Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-03-06 nr. 3227

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ALGIMANTAS MIKUTA.
Baladė apie baltus nykštukus
16
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• JOLANTA ZABARSKAITĖ.
Kalbai reikia meilės ir laisvės
13

POKALBIAI 
• Devyni klausimai apie tris eilutes

KNYGOS 
• PRANAS VISVYDAS.
Dinozaurai budi barikadose
• ROMAS SAKADOLSKIS.
Pasisėdėjimas ant istorijos slenksčio
1
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Tarsi barokinis gobelenas...
• Pirmosios prozos knygos konkursas
• Bibliografijos ir knygotyros centras
• Knygų dešimtukai
• MINDAUGAS PELECKIS.
Kitokie
2
• Naujos knygos

KINAS 
• AGNĖ MACAITYTĖ.
Septynios žiaurumo sukūrimo dienos „Klasėje“

TEATRAS 
• INGRIDA RAGELSKIENĖ.
Pabėgimas sugrįžtant
• RIDAS VISKAUSKAS.
Teatre jaunimui – švelni ironija „maištingos jaunystės“ atžvilgiu
1

MUZIKA 
• EUGENIJUS IGNATONIS.
Dang Thai Sonas vėl Vilniuje
1

DAILĖ 
• Tarp vilties ir realybės9

ATMINTIS 
• NIJOLĖ TUMĖNIENĖ.
Tėvynės ilgesio subrandintas dailininkas

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Akiračiai ir akibrokštai
1

POEZIJA 
• ALIS BALBIERIUS.
Iš „Trieilių“
7

PROZA 
• STEPAS EITMINAVIČIUS.
Miniatiūros
1

VERTIMAI 
• Gökçenur Ç..
14

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• ANDRIUS GRIGORJEVAS.
Petras Repšys. Užgavėnės. Psichoanalizės bandymas

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Broliukų žemės muzika: nepažinta Latvija
5

KRONIKA 
• Šv. Jeronimo premijos konkursas
• Amerikiečių poetai prieš karą
• VLADAS BRAZIŪNAS.
Dirbtuvių langai į eilėraščio sodą
• Lincas skaito Vilnių

SKELBIMAI 
• LMKA konferencija
• Pirmosios prozos knygos konkursas

DE PROFUNDIS 
• Elementarusis dvokutis, arba šv. leidykla „Skaityki už mus“...1
• GINTARAS PATACKAS.

DAILĖRAŠTIS 
• Dėmesio LDS nariams
 Vygantas Paukštė: kūrybos laukai ir paraštės3
• VAIDILUTĖ BRAZAUSKAITĖ.
Pasikartojantys motyvai – tikėjimas spalva
• JOLANTA SEREIKAITĖ.
Žirgas dailėje
1
• NIJOLĖ NEVČESAUSKIENĖ.
Šviesos ir tamsos grožio stebėtoja
• GENOVAITĖ GUSTAITĖ.
Salve, Leonavičiau!
• Ieškokite moters!
• Informacija
• Tęsiasi projektas „Literatų gatvė“
• V tarptautinė tekstilės minia­tiū­rų bienalė „Šimtmečiai ir akimirkos“
• Jubiliejai
• Parodos LDS galerijose
• Povilas Baranauskas
(1921 04 10–2009 02 25)
• Vytautas Kaušinis
(1930 02 01–2009 03 02)
1

DAILĖRAŠTIS

Vygantas Paukštė: kūrybos laukai ir paraštės

[skaityti komentarus]

iliustracija
Nepatogi taurė. Popierius, guašas. 2007
Vygantas Paukštė

Lietuvos dailininkų sąjungoje vasario 19 d. buvo pagerbti auksinių ženkliukų apdovanojimų laureatai. Šiemet už 2008-ųjų kūrybą apdovanoti grafikai Egidijus Rudinskas, Kęstutis Grigaliūnas ir tapytojas Vygantas Paukštė. Ta proga LDS pa­rodų salėje pristatyta dailininkų kūrybos paroda. Svarbu, kad visi trys dailininkai – šiandien aktyviai kuriantys, jų darbai, parodos neretai tampa aktualių diskusijų objektu. „Dailėraštyje“ ketiname pakalbinti visus tris menininkus. Šiame numeryje apie kūrybą, jos paraštes, herojus, įtakas ir kita kalbamės su tapytoju Vygantu Paukšte, jį kalbina Kristina Stančienė.

Kolegos iš Lietuvos dailininkų sąjungos pažymėjo Tavo kūrybos parodą, surengtą 2008-aisiais Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre (iš parodų ciklo „Lietuvos aido“ galerija pristato“). Tačiau ką pabrėžtum pats, kas įvyko pastarųjų metų Vyganto Paukštės kūryboje? Ar tai buvo ankstesnių ieškojimų tąsa, o gal Tau naujos patirtys ir atradimai?

– Visada malonu, kai esi pastebimas. Ypač kolegų. Regis, nieko ypatingo, naujoviško mano darbuose ir neįvyko. Su atradimais nelengva – ne taip paprasta nutapyti gerą, įdomų, rimtą paveikslą, kuris būtų kitoniškas. Vis ­verdi savo sultyse ir nuo savęs nepabėgsi. Na, nebent pastaraisiais metais atsirado daugiau „jėgos“ – ryškesnės, sodresnės spalvos, drąsesnis potėpis. Gal todėl, kad naujoje dirbtuvėje daug natūralios šviesos ir dangaus? Nežinau, man pačiam sunku spręsti apie pasikeitimus, gal iš šono geriau matyti.

Kaita, permainos paprastai asocijuojasi su teigiamais poslinkiais kalbant beveik apie bet kurią gyvenimo ir veiklos sritį... Tačiau juk kūryboje galima ir kardinaliai priešinga laikysena – pastovumas, tam tikras braižo stabilumas, susiformavusi, todėl atpažįstama individuali raiška. Ką manai apie tai?

– Man regis, permainos negarantuoja vien tik teigiamų poslinkių. Gyvenime būna aplinkybių, akimirkų ir su neigiamu atspalviu. Tačiau nėra reikalo kūrybiškai į tai reaguoti. Meno tikslai – kiti, gilesnio dvasingumo. Sąmoningai nesiekiu nei stabilumo, nei kaitos. Geriausia, kai dirbi išvis be jokio tikslo – tada tikra, nesugalvota. Kaita yra paradoksalus dalykas. Kai ilgą laiką tapiau perregimus kontūrinius žmogeliukus, visiems buvo jau atsibodę, sakė – tas pats ir tas pats... Ir man pačiam parūpo pabandyti kitaip. Bet ir vėl negerai, sako – tu ten buvai tikras... Aš ir tada, ir dabar jaučiuosi „tikras“. O išraiška visada liks individuali, ji niekur nepabėgs, juk kiekvienas turi savo kodą, viską lemia DNR... Manau, visokie dailininkai reikalingi – ir lengvai atpažįstami, ir besiblaškantys, svarbu, kad darbas būtų geras.

Kalbantieji apie Tavo tapybą dažnai ima narstyti joje aptinkamas savitas kultūros ir natūros sferų akistatas, ironiškas Jos ir Jo ar keisto vienišo herojaus situacijas... Iš kur ateina Tavieji veikėjai, kur ieškoti jų prototipų? Pirmykštėje gamtoje, nepaliestuose Rojaus soduose? O gal jie – iš banalios kasdienybės, asmeninių patirčių, kitaip – kultūros ir civilizacijos lankų...

– Pačiame klausime jau yra atsakymas, dėkui. Ateina ir iš ten, ir iš ten, gal dar iš kur kitur, ko neįvardijome. Jei tiksliai žinočiau, man pasidarytų nebeįdomu dirbti. Man įdomiausia medžiaga – žmonės ir viskas, kas yra aplinkui. Man įdomu jausti dailės istoriškumą ir jame dalyvauti. Nesuprantu interpretacijų ir jų nekuriu. Man svarbiausia – nutapyti paveikslą, o kalbėti apie jį – žiūrovo užsiėmimas.

Kelerių pastarųjų metų Tavo kūryboje pastebimas šmaikštus žaidimas kūrinių formatais – „stačiakampių“, „keturkampių“ kompozicijų serijos. Kas tai – konceptualumo siekis ar labiau ironiškas tapybos ir jos raiškos kvestionavimas? Beje, o kur žadėtieji tapybos „plačiakampiai“ ir „kvadratai“?

– Specialiai žaidimo su kūrinių formatu nežaidžiu, čia ne ciklas, tik parodų pavadinimai. Sugalvojau juos norėdamas išvengti visokių giliamintiškų beprasmybių, todėl išsisukinėjau. Paveikslai juk yra stačiakampiai... Įvardijau formą, gal pasąmoningai akcentuodamas formos pirmenybę prieš turinį. Ir kam reikalingi pa­rodų pavadinimai? Lyg paroda be pavadinimo tampa menkesnė. Turiu ir vieną apvalų paveikslą, seniai tapytą, vietoje porėmių panaudojau apvalaus stalo rėmą. Jį plėšikai senojoje dirbtuvėje, pusrūsyje, supjaustė – gal nepatiko, kad apvalus? O plačiakampiai bus, vėliau, jie dar noksta.

Ironija – taip pat neatsiejama Tavo kūrybos dalis, ji skverbiasi visur – ir į pačią tapyseną, į motyvus, plastiką, net į formatus. Kas maitina nesenkančią ironijos gyslelę? Kokios Tavosios kūrybos „paraštės“?

– Senka gyslelė, deja. Dažniausiai šaipausi iš savęs, todėl ir paveikslų personos – mano „žmogai“ – visokie šaržuoti, pakrypę, keistose situacijose. Viskas vyksta natūraliai – kai nemoki gražiai paišyti, tenka vaizduoti „keistai“.

Esi Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklos mokytojas, dabar ir Vilniaus dailės akademijos dėstytojas. Pedagoginė veikla – tai tik gyvenimo diktuojama būtinybė ar kažkas daugiau? Galbūt formuluodamas kompozicijos užduotis, skatindamas mokinius savitai mąstyti, ieškoti savojo vaizdinio ar tapybos subtilybių, šiek tiek „repetuoji“ ir savo kūrinius?

– Pradžioje tikrai buvo tik padiktuota būtinybė. Dabar lyg „užsikabinau“, apsipratau, patirties pasisėmiau, į vėžes įėjau ir – per toli nuvažiavau, laiko sau lieka per mažai. Dirbdamas su mokiniais suvokiu, kad, skatindamas juos savitai mąstyti, tai darau iš savo varpinės ir nenorom verčiu matyti mano akimis, o tai yra blogai. Gerbiu ir „krapštukus“, ir „palaidūnus“, bet vis tiek kišu savo trigrašį kur nereikia. Gal tai neišvengiama mokytojavimo dalis?

Lietuviškoji tapyba šiandien gana marga – nuo įvairialypių neoekspresionistinių tradicijų iki konceptualių jaunosios kartos menininkų tapybinių bandymų. Kokį dabarties tapybos paveikslą regi Vygantas Paukštė? Kas jame traukia ir erzina, atstumia?

– Išties margoka. Aplink tiek visko, jog nė nespėju susivokti. Ir gerai, ir tegul ­– visiems po mėnuliu saulės užteks. Ir senų tradicijų tęsėjams, ir naujų dalykų kūrėjams. O šiaip tai aš esu „seno raugo“. Kas pagaliau yra toji tapyba? Ką reiškia konceptualūs bandymai? Be teptuko ir dažų, ar kaip? Kita vertus, man nesvarbu, kaip kas vadinasi – gali būti ir triskart neo, post ir panašiai. Juk svarbiausia yra amatas ir „dūšia“, šito ir užteks meno kūriniui. O kad būtų genialu, reikia ir Dievo paramos. To visiems ir palinkėsiu.

 

Skaitytojų vertinimai


51869. ...2009-03-10 15:24
Vygi, kodel cierka tokia nepatogi?

51874. as2009-03-11 15:15
but buvus patogi, nebuc nupaises ;-)

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 15 iš 15 
5:12:30 Nov 7, 2011   
Mar 2009 Jul 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba