Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2003-04-18 nr. 2946

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• LINKSMŲ ŠVENTŲ VELYKŲ6
• TRUMPAI
• MIELI "LITERATŪROS IR MENO" AUTORIAI,1
• KITAME NUMERYJE1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI1
• PARODOS
• VAKARAI
• LRT KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• DĖMESIO, DISKUSIJA!
• KULTŪROS ASPIRACIJOS, LIETUVAI STOJANT Į EUROPOS SĄJUNGĄ
• Romas Gudaitis.
NEGRAŽBYLIAUKIME KULTŪROS TEMOMIS
2
• MENININKŲ KREIPIMASIS5
• IŠDŪRĖ1
• Benediktas Januševičius.
ŠEŠTASIS "KNYGŲ PAVASARIS" MOKYTOJŲ NAMUOSE
1

POEZIJA 
• VYTAS DEKŠNYS3

PROZA 
 Karo chirurgo prisiminimai.
JUOZAS MARCINKEVIČIUS

VERTĖJO PUSLAPIS 
• Nepabaigiama poema.
JANIS ELSBERGAS

KNYGOS 
• Eugenija Vaitkevičiūtė.
ATITOKTI ŽYDINT DEBESIMS
2
• Elena Skaudvilaitė.
VIEŠPATIE, NEBAUSK - PALAIMINK…
1
• Elena Bukelienė.
LIETUVIŠKUMO SINDROMAS
12
• INKILAS5
• EILĖRAŠČIAI16
• VIENAS NAKTY SUOMIJOJ12
• LIETUVOS REKORDŲ KNYGA14
• NAUJOS KNYGOS2

KAUNO KULTŪROS PUSLAPIS 
• Henrikas Kebeikis.
PAŠTO ŽENKLAI, APLENKĘ LAIKĄ
5

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Mantas Gimžauskas.
HIPIAI, ARBA PIEVELĖS SAKRAMENTAS
22

MUZIKA 
• Ona Narbutienė.
KELI LIETUVOS AUKŠTOSIOS MUZIKOS MOKYKLOS GYVENIMO FRAGMENTAI
4
• JUOZAS ANTANAVIČIUS.
LIETUVOS MUZIKOS AKADEMIJAI - 70
1

DAILĖ 
• NETIKRAS ZUIKIS6

ŠOKIS 
• Helmutas Šabasevičius.
PAVASARIS SU LIETUVIŠKA CHOREOGRAFIJA

TEATRAS 
• Vanda Kalpokaitė.
VEIKIAU IŠSIGANDĘ NEI ŠVELNŪS
23

NAUJI FILMAI 
• RUSIJOS IR UKRAINOS KINO SAVAITĖJE - NAUJI FILMAI1
• Rasa Paukštytė.
SPIKE`O LEE "KAPUT"
5

KRONIKA 
• RAŠYTOJŲ KŪRYBOS IR POILSIO NAMAI ANYKŠČIUOSE3
• LRS

IN MEMORIAM 
• BALYS BARAUSKAS2

SKELBIMAI 
• www.varioburnos.com3

KVAILIŲ LAIVAS 
• NUSISTEBĖJIMAS
• DEPEŠOS PROJEKTAS
• DĖMESIO! POLITIKŲ ATESTACIJA15
• James Thurber.
TRIUŠIAI, SUKĖLĘ TIEK RŪPESČIŲ
16

E.Pašto dėžutė 
• Skaitmeniniai laiškai7

PROZA

JUOZAS MARCINKEVIČIUS

DIDŽIULĖ, RAUSVA, NEŠILDANTI SAULĖ

Karo chirurgo prisiminimai

[skaityti komentarus]

iliustracija
Ričardo Šileikos nuotrauka

…Tu klausi, kas yra karas? Ar aš jo bijau? Ar aš jo bijojau tada, prieš daugelį metų, kai buvau kare? Ar ne per daug klausimų iš karto? Be to, į vieną tavo klausimą aš negaliu atsakyti: kaip žmogus jaučiasi kovos lauke. Nes mūšiuose aš nedalyvavau. Aš - karo gydytojas, chirurgas. Mano galva, akys, mano išmiklintos rankos yra, buvo per daug brangus produktas, kad juo būtų galima rizikuoti mūšio lauke. Sąžiningai: aš negaliu tau pasakyti - kaip atrodo mūšis. Nes nebuvau…

Bet aš galiu papasakoti tau apie mūšio garsą. Tolimo mūšio… Nes mūsų, karo chirurgų, patalpos, darbo vietos būdavo toli nuo mūšio. Bet ne taip toli, kad negirdėtume mūšio garso.

…Tą garsą aš palyginčiau su galingo milžiniško kontraboso stygos virpėjimu. Arba - piktu kokio nors gigantiško vabzdžio dūzgimu. Panašus garsas, kai lėktuvai kaitina motorus, prieš pakildami. Kalbu apie didžiulius krovininius karo aviacijos lainerius. Savotiškas garsas … Iš pirmo žvilgsnio - ne pernelyg stiprus. Bet nuo jo drebėdavo, vibruodavo mūrinės pastatų sienos. Milžiniškose chirurgijos palapinėse, kur kartais tekdavo dirbti, tas garsas kažkodėl varydavo iš proto. Imdavai prarasti nuovoką. Teko skaityti (tiesa, vėliau), kad taip yra dėl žemų, kelių hercų dažnio tonų. Galbūt. Bet tai - teorija. O tu klausinėji - ką aš jaučiau. Gal kalti dėl to buvo kalnai, visada supę slėnius, kuriuose mes įsikurdavome, iš visų pusių atmušdami atskirus garsus, daugybė savotiškų aidų. Bet atskirų šūvių, sprogimų, riksmų nesigirdėdavo. Būdavo tik jis - mūšio garsas.

…Praėjus kiek laiko, aš jau nebeskaičiuodavau pacientų, ant mano chirurginio stalo guldomų kruvinų būtybių. Tiesiog sakydavau "kitą" - ir ant chirurginio stalo atsirasdavo naujas kūnas. Dauguma jų turėdavo keturias galūnes - po dvi vadinamas rankas ir kojas. Bet - ne visi… Kai kurias sužeistas ataugas amputuodavau aš pats. Siūvau perplėštus raumenis, lipdžiau sumaitotus kaulus, sudraskytus vidurius… Po to viską tvarkingai užsiūdavau, sutaisydavau ir, nubraukęs žliaugiantį prakaitą atgalia ranka, ištardavau: "Kitą!"

Vieną naktį, nepamenu, po kelintos operacijos, aš suvokiau, kad prieš mane ant stalo guli ne žmogus, netgi - ne atskiras gyvūnas. O sužeista begalinės, labai ilgos būtybės dalis, atskiras segmentas, narelis. Aš privalau tą narelį sutaisyti, kad vėliau jis, suaugęs su kitais, galėtų gyventi, judėti, rangytis… Tai buvo kažkoks sveiku protu nesuvokiamas begalinis karo gyvūnas. Karo soliteris, kaspinuotis. Tu supranti - apie ką aš kalbu? Per mano stalą šliaužė - narelis po narelio - gyvūnas, kurio baisumo ir bjaurumo net klaikiausiose pasakose, mituose nerasi. Aš turėjau jį taisyti, tą karo soliterį, remontuoti - narelis po narelio, segmentą po segmento. Bet nuo to suvokimo man tada nepasidarė baisu. Aš dirbau savo darbą, nes buvau karo chirurgas.

…Paskui mano rankos pakibo ore - stalas buvo tuščias. Kol kas. Nes aš tebegirdėjau mūšio kontraboso stygų virpesį. Ir žinojau, kad netrukus atveš naują to gyvūno dalį - daugybę jo sužeistų, sužalotų narelių.

"Daktare, pailsėkit!" - kažkas pasakė. Pamaniau, kad tai - Dievo balsas. Gerai, kad komanda skambėjo rusiškai, suprantama man kalba.

Aš išėjau į lauką ir užsirūkiau. Buvo prieblanda. Virš kalnų kybojo didžiulė rausva saulė. Bet ji menkai švietė, nors ir buvo didelė. Nes šviesos nebuvo, tik blyški prieblanda. Ta didžiulė rausva saulė ir nešildė, nes kūną iš karto persmelkė šaltis. Aš nesuvokiau, nežinojau - kas atsitiko pasauliui. Tik buvo baisu. Būtų buvę dar baisiau, bet aš buvau nežmoniškai pavargęs. Tad nejaučiau nei tikros baimės, nei suvokiau, kas įvyko pasaulyje. Juolab kad kažkas palietė mano petį: "Daktare, prašome grįžti. Jūsų vėl laukia". Aš numečiau cigaretę ir grįžau į milžinišką karo lauko ligoninės palapinę. Ant mano chirurginio stalo gulėjo naujas sužalotas begalinio karo kirmino narelis. Aš jį turėjau sutaisyti, pagydyti… Ir aš tai dariau - automatiškai, negalvodamas, duodamas trumpas komandas savo padėjėjams. Juk aš buvau karo chirurgas, vienintelis galintis padėti bejėgiams, sužeistiems karo gyvūno nareliams. Tu supranti: prieš tai jie buvo žmonės.

…Pagaliau mūšio kontraboso styga nutilo. Vadinasi, tas mūšis baigėsi. Kažkas pakėlė ir kažkur nunešė paskutinę sužeistą gyvūno dalį. Galėjau persirengti ir eiti miegoti. Nes nieko nenorėjau - nei galvoti, nei suvokti. Norėjau tik miego. Prieblandoje eidamas žinomu keliuku, klupdamas ant pasitaikančių akmenų, aš vėl pamačiau tą pačią didelę rausvą saulę. Ji buvo jau kitoje vietoje, bet lygiai taip pat nešvietė ir nešildė. Ir tada aš supratau, kas atsitiko. Septyni milijardai metų… Tiek metų dar liko mūsų Saulei, mūsų sistemos žvaigždei. Po to ji pamažu užges, taps vadinama "raudonąja milžine" - nešvies ir nešildys. Tokia yra mūsų pasaulio pabaiga. Ne mitinė, ne išpranašauta, o paprasčiausiai - astronominė Saulės sistemos pabaiga. Mūsų pasaulio pabaiga. Ir tie milijardai metų praėjo, man bepjaustant begalinio karo gyvūno dalis, narelius. Aš sužinojau, kaip atrodo pasaulio pabaiga. Nes pamačiau ją savo akimis, pajutau savo pojūčiais. Bet manęs tai nesujaudino, nes, kaip minėjau, aš tenorėjau miego. Ir net nenusirengęs griuvau į lovą - ir iškart užmigau.

…Nežinojau, kiek aš miegojau. Bet kai išėjau iš palapinės, danguje skaisčiai švietė saulė. Bet tai turbūt buvo jau nauja Saulė. Nes senoji vakar mirė - aš pats mačiau jos agoniją.

Staiga viskas tapo aišku. Aš pradėjau kvatotis. Gerai, kad nieko arti nebuvo, - būtų pamanę, kad aš išprotėjau. Ne, aš neišprotėjau. Atvirkščiai - aš grįžau į protą. Vakar, pjaustant sužeistą karo gyvį, pasaulio pabaigos nebuvo. Saulė neužgeso. Aš nemačiau saulės - aš mačiau mėnulį, mėnulio pilnatį. Kurią pervargęs pamaniau esant mirštančią saulę.

…Per kelias dienas aš - tarp daugybės rūpesčių - tarsi pamiršau pasaulio pabaigos nuojautą. Bet netruko suskambėti kito mūšio kontrabosas… Ir įžengęs į savo darbo vietą, didžiulę chirurginę palatą, aš pradėjau virpėti. Nes viską prisiminiau…

Bet tai truko neilgai - tol, kol ant mano chirurginio stalo buvo paguldytas pirmas sužeistasis. Aš pradėjau dirbti. Pasirodo, kad įprotis stipresnis negu protas ar jausmai. Aš dirbau, nes buvau karo chirurgas. Ir gydžiau, remontavau begalinį karo gyvūną - narelis po narelio, segmentas po segmento…

Tu klausi - ar aš nesapnuoju karo? Keista, bet - ne, dabar jau nesapnuoju. Gal todėl, kad nemažai metų praėjo.

…Užtat kažkodėl pradėjau sapnuoti Okavangą. Tai didžiulė upė Afrikoje. Už mūsų Nemuną bene du kartus didesnė, vandeningesnė. Bet tai - vienintelė pasaulyje didelė upė, kuri įteka ne į jūrą, o į dykumą. Upė, įtekanti į dykumą…

Aš nebuvau prie tos upės, aš tik skridau virš jos. Iš viršaus mačiau tą didelę rusvą upę, besiraitančią - tartum rudas žaltys žolėje - per džiungles. Vėliau pasirodė net iš lėktuvo žvilgsniu neaprėpiamos žalsvos garuojančios pelkės, Okavango delta. O dar vėliau - dykuma, didžioji baisioji Kalahario dykuma. Ji buvo ne geltona, o rausva, panaši į kadaise matytą užgesusią saulę.

Kraupus tai sapnas. Nors, gerai pagalvojus, atrodo, kad nėra jokio skirtumo, kaip žūsta, išnyksta upė - įtekėdama į jūrą ar į dykumą. Amazonė, Misisipė išnyksta Atlanto vandenyse, Amūras, Geltonoji upė išnyksta Ramiojo vandenyno begalybėse… Okavangas išnyksta Kalahario smėlynuose. Koks skirtumas?

Bet matyt, yra skirtumas, jeigu aš nuolat sapnuoju tą - vienintelį kartą matytą - upę, įtekančią į dykumą.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 14 iš 14 
5:10:07 Nov 7, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba