prielaidą, kad figūra, dėvinti kaukolės kaukę ir rūbą su pavaizduotais griaučiais, gali būti moteris, darau remdamasis P. Repšio komentaru. Barzdotos kaukės simbolizuoja vyriškus veikėjus. Taip atsiranda trys pagrindiniai personažų tipai: vaikas, vyras ir moteris. Štai taip šie veikėjai išsidėsto šešiuose ciklo piešiniuose:


    Vyras ir vyras (du vyrai grumiasi)
    Vyras ir vaikas (vyras neša vaiką ant pečių)
    Moteris ir vaikas (moteris žaidžia su vaiku)
    Moteris ir vyras (vyras ir moteris šoka)3
    Moteris ir vaikas (moteris girdo vaiką)
    Vyras ir vaikas (vyras apsikabinęs vaiką per pečius, figūros pozuoja)

Šios vyro, moters ir vaiko figūros psichoanalizės teorijose užima svarbiausią vietą. S. Freudo teorija pagrįsta Edipo mito interpretacija, kurioje nagrinėjami jų tarpusavio santykiai. Erichas Frommas4 pateikia dar ir tokį šio mito aiškinimą: „...šis mitas simbolizuoja ne kraujomaišišką motinos ir sūnaus meilę, o sūnaus maištą prieš tėvo valdžią patriarchalinėje šeimoje; kad Edipo ir Jokastės santuoka yra tik antraeilis veiksnys, tik vienas iš sūnaus pergalės simbolių, sūnaus, kuris užima tėvo vietą, o kartu ir gauna visas privilegijas“.5

Pasitelkdamas Johanno Bachofeno idėjas, E. Frommas daro išvadas, kad moterys matriarchato santvarkoje atstovauja gyvybei, ir visi šios santvarkos nariai yra lygūs, nes pagimdyti moters. Patriarchato santvarkoje dominuoja ne lygybė ir ryšys su gimdytoja, bet valdžios struktūra.6

Moteris pasirinktame analizės objekte įkūnyta panaudojant mirties figūrą. Tai tarsi E. Frommo apibrėžtos moters figūros priešybė – tiesioginė inversija. Vis dėlto mirtis nėra gyvenimo antitezė, o tiesiog paskutinis taškas. Pats gyvenimas –­ nenutrūkstamas judėjimas šio taško link. Nors ir banalokas, šis interpretacinis žingsnis padeda paaiškinti, kodėl beveik visos kaukės vaizduoja pasenusius, barzdotus veidus. Lygybė prieš motiną, kuri yra visų žmonių gimdytoja, šiame piešinių cikle transformuojama į lygybę prieš mirtį.

Vyro ir vaiko santykiai pagrįsti ne giminystės, o valdžios struktūra. Peržvelgus visus šešis ciklo piešinius, galima įvesti tokius ankstesnių įvardijimų patikslinimus:


    Vyras ir vyras (du vyrai grumiasi) –­ kova dėl valdžios.

    Vyras ir vaikas (vyras neša vaiką ant pečių) – pramoga ar žaidimas, implikuojantis hierarchinį ryšį, laikiną jo apvertimą, būtent – galios demonstravimą.

    Moteris ir vaikas (moteris žaidžia su vaiku) – uždengtos vaiko akys tarsi neleidžia atspėti tikrosios figūros prigimties, vaikas dar nesuvokia laikiškumo.

    Moteris ir vyras (vyras ir moteris šoka) –­ dviejų prieštaringų jėgų dialektika.

    Moteris ir vaikas (moteris girdo vaiką) –­ veiksmas, tiesiogiai iliustruojantis globą.

    Vyras ir vaikas (vyras apsikabinęs vaiką per pečius, figūros pozuoja) – apsikabinimo per petį veiksmas yra vyriškosios struktūros elementas, simbolizuojantis protekciją.

Dviejuose paveiksluose „Nešamas“ ir „Slėpynės“ vaizduojami žaidimo-pramogos naratyvo epizodai. Vyro ir vaiko santykyje atsispindi valdžios struktūra, o motinos ir vaiko vaizdavimo struktūra „Slėpynėse“ painesnė. Vaikas tarsi dar nepažįsta tikrojo bandomos atpažinti figūros veido, nors pats jau yra pažymėtas senio kauke.

Pirmajame aptartame ciklo paveiksle „Grumtynės“ susiremia dvi vyrų figūros. Jos dėvi skirtingas kaukes, bet abi barzdotos, taigi nekyla abejonių dėl jų įvardijimo. Visame „Užgavėnių“ cikle nėra pavaizduota dviejų moters-mirties figūrų. Moteris-mirtis yra kaip vienas elementas, o tikrinis vardas Mirtis nurodo mistinį, dievišką pradą. Tai simbolizuoja mitinę-generalizuojančią sąmonę ir aktualizuoja Edipo mito struktūras, kuriomis aprašomas matriarchato ir patriarchato konfliktas. Šią konfliktinę situaciją reprezentuoja ir piešinys „Šokis“, kuriame yra ir vyro, ir moters figūros. Šiame piešinyje kairioji figūra yra išsišiepusi, o moters-mirties figūros grimasa – liūdna. Kepurė ir karūna nurodo šventiškumą ar netgi valdžios instituciją, šokis – ritualą. Vyro figūra, nors ir simetriška moters figūrai, atrodo dominuojanti. Vis dėlto dviejų figūrų artumas – sąlyginis. Jos susiliečia galvomis, bet kūnai yra nutolę vienas nuo kito ir suformuoja arkos įvaizdį. Vaizduojama šokio poza, kur vyro ranka yra vedančioji. Matant visus šiuos elementus bendrojoje ciklo struktūroje, atrodo, kad čia susiduriama su pavergimu ir dominavimu. Ši pavergimo akimirka leidžia vyrui dėvėti kitą, nepažymėtą laiko, kaukę.

Atsižvelgus į laikiškumo sąvoką ir jos atspindžius ciklo piešiniuose, gali pavykti paaiškinti kaukių paslaptingumą. Užgavėnės – pagoniška šventė, vėliau perėmusi krikščioniškas tradicijas, todėl sunkiai rekonstruojama. Vis dėlto Užgavėnės pasižymi savo ritualais. O ritualas – tai grįžimas prie pradžios, mitologinio laiko, pakartotinis cikliškos būties steigimas. Kaukės, kaip simboliai, tampa veiksnios tik dėl ritualo. Atliekant ritualą kaukės tampa tuo, ką vaizduoja. Čia jų funkcijos gali būti įvairios: slėpti tikrąjį veidą, priimti viešąjį veidą, gąsdinti ar bauginti. Rituališkumas piešinių cikle dvejopas: viena vertus, tai Užgavėnių šventė su savo kaukėmis ir ritualais, kita vertus, visi vaizduojami naratyvai yra kasdienybės akimirkos, kasdieniai ritualai, būdingi daugumai žmonių ir nevaizduojantys jokių Užgavėnių šventiškumo apraiškų.

Galima teigti, kad analizės pradžioje pateikta prielaida, jog tekstas gali būti analizuojamas ne tik kaip autoriaus diskursas, atskleidžiantis jo pasąmonės procesus, bet ir kaip universalią bendražmogišką sąmonės ir pasąmonės dialektiką reprezentuojantis tekstas, pasitvirtina. „Užgavėnių“ ciklas atskleidžia, kaip rituališkumas ir kasdieniškumas susipina viename taške. Čia matyti nenumaldomas mirties ir mirtingumo pojūtis, neatsiejamas nuo moters figūros. Senų veidų kaukės –­ ženklas, kuriuo pažymėtas bet kuris gimęs žmogus. Ciklas aprašo žmogiškųjų santykių giluminę struktūrą, kuri tarsi supančioja joje dalyvaujančiuosius ir iš naujo aktualizuoja universalizuotą žmogiškąjį konfliktą su visomis baimėmis. Šie konfliktai gali įsikūnyti kasdieniuose ritualuose, pvz., šokyje, žaidime, globoje.

Piešinių ciklas leidžia suformuluoti ir kelis klausimus, kurių atsakymai yra už šios analizės ribų. Užgavėnės, kaip atgimimo ir būsimo vaisingumo šventė, tarsi žada pasikeitimą ir atsinaujinimą. Bet ar tai tíkra, ar – tik dar viena cikliškumo apgaulė, primenanti vis tas pačias kaukes? Ar po kaukėmis yra veidai, ar kaukė ir yra veidas? O gal mes tiesiog patys ir uždedame tas kaukes net neieškodami ten veidų?
______________
1 Literature in Psychoanalysis: A Reader. Palgrave Macmillan, 2005
2 Gabriel Josipovici. Pasaulis ir knyga. –­ V.: Mintis, 2003, p. 378
3 Kad tai – vyro figūra, galima spręsti iš sunkaus apavo ir žieminių kailinių.
4 E. Frommas remiasi prielaida, kad žmogaus pasąmonė nėra tik iracionali ar racionali, o tiesiog paneigianti šią priešpriešą.
5 Erich Fromm. Pamiršta kalba. –­ V.: Vaga, 2008, 184 p.
6 Ten pat, 188 p.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 15 iš 15 
5:12:33 Nov 7, 2011   
Mar 2009 Jul 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba