Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-03-06 nr. 3227

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ALGIMANTAS MIKUTA.
Baladė apie baltus nykštukus
16
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• JOLANTA ZABARSKAITĖ.
Kalbai reikia meilės ir laisvės
13

POKALBIAI 
• Devyni klausimai apie tris eilutes

KNYGOS 
• PRANAS VISVYDAS.
Dinozaurai budi barikadose
 ROMAS SAKADOLSKIS.
Pasisėdėjimas ant istorijos slenksčio
1
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Tarsi barokinis gobelenas...
• Pirmosios prozos knygos konkursas
• Bibliografijos ir knygotyros centras
• Knygų dešimtukai
• MINDAUGAS PELECKIS.
Kitokie
2
• Naujos knygos

KINAS 
• AGNĖ MACAITYTĖ.
Septynios žiaurumo sukūrimo dienos „Klasėje“

TEATRAS 
• INGRIDA RAGELSKIENĖ.
Pabėgimas sugrįžtant
• RIDAS VISKAUSKAS.
Teatre jaunimui – švelni ironija „maištingos jaunystės“ atžvilgiu
1

MUZIKA 
• EUGENIJUS IGNATONIS.
Dang Thai Sonas vėl Vilniuje
1

DAILĖ 
• Tarp vilties ir realybės9

ATMINTIS 
• NIJOLĖ TUMĖNIENĖ.
Tėvynės ilgesio subrandintas dailininkas

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Akiračiai ir akibrokštai
1

POEZIJA 
• ALIS BALBIERIUS.
Iš „Trieilių“
7

PROZA 
• STEPAS EITMINAVIČIUS.
Miniatiūros
1

VERTIMAI 
• Gökçenur Ç..
14

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• ANDRIUS GRIGORJEVAS.
Petras Repšys. Užgavėnės. Psichoanalizės bandymas

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Broliukų žemės muzika: nepažinta Latvija
5

KRONIKA 
• Šv. Jeronimo premijos konkursas
• Amerikiečių poetai prieš karą
• VLADAS BRAZIŪNAS.
Dirbtuvių langai į eilėraščio sodą
• Lincas skaito Vilnių

SKELBIMAI 
• LMKA konferencija
• Pirmosios prozos knygos konkursas

DE PROFUNDIS 
• Elementarusis dvokutis, arba šv. leidykla „Skaityki už mus“...1
• GINTARAS PATACKAS.

DAILĖRAŠTIS 
• Dėmesio LDS nariams
• Vygantas Paukštė: kūrybos laukai ir paraštės3
• VAIDILUTĖ BRAZAUSKAITĖ.
Pasikartojantys motyvai – tikėjimas spalva
• JOLANTA SEREIKAITĖ.
Žirgas dailėje
1
• NIJOLĖ NEVČESAUSKIENĖ.
Šviesos ir tamsos grožio stebėtoja
• GENOVAITĖ GUSTAITĖ.
Salve, Leonavičiau!
• Ieškokite moters!
• Informacija
• Tęsiasi projektas „Literatų gatvė“
• V tarptautinė tekstilės minia­tiū­rų bienalė „Šimtmečiai ir akimirkos“
• Jubiliejai
• Parodos LDS galerijose
• Povilas Baranauskas
(1921 04 10–2009 02 25)
• Vytautas Kaušinis
(1930 02 01–2009 03 02)
1

KNYGOS

Pasisėdėjimas ant istorijos slenksčio

ROMAS SAKADOLSKIS

[skaityti komentarus]

iliustracija

Sruoginytė, Laima Vincė. LENINO GAL­VA ANT PADĖKLO. AMERIKIETĖS STUDENTĖS DIENORAŠTIS, RAŠYTAS PASKUTINIAIS SOVIETŲ SĄJUNGOS GYVAVIMO METAIS. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008.

Sociologas Vytautas Kavolis, domėjęsis autobiografija kaip autoriaus testamentu bendruomenei ir savai epochai, jos pradžią apibūdina kaip sprendimą „intelektualinės problemos, kuri turi egzistuoti, kad autoriaus gyvenimo įvykiai imtų keistis į reikšmių sistemą, apie kurią verta kalbėti“. Anot Kavolio, „autobiografijos pabaiga yra atsakymas į klausimą, koks palieka autorius, perkeliavęs per savo gyvenimo reikšmių sistemą, tapęs jos gaminiu, išeinąs už jos ribų“ (Kavolis V. , „Žmogus istorijoje“, p. 500).

Dienoraštis yra autobiografijos užrašai gyvenimo tėkmėje, pirmasis žvilgsnis, žaliava vėlesniems apmąstymams, interpretacijoms, vertinimams, išvadoms. Tai šiek tiek panašu į žurnalisto darbą, kuomet įvykiai, reiškiniai, žmonės fiksuojami tą akimirką, kai prie jų prisiliečiama neanalizuojant iš laiko ar vietos perspektyvos, nežinant kas ir kur bus rytoj. Ir jeigu žurnalistika atrenka tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo svarbu ir reikšminga (geriausiu atveju, kiek romantiškai, tai laikoma pirmuoju istorijos variantu), tai dienoraštyje fiksuojama tai, kas atrodo svarbu ir reikšminga autoriui, bandančiam suvokti save laike ir erdvėje. Tai tarsi rašytinė nuotrauka, kuri fiksuoja, bet palieka interpretaciją ateičiai.

Taip yra ir šiuo atveju. Susipažįstame su autore 1988 m. rugsėjo 5 dieną, sėdinčia „Aeroflot“ lėktuve, Maskvos Šeremetjevo oro uoste, stebinčia, kaip greta stovinčio lėktuvo lakūnas persisvėręs valo kabinos langą purvinu skuduru. Herojė, kuriai vos 21 metai, klausia, gal ir kavoliškai – ką aš čia veikiu? Atsisveikiname su ja po metų, 1989 m. rugpjūčio 23 d., Baltijos kelyje, susikibusia rankomis su kitais Vilniaus universiteto bendruomenės nariais. Paliekame ją, atsakiusią, gal ir vėl kavoliškai, į klausimą – ką aš čia veikiau?

Knygoje telpa Amerikoje užaugusios lietuvių atžalos ganėtinai trumpa gyvenimo atkarpa, jos susidūrimas su gūdžia tėvų tėvynės okupacijos tikrove, bendravimas su giminėmis, kurių nesirenki, žmonėmis, kurie netaps draugais. Matome, kaip keičiasi vidurinės klasės, anglosaksų kultūros atstovė, Jungtinių Valstijų rytinio isteblišmento aukštosios mokyklos auklėtinė, kad ir su tėvų kalbos įgūdžiais, šeimos kalendorinėmis tradicijomis ir tautos praeities pasakojimais.

Jau vien tokią patirtį prasminga fiksuoti. Tačiau autorei pasisekė: per tuos metus ne jai vienai tenka orientuotis naujoje aplinkoje. Staigiai ir neatpažįstamai keičiasi pati aplinka, jos sutikti žmonės, ir, žinoma, pagrindinė dienoraščio herojė atsiduria sūkuryje, kuriame visi vienodai stengiasi nepargriūti. Ji mato ir fiksuoja žmonių, su kuriais bendrauja, sutrikimą, verčiant istorijos lapą. Ji drauge su jais, bet atskirai nuo jų, išgyvena ir sovietinės tikrovės depresiją, ir jos atmetimo egzaltaciją.

Dienoraštyje autorė užrašo daugelį išsilaisvinimo užuomazgą ženklinusių įvykių, įskaitant liūdnai pagarsėjusį „bananų balių“ 1988 m. rugsėjo 28 dieną. Pirmą kartą tenka skaityti, kaip anksti Sąjūdžio veikėjai atviru tekstu kalbėjo apie sovietinės valdžios žlugdymą. Autorė rašo, jog tą patį vakarą teko dalyvauti uždarame Sąjūdžio susitikime, kur, anot jos, buvo „svarstomi strateginiai klausimai. Keliamas tikslas teisiškai nuversti valdžią iš vidaus...“

Kitoje vietoje ji dalijasi įžvalgomis apie besikeičiančią politinę tikrovę, taikliai susakydama naująsias kalbėjimo taisykles: „Žmonės pasinaudojo žodžio laisve rašyti apie ginkluotą pokario pasipriešinimą, apie trėmimą į Sibirą, konclagerius. Kol sakai, kad Stalinas klydo ir nuėjo per toli, o Lenino būta teisaus, gali kalbėti apie beveik viską.“

Nors autorė, atrodo, išgyvena savo kitoniškumą ir tai, kad aplinkiniai ją traktuoja kaip svetimą – „amerikonę“, –­ kartais tikriausiai paaštrindama priešišką ir pašaipų jų nusiteikimą jos atžvilgiu, ji į pasakojimą įterpia ir linksmų momentų.

Vieną dieną ją gatvėje pakalbina televizijos žurnalistas, klausdamas: „Kaip turėtų būti vykdoma reforma?“ Ji rašo: „Netikėtai sutrinku, noriu pasakyti palaipsniui, bet liežuvis neklauso, ir aš baigiu frazę sakydama po laipsnį, kitaip tariant taurelę po taurelės.“ Žurnalistas pasitraukia piktindamasis, o autorės draugės leipsta iš juoko.

Savo dienoraštį Laima Vincė baigia pasakojimu apie autoavariją, skirstantis po Baltijos kelio: „Matome, kaip dvi mašinos varžosi, kuri pirma išvažiuos į greitkelį. Dvi mašinos tuščiame lauke. Abi įvažiuoja į keliuką, vedantį greitkelio link, ir trenkiasi kaktomuša. Minia vieningai aikteli. Žmonės bėga į pagalbą. Avarija vidury tuščių laukų? Kaip tai galėjo atsitikti?“ Paskutinis jos dienoraščio įrašas baigiasi klausimu, kurį šiandien dar vis galime užduoti, –­ jau ne apie avariją, o apie mus pačius.

Lietuvoje išleista daug Sąjūdžio laikų memuarų, vadovų, veikėjų ir liudininkų pasakojimų. Tačiau čia kas kita. Čia žvilgsnis iš šalies, bet kartu ir iš vidaus. Autorius ir savas, ir svečias. Tai ir reta, ir brangu, o svarbiausia – tikra. O autentiškas žodis apie tą laikotarpį praturtina supratimą lūžių, lėmusių tai, kad šiandien esame šalyje, kuri grįžo iš nebūties.

Kaip ir priklauso užrašams iš gyvenimo, lieka galybė neatsakytų klausimų. Galime smalsauti, kas nutiko autorės pusbroliui Mariui, kuris išgėręs mėgo žaisti su kalašnikovu (namuose!), ir tetai Magdalenai, kuri plūdo Laisvės lygą? Jie dienoraštyje pateikiami kaip niekuo netikintys ir visko bijantys žmonės. Ar jie tokie ir liko?

Bet kur kas įdomiau – kas nutiko autorei? Naudojantis Kavolio metodu, galima klausti: kokia ji liko, perkeliavusi per šią savo gyvenimo atkarpą? Kaip pasikeitė jos reikšmių sistema?

Iš dalies į šį klausimą atsako tolesnis Laimos Vincės gyvenimas, jos darbai: poetė išvertė Marcelijaus Martinaičio, Vandos Juknaitės, Jono Meko kūrybos, sudarė tris šiuolaikinės lietuvių literatūros antologijas anglų kalba, išleido apysaką vaikams, redagavo savo senelio Lietuvos diplomato Aniceto Simučio raštus. Šiais metais pasirodys jos išversta partizano Juozo Lukšos autobiografija į anglų kalbą, pavadinta „Forest Brothers“ („Miško broliai“).

 

Skaitytojų vertinimai


51834. Rimas2009-03-09 11:29
"Šiais metais pasirodys jos išversta partizano Juozo Lukšos autobiografija į anglų kalbą, pavadinta „Forest Brothers“ („Miško broliai“)". Kokia knyga turima minty? Ar tai Luksos "Partizanai"? Jei taip, tai kazin ar ja galima vadinti autobiografija.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 16 iš 16 
5:12:27 Nov 7, 2011   
Mar 2009 Jul 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba