Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2003-04-18 nr. 2946

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• LINKSMŲ ŠVENTŲ VELYKŲ6
• TRUMPAI
• MIELI "LITERATŪROS IR MENO" AUTORIAI,1
• KITAME NUMERYJE1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI1
• PARODOS
• VAKARAI
• LRT KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• DĖMESIO, DISKUSIJA!
• KULTŪROS ASPIRACIJOS, LIETUVAI STOJANT Į EUROPOS SĄJUNGĄ
• Romas Gudaitis.
NEGRAŽBYLIAUKIME KULTŪROS TEMOMIS
2
• MENININKŲ KREIPIMASIS5
• IŠDŪRĖ1
• Benediktas Januševičius.
ŠEŠTASIS "KNYGŲ PAVASARIS" MOKYTOJŲ NAMUOSE
1

POEZIJA 
• VYTAS DEKŠNYS3

PROZA 
• Karo chirurgo prisiminimai.
JUOZAS MARCINKEVIČIUS

VERTĖJO PUSLAPIS 
• Nepabaigiama poema.
JANIS ELSBERGAS

KNYGOS 
• Eugenija Vaitkevičiūtė.
ATITOKTI ŽYDINT DEBESIMS
2
• Elena Skaudvilaitė.
VIEŠPATIE, NEBAUSK - PALAIMINK…
1
• Elena Bukelienė.
LIETUVIŠKUMO SINDROMAS
12
• INKILAS5
• EILĖRAŠČIAI16
• VIENAS NAKTY SUOMIJOJ12
• LIETUVOS REKORDŲ KNYGA14
• NAUJOS KNYGOS2

KAUNO KULTŪROS PUSLAPIS 
• Henrikas Kebeikis.
PAŠTO ŽENKLAI, APLENKĘ LAIKĄ
5

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Mantas Gimžauskas.
HIPIAI, ARBA PIEVELĖS SAKRAMENTAS
22

MUZIKA 
• Ona Narbutienė.
KELI LIETUVOS AUKŠTOSIOS MUZIKOS MOKYKLOS GYVENIMO FRAGMENTAI
4
• JUOZAS ANTANAVIČIUS.
LIETUVOS MUZIKOS AKADEMIJAI - 70
1

DAILĖ 
• NETIKRAS ZUIKIS6

ŠOKIS 
 Helmutas Šabasevičius.
PAVASARIS SU LIETUVIŠKA CHOREOGRAFIJA

TEATRAS 
• Vanda Kalpokaitė.
VEIKIAU IŠSIGANDĘ NEI ŠVELNŪS
23

NAUJI FILMAI 
• RUSIJOS IR UKRAINOS KINO SAVAITĖJE - NAUJI FILMAI1
• Rasa Paukštytė.
SPIKE`O LEE "KAPUT"
5

KRONIKA 
• RAŠYTOJŲ KŪRYBOS IR POILSIO NAMAI ANYKŠČIUOSE3
• LRS

IN MEMORIAM 
• BALYS BARAUSKAS2

SKELBIMAI 
• www.varioburnos.com3

KVAILIŲ LAIVAS 
• NUSISTEBĖJIMAS
• DEPEŠOS PROJEKTAS
• DĖMESIO! POLITIKŲ ATESTACIJA15
• James Thurber.
TRIUŠIAI, SUKĖLĘ TIEK RŪPESČIŲ
16

E.Pašto dėžutė 
• Skaitmeniniai laiškai7

ŠOKIS

PAVASARIS SU LIETUVIŠKA CHOREOGRAFIJA

Helmutas Šabasevičius

[skaityti komentarus]

iliustracija
Spektaklio "boHema" scena

Kol Lietuvos nacionalinis baletas dosniai remia užsienio choreografus, kurie mūsų šalyje stato ir iš kitų teatrų perkelia savo kūrinius, Lietuvos šokio kūrėjai savo idėjoms ieško kitų erdvių ir galimybių. Šiuolaikiniam Lietuvos šokio menui itin reikšmingos buvo pastarosios kelios savaitės - nuo vasario iki kovo pabaigos pristatyti net trys nauji ir originalūs Lietuvoje gimusių ir dirbančių choreografų spektakliai, taip pat parodyta ir keletas naujų mažesnių šokio kūrinių.

Vasario 25 dieną, vos dviem dienoms praėjus po premjerinių Lietuvos nacionalinio baleto trupės spektaklių "Carmina Burana", nenacionalinis "Vilniaus baletas" kvietė į naują savo darbą - šokio spektaklį "boHema", kurį sukūrė choreografas Jurijus Smoriginas. Prieš spektaklio premjerą pasirodė nemaža intriguojančios informacijos, pirmiausia akcentuojant teminį naujo spektaklio novatoriškumą - jis pastatytas pagal homoseksualios orientacijos neslėpusio ir už tai kalėjusio garsaus XIX a. II pusės anglų rašytojo Oscaro Wilde`o knygą "De Profundis" ir rašytojo kūrybą bei gyvenimą tyrinėjusio anglų rašytojo Peterio Acroydo kūrinį "Paskutinė Oscaro Wilde`o valia ir testamentas", parašytą 1983 metais. Intriga davė rezultatų - premjerinį "boHemos" spektaklį žiūrėjo pilna Jaunimo teatro salė, publikoje buvo matyti ir tokių visuomenės elito atstovų, kurių įprastinėse teatro premjerose nesutiksi.

Homoerotinių motyvų šiuolaikiniame Lietuvos teatre pastaraisiais metais pagausėjo - galima paminėti Gintaro Varno režisuotą Jeano Luco Lagarce`o "Tolimą šalį", kurioje ši tema yra centrinė, arba Boriso Eifmano "Raudonąją Žizel", kur šalutine, bet gana lemtinga galima vadinti Balerinos Partnerio ir jo Draugo meilės liniją. "boHemoje" šie dalykai pateikiami gana santūriai, išvengiant vulgarumo ir neskoningumo, kurio būgštauti vertė spektaklio plakatas, vaizduojantis žydrais bateliais apautas plaukuotas vyriškas kojas.

Spektaklyje kalbama apie Oscarą Wilde`ą, atsidūrusį žmonos Constance ir meilužio Bozio meilės kryžkelėje. Nors daugiausia vietos skiriama vyrų personažų santykiams, kur kas žmogiškiau ir jautriau perteikta Constance drama. Spektaklis sukomponuotas kaip prisiminimų grandinė - tuščioje juodoje scenoje, kurios gelmę trikdo tik kelių metalinių prožektorių stovai, kankinasi ir savo išpažintimi su žiūrovais dalijasi pats Wilde`as, o kiti spektaklio veikėjai drauge ar po vieną išnyra iš prisiminimų miglos. Nesusipažinusiems su literatūrine spektaklio medžiaga sunkoka suvokti siužetines spektaklio peripetijas, nes savarankiška kiek daugiau nei valandą trunkančio spektaklio dramaturgija nėra stipri, juo labiau kad įvairi muzika - Richardas Wagneris, Frederikas Chopinas, Astoras Piazzolla - nėra vienodai dramatiškai intensyvi. Tai šiek tiek kenkia spektaklio prasminei dinamikai, nes emociškai turtinga muzika kaitaliojasi su dramiškai monotoniškais, bespalviais, dekoratyviais muzikiniais epizodais.

Oscaro Wilde`o vaidmenį sukūrė baleto artistas Aurelijus Daraškevičius. Jam J. Smorigino plastika pažįstama - jis yra šokęs "Damoje su kamelijomis", "Bernardos Albos namuose", "Barboros Radvilaitės testamente", kur jam teko spręsti sudėtingus, dažnai paslėptus, bet choreografui rūpimus vyro ir moters tapatybės klausimus bei erotizmo prisodrintas vizijas: "Damoje su kamelijomis" A.Daraškevičius kūrė Aninos, "Albos namuose" - Albos vaidmenis. Tam tikru atžvilgiu Wilde`as - irgi dvigubas personažas su tolygiai stipriais vyriškais ir moteriškais charakterio bruožais. A.Daraškevičius vykusiai piešia šį sudėtingą personažą - jo šokis išraiškingas, pabrėžtinai jausmingas, nors vaidybinės frazės galėtų būti paprastesnės, ne tokios sureikšmintos: tai jo superherojui suteiktų žmogiškumo, išvaduotų iš jam tekusių išbandymų eksponavimo.

Oscaro Wilde`o meilužio Bozio vaidmenį atlieka Igoris Zaripovas - "Choreografo laiškų M.K.Č." Konstantinas, "Raudonosios Žizel" Draugas. Šiais vaidmenimis artistas tarytum pasiruošė Bozio - arogantiško, rafinuotos išvaizdos, kurią paryškina antrosios spektaklio dalies akį rėžiantis kostiumas, personažo - vaidmeniui. Jis tinkamai naudojasi savo šokio techninėmis galimybėmis - jo judesiai raiškūs, o santūri vaidyba jo herojų paverčia ne konkrečiu Boziu, bet abstrakčiu smerkiamos aistros objekto simboliu.

Wilde`o ir Bozio choreografinius santykius J.Smoriginas plėtoja gana santūriai - jų duetai plastiški, sukurti remiantis judesio sklaida, o ne jausmų iliustravimu.

Bohemiškąją spektaklio aplinką kuria moterų personažai, suteikiantys spektakliui nemažai plastinės bei vaizdinės įvairovės ir homoseksualines problemas atskleidžiantys stilizuotame Wilde`o epochos socialiniame kontekste.

Choreografijos jausmingumas ir plastinis grožis - J.Smorigino kūrybos stiprybė. Brandžiausių vaisių ji duoda choreografui prisilietus prie moters kūno. "boHemoje" visų pirma tai Rūtos Kudžmaitės Constance. Artistei lengvai paklūsta ir psichologinė šio vaidmens motyvacija, ir choreografinis - lyriškas, jausmingas, kartais minorinis - J.Smorigino stilius. Jos epizodai žavi iki galo neišsakomais emociniais niuansais, gražiomis pozų linijomis, lakiais judesiais. Greta - Jūratė Sodytė, vaizduojanti Bozio motiną, - plastiška, laisvų, muzikalių judesių. Šią artistę daugiau kaip prieš dešimt metų J.Smoriginas "atskleidė" savo kompozicijose "Serenada", "Bernardos Albos namai", balete "Makbetas" ir kitur. Šiandien jis yra "atradęs" Godą Bernotaitę ir Ilvą Juodpusytę. G.Bernotaitė jau matyta "Choreografo laiškuose", o "boHemoje" jai teko dvigubas - moters ir vyro - vaidmuo, į kurį artistė persikūnija, tiesiog scenoje nusimesdama akinamai raudoną suknelę ir užsivilkdama vyrišką kostiumą. Šio androginiško personažo ir Bozio duetas, pulsuojantis stilizuotos erotikos vulgarybe, yra vienas iš spektaklio kulminacinių taškų. G.Bernotaitės plastika kiek kampuota, tačiau ryški ir įtaigi. Puikiai šoka I.Juodpusytė - jos solo epizodas pavergia subtiliu jausmingumu, persiliejančiomis judesių linijomis, kurias pabrėžia lankstus ir liaunas šokėjos kūnas.

Vykę Vitalijaus Autuko kostiumai, visų pirma - moterų: lengvomis klostėmis krintantys sijonai su karpytomis apačiomis ir saikingais siuviniais dekoruotomis viršutinėmis dalimis. Jų spalvų gama darni, skoninga ir išryškina kiekvienos artistės savitus bruožus bei charakterius.

Spektaklio scenografija, kurią sukūrė pats choreografas, lakoniška; yra keletas įtaigių šviesos efektų, kurie labiau susiję su minorinėmis spektaklio vietomis, - pavyzdžiui, nuotaikingas į žiūrovus nugara sėdinčio Wilde`o būsenai antrinantis epizodas iš šešėlių, kuriuos meta scenos viršuje pakabintos apšvietimo įrangos raizgalynė. Rafinuotai estetiška - gal kiek sentimentaloka - ir spektaklio pabaiga, kai žydros šviesos apskritime palengva išryškėja mėlynieji Bozio avėti aksominiai bateliai.

Kaunietis choreografas, buvęs "Auros" šokėjas Andrius Kurienius Kauno muzikiniame teatre sukūrė dviejų dalių tango spektaklį "Trijų minučių romanas", kurio premjera įvyko kovo 7, 8 ir 12 dieną. Matyti, kad A. Kurieniui, kaip ir daugeliui šiuolaikinio šokio kūrėjų, rūpi sureikšminti savo kūrybą ir apipinti ją sudėtingomis filosofinėmis šaradomis: "Trijų minučių romane" veikia Marija, Marijos Šešėlis, Šmėkla, Mieguistas Gorionas, Trys marionetės, Raganos blondinės, kai kurie jų minimi spektaklio pradžioje skaitomame Horacio Ferrero eilėraštyje "Alevare" (pirmas tango judesys), kuriame turbūt ir derėtų ieškoti viso spektaklio prasminių raktų.

Bene pagrindinė "Trijų minučių romano" "korta" - tango studijos vadovas, jau keletą metų Vilniuje gyvenantis Juanas Eduardo Gimenezas, kuriam skirtas Šmėklos vaidmuo. Jis skaito Ferrero eiles, pasirodo mistiškai ir efektingai apšviestoje orkestrinėje, mosuoja lazdele, stovėdamas už dirigento pulto, lipa kopėčiomis į sceną, kartkartėm kalba (dažniausiai ispaniškai), sykį ar du uždainuoja ir, žinoma, šoka. Vis dėlto Juano Eduardo Gimenezo vieta spektaklyje nėra labai aiški - aistringai šaukdamas ant artistų ir juos, kaip atrodo, keikdamas, retsykiais jis spektaklį paverčia vieša pamoka, nutrindamas ribą tarp to, kas sąlygiška, ir to, kas natūralu. O jo sceniniai konfliktai su Marija (ir (ar) jos Šešėliu?) bei keliais vyrų personažais stokoja ryškesnio dramatizmo. Jei toks yra choreografo ir režisieriaus sumanymas, tada norėtųsi aiškesnių teatriškos ir buitiškos spektaklio erdvės ribų. Kartais Šmėkla elgiasi kaip klasikiniuose šiuolaikinio šokio (nors šių žodžių junginys skamba paradoksaliai) spektakliuose - rūko, nešioja kėdę, geria kavą, o kartais - kaip repeticijose: kasosi pakaušį ar krūtinę ir taisosi kelnes, sukimšdamas į jas išsipešusius marškinius. Juano Eduardo Gimenezo šokis patraukia paprastumu, išorinių, plastinių efektų ignoravimu - jo judesiai taupūs, bet išraiškingi, skleidžiantys koncentruotą energiją.

Marijos vaidmenį atlieka Lietuvos šiuolaikinio šokio pasaulyje gana gerai žinoma Brigita Urbietytė - ji juda įtaigiai, išraiškingai, tačiau iki galo įvertinti šokėjos talentą, vieną kartą spektaklį pažiūrėjus, sunkoka vien dėl to, kad greta Marijos labai dažnai sukasi ir jos Šešėlis - Muzikinio teatro balerina Antonina Masalkina. Šie du personažai vizualiai identiški, o scenos prietemoje kartais jų beveik neįmanoma atskirti. Abiejų Marijų šokio forma nuosekli, abi savaip praturtina šį charakterio požiūriu gana monotonišką personažą.

"Trijų minučių romano" choreografinis pavidalas gana įdomus - tango čia nėra hermetiška plastinė formulė, šio šokio judesiai naudojami drauge su kitais šiuolaikinio šokio leksikos elementais. A.Kurieniui pavyko sukurti ir keletą įdomių judesio kombinacijų bei pasažų, ir paveikių režisūrinių-choreografinių sprendimų - kaip pavyzdį galima paminėti I dalies epizodą su dviem nuleistais stalais, pulsuojantį permaininga, bet lakoniška paprastų judesių ritmika. Vykę ir antrosios dalies duetai, kuriuos atlieka Raganos blondinės, - ypač tie, kurie šokami ant pakylos. Jie sukurti organiškai ir gyvai, o artistai suteikia jiems papildomos energijos.

iliustracija
Spektaklio "Romeo ir Džuljeta" scena
Michailo Raškovskio nuotraukos

Spektaklyje nėra daug daiktų, tačiau tie, kuriuos kaip metaforas pasitelkia režisierius, arba kupini šiuolaikinio Lietuvos teatro citatų, arba naudojami ne visai tikslingai. Lagaminai primena ir Birutės Marcinkevičiūtės "Traukininius žmones", ir Anželikos Cholinos "Moterų dainas". Nieko tokio, kad primena, - svarbu (nors ir sunku) surasti jiems naują, unikalią prasmę, kurios "Trijų minučių romane" kol kas rasti nepavyko. Raudonų rožių puokštės, porą kartų suliepsnojančios Marijos rankose, šiai atsidūrus "gyvuosius paveikslus" primenančių kompozicijų centre, taip pat neatveria naujų reikšmių, o tos pačios rožės, įsmeigiamos vienoje baltoje plokštumoje ar po vieną išsirikiuojančios avanscenoje, atgamina Cezario Graužinio ir Roger Vitraco "Meilės misterijų" sprendimus. Tuo tarpu originalus, iki šiol scenoje nematytas daiktas - svarstyklės - nuvilia įvaizdžio primityvumu ir prasminiu jo bergždumu.

Spektaklyje naudojama Angelo Villoldo, Astoro Piazzollos, Caetano Veloso ir "Gotan Project" muzika - atkreipia dėmesį geras, dramaturgiškai motyvuotas jos montažas, išryškinantis ne siužetinę, bet emocinę veikalo dramaturgijos raidą.

Martos Vosyliūtės sukurtas scenovaizdis lakoniškas ir funkcionalus. Pirmoje spektaklio dalyje scenoje matyti penkios plokštės, kurioms tapybiško reljefiškumo suteikia ant jų prilipdyti daiktai - veidrodis, senovinis telefono aparatas. Beje, jie režisūros požiūriu visai tikslingi - prieš veidrodį staiposi Raganos blondinės, telefonu kalba Marija ir Šmėkla. Dvi iš šių plokščių nuleidus, suformuojami stalai-pakylos, kurias režisierius taip pat tinkamai panaudoja - jos suteikia spektaklio choreografijai faktūriškumo, papildomų erdvių.

Antroje spektaklio dalyje trys iš tų pačių plokščių, apsuktos kita puse, drauge su balta galine uždanga sukuria konstruktyvų, ritmišką spektaklio foną, kuriam įvairovės suteikia visomis spektro spalvomis kintantis apšvietimas, o iš dviejų plokščių padaryta pakyla padeda atskleisti spektaklio choreografinius sumanymus.

Muzikinio teatro baleto trupė naujajame spektaklyje padarė gerą įspūdį: nors sinchroniški epizodai reikalauja didesnio susiklausymo, kartais poros viena nuo kitos atsilieka pustakčiu ar net taktu, tačiau visi artistai šoka energingai ir siekia įsijausti į naujovišką stilistiką. Kartais šokėjų vaidybinės reakcijos - skėsčiojimas rankomis ar gūžčiojimas pečiais - šiek tiek primena operetinės vaidybos štampus, tačiau tai tikrai pataisomi dalykai. Iš visos trupės išsiskiria Rasa Drazdauskaitė, Ina Radionova, Gediminas Rimša. Tokius artistus pasitelkus, būtų galima galvoti ir apie kokį įdomesnį, klasikiniu ir moderniu šokiu grindžiamą spektaklį - kad ir iš Valstybės teatro, kurio sceną paveldėjo Kauno muzikinis, istorijos.

Pavasarinį šokio spektaklių premjerų maratoną baigė Anželikos Cholinos "Romeo ir Džuljeta" - premjera įvyko kovo 28 ir 29 dieną Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Nepabūgusi šiais metais Lietuvos teatre laukiamo "Romeo ir Džuljetų" bumo (premjeroms ruošiasi Oskaro Koršunovo teatras bei Alytaus miesto teatras), choreografė metė iššūkį ir nacionalinei baleto trupei, kuri nuo 1994 m. Lietuvoje ir užsienyje sėkmingai rodo Vladimiro Vasiljevo iš Maskvos į Vilnių perkeltą Sergejaus Prokofjevo baleto variantą. Valandą ir 40 minučių trunkantis vienaveiksmis A.Cholinos spektaklis pastatytas pagal pačios choreografės parinktą muziką. Šiuolaikinio šokio spektakliai retai kada statomi pagal vieną kokį muzikinį kūrinį. Atskiros dramaturgiškai reikšmingos "Romeo ir Džuljetos" scenos taip pat sukurtos pagal skirtingos stilistikos muzikinius epizodus, kurie kartais stokoja ryškesnių emocinių akcentų, bet režisūrinis spektaklio sprendimas - įtaigus ir originalus, choreografiniai motyvai neatsiejamai integruoti į spektaklio audinį, o pagrindiniai herojai charakterizuojami ne atskirais plastiniais numeriais, bet judesiais bei jų grupėmis. Gyvai, su A.Cholinos braižui būdinga lengva ironija surežisuotos Džuljetos ir Pario scenos, šiam personažui suteikiant mielo tuščiagarbio intonacijų, įdomi Džuljetos, jos draugių ir Auklės scena su pagalvėmis. Stilizuotai perteikti ir Montekių bei Kapulečių šeimų mėginimai atgrasinti savo vaikus nuo nepriimtino meilės jausmo - šio epizodo plastika griežta, rūsti, ritminga, choreografė neleidžia prasiveržti patetiškoms emocijoms, riboja judesius, todėl pasiekiama paveikaus rezultato.

Viena labiausiai pasisekusių spektaklio kulminacijų - Tebaldo ir Merkucijaus kovos epizodas, efektingas ir choreografiniu, ir režisūriniu požiūriu, be to, puikiai atliekamas artistų - Aurelijaus Daraškevičiaus (Tebaldas) ir Andriaus Žužalkino (Merkucijus). Merkucijaus vaidmuo spektaklyje labai svarbus. Miršta jis nuo neatsargaus, tikrai netyčinio Tebaldo dūrio ne kuo kitu, o smuiko stryku, drauge su dūriu staiga sustabdomas dramatiškai intensyvus styginių instrumentų šėlsmas. Tebaldas miršta taip pat netradiciškai, - Romeo jam atkeršija akis į akį, - užkulisiuose. Taip choreografė išvengia sceninių mirčių pasikartojimo, o žiūrovas Tebaldą pamato likus kelioms akimirkoms iki jo mirties.

Savitai A.Cholina traktuoja ir spektaklio finalą - atsisakydama iliustruoti Romeo ir Džuljetos mirties aplinkybes, žiūrovams ji leidžia pajusti daugybę kliūčių įveikusios meilės prasmę. Nenaudodama jokių savižudybės priemonių, choreografė baigia istoriją, didžiuliais rutuliais-švytuoklėmis sulygindama su žeme visus smulkius kivirčus ir barnius, o avanscenoje palikdama švytėti nurimusius amžinųjų įsimylėjėlių veidus.

Spektaklyje turi progą pasirodyti nemažas būrys artistų. Kai kuriuos, pavyzdžiui, A.Žužalkiną, Donatą Bakėjų, Martyną Rimeikį A.Cholina ištraukė iš nacionalinio kordebaleto, patikėdama jiems svarbius vaidmenis ir įžvelgdama juose nemaža įkvėpto artistiškumo. Greta šviesaus, lyriško Romeo-M.Rimeikio premjeriniuose spektakliuose pasirodė dvi Džuljetos: patyrusi balerina Živilė Baikštytė ir M.K.Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus vienuoliktokė Margarita Makejeva. Tokios jaunos artistės debiuto Lietuvos baleto scenoje senokai nebuvo - galbūt tai nutinka pirmą kartą po 1939 metų, kai didžiajame balete debiutavo tada dar šešiolikmetės būsimos Lietuvos baleto primabalerinos Tamara Sventickaitė ir Genovaitė Sabaliauskaitė, "Miegančiojoje gražuolėje" šokusios Alyvų Fėjos ir Princesės Florinos vaidmenis. M.Makejeva, padedama mokytojų Jolantos Vymerytės-Grincevičienės ir Jono Katakino, sukūrė jaudinantį besiskleidžiančios ir gležnos meilės įvaizdį.

Nemaža smulkesnės formos choreografinių kūrinių premjerų buvo įtraukta į baigiamąjį šių metų M.K.Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus koncertą, vykusį balandžio 8 d. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Čia dominavo grynosios choreografijos epizodai, demonstruojantys mokyklos pedagogų išmonę bei keleriopus tikslus: vienos kompozicijos buvo skirtos jaunųjų šokėjų techniniam meistriškumui ugdyti, kitos - didesnei jų artistinei raiškai, trečios pasižymėjo sudėtingesne struktūrine bei plastine dramaturgija.

Nuotaikingi pasirodė epizodai, kuriuos atliko žemesniųjų klasių moksleiviai. Marinos Levickienės sukurtą "Pavasarį" pagal Jeano Philipe`o Rameau muziką šeštokės šoko darniai, atskleidė trapią, permainingą, muzikalią šio epizodo plastiką. "Improvizaciją Nr. 1", kurią pagal Johanno Strausso muziką sukūrė Beatričė Tomaševičienė, stropiai atliko septintokai - atkreipė dėmesį šoklūs, taisyklingų pozicijų paisantys berniukai, tarp kurių buvo ir Kipras Chlebinskas.

Naują dinamiškos, gaivališkos plastikos Jurijaus Smorigino kompoziciją "Pagauk Bachą" puikiai pašoko septintokė Kristina Gudžiūnaitė - sužavėjo jos nuoširdumas, muzikalumas, lengvi šuoliai, gyvos veido išraiškos.

Petro Skirmanto sukurtus "Afkary ritualus" pagal Muktos muziką beveik būtų galima vadinti vienaveiksmiu baletu. Vieną jo fragmentą "Source", šokamą 9-11 klasių moksleivių vaikinų, teko matyti ankstesniuose baleto skyriaus koncertuose, o dabar prie šio epizodo prijungti dar trys. Neoklasikiniais elementais paremtoje choreografijoje justi ir moderniojo šokio užuominų, tačiau labiausiai domina banguojanti, ritmiška viso epizodo plastika, dėmesį atkreipia puikiai sumanytos paprastos ir muzikalios epizodų jungtys. Gerą įspūdį paliko 9-12 klasių merginų atliktas "Jewel" - grakštūs šokio siluetai buvo kuriami muzikaliai ir sutartinai; epizodą "Pakabu-Nathan" stilingai atliko devintokės Rūta Pipinytė, Austėja Butėnaitė, Auksė Mikalajūnaitė. Geriausiai ir tiksliausiai P.Skirmanto choreografinio kūrinio plastiką perteikė vienuoliktokai Jurgita Dronina ir Romas Ceizaris, šokę duetą "Guanabacoa": jie puikiai derėjo vienas šalia kito savo fiziniais duomenimis, džiugino abiejų šokėjų aukšti, elastingi žingsniai, gražios linijos, o nedidelio ūgio, bet idealių proporcijų J.Dronina R.Ceizariui nesudarė jokių keblumų, įgyvendinant sudėtingas duetines kombinacijas. Šio epizodo kokybę tinkamai paryškino Vidos Leonavičiūtės-Insodienės kostiumai ir puikus šviesų dailininko Levo Kleino darbas.

Baleto skyriaus koncertą baigė šių metų mokyklos diplomantai - Kristina Galalytė, Olesia Pavliukevič, Agnė Ramoškaitė, Jurijus Tiulenevas, Evaldas Voitechovičius. Jie ir baleto artistas Andrius Žužalkinas atliko išmoningai Vytauto Kudžmos sukomponuotą Adagio iš pirmojo "Miegančiosios gražuolės" veiksmo. Kūrybiškai naudodamasis Marijaus Petipa choreografijos citatomis, V.Kudžma atskleidė baleto meno grožį, leido gėrėtis nuostabiomis klasikinėmis šokio pozomis, o drauge kilniai ir santūriai parodė tai, ko per ilgus mokslo metus išmoko šįmet mokyklą paliekantys moksleiviai.

Pavasarinį lietuviško profesionalaus šokio kūrinių pristatymą pratęs gegužės 5 d. prasidedantis festivalis "Naujasis Baltijos šokis `03", į kurio programą taip pat įtrauktos kelios premjeros.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 14 iš 14 
5:10:11 Nov 7, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba