Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-03-06 nr. 3227

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ALGIMANTAS MIKUTA.
Baladė apie baltus nykštukus
16
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• JOLANTA ZABARSKAITĖ.
Kalbai reikia meilės ir laisvės
13

POKALBIAI 
• Devyni klausimai apie tris eilutes

KNYGOS 
• PRANAS VISVYDAS.
Dinozaurai budi barikadose
• ROMAS SAKADOLSKIS.
Pasisėdėjimas ant istorijos slenksčio
1
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Tarsi barokinis gobelenas...
• Pirmosios prozos knygos konkursas
• Bibliografijos ir knygotyros centras
• Knygų dešimtukai
• MINDAUGAS PELECKIS.
Kitokie
2
• Naujos knygos

KINAS 
• AGNĖ MACAITYTĖ.
Septynios žiaurumo sukūrimo dienos „Klasėje“

TEATRAS 
• INGRIDA RAGELSKIENĖ.
Pabėgimas sugrįžtant
• RIDAS VISKAUSKAS.
Teatre jaunimui – švelni ironija „maištingos jaunystės“ atžvilgiu
1

MUZIKA 
• EUGENIJUS IGNATONIS.
Dang Thai Sonas vėl Vilniuje
1

DAILĖ 
• Tarp vilties ir realybės9

ATMINTIS 
• NIJOLĖ TUMĖNIENĖ.
Tėvynės ilgesio subrandintas dailininkas

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Akiračiai ir akibrokštai
1

POEZIJA 
• ALIS BALBIERIUS.
Iš „Trieilių“
7

PROZA 
 STEPAS EITMINAVIČIUS.
Miniatiūros
1

VERTIMAI 
• Gökçenur Ç..
14

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• ANDRIUS GRIGORJEVAS.
Petras Repšys. Užgavėnės. Psichoanalizės bandymas

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Broliukų žemės muzika: nepažinta Latvija
5

KRONIKA 
• Šv. Jeronimo premijos konkursas
• Amerikiečių poetai prieš karą
• VLADAS BRAZIŪNAS.
Dirbtuvių langai į eilėraščio sodą
• Lincas skaito Vilnių

SKELBIMAI 
• LMKA konferencija
• Pirmosios prozos knygos konkursas

DE PROFUNDIS 
• Elementarusis dvokutis, arba šv. leidykla „Skaityki už mus“...1
• GINTARAS PATACKAS.

DAILĖRAŠTIS 
• Dėmesio LDS nariams
• Vygantas Paukštė: kūrybos laukai ir paraštės3
• VAIDILUTĖ BRAZAUSKAITĖ.
Pasikartojantys motyvai – tikėjimas spalva
• JOLANTA SEREIKAITĖ.
Žirgas dailėje
1
• NIJOLĖ NEVČESAUSKIENĖ.
Šviesos ir tamsos grožio stebėtoja
• GENOVAITĖ GUSTAITĖ.
Salve, Leonavičiau!
• Ieškokite moters!
• Informacija
• Tęsiasi projektas „Literatų gatvė“
• V tarptautinė tekstilės minia­tiū­rų bienalė „Šimtmečiai ir akimirkos“
• Jubiliejai
• Parodos LDS galerijose
• Povilas Baranauskas
(1921 04 10–2009 02 25)
• Vytautas Kaušinis
(1930 02 01–2009 03 02)
1

PROZA

Miniatiūros

STEPAS EITMINAVIČIUS

[skaityti komentarus]

Menuetas

Eina namo ir bijo – ką reikės veikti, kur reikės pasislėpti... Pradarys buto duris, ir vėl tas pats: iš viršaus, iš apačios, iš dešinės, iš kairės – dainos. Paskui trumpa pauzė. O tada įprastas scenarijus: žmonės sėdi prieš televizorius. Sėdi, plepa, valgo, jiems laidų vedėjai ar filmų veikėjai kažką įrodinėja. Savo didybės pajautimas: jei tu man neįtinki, perjungiu kanalą ir bendrauju su kitais.

Beveik kasdien prieš aštuntą telefonu prabyla pirmo aukšto kaimynas.

– Pirk dvi dėžutes. Dar klijų ir vinių. Kiek? Tai jau pats pamąstyk. Ne, ne, tik trijų colių.

Gana dažnai susiginčija ketvirto aukšto pora. Geria kas antrą vakarą. Iš tikrųjų toks dėsnis? Gal ir ne, gal dažniau švenčia.

Anksčiau buvo paprasčiau: grįžusi į ausis įsikišdavo kamštelius – viena draugė, dirbanti siuvėja, davė. Jie truputį išbrinkdavo ir tuomet mažai ką girdėdavo. Po pusės metų gydytojas uždraudė tai daryti.

Būtina kuo nors užsiimti ir pašalinių garsų negirdėti –­ taip jai patardavo. Bet nieko, absoliučiai nieko nesinori. Skaityti? Megzti? Nepadeda – dar labiau girdi triukšmą. O tuomet suvokia visišką nykumą, beprasmybę.

Įėjo.

Geria arbatą ir žiūri pro langą.

Balkone padžiautas rankšluostis. Gal išdžiūvo? Pažiūrės. Pradaro duris ir nustemba: spaustukai kaip natos. Kaip natos? Penkios virvutės nevienodai ištemptos. O jeigu jas ištiestų kitaip? Iš sandėliuko atsineša pusstorę virvę, žirkles. Šonuose prie metalinių vamzdžių pritvirtina du virvagalius, prie jų penkias „linijas“. Jai pavyko! Bet penkių tikrai neužteks. Ką čia sugalvojus? Virtuvėje suranda vilnonių siūlų ir pakabina tarp virvučių. Gerai. Gal sunkiausia bus įkomponuoti spaustukus-natas? Kaip atskirti sveikąją, pusinę, ketvirtinę, aštuntinę? Reikėtų ir kotelių, vėliavėlių, sijų? Bet visai nesunku – siūlų negaila.

Kokią melodiją norėtų išgirsti? Nežino. Kadaise dukra kelerius metus lankė muzikos mokyklą – turėtų būti natų. Bet kur? Gal ant pianino? Gal mažoje lentynėlėje? O gal spintos apatiniame stalčiuje? Po savo mažylės mirties dar nieko nepajudino. Tegul visi daiktai primena paskutinius žmogaus judesius, paskutines minčių variacijas, paskutines kompozicijas. Suvenyrus, užrašų knygeles liečia atsargiai, įsitikinusi, kad elgiasi netinkamai. Rado. Pasiima pirmą pasitaikiusią knygą. Lietuvių liaudies daina „Tindi rindi riuška“. Ne. J. Haidno simfonijos fragmentas. Ne. Prisimena: verda pietus, o dukra – prie pianino. Sukluso – skamba labai graži melodija.

– Ką tu skambini?

– Bacho „Menuetą“, bet man, mama, nesiseka.

Ir pravirko.

Ramino, ramino.

Nuspręsta – balkone atgims Bacho „Menueto“ pradžia.

Siūlais, spaustukais išpuošė penklinę, kurią tuoj apšvies mėnulis – kelios gelsvos juostos išryškins pakylėtą akimirką.

Šiek tiek sušalo.

Uždarė balkoną, atsistojo prie spintos ir ėmė žiūrėti iš toliau. Įsivaizdavo, kaip šoka senovėje prancūzai.

Kaimynų nebegirdėjo.

Į parduotuvę „Norfa“

– Iškepčiau pyragą, tik trūksta miltų.

Žmonos užuominą iškart suprato.

Išsirengė į parduotuvę, esančią kitame miesto gale.

Kelintą sykį žiūri filmą „Dogvilis“, ir vis atrodo, kad negali suprasti. Miestelyje pasirodo naujas žmogus –­ Greisė. Turi slėptis nuo savo tėvo ir jo draugų gangsterių. Siužetas gan paprastas. Tiesą sakant, jo beveik ir nėra. Svarbu dar kartą lyg ir netikėtu rakursu pažiūrėti į mūsų prigimties slėptuves. Kas vyksta? Dogvilio gyventojai turi progą būti kito asmens lėmėjais: poelgių vertintojais, bausmių koreguotojais. Greisė privalo visiems įtikti, kad leistų čia pasilikti, kad nepraneštų policijai. Šitoks vidinis ir išorinis nusiteikimas iš karto leidžia pasijausti pranašesniems. Šis pojūtis susijęs su fiziniu, su moraliniu engimu. Eksperimentuojama be gailesčio, nors gal nevykusiai mėginant pateisinti savo veiksmus.

– Sveikas! Ką čia veiki?

– Mąstau.

– Apie ką?

– Apie „Dogvilį“.

– Na ir juokingas tu!

Vyrams paaiškėja, kad Greisę galima fiziškai išprievartauti. Jie sėkmingai pataikauja savo kūno poreikiams. Vaikui atrodo, kad nelauktai miestely (mieste) pasirodžiusioji privalo jį labiau mylėti. Jeigu nevykdomi norai, galima apšmeižti. Kiekvienas gali pažeminti. Daro tai šlykščiai, vis pakartodami žodį „Atleisk“. Kaip filmas turėtų pasibaigti? Be ryškesnės atomazgos? Parodome jums dar vieną žmonių bendravimo modulį, įsižiūrėkite, įsiklausykite ir patys įsivaizduokite galimus finalus. O gal jokios baigties nė neturėtų būti?

– Šimtą metų nesimatėme! Kur skubi?

– Į parduotuvę „Norfa“.

– Taip toli? Na ir žmonės dabar! Jiems benzino, bet ne kojų gaila! Juokdariai!

Filmo autoriai mano kitaip: mes pateiksime savo galutinę veiksmų, minčių versiją, o jūs jau mąstykite. Filosofinis tėvo ir dukros dialogas. Aš nepriimu nuosprendžių žmonėms... Tu pasipūtusi, kadangi atleidi kitiems tai, ko sau neatleistum; tu jiems nesuteiki galimybės pasitaisyti, jie turi būti už niekšybes nubaudžiami... Regis, taip jie pradėjo trumpą disputą. Kaip toliau vyniojosi minties siūlas? Dukra tvirtina, kad Dogvilio gyventojai iš visų jėgų stengėsi išlikti dori. Tėvas paklausia, ar pakako tokių pastangų. Greisei staiga (?) pasirodo, jog ir gangsteriai, ir naujieji jos pažįstami elgėsi panašiai. Kodėl būtent taip apibendrina? Gana netikėtas ėjimas. Bėgo nuo nusikaltėlių, kitur sutiko panašius? Vadinasi, mes visi esame gangsteriai, tik reikia aplinkybių, kada pasireiškia negatyvieji požymiai? Gal proga pasielgti nepadoriai visada atsiras tuomet, kai pasijunti nebaudžiamas, kai turi viltį išsisukti skystokais pamoralizavimais? Leiskite man pasitaisyti, aš pasikarščiavau, man nebūdinga įžeisti kitą. Greisė, apšviesta mėnulio, kuris išryškina ydas, suvokia, jog nori valdžios ir atsakomybės, jog tai, ką padarė Dogvilio žmonės, gali pasikartoti, tad reikia atkurti teisingumą ir pagerinti pasaulį. Tokio sprendimo rezultatas – miestelio (miesto) gyventojai iššaudomi.

– Ko čia dabar skraidai po šaligatvį kaip lunatikas?! Vos nepargriovei! Dviratį būtum sulamdęs! Visiškas kvailys!

– Atsiprašau.

Ką pasakė Kantas?

Ežeras buvo ramus. Nedidelės įlankos šiluma glostė jo veidą ir mintis. Rytoj tikrai nelis, vadinasi, dar vieną dieną džiaugsis pusseserės vasarnamiu ir sodu. Reikės atsisėsti verandoje ir stebėti gandrus.

Įplaukė į meldus. Iš jų dešinysis krantas atrodo labai gražiai. Gėrėjosi ir ežeru, ir tolumos miškais. Virš manęs žvaigždėtas dangus, o manyje... Regis, tokia buvo filosofo Imannuelio Kanto teiginio pradžia. O manyje vidinė šviesa? Gal teisingumas? Neprisimena. Pamatytų Kantas, kas vyksta dabar, atsisakytų savo tezės. Pamatytų, kaip jis prieš metus važiavo į Vokietiją automobilių. Jau atsipūtė, sunkiausi barjerai įveikti, ir staiga – trys karingi lietuviai. Sumušė, atėmė pinigus. Grįžo namo po dviejų savaičių. Pažino juos, bet kas iš to? Pasiskųsi –­ tavęs niekada nesuras. O ir kas patikėtų nuskriausto, bejėgio žmogaus pasakojimu? Liudininkų nebuvo. Atletiški vyrukai, be kompleksų. Tokiems vidinės šviesos nereikia.

Jis stiprus, gana greitai atsigavo, vėl važiavo automobilių.

Užsidirbo, ėmė statyti namą.

Pabėgs iš miesto, sodins obelis, vyšnias ir mąstys apie filosofą. Būtinai perskaitys bent jau vieną jo veikalą. Tada jau turės šeimą – susės prie obels ir skaičiuos, kiek kartų juos apgavo ir kiek kartų jie sumelavo. Pasakė netiesą dėl to, kad pabėgtų nuo įkyrių plevėsų. Plepa, plepa, vagia, vagia – bet jaučiasi šventuoliai, tai kažkas kitas ne taip elgiasi, o jie – išimtys. Išimtys! Nei širdy, nei galvoje nieko neturi! Paslaugiai šypsosi, svaičioja tipinėm frazėm pasinaudodami.

– Gelbėkit! Mano vyras skęsta! – išgirdo šauksmą.

Išplaukė iš meldų. Labai greitai suprato, kas atsitiko. Ant kranto stovėjo moteris ir rėkė. Žmogus tai pasirodydavo vandens paviršiuje, tai išnykdavo. Ar suspėtų išgelbėti? Vargu. Kol priplauks, bus per vėlu. Mažiausiai trys šimtai metrų. Priplauks nuvargęs ir tada pats prašys pagalbos. Vis vien reikėtų pabandyti. Suskaudo kojų raumenis. Ne, beprasmiška skubėti –­ mirs ne vienas, o du. Staigiai pasisuko atgal – į meldus. Pasiekė žemę, čiupo drabužius ir bėgte vasarnamin.

Tai jei nemoka plaukti, ko lįsti vandenin? Girtuoklis, žinoma. Pasilinksmino, patriukšmavo ir prireikė dar vienos pramogos. Kokią teisę turi šauktis pagalbos? Čia ne Palanga. Mums nepasisekė todėl, kad nemąstome, kad nepažįstame savęs, kad nesportuojame. Kiekvienas už save. Kas jį tuomet gynė? Tuomet, vieną kartą? Tamsus miškas, automobilis sugedo, valgio neturi, telefonas neveikia. Mojuoja rankom, rodo, kas įvyko. Važiuoja ir ramiausiai nuvažiuoja. Kas jam padėjo? Niekas. Pamena, mokykloje primušė bendraklasis – dauguma žvengia, kiti nuleidę galvas stovi. Bet ko lįsti į vandenį, jei nesi įsitikinęs, kad plaukti saugu?

– Ar pienelio šįvakar norėsite?

– Ne.

Po truputį temo. Sėdėjo prietemoj ir gėrė kavą.

Atsiguls ir apsiramins.

Kažkas juokėsi, kažkas dainavo. Pasigėrė, matyt.

O gal trijų šimtų metrų nebuvo? Gal tik koks šimtas?

Atsikėlė, apsirengė, užrakino vasarnamį ir išvažiavo.

Kitu keliu.

Pamatęs miestą, dar kartą susimąstė, ką norėjo pasakyti Kantas, žiūrėdamas į žvaigždėtą dangų.

Pyragas

– O ar žinai, kodėl kepu pyragą?

– Valgyti nori.

– Ne, rytoj tavo gimimo diena.

– Rytoj?

– Mano mama prieš mirtį tau labai dėkojo, kad buvai jai geras. Geresnis nei sūnus. Pats žinodavai, koks darbas laukia, nė prašyti nereikėdavo.

– Tavo mama jau mirė?

– Susėsime rytoj gražiajame kambaryje, gersime arbatą, o aš tau pasakosiu apie savo vaikystę.

– O kada tu buvai maža?

– Pamačiau tave ir iškart įsimylėjau.

– Pasakyk man, kiek mes turime vaikų.

– Neprisimeni? Kęstutį ir Daivutę.

– Nekalbėk – pavargau.

– Tai einame pasivaikščioti.

Moteris paėmė vyrą už rankos ir lėtai judėjo koridoriumi. Pasižiūrėjo į veidrodį, o paskui patraukė verandos link. Iš ten į miegamąjį, paskui – vėl koridoriumi į gražųjį kambarį. Atsistojo prie lango.

– Didįjį klevą tavo tėvas pasodino. Kęstutis mėgdavo ten slėptis. Nunešė kelias lentas, taburetę, viela pritvirtino. Nuleidžia virvę apačion, o tu pririši pintinę su skanėstais. Jono Biliūno „Kliudžiau“ būtent ant klevo šakų ir perskaityta. Aš bijojau, kad nenukristų, o tu tik juokeisi.

– Noriu pagulėti.

– Palauk, pakeisiu ceratą.

Moteris nuėjo į virtuvę. Nuo lentynėlės ėmė puodelius ir šluostė. Vienas netyčia nukrito žemėn ir sudužo. Lėtai rinko šukes ir verkė. Trisdešimt aštuoneri metai kartu. Nė karto neaprėkė.

– Labai noriu valgyti.

– Tik neseniai valgei.

– Šiandien?

– Taigi buvau išvirusi bulvių, turėjau šaltienos. Tau labai patiko.

– Bet mes vakar valgėme.

– Prieš valandą, Pranai, prieš valandą. Duosiu tau kelis sausainius, gerai?

Pro langą pamatė kažką einant. Gal teta Janina? Ir ko jai reikėtų? Matyt, vėl pinigų paskolinti. Ne, apsivilkusi gražiu paltu, ne teta Janina. Kaip iš karto nepažino? Laiškanešė. Jei pyragas iškeps, pavaišins. Atnešė naują staltiesę, tris puodukus ir tris lėkštutes. Reikėtų nubėgti į sandėliuką dešros. Bet kur paslėpė raktą? Nuolat kaitalioja vietą, tad visai pasimeta. Tiek to, apsieis ir be dešros.

Pasiėmė pensiją, abu pasirašė. Iškepė pyragas. Atpjovė po gabaliuką – gardu, tikrai gardu.

– Eisiu pagulėti.

– Tuoj aš tave nuvesiu. Truputį užmik, o aš Teresę palydėsiu.

– Bet sugrįši?

Lauke stabtelėjo prie klevo, paskui pasuko dešinėn.

Grįžo namo gal po penkiolikos minučių. Pyragas buvo suvalgytas, visur trupiniai, trupiniai. Ant stalo padėtas kibiras, šepetys.

– Na kam tu taip? Bėgam, greičiau bėgam į tualetą, – prašė moteris ir atsidususi šnibždėjo: – Alzheimeri, apsiramink, apsiramink.

Griūtys

Tyliai užrakino buto duris ir išėjo. Žmona rengiasi feministiniam renginiui: prieš veidrodį repetuoja savo kalbą, pasigriebusi enciklopedijas vis šį bei tą užsirašo. Dukra didžiausiu garsu pasileidusi muziką; pamėgink patildyti – triukšmas, aikčiojimai:

– Tu nesupranti jaunimo poreikių.

– Geriau patylėk, man rimtesni dalykai rūpi.

Patylės. Pavaikščios po senamiestį, Užupyje išgers kavos.

Važiuodamas autobusu suprato, ką darys. Nuvažiuos į Uteną ir pamėgins surasti Alfonso Nykos-Niliūno gimtuosius Nemeikščius. Studijų metais ten buvo, gal ir atsimins kelią.

Laimingas pasiekė Uteną. Greitu žingsniu pro bažnyčią, pro „Saulės“ gimnaziją.

Nemeikščiai. Atrodo, reikia ieškoti geležinkelio. Vadinasi, sukti kairėn. Kažkur turi būti didelė ferma.

– Atsiprašau. Ar gerai einu į poeto Nykos-Niliūno tėviškę?

– Kokio poeto? Pas mus tokių nėra.

– Jo pavardė Čipkus.

– Netrukdyk. Darbo neturi, tai ir prasimanai juokų.

Čia buvo atvažiavęs patsai Vytautas Mačernis. Kaip jie bendravo – du galiūnai? Skaitė eilėraščius, ginčijosi, pasakojo apie savo vaikystę. Ko gero, turėjo pasakoti, kada pirmą sykį pajuto, jog yra kitokie. Nes įsižiūri į debesis ir bijo, kad niekas nepastebėtų. Įprastiems žmonėms neįprastus dalykus reikia paversti paprasta kalba, kad nesijuoktų. Būtina pasislėpti, mat žiūrėti į žolės augimą, stebėtis gražiomis kompozicijomis, sudarytomis iš smilgų, žemuogių ir vyturio giesmės, yra didelė gėda. Ir dar vyrui. Ardamas gali trumpam stabtelt nusibraukti prakaito, va tuomet pasinaudok galimybe pamatyti, kaip čeža, kruta, juda, virpa, šlama pasaulis, esantis visiškai šalia. Tik truputėlį pasilenk ir pajusi, kas yra praeinantis laikas. Arklys trūktels, ir tu vėl – rimtų rimčiausias darbininkas. Bet poilsio akimirkos amžinybė jau pajausta, jau siužeto gijom apjuosta.

– Kažkur netoliese yra Nykos-Niliūno tėviškė. Gal parodytumėte kelią?

– Negaliu, nes ir pats nežinau. O kapinių nereikia? Suk į dešinę, ir senosios kaimo kapinaitės. Ten atrasi, kas nusakytų kelią.

Dar pojaunis vyriškis šyptelėjo ir nuvažiavo.

Tolumoje jaukus vienkiemis. Gal ten poeto gyventa? Tik kaip praeiti? Pasuks dešinėn, vieškeliuku pro kelis namus, o tada jau leisis apačion. Kairėn.

Iššoko du šunys. Ir nepraleidžia. Pasilenkia grumsto –­ nereaguoja. Apsidairo – žmonių nėra. Po truputį, po truputį atgal, atgal. Kai pavojus sumažėja, tempą pagreitina.

Du poetai turėjo sustoti prie šio mažo upelio, žinoma, turėjo. Stovėjo ir tylėjo. Gal kokį pusvalandį tylėjo. Gal tylėjimas geriau jungė nei pasakojimas apie vaikystę ar apie visus įsižiūrėjimus? Greičiausiai taip ir buvo. Skilo pasaulis. Kurioje šalyje reikės ieškoti tokio, galbūt net bevardžio upeliuko, iš kurio atsigerdavo karvė? Kurioje šalyje reikės ieškoti mažyčio posūkio į didesnį kelią?

Taip, tas didesnis kelias tai Varšuvos–Peterburgo trakto fragmentas.

Deja, jis išėjo priešingon pusėn. Maža mergytė paaiškino, kurioje pusėje Utena. Grįždamas atgal pamatė kaimo pavadinimą – „Griūtys“.

 

Skaitytojų vertinimai


51871. Edmundas :-) 2009-03-10 17:53
Labai stipru ir įtaigu... Tarsi pats kalbėtumeis su savo vidumi. Ir švariau nei Sigito Parulskio pasaulyje... Tas miniatūras galima skaityti keliolika ar dar daugiau kartų ir jos visą laiką atrodys it ką tik išvydusios dienos bei nuo kasdienybės rutinos besigelbstinčios sąmonės šviesą. Gaivu ir šviežia. Pats tinkamiausias "patiekalas" pavasarį dvasios vitaminų išsiilgusiai sielai.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 16 iš 16 
5:12:28 Nov 7, 2011   
Mar 2009 Jul 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba