Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-03-06 nr. 3227

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ALGIMANTAS MIKUTA.
Baladė apie baltus nykštukus
16
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• JOLANTA ZABARSKAITĖ.
Kalbai reikia meilės ir laisvės
13

POKALBIAI 
• Devyni klausimai apie tris eilutes

KNYGOS 
• PRANAS VISVYDAS.
Dinozaurai budi barikadose
• ROMAS SAKADOLSKIS.
Pasisėdėjimas ant istorijos slenksčio
1
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Tarsi barokinis gobelenas...
• Pirmosios prozos knygos konkursas
• Bibliografijos ir knygotyros centras
• Knygų dešimtukai
• MINDAUGAS PELECKIS.
Kitokie
2
• Naujos knygos

KINAS 
• AGNĖ MACAITYTĖ.
Septynios žiaurumo sukūrimo dienos „Klasėje“

TEATRAS 
• INGRIDA RAGELSKIENĖ.
Pabėgimas sugrįžtant
• RIDAS VISKAUSKAS.
Teatre jaunimui – švelni ironija „maištingos jaunystės“ atžvilgiu
1

MUZIKA 
• EUGENIJUS IGNATONIS.
Dang Thai Sonas vėl Vilniuje
1

DAILĖ 
• Tarp vilties ir realybės9

ATMINTIS 
• NIJOLĖ TUMĖNIENĖ.
Tėvynės ilgesio subrandintas dailininkas

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Akiračiai ir akibrokštai
1

POEZIJA 
• ALIS BALBIERIUS.
Iš „Trieilių“
7

PROZA 
• STEPAS EITMINAVIČIUS.
Miniatiūros
1

VERTIMAI 
• Gökçenur Ç..
14

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• ANDRIUS GRIGORJEVAS.
Petras Repšys. Užgavėnės. Psichoanalizės bandymas

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Broliukų žemės muzika: nepažinta Latvija
5

KRONIKA 
• Šv. Jeronimo premijos konkursas
• Amerikiečių poetai prieš karą
• VLADAS BRAZIŪNAS.
Dirbtuvių langai į eilėraščio sodą
• Lincas skaito Vilnių

SKELBIMAI 
• LMKA konferencija
• Pirmosios prozos knygos konkursas

DE PROFUNDIS 
• Elementarusis dvokutis, arba šv. leidykla „Skaityki už mus“...1
• GINTARAS PATACKAS.

DAILĖRAŠTIS 
• Dėmesio LDS nariams
• Vygantas Paukštė: kūrybos laukai ir paraštės3
• VAIDILUTĖ BRAZAUSKAITĖ.
Pasikartojantys motyvai – tikėjimas spalva
 JOLANTA SEREIKAITĖ.
Žirgas dailėje
1
• NIJOLĖ NEVČESAUSKIENĖ.
Šviesos ir tamsos grožio stebėtoja
• GENOVAITĖ GUSTAITĖ.
Salve, Leonavičiau!
• Ieškokite moters!
• Informacija
• Tęsiasi projektas „Literatų gatvė“
• V tarptautinė tekstilės minia­tiū­rų bienalė „Šimtmečiai ir akimirkos“
• Jubiliejai
• Parodos LDS galerijose
• Povilas Baranauskas
(1921 04 10–2009 02 25)
• Vytautas Kaušinis
(1930 02 01–2009 03 02)
1

DAILĖRAŠTIS

Žirgas dailėje

JOLANTA SEREIKAITĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija

Jau trečius metus Dusetų dailės galerija rengia parodas žirgo tema. Paroda sutampa su tradicinėmis Sartų žirgų lenktynėmis, o spalvotas, kokybiškai išleistas katalogas puikiai šį sumanymą iliustruoja.

Į galerijos direktoriaus Alvydo Stausko idėją šiais metais atsiliepė 41 dailininkas: skirtingų kartų, specialybių menininkai, 24 iš jų – Lietuvos dailininkų sąjungos nariai. Parodoje galime pamatyti ir garsių dailininkų – tapytojo Silvestro Džiaukšto, grafiko Valentino Ajausko, medalininko Romualdo Inčirausko, grafiko, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Arvydo Stanislavo Každailio, grafikės Nijolės Vilutienės kūrinius.

Dėl stilių įvairovės rasti, kas jungia šiuos kūrinius, nėra lengva. Tačiau bendras parodos vardiklis – besikartojantis žirgo motyvas. Ekspozicijoje – tapybos, grafikos darbai, akvarelės, yra keletas skulptūrinių kompozicijų, žirgą mene įkūnija ir medaliai. Tik keletas autorių išvengia įvairiai konkretizuoto žirgo pavidalo: Vytauto Mockaičio optinis objektas – ant gulinčio sferinio veidrodžio padėta ir jame atsispindinti pasaga, Eugenijaus Raugo asambliaže „Požiūris“ – veidrodis, sukurtas iš žirgui priklausančių atributų: kamanų, pasagų, vinių.

Žirgo motyvas autorių regimas skirtingai. Silvestro Džiaukšto žirgai nutapyti drąsia ekspresionistine maniera. Paveikslo „Nerimas“ žirgas kenčia, patiria tarsi priešmirtinę agoniją, o gal baimę, siaubą. Melsvo kolorito erdvėje švyti raudonos kraujo dėmės, jos atsispindi ir ant žirgo kūno. Žirgas nuo seno buvęs nuolatinis žmogaus pagalbininkas, kartu išgyvenęs istorijos tamsumas, karą, tremtis, netektis. Tuo tarpu paveikslo „Moteris su žirgu“ personažas – stichiškas gaivalas, juslingumo ir energijos pertekliaus įsikūnijimas.

Ramunė Sladkevičiūtė-Dainienė nutapė liūdno, nuvargusio arklio, be jokių sakralinių ar romantiškų motyvų portretą. Jokių simbolių užuominų nesiūlantis tikroviškas atvaizdas gali sukelti daug spėlionių... Jame atpažįstu van Gogho mėgstamą spalvinę gamą: saulėgrąžų spalvos erdvę ir violetinius, žalius, rudus energingus potėpius.

Rimo Zigmo Bičiūno darbuose žirgas traktuojamas kaip harmoningos visumos dalis, gamtos ir senojo lietuviško kaimo bendruomenės gyvenimo įkūnijimas. Tai tarsi praeities reminiscencija. Mėlynai raudoname peizaže arklio figūros tėra tik ženklai, nuotrupos, jie panašios svarbos kaip ir kiti kompoziciniai elementai: malūnas, namai, medžiai ir šunys. Nedideliame tapybos paveiksle „Kaimas“ nostalgiškoje rudeniškų spalvų erdvėje – nuo darbų sulinkusio žirgo ruda dėmė.

Vis dėlto senojo kaimo sugestijai ne visi lengvai pasiduoda – žirgo motyvui dailininkų darbuose neretai suteikiama dabarties atspalvio. Arklį ūkyje pakeitus mašinoms, žirgai imti tapatinti su sportu ir pramogomis. Tai iliustruoja konstruktyvi geometrinių formų Gintaro Pankevičiaus kompozicija „Desimetrija“, vaizduojanti raitelio ir žirgo profilius ir pabrėžianti šiuolaikinę žirgo funkciją. Nors kompozicijos dalyviai čia sustingę, dominuojančios kietos linijos ir formos sieja profilius ne su plastiška gamta, o su robotais, kitais šiuolaikiniais mechanizmais. Prie šiuolaikiško žirgo interpretavimo derėtų ir Astos Šimkevičienės bei Mindaugo Šimkevičiaus žirgo bareljefai ir lotyniškas užrašas – žaidžiant kintamomis prasmėmis ir imituojant antikinę manierą. Algirdo Latėno lenktynių etiudai – lengvi, čia svarbi akimirka, judesys, nuotaika lyg fotografuojant, tačiau tapybos priemonės ne fotorealistinės, tik vaizdo komponavimo principas, momento pagava primena fotografijas. Tapytojo Valdo Gurskio sodriuose rudai oranžiškai žaliuose tapybos sluoksniuose jodinėjantys raiteliai – miesto kultūros ženklas. Svarbiausia čia – spalvinių dėmių žaismas, „grynoji“ tapyba, kurią su malonumu vartoji kaip seną patikrintą vaistą.

iliustracija
Nerimas. Drobė, aliejus. 2006
Silvestras Džiaukštas

Vienas įdomesnių parodos eksponatų – juvelyrės Beatos Zdramytės-Sietinšienės sidabrinė klišė ir jos atspaudas. Šiame klišės ir atspaudo dublikate veikia du žirgai: juodas ir baltas. Juodasis iškaltas sidabre – grafiškų formų, lyg šešėlių teatro personažas, realistiškas ir ne itin dailus kuinas, tačiau tos pačios klišės atspaudas įgauna visai kitą dimensiją – balta spalva žirgą perkelia į mitologinę ar sapnų erdvę. Gražina Kamblevičiūtė suvėlė arklį iš veltinio. Tai lyg žaislo ir sniego skulptūros lydinys, jaukus, mielas daikčiukas, kuriame vis dėlto juntamas konceptualus autorės sumanymas.

Kiti dailininkai parodoje atsigręžia į istoriją. Juk šiuo požiūriu žirgas buvo svarbus, jo atvaizdas – mūsų nacionaliniuose simboliuose, šie motyvai nuolat kartojasi lietuvių liaudies karo dainose. Romualdo Inčirausko medalyje „Žemaitijos girnapusė III“ vaizduojama istorinė scena su viduramžių laikų šarvuotais raiteliais ir žirgais. Muzikali kompozicija, puiki plastika ir tiksli anatomija – romantizuotų kovų akcentas medalyje, lyg sakraliame saulės rate, atliktas profesionaliai ir įtikinamai. Telšiškis medalininkas Petras Gintalas ironiškai traktuoja mūsų planus litą pakeisti euru – medalis-litas su Vyčio simboliu įlūžęs, padėtas ant juodo pagrindo ir prispaustas. Ekonomikos nuosmukio laikais šis dar 2005 metais sukurtas mažosios plastikos kūrinys atrodo lyg kokia aiškiaregystės nuojauta. O gal istorijos disputas su dabartimi?

Dailininkui Arvydui Stanislavui Každailiui, atkūrusiam daugelio Lietuvos miestų herbus ir suprojektavusiam Prezidento vėliavą, žirgas yra nuolatinė meninės raiškos forma. Parodoje eksponuojamas piešinys tušu „Hypocentaurus“, šiek tiek atkartojantis heraldiniam menui įprastą plastiką. Senovės graikų mitologijos personažas tarsi atskleidžia mūsų tautos įvairialypę prigimtį: pagonišką ir krikščionišką. Dusetiškio Romualdo Pučeko keramika skirta konkrečiam tikslui – tai apdovanojimai žirgų lenktynių dalyviams. Tačiau kiekvienas jų unikalios kompozicijos ir meninės raiškos. Jie grafiški, dominuoja minkštos linijos ir plastiškos formos, miniatiūrinėje erdvėje puikiai įkomponuotas šriftas. Nijolės Vilutienės grafikos kompozicija įprasmina tragišką žirgo ir žmogaus simbiozės erdvę, raudose ir liaudies dainose vyraujančius motyvus. Čia, lyg simboliniame pasaulio centre – tamsiose mariose skęstantys žirgai, kylan­tys link amžinu miegu miegančių didvyrių; karo dainų liūdesį vainikuoja pritemusi kruvina saulė. Savo piešiniui „Deivių epocha baigėsi“ įkvėpimo sėmiausi iš Marijos Gimbutienės darbų. Žirgo prijaukinimas simboliškai sutampa su vyriškų dievybių, išstūmusių senąsias Europos Deives, įsigalėjimu. Piešinyje atsispindi griaunanti, destruktyvi žirgo pusė, kurią įkūnija milžiniška galva, žiūrinti į mažą, bejėgę neolito deivės skulptūrą.

Kai kurie menininkai varijavo idealizuotą, romantizuotą žirgo motyvą. Juk šiais laikais, netekę žirgo kaip kasdieninio gyvenimo dalyvio, jo pavidalą perkeliame į pasąmonės, svajonių ir sapnų sritį. Taip žirgas suvokiamas kaip Pegasas, kūrybos įkvėpimo simbolis. Toks yra Valentino Ajausko iš mėlynos erdvės besileidžiantis baltas žirgas, tarsi debesis pakibęs virš miesto („Žiemos sapnas“). Arūno Augučio medinis, į žaislą panašus Pegasas taip pat byloja apie vaikystę ir kūrybinį polėkį, kaip ir Taidos Balčiūnaitės subtilaus monochrominio rudo kolorito su melsvais lazurito intarpais piešti žirgai, primenantys vaikiškų knygų iliustracijas. Gintaro Juozo Čėsiūno skulptūros „Arklys krante“ stebina techninėmis galimybėmis – išskaptuoti iš granito miniatiūrinę skulptūrą, kurios matmenys maždaug 26 x 28 cm, ne kiekvienam pagal jėgas... Skulptoriaus Pijaus Čėsiūno žirgas plazda vėjyje – žalsvame marmure išsiveržiantis iš stichijos kaip galios, energijos vizija.

iliustracija
Lietuva (atsisveikinimas su litu)
Petras Gintalas

Jolantos Teišerskytės-Stoškienės tapybos kūrinyje „Žirgai“ susipina romantinis temos traktavimas ir impresionistinis vaizdavimo būdas. Ligito Keraičio žirgas, geriantis vandenį ežere, tarsi išnyra anksti ryte iš tvyrančio rūko, lyg kažkokia iliuzija, kurią savo grubiu realybės suvokimu galime lengvai išsklaidyti. Panašios kompozicijos, bet kitaip traktuojamas tapytojos Miglės Kosinskaitės „Vienaragis“ – dekoratyvus, puošnus, lyg nužengęs iš viduramžių kilimų. Romos Serepinaitės „Pegasas ir drakonas“ gimsta iš susiraizgiusių rūko siūlų. Audinio, tekstilės, kilimo imitacija jai itin artima – dailininkė baigusi tekstilę. Živilės Jasutytės kompozicijoje – pievoje pasiklydę vaikas ir žirgas. Astos Keraitienės dekoratyvus, primenantis iliustraciją tapybos darbas „Kumelė ir angelas“ nurodo pakylėtą, sakralią žirgo funkciją. Kęstučio Petro Ramono žirgai („Polėkis“, „Liaudies daina“) atspindi liaudišką ir kartu romantinę bei istorinę žirgo vaizdavimo tradiciją.

Parodoje galima pamatyti ir kaip žirgas paverčiamas dekoro elementu. Odetos Tumėnaitės-Bražienės karpiniai paremti liaudies tradicija. Žirgo kaip ornamento motyvas atsispindi Emilijos Gaspariūnaitės-Taločkienės akvarelėse. Paveiksle „Sartų žirgai“ tarsi rankšluostyje ji pina žirgų ornamentų pynes. O Saulės Urbanavičiūtės akvarelėse žirgo figūra panaudota kaip trafaretas dėlionei. Motyvo funkcija čia dekoratyvinė, svarbiausia – visuma, spalvinis sprendimas, žirgai kvadratiniame lape sudėlioti tarsi į mandalas. Žirgo tiražavimo galia, statika ir dinamika įdomiai perteikta grafikės Nijolės Valadkevičiūtės mišrios technikos atspauduose. Trijuose jos estampuose išlieka ta pati piestu stovinčio žirgo povyza – keičiasi tik fonas, aplinka, paros metas, apšvietimas, spalvos, nuotaika.

Galbūt aptartieji darbai iki galo neatspindi žirgo motyvo galios ir raiškos visoje mūsų dailėje, bet leidžia pamąstyti apie jo reikšmę šiandien. Juolab kad daugelis kūrinių sukurti visai neseniai – 2008-aisiais, tik keli dailininkai pateikė senesnius darbus. Tiesa, pasigendame naujo požiūrio į žirgą kaip meno objektą, temos suvokimas ir kūrinių estetika pernelyg tradicinė. Tačiau žanrų įvairovė, dailininkų išmonė verčia ateityje tikėtis naujovių – kitais metais numatoma paroda „Žirgas fotografijoje“. Taigi parodos tampa tradicija – galbūt tai paskatins ir kitus dailininkus susidomėti šia archajine tema, kitomis akimis pažvelgti į vieną seniausių lietuvių simbolių – žirgą.

 

Skaitytojų vertinimai


51866. zolyte :-) 2009-03-10 14:42
Idomi tema ir profesionaliai parasytas straipsnis.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 17 iš 17 
5:12:31 Nov 7, 2011   
Mar 2009 Jul 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba