Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-03-06 nr. 3227

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ALGIMANTAS MIKUTA.
Baladė apie baltus nykštukus
16
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• JOLANTA ZABARSKAITĖ.
Kalbai reikia meilės ir laisvės
13

POKALBIAI 
• Devyni klausimai apie tris eilutes

KNYGOS 
• PRANAS VISVYDAS.
Dinozaurai budi barikadose
• ROMAS SAKADOLSKIS.
Pasisėdėjimas ant istorijos slenksčio
1
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Tarsi barokinis gobelenas...
• Pirmosios prozos knygos konkursas
• Bibliografijos ir knygotyros centras
• Knygų dešimtukai
• MINDAUGAS PELECKIS.
Kitokie
2
• Naujos knygos

KINAS 
• AGNĖ MACAITYTĖ.
Septynios žiaurumo sukūrimo dienos „Klasėje“

TEATRAS 
• INGRIDA RAGELSKIENĖ.
Pabėgimas sugrįžtant
• RIDAS VISKAUSKAS.
Teatre jaunimui – švelni ironija „maištingos jaunystės“ atžvilgiu
1

MUZIKA 
 EUGENIJUS IGNATONIS.
Dang Thai Sonas vėl Vilniuje
1

DAILĖ 
• Tarp vilties ir realybės9

ATMINTIS 
• NIJOLĖ TUMĖNIENĖ.
Tėvynės ilgesio subrandintas dailininkas

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Akiračiai ir akibrokštai
1

POEZIJA 
• ALIS BALBIERIUS.
Iš „Trieilių“
7

PROZA 
• STEPAS EITMINAVIČIUS.
Miniatiūros
1

VERTIMAI 
• Gökçenur Ç..
14

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• ANDRIUS GRIGORJEVAS.
Petras Repšys. Užgavėnės. Psichoanalizės bandymas

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Broliukų žemės muzika: nepažinta Latvija
5

KRONIKA 
• Šv. Jeronimo premijos konkursas
• Amerikiečių poetai prieš karą
• VLADAS BRAZIŪNAS.
Dirbtuvių langai į eilėraščio sodą
• Lincas skaito Vilnių

SKELBIMAI 
• LMKA konferencija
• Pirmosios prozos knygos konkursas

DE PROFUNDIS 
• Elementarusis dvokutis, arba šv. leidykla „Skaityki už mus“...1
• GINTARAS PATACKAS.

DAILĖRAŠTIS 
• Dėmesio LDS nariams
• Vygantas Paukštė: kūrybos laukai ir paraštės3
• VAIDILUTĖ BRAZAUSKAITĖ.
Pasikartojantys motyvai – tikėjimas spalva
• JOLANTA SEREIKAITĖ.
Žirgas dailėje
1
• NIJOLĖ NEVČESAUSKIENĖ.
Šviesos ir tamsos grožio stebėtoja
• GENOVAITĖ GUSTAITĖ.
Salve, Leonavičiau!
• Ieškokite moters!
• Informacija
• Tęsiasi projektas „Literatų gatvė“
• V tarptautinė tekstilės minia­tiū­rų bienalė „Šimtmečiai ir akimirkos“
• Jubiliejai
• Parodos LDS galerijose
• Povilas Baranauskas
(1921 04 10–2009 02 25)
• Vytautas Kaušinis
(1930 02 01–2009 03 02)
1

MUZIKA

Dang Thai Sonas vėl Vilniuje

EUGENIJUS IGNATONIS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Dang Thai Sonas
Michailo Raškovskio nuotrauka

Dang Thai Sonas Vilniuje vieši ne pirmą kartą. Gyvi prisiminimai iš jo pirmojo koncerto LMTA (tada Lietuvos konservatorijos) Didžiosios salės, kai jis skambino džiaugdamasis aukso medaliu, ką tik laimėtu Fryderyko Chopino konkurse. Šis tarptautinis pianistų konkursas Varšuvoje, vienas prestižiškiausių renginių pasaulyje, pasižymi įspūdingais meniniais atradimais, garsiais vardais ir įdomiais debatais, didesnėmis ar mažesnėmis polemikų audromis, nepasitenkinimu vertinimo komisijos verdiktais. 1980 m. F. Chopino konkursas pranoko visus buvusius, įsirėžė į atmintį kaip atvėręs naujuosius fortepijono meno kelius. Iš paskutiniojo turo eliminuotas kroatas Ivo Pogorelićius tapo vienu garsiausiu pianistu dar nesibaigus konkurso perklausoms. Jo artistinei šlovei negęstant, įdomu būtų išgirsti Marthos Argerich, tuo metu itin pasipiktinusios ir palikusios konkursą, nuomonę ir apie nugalėtojo interpretacijas. Aišku, jog šiedu pianistai – I. Pogorelićius ir Dang Thai Sonas užima skirtingas pozicijas. Tai patvirtina tiesas apie neišsenkančias muzikos prasmės versmes, nesuskaičiuojamą interpretacijos variantų galybę ir dar kartą įrodo, kad neteisūs tie, kurie ieško vienintelio teisingo ir neginčytino sprendimo.

Dang Thai Sono rečitalis, įvykęs vasario 11 d. Nacionalinėje filharmonijoje, profesionaliai ir prideramai reklamuotas, kėlė kelis intriguojančius klausimus: kaip pateisina pianistas jam suteiktą laurų šlovę ir kokiomis išskirtinėmis rytietiškomis savybėmis pasižymi Vietnamo kilmės menininkas? Į pirmąjį klausimą galima atsakyti paprastai – pianistas įsitvirtino fortepijono meno Olimpe, tai aišku ir neketinant reitinguoti (geriau netgi energingai pakovoti prieš panašius ketinimus) iškilių menininkų. Į antrąjį klausimą atsakyti sudėtinga. Muzikos atlikimo mene aiškiai juntamos pasaulio tautų suartėjimo, nacionalinio savitumo niveliacijos tendencijos. Kai įvairioje spaudoje ne kartą buvo bandoma nustatyti kurio nors kompozitoriaus nacionalinio atlikimo rėmus (lenkų spaudoje ypač pabrėžiamas F. Chopino interpretacijos izoliuotai nacionalinis pobūdis), atsiduriama aklavietėje –­ susipina menininko nacionalinė priklausomybė, mokymo įtakos ir veiklos laukai, o įvairių šalių artistai nuolatos įrodinėja savo tiesas, kompozitoriaus muzikos atvirumą visiems, norintiesiems ir sugebantiems samprotauti bei suprasti. Dang Thai Sonas – pasaulio pianistas su prigimtine rytietiška pasaulėjauta. Talentingą Hanojaus jaunuolį pastebėjo ir pradėjo mokyti I. Kacas, vėliau Dang Thai Sonas studijavo Maskvos P. Čaikovskio konservatorijoje, profesorių V. Natansono, D. Baškirovo klasėse, dabar moko kitus Monrealyje, veda meistriškumo kursus daugelyje pasaulio šalių, gyvena Paryžiuje. Mokytojai ir kūrybinė aplinka suformavo ir išpuoselėjo menininko credo – jis darnus, atitinka interpretacijos dėsnius, aukščiausius profesinio meistriškumo reikalavimus. Dang Thai Sonas –­ vienas iš tų, kurie įrodo, jog F. Chopinas yra visų mūsų, t. y. šis lenkų kompozitorius peržengė savo teritoriją, jo kūrinius sėkmingai skambina įvairių tautų pianistai, ir neaišku, kuris iš jų –­ geriausiai. Dang Thai Sono rytietiška prigimtis galbūt lemia tai, kad jis plastiškai, lengvai ir paprastai audžia fortepijoninės faktūros klodus – visos detalės išgrynintos, įprasmintos ir pavaldžios architektonikai. Kartais mes neišvengiamai tampame liudininkais kančios ir kovos su įvairiausiais sugalvotais priešininkais, o jis žvelgia tarsi iš šalies, iš pat pradžių be didelio vargo numato būsimo proceso vingius, „sudėlioja“ intonacinius taškus ir kulminacijas. Dėl juvelyriško jo skambinimo muzikos kūrinio audinys tampa tiesiog perregimas, horizontalė idealiai atitinka vertikalę, kiekvienas balsas išryškinamas atskira spalva ir dinamika. Dang Thai Sonas lyg prityrusio chirurgo skalpeliu skrodžia muzikos kūrinio kūną nepažeisdamas nė vienos ląstelės, gyvasties siūlo ir nepamiršdamas ritmiško širdies plakimo. A. Skriabinas svarbiausius kūrinio balsus sugebėdavo paslėpti, skambinti tyliausiai, tokiu būdu juos sureikšmindamas. Dang Thai Sonui to nereikia, jam net svetima bet kokia ekvlibristika, vaikiški išsidirbinėjimai, viskas vyksta laiku ir vietoje, be blaškymosi ar jaudinimosi.

Koncerto pradžioje skambėjo du Gabrielio Fauré noktiurnai. Prancūziška muzika ir subtili jos interpretacija deramai įvedė į vakaro atmosferą: aiški ir daininga, lengvai įsimenama ir suprantama melodija, o partitūra elegantiška ir plastiška, santūriai emocionali ir atitinkanti fortepijono prigimtį. Svarbiausia, sukurtas poetinis įvaizdis, susipinantis su žinomais poezijos tomais. Pianisto interpretacija priminė ir prancūzų pianistų to paties kompozitoriaus kūrinių perskaitymus ir asmeninius idealus.

Penkias Maurice’o Ravelio pjeses, sujungtas į rinkinį „Atspindžiai“ („Miroirs“), pianistas traktavo kaip siuitą. Siuitos dramaturgiją grindė aiškiai sudėlioti prasminiai akcentai. „Nakties drugeliai“ –­ atskriejančių, kitose dalyse suskambėsiančių aromatų nujautimas. Vibruojanti „Liūdnų paukščių“ ritmika, tiksliai kaip nurodyta knygoje „Ravel According Ravel“ – „Rubato à la Chopin“. Jau buvo galima ir „pamatyti“, kaip M. Ravelis vaikštinėja miške ir klausosi nepakartojamo grožio garsų – stebino pianisto sugebėjimas iš dviejų pasikartojančių garsų išgauti tiek daug atspalvių. „Valtelė vandenyne“, ciklo virtuozinis centras, –­ pianisto techninių galimybių parodymo arena. Retai galima išgirsti tokius krištolinio skaidrumo ir švelnius ppp pasažus, o melodija – karalienė, impozantiška, puošni ir prakilni – vyravo, nieko nenustelbdama. „Juokdario daina“ –­ garsioji „Alborada del grazioso“, daug įvairesnės technikos viršūnė, vaizduotę nukėlė į Ispaniją, pavergiančius šokius ir žaidimus; įspūdinga atlikėjo artikuliavimo išmonė ir įvairovė. Paskutinioji pjesė, „Varpų slėnis“, įprasmino visą žaidimą, tai dėsninga dramos pabaiga, asmenybės išgyvenimų minorinė gama. Kompozitorius šias pjeses dedikavo penkiems draugams, ir pianistas stengėsi savo interpretacijoje surasti kiekvieno šio draugo savitą braižą, visus juos apglėbdamas autoriaus šiluma.

Antrojoje koncerto dalyje skambėjusi F. Chopino muzika pratęsė pirmosios dalies romantinius įvaizdžius. Įspūdžiai, patirti klausantis pianisto įrašų, tapusių chrestomatiniais, ypač F. Chopino abiejų koncertų (koncertų fortepijonui ir orkestrui – red.), atliktų skambinant XIX a. instrumentu – Erardu, koncerte suteikė naujų minčių apmąstymams. Žavėjo laisvai pulsuojantis natūralus rubato, dainingumas, pedalo efektai (pastebimi ir numanomi), virtuoziniai pasažai ir greitis. Barkarole atsivėrė kompozitoriaus pasaulis – paprastai pianistams svetimas valtelės pasirengimo plaukti vaizdinys – jiems daug artimesnis vientisas darinys, nuo pirmųjų įžangos taktų, akompanimento unisono ir pagrindinės temos iki finalinės apoteozės. Dang Thai Sonas sugebėjo sujungti visus įvykius į bendrą kontekstą ir parodyti audringą kulminaciją. Pianistas jaučia, supranta ir sugeba perteikti visas mazurkų įmantrybes (gal retkarčiais švystelėjo ir seniai žinomos tiesos). Paskutinysis koncerto opusas, scherzo b-moll – pianisto vizitinė kortelė. Čia buvo galima pastebėti svarbiausius Dang Thai Sono pasiekimus. Tai ir instrumento registrų išlyginimas, kuomet niekas nenustelbiama, aukščiausios natos skamba tiek pat intensyviai kiek žemiausios, ir lyrinių melodijų išskyrimas, ir dramaturginius epizodus vienijanti nesilpstanti energija.

Dang Thai Sono rečitalis priminė prieš kelias dienas įvykusį simfoninės muzikos koncertą, kuriame ypač sėkmingai griežė violončelistas Povilas Jacunskas. Violončelė skambėjo plačiai ir dainingai, natūraliai ir didingai, spalvingai ir jautriai. Kerėjo jauno artisto įtaiga, kūrybinė išmonė ir pasitikėjimas, partitūros žinios ir detalių spindesys. Aišku, minimi atlikėjai –­ nepalyginamo masto, bet klausytojas nori nenori lygina, sieja vieną įvykį su kitu. Pianistams P. Jacunsko koncertas priminė F. Chopiną, kompozitorių, kuris aukštino dar ir violončelę, skyrė jai kelias savo slaptas mintis, tad nors P. Jacunskas griežė S. Prokofjevo muziką, klausytojai mintimis gali nukeliauti į kitas sferas, mąstyti ir apibendrinti: pasaulis juk vienas ir muzika viena.

 

Skaitytojų vertinimai


51916. :)2009-03-15 11:52
Jacunsko Prokofjevas primine Chopina??? Idomu, idomu :)) Siaip straipsnis idomus, aciu. Tik va Pogorelicius yra serbas, ne kroatas :)

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 15 iš 15 
5:12:29 Nov 7, 2011   
Mar 2009 Jul 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba