Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2003-04-18 nr. 2946

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• LINKSMŲ ŠVENTŲ VELYKŲ6
• TRUMPAI
• MIELI "LITERATŪROS IR MENO" AUTORIAI,1
• KITAME NUMERYJE1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI1
• PARODOS
• VAKARAI
• LRT KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• DĖMESIO, DISKUSIJA!
• KULTŪROS ASPIRACIJOS, LIETUVAI STOJANT Į EUROPOS SĄJUNGĄ
• Romas Gudaitis.
NEGRAŽBYLIAUKIME KULTŪROS TEMOMIS
2
• MENININKŲ KREIPIMASIS5
• IŠDŪRĖ1
• Benediktas Januševičius.
ŠEŠTASIS "KNYGŲ PAVASARIS" MOKYTOJŲ NAMUOSE
1

POEZIJA 
• VYTAS DEKŠNYS3

PROZA 
• Karo chirurgo prisiminimai.
JUOZAS MARCINKEVIČIUS

VERTĖJO PUSLAPIS 
• Nepabaigiama poema.
JANIS ELSBERGAS

KNYGOS 
• Eugenija Vaitkevičiūtė.
ATITOKTI ŽYDINT DEBESIMS
2
• Elena Skaudvilaitė.
VIEŠPATIE, NEBAUSK - PALAIMINK…
1
• Elena Bukelienė.
LIETUVIŠKUMO SINDROMAS
12
• INKILAS5
• EILĖRAŠČIAI16
• VIENAS NAKTY SUOMIJOJ12
• LIETUVOS REKORDŲ KNYGA14
• NAUJOS KNYGOS2

KAUNO KULTŪROS PUSLAPIS 
• Henrikas Kebeikis.
PAŠTO ŽENKLAI, APLENKĘ LAIKĄ
5

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Mantas Gimžauskas.
HIPIAI, ARBA PIEVELĖS SAKRAMENTAS
22

MUZIKA 
• Ona Narbutienė.
KELI LIETUVOS AUKŠTOSIOS MUZIKOS MOKYKLOS GYVENIMO FRAGMENTAI
4
• JUOZAS ANTANAVIČIUS.
LIETUVOS MUZIKOS AKADEMIJAI - 70
1

DAILĖ 
 NETIKRAS ZUIKIS6

ŠOKIS 
• Helmutas Šabasevičius.
PAVASARIS SU LIETUVIŠKA CHOREOGRAFIJA

TEATRAS 
• Vanda Kalpokaitė.
VEIKIAU IŠSIGANDĘ NEI ŠVELNŪS
23

NAUJI FILMAI 
• RUSIJOS IR UKRAINOS KINO SAVAITĖJE - NAUJI FILMAI1
• Rasa Paukštytė.
SPIKE`O LEE "KAPUT"
5

KRONIKA 
• RAŠYTOJŲ KŪRYBOS IR POILSIO NAMAI ANYKŠČIUOSE3
• LRS

IN MEMORIAM 
• BALYS BARAUSKAS2

SKELBIMAI 
• www.varioburnos.com3

KVAILIŲ LAIVAS 
• NUSISTEBĖJIMAS
• DEPEŠOS PROJEKTAS
• DĖMESIO! POLITIKŲ ATESTACIJA15
• James Thurber.
TRIUŠIAI, SUKĖLĘ TIEK RŪPESČIŲ
16

E.Pašto dėžutė 
• Skaitmeniniai laiškai7

DAILĖ

NETIKRAS ZUIKIS

ARBA KAIP GYVUOJA VILNIAUS DAILĖS AKADEMIJA

[skaityti komentarus]

iliustracija
Vidmanto Jankausko nuotrauka

Pokalbyje dalyvauja: Vilniaus dailės akademijos rektorius Arvydas Šaltenis, prorektorius mokslui ir menui prof.dr. Adomas Butrimas, Dailės istorijos ir teorijos katedros vedėja dr. Giedrė Mickūnaitė, Fotografijos ir medijos meno katedros vedėjas doc. Alvydas Lukys, Skulptūros katedros vedėjas doc. Petras Mazūras, Tapybos katedros dėstytojas Jonas Gasiūnas, Tarptautinių ryšių skyriaus vedėjas Konstantinas Bogdanas.

Klausimus teikia Jurgita Ludavičienė.

Gerbiamas Rektoriau, pirmas klausimas Jums. Ateidamas į šį postą, tikriausiai turėjote kokią nors akademijos viziją. Ar per dešimt metų pavyko realybę priartinti prie savo vizijos, ar kas nors liko neįgyvendinta?

A.Šaltenis. Vizija - neapibrėžtas dalykas. Jinai dažniausiai būna idealistinė. Tą viziją turėjau dar anais laikais, kai buvau jaunas dėstytojas. Pasikeitė santvarka, daug permainų įvyko valstybėje. Su jomis dingo pati bjauriausia nuostata, kad menas turi tarnauti ideologijai (nors tikri menininkai ir pedagogai to išvengė). Dabar mes, menininkai, išlipom iš apkasų, kuriuose tupėdami turėjom aiškų priešą, atsisukom į pasaulį. Pasidarė sunkiau, nes laisvė suteikia begalę kelių, tačiau įpareigoja atsakyti už savo darbus. Jeigu akademija būtų privati mokykla, galėtum padaryti ją tokią, kokią nori, kokią įsivaizduoji, galėtum laisvai rinktis žmones, pedagogus. O dabar yra ir kolektyvinė atsakomybė, ir demokratija liepia vieniems kitus girdėti. Mokykla yra bendras visų kūrinys, ji - kaip paukštis su dviem sparnais; vienas sparnas - tradicija, amatas, paveldas, o antras sparnas - visos naujovės, avangardas, tai, kas darosi pasaulyje. Ir paukštis turi skristi abiem sparnais, tik vis diskutuojam, ar sparnai turi būti vienodo svorio, ar kuris nors turi būti svaresnis. Man atrodo, kad reikšmingesnis yra tradicijos sparnas, kadangi mokykla negali remtis vien naujovėmis. Kad galėtum ko nors mokyti, tai turi tapti mokslu, sistema, patikrinta laiko, asmeninės patirties. Taigi mano vizija tebėra tokia, kokia ir buvo, - tradicija ir dabartis. Svarbu, kad mes neatitrūktume nuo gyvenimo, nuo realybės, kad neužsidarytumėm ir nespręstumėm vien formos dalykų. Nes svarbiausias dalykas yra mokyti žmogų, jauną žmogų, sakyti tiesą - subjektyvią, bet tiesą, ir jausti atsakomybę už tai, ką daro. Siekti, kad jis suprastų, jog menas nėra tik žaidimas, kad jis daromas ne dėl pinigų ar garbės, kad yra atsakomybė, pareigos - ir kaip žmogaus, ir kaip Lietuvos, o dabar ir Europos piliečio. Nes kuriama ne tik sau, siauram menininkų rateliui, bet ir visuomenei. O mano idealistinis tikslas - išmokyti savo mokinį, studentą nutapyti Van Gogho "Bulvių valgytojus" arba Rembrandto "Sūnų palaidūną". Tai siekiamybė.

Mokyti meno iš tiesų nėra paprasta; apie tai, tikiuosi, dar kalbėsime. Tačiau menininkui būtinos ir teorinės žinios. Šioje srityje, regisi, tiek komplikacijų neturėtų būti. Akademija, be abejonės, turi teorinių disciplinų dėstymo strategiją. Koks turėtų būti teorinių ir meninių disciplinų santykis mokymo programoje, ir kokį vaidmenį čia vaidina Dailės istorijos ir teorijos katedra?

G.Mickūnaitė. Kaip turėtų būti, nežinau. Natūralu, kad esama situacija netenkina, ir reikia ieškoti būdų, kad ji būtų geresnė. O kalbant apie Dailės istorijos ir teorijos katedrą, kurioje per šį dešimtmetį buvau ir jos studentė, ir dėstytoja, pasikeitė daug kas, ir ne tik studijų organizacija, bet ir jų kokybė. Vis dėlto smagiausia, kad akademija yra itin geranoriška ir jauki mokykla. Čia visada malonu grįžti, senuose mūruose pakanka laisvės, supratimo, kūrybos ir mokslo. Taigi svarbiausias akademijos turtas - jos žmonės, kuriuos ši mokykla brangina. Mes, nebūdami didelė mokykla, sutelkiame žmones, kurie yra geriausi savo sričių specialistai, ir sugebame toleruoti jų keistenybes, kartais galbūt peržengiančias akademinius rėmus. Tai akademiniam gyvenimui suteikia gyvybės, sąlygoja vaisingus netikėtumus ir naujus proveržius, nesvarbu, ar čia būtų meninė kūryba, ar jos tyrimai.

Grįžtant prie Dailės istorijos ir teorijos katedros bei Dailėtyros instituto ir jų vietos VDA, tenka dažnai aiškintis, kodėl šie padaliniai yra Dailės akademijoje, ne universitete, kas įprasta daugelyje šalių. Manau, toks studijų ir mokslinio darbo modelis turi trūkumų - sunkiau laiduoti platų, fundamentalų universitetinį išsilavinimą, tačiau čia esama ir unikalių pranašumų. Visų pirma - nuolatinis kontaktas su meno kūrėjais. Technikų ir technologijų pažinimas dailės kritikui suteikia tai, ko negalėtų suteikti universitetas. Mūsų studentai gali nueiti į keramikos dirbtuves ir pamatyti visą kūrybos procesą, perprasti tapytojų ar dizainerių darbo kasdienybę. Be to, manau, kad vyksta abipusiai mainai: išties stiprus dėstytojų teoretikų būrys visada gali konsultuoti menininkus, nurodyti kūrybos gaires, pasaulinį kontekstą, o Dailės istorijos ir teorijos katedros studentai dar mokydamiesi rengia bendramokslių kūrybos parodas. Kita vertus, akademijos kolektyvas tyrinėja senosios dailės istoriją; manau, kad Lietuvos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės meno palikimo analizė kuria glaudų ryšį su tradicija ir paveldu. Svarbu, kad tie tyrinėjimai skirti ne ypatingiems meno paminklams, bet paminklams, kurie reikšmingi tampa būtent čia ir dabar, šioje socialinėje situacijoje, ir suteikia plačias interpretavimo galimybes. O baigdama grįžtu prie pradžioje išsakytos minties, jog didžiausias akademijos turtas yra joje dirbantys ir besimokantys žmonės.

Ar teko palyginti mūsų studentų teorinį pasiruošimą su užsienio aukštųjų meno mokyklų studentais? Akademijoje teorinių, filosofinių disciplinų labai daug, todėl įdomu, kaip yra kitų šalių aukštosiose meno mokyklose.

A.Lukys. Galiu papasakoti tik atvejį iš asmeninės patirties. Pradėjus akademinius mainus su suomiais, nuvežiau mūsų mokymo programą, parodžiau jos struktūrą, metodiką. Iš karto buvo atkreiptas dėmesys į didelį dailės istorijos ir filosofijos dalykų kiekį. Suomių manymu, tai yra labai gerai. Jų studentai turi daug mažiau šių dalykų. Aišku, aš nežinau, kiek tai padeda ar kenkia meno kokybei.

A.Šaltenis. Galiu tik pridurti, kad Talino dailės akademijoje vykusioje konferencijoje taip pat buvo akcentuojamas geras mūsų studentų teorinis pasirengimas, stipri teorinė bazė ir gailėtasi, kad jų akademijoje to nėra.

Gerbiamas Prorektoriau, kadangi pradėjome nuo mokslo, o Jūs labiau kuruojate šią sritį, tai gal galėtumėte pratęsti šią temą?

A.Butrimas. Šia sritimi rūpinuosi jau trylika metų, todėl galiu pažvelgti į ją ir iš laiko perspektyvos. Anuomet pradėjome galvoti apie mokslą todėl, kad kito kelio nebuvo - mes galėjome tapti arba universitetine mokykla, arba aukštąja profesine meno mokykla. Visi norėjo siekti universitetinės aukštosios mokyklos vardo, tačiau tam visų pirma turėjo atsirasti bakalauro ir magistro studijos, doktorantūra, Dailėtyros institutas. Pastaraisiais metais įsteigta ir meno aspirantūra. Taigi dabar mes turime visus universitetinei meno mokyklai privalomus studijų blokus. Tai daro mus nedidele, bet pajėgia institucija. Kad galėtume suformuoti universitetinio tipo mokyklą, reikėjo suaktyvinti mokslinius tyrimus. Dailėtyros instituto įkūrimas susijęs būtent su šia problema, jis buvo skirtas mokslui ir mokslo jungimui su pedagogika, darbui su magistrantais ir doktorantais, kadangi teorinės katedros, turėdamos didelį pedagoginio darbo krūvį, stokojo laiko moksliniams tyrimams. Drauge su Dailėtyros institutu atsirado ir leidykla. Tyrimus buvo būtina skelbti, kad jie taptų mūsų kultūros dalimi, kadangi Lietuva niekada neturėjo galimybių tyrinėti savo kultūros, meno palikimo. Kita vertus, reikėjo įvairių dailės sričių vadovėlių, kurių jau išleista visa serija. Taigi leidykla užėmė svarbią vietą mokslo padalinių struktūroje. Žinoma, dar reikėjo galerijos, kurios niekada neturėjome, kad studentai ir profesūra galėtų eksponuoti savo darbus, - ji irgi įkurta per pastarąjį dešimtmetį. Dabar galerija aktyviai veikia, rengia daug parodų. Čia gali reikštis visi akademijoje studijuojantys ir dėstantys žmonės.

iliustracija
Tapybos parodos "Prieš trisdešimt metų" atidarymas "Maldžio" galerijoje: VDA rektorius A.Šaltenis, A.Bekerytė-Švėgždienė, K.Dereškevičius, VDA Tapybos katedros vedėjas A.Kuras, V.Liutkus
Stasės Butrimienės nuotrauka

Dar vienas visavertėms studijoms būtinas dalykas - biblioteka. Tai visuomet buvo silpnesnė akademijos vieta. Dabar leidykloje yra sukurtas mainų fondas, kuriame telkiama kasmet po keturiasdešimt pavadinimų joje išleidžiamų knygų (kiekvienos jų - po penkiasdešimt egzempliorių). Tai įgalina keistis leidiniais su kitomis Lietuvos ir užsienio bibliotekomis, leidyklomis ir, kiek leidžia mūsų sąlygos, papildyti akademijos biblioteką. Dabar tai jau yra specializuota meno biblioteka, turinti ir retų leidinių. Taip pat svarbus yra ir muziejus, kuriame laikomi meno kūriniai - nuo XVII amžiaus, paveldėtų iš Stepono Batoro fakulteto rinkinių iki Vilniaus ir Kauno meno mokyklų rinkinių. Specialiu senato nutarimu muziejuje kaupiami ir dabartinių magistrantų darbai. Kad nėra nuolat veikiančios šių darbų ekspozicijos, - didžiulis trūkumas. Po nuostabiai rekonstruotos bibliotekos mūsų dar laukia pastato Maironio g. 3 rekonstrukcija. Čia įsikūręs muziejus bus svarbus ir edukacijai, ir moksliniam tiriamajam darbui, ir visuomenei. Šie pamatiniai dalykai, kuriuos suminėjau, ir daro mus universitetine aukštąja mokykla.

Dailėtyros instituto veiklos, muziejinio, mokslinio tiriamojo darbo visuomenė tarsi ir nemato. Tai kantrus, tylus, kasdienis darbas. Tačiau dabar akademija įpusėjo savo jubiliejinių parodų ciklą, ir galima aptarti akademinio darbo vaisius, kurie regimi labai aiškiai - ir Šiuolaikinio meno centre, ir "Akademijos" galerijoje, ir Gintaro muziejuje-galerijoje, ir pačios akademijos patalpose. Todėl norėčiau paklausti Jūsų nuomonės: kiek akademijoje liko "akademiškumo", koks naujų idėjų santykis su mokyklos tradicijomis?

P.Mazūras. Akademiškumo atžvilgiu VDA pavadinčiau "netikra akademija". Lygiai kaip yra ir "netikras zuikis". Tikras zuikis - tai tikras, nušautas. O "netikrą zuikį" galima padaryti iš įvairiausių produktų; yra jame ir mėsos, bet nebūtinai kiškio. Ir turiu prisipažinti, kad man tas "netikras zuikis" skanesnis už tikrą. Taigi geriau kalbėkime apie netikrą akademiją, nes tikrai akademijai būdinga labai aiški struktūra. Tuo tarpu pas mus įvairiose katedrose taikomos skirtingos metodikos, jos keičiasi. Neįsivaizduoju, kaip XXI amžiuje yra įmanoma kokia nors akademija. Mums tiesiog naudinga taip vadintis. Taigi esame "netikras zuikis", bet nuo to produktas netampa blogesnis.

Gal visgi galėtumėt tą "netikrą zuikį" šiek tiek papjaustyti?

P.Mazūras. Kad būtų galima pjaustyti, reikia turėti virėją, visus komponentus, virtuvę. O mūsų komponentai labai įvairūs. Yra katedros, kur viskas labiau paremta amatu, daug ką neišvengiamai ribojančiu. Pavyzdžiui, keramika, kur, panaudojus kitas medžiagas, rezultatas nebebus keramikos kūrinys. Yra technologija ir tam tikros medžiagos. Arba grafika, knygos menas. Knyga turi savo griežtą logiką, ir negali jos daryti iš šieno. Tai jau bus šieno kupeta, o ne knyga. Yra sričių, kurias apibrėžia jų paskirtis.

A.Šaltenis. O skulptūra gali būti iš šieno?

P.Mazūras. Skulptūra gali būti ir iš šieno, ir iš bet ko. Bet ji irgi turi savo specifiką. Jeigu ji turi funkcinę paskirtį, tarkim, paminklinė, - tada iš šieno ji negali būti. Šieno kupeta yra neblogas dalykas, tinka tam zuikiui, apie kurį kalbėjau, bet ji negali būti Gedimino aikštėje. Skulptūra turi daug aspektų: yra parodoms skirta skulptūra, taikomoji, bet yra ir daug žmonių, kurie siekia kurti grynąjį meną. Jie turi daug daugiau laisvės, jie nevaržomi apribojimų. Jiems turi būti taikomos kitos mokymo taisyklės.

O kaip mokyti tada, kai nebėra taisyklių?

P.Mazūras. Tada mokoma pagal tokią schemą, kurią gražiai nupiešė mūsų dėstytojas Mindaugas Navakas: taikomąjį žanrą galima palyginti su laiptuota piramide, tuo tarpu grynajame mene nuosekliai laiptais lipti negalima. Tai yra kaip kopėčios: kiekviena jų pakopa prasideda vėl nuo nulinio taško. Sukūręs kūrinį, autorius perlipa ant aukštesnės pakopos, bet kiekvienas žingsnis pradedamas vėl iš naujo. Todėl augama tarsi "zigzagais". Mūsų katedroje ir sprendžiama ši problema: kaip sujungti naują meno raišką su mokymu. Be to, mūsų studentai susipažįsta su Europos menu, išvažiuoja studijuoti ir pamato, kad egzistuoja ir visai kitas dėstymo modelis.

A.Šaltenis. Rietveldo akademijoje (Belgijoje) vienoje studijoje dirba ir pirmakursiai, ir penktakursiai, sprendžia tuos pačius uždavinius. Taip jie mokosi vienas iš kito.

K.Bogdanas. Panašiai buvo ir tada, kai aš mokiausi akademijoje. Būdami ketvirtokai, mes dirbome kartu su penktokais. Jaunesniesiems, nors jie ir būdavo savotiški "pastumdėliai", buvo labai naudinga, nes buvo galima matyti, kaip dirba vyresnieji, girdėti jų samprotavimus. Dabar susiskirstymas akademijoj didesnis. Tačiau galima diskutuoti, ar, tarkim, pirmokas pajėgus spręsti tuos pačius uždavinius kaip ir penktokas, ar jam netrūksta pamatinių žinių. Lyginant VDA ir užsienio aukštąsias meno mokyklas, iš karto pastebimas didelis mūsų cechinis susiskirstymas. Daugelyje aukštųjų mokyklų pirmaisiais metais įgyjamos pamatinės žinios. Po to studentai pasiskirsto - kas eis į vaizduojamąjį sektorių, kas į taikomąjį. Ir tik trečiais metais renkasi specialybes.

P.Mazūras. Dabar mūsų mokiniai tas pamatines žinias įgyja dailės mokykloje. Pirmo, antro akademijos kurso užduotis jie "kankina" nuo devintos klasės ir, įstoję į akademiją, dažnai turi kursą kartoti. Aš daug metų dirbau dailės mokykloje ir žinau: devintoje klasėje vaikams prasideda mutacija, kuri trunka iki vienuoliktos klasės. Jeigu žmogus išmoko tuo metu lipdyti - tai išmoko. Jei neišmoko - tai jo mokyti ir nereikia, nes iš jo nieko nebus. Kelerius metus žmogus gali būti intensyviai mokomas, o paskui jis pats turi susirasti meno rūšį, priemones ir mokytis pats, o dėstytojas jam turi padėti. Dabar mes dažnai mokome kaip mokykloje, taikydamiesi prie tų, kurie dailės mokyklų nebaigę.

iliustracija
VDA parodos "Mes ateinam" atidarymo fragmentas. Iš dešinės: Fotografijos ir medijos meno katedros vedėjas doc. A.Lukys, VDA rektorius A.Šaltenis, Skulptūros katedros vedėjas doc. P.Mazūras, M.Navakas
Vidmanto Jankausko nuotrauka

O kaip tada mokytis studentui, kurio gimtajame kaime nebuvo dailės mokyklos? Kokie gabaus, bet visiškai neruošto stojančiojo šansai?

P.Mazūras. Per porą metų jie prisiveja kolegas. Pažengusių, tų, kurie kartoja kursą, veikla pristabdoma, jie sutrikę ir nepatenkinti, o nebaigę dailės mokyklų pasiveja. Tai didelės naudos neteikia, todėl mūsų katedroje pirmas kursas skirstomas į dvi grupes. Pažengusiems skiriamos sudėtingesnės kompozicinės užduotys, jie lipdo didesnius objektus.

K.Bogdanas. Be to, Dailės akademijoje yra parengiamieji kursai, kuriuos gali lankyti visi. Jie vyksta savaitgaliais, kad žmonės galėtų atvažiuoti iš toliau. Juose dirbama intensyviai, po penkias šešias, kartais net devynias valandas.

J.Gasiūnas. Lyginant užsienio ir mūsų studentų pasiruošimą, aišku, kad užsienio mokyklose meno istorijos kursas ir praktiniai dalykai dėstomi daug geriau. Tada aukštojoje mokykloje jie įgytas žinias struktūruoja. O kalbant apie tai, kas mūsų akademijoje yra gera ir kas taisytina, manau, kad doc. P.Mazūro palyginimas su netikru zuikiu čia labai tinka. Paulis Uwe Dreyeris, Štutgarto dailės akademijos rektorius, tą pačią mintį išreiškė taip: "Visos XIX a. akademijos XX amžiuje tapo antiakademijomis". O Tapybos katedroje irgi egzistuoja tie patys dalykai, apie kuriuos kalbėjo P.Mazūras, - studentų diferenciacija, skirstymas į taikomąjį ir grynąjį meną. Mes žiūrime, kam studentas savo kūrinį daro - butui, visuomeniniam interjerui, konkrečiam asmeniui ar orientuojasi į "grynąją sąmonę". Atsižvelgdami į tai, ir dėstome: vienam - akademiškai, o kitam - antiakademiškai. Dėl to, žinoma, pervargsta dėstytojai. Todėl laikausi utopinės minties, kad ir mūsų akademijoje būtų gerai įvesti studijų sistemą, kai profesorius turi studiją ir joje dėsto tai, ką jis geriausiai gali dėstyti. Tačiau čia reikia kiekvienam studentui skirti daug dėmesio.

Kaip akademiją veikia pakitusios rinkos sąlygos? Mano atminty išliko prieš dešimt metų buvę didžiuliai konkursai į tapybą ar skulptūrą. Dabar populiariausios specialybės - interjero dizainas, architektūra, dizainas.

A.Butrimas. Pakitusios rinkos sąlygos sąlygojo ir reikalavimų, keliamų studentams, pokyčius. Vienu iš mokslo padalinių ir teorinių katedrų laimėjimų laikyčiau tai, kad studentai dabar yra ruošiami pristatyti savo darbus, idėjas, rengti projektus, rašyti teorinius darbus. Ne veltui akademijoje įsteigta UNESCO Kultūros vadybos ir kultūros politikos katedra, kurios studentai gali prisidėti, pristatant akademijos menininkų kūrybą. Tai neišvengiama, norint išgyventi. Daugelis Vidurio ir Rytų Europos akademijų perėmė šią anglosaksišką "savęs pristatymo" tradiciją. Mūsų regione ji aktyviausiai pradėta diegti Suomijoje. Reikia ieškoti galimybių studijuoti užsienyje, važiuoti į stažuotes.

O kaip dabar gyvena, tarkim, akademiją baigę tapytojai?

J.Gasiūnas. Liūdnai. Geriau sekasi tiems, kurie sugeba dalyvauti tarptautiniuose projektuose, gauti savo projektams lėšų.

Norėčiau, kad plačiau pakalbėtume apie akademijos ryšius su užsieniu. Kaip keičiamasi studentais, iš kokių šalių atvažiuoja užsieniečių, ir į kokias važiuoja mūsiškiai?

K.Bogdanas. Akademija dalyvauja "ERASMUS" programoje, skirtoje akademiniams mainams; vykdant ją, atvažiuoja studentų iš daugelio šalių. Esame užmezgę ryšius su Vokietija, Lenkija, Švedija (Lundo universitetu), Suomija, Prancūzija, Olandija. Kalbant apie studentus, kurie atvažiuoja į akademiją, reikia pasakyti, kad jie yra netipiški žmonės. Jei studentas turi pasirinkimo galimybę - važiuoti į Vilnių ar į Paryžių, jis, aišku, pasirinks Paryžių, nes tai yra centras. O į Vilnių atvažiuoja "infekuoti" žmonės, kurie paskui grįžta dar ne vieną kartą. Tačiau reikia paminėti esminę problemą, iškylančią atvažiavusiems, - kalbos problemą. Kiekvienoje katedroje yra žmonių, kurie galėtų dėstyti, tačiau kliudo kalbos barjeras.

Pabaigoje norėčiau paklausti - kuo dabar akademijos gyvenime galime pasidžiaugti?

A.Šaltenis. Džiugu, kad akademijoje atsižvelgiama ir į visuomenės poreikius: įsteigtos naujos katedros - Interjero dizaino, Paminklosaugos (restauravimo), Kultūros vadybos ir kultūros politikos, animacijos specializacija Fotografijos ir medijos meno katedroje. Taigi rengiami specialistai, kurių anksčiau nebuvo. Džiugu, kad kuriami nauji projektai, steigiant Kultūrinių inovacijų ir žinių centrą, viliantis gauti lėšų iš Europos struktūrinių fondų. Kad dizainas, tekstilė, kostiumo dizainas, vitražistai, architektai, grafikai, vadybininkai reikalingi mūsų pramonei, verslui, leidykloms ir galerijoms. Gero meno niekada nebus per daug, manyčiau, kad menininkų netgi trūksta.

A.Butrimas. Tačiau tam tikrai visuomenės daliai atrodo, kad visas šiuolaikinis menas - blogas.

A.Šaltenis. Mes negalim orientuotis į tą visuomenės dalį; akademija gali ženkliai prisidėti prie to, kad daugėtų meną suprantančios visuomenės. O ką daro akademija - aiškiai matom. Jau surengta daug gerų, įdomių parodų, - ir ŠMC, ir "Akademijos" galerijoje, ir piešinių paroda "Arkoje", ir Telšių juvelyrikos, ir Architektūros katedros darbų paroda naujuose VDA rūmuose… Jos rodo, kad kiekvienai katedrai būtų buvę galima duoti didžiulius Parodų rūmus, ir jos būtų nesunkiai juos užpildžiusios. Kaip sakė scenografai per parodos atidarymą: mes eksponavom tik mažytę dalelę to, ką turime.

A.Butrimas. Norėčiau pasidžiaugti, kad kiekvienai parodai buvo išleisti katalogai, jų bus iš viso aštuoniolika. Tos katedros, kurios neruošė parodų, taip pat rengia savo katalogus, kuriuose bus supažindinama su katedros programa, dėstytojais ir darbais, iliustruojančiais katedros veiklą. Besidomintis žmogus, paėmęs į rankas katalogą, galės susidaryti vaizdą, kas toje katedroje daroma. Galiausiai tai ir prisistatymas užsieniui, nes yra ir santraukos anglų kalba.

Taigi greta problemų išties netrūksta ir priežasčių pasididžiuoti. Belieka jubiliejaus proga palinkėti kuo "skanesnio zuikio" - ir kad valgytojų niekuomet netrūktų.

 

Skaitytojų vertinimai


17148. gompa2005-06-18 18:23
VDA rektorius Saltenis apie sava VDA vizija: " O mano idealistinis tikslas - išmokyti savo mokinį, studentą nutapyti Van Gogho "Bulvių valgytojus" arba Rembrandto "Sūnų palaidūną". Tai siekiamybė" ... klausimas- kaip toks studentas sugebetu konkuruot XXI a. vakaru meno rinkoje ???

18661. ausis :-( 2005-09-30 13:00
gfjkvnm,jkhihj`huhnhj nm,m,mnbvjkk vjkjhk jkhkikfhjkllllllllllllllllllllhdjty ghjhjkffkk hjkujujhkigdf jhjkgjk 86537256

18739. eina jie :-( 2005-10-04 09:27
eina jiev visi

26921. jo eina jie :-( 2006-05-17 12:58
eina jie jop.....

48952. lina2008-10-10 19:37
aš stosiu į vda. gal :/

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 14 iš 14 
5:10:05 Nov 7, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba