Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2003-04-18 nr. 2946

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• LINKSMŲ ŠVENTŲ VELYKŲ6
• TRUMPAI
• MIELI "LITERATŪROS IR MENO" AUTORIAI,1
• KITAME NUMERYJE1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI1
• PARODOS
• VAKARAI
• LRT KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• DĖMESIO, DISKUSIJA!
• KULTŪROS ASPIRACIJOS, LIETUVAI STOJANT Į EUROPOS SĄJUNGĄ
 Romas Gudaitis.
NEGRAŽBYLIAUKIME KULTŪROS TEMOMIS
2
• MENININKŲ KREIPIMASIS5
• IŠDŪRĖ1
• Benediktas Januševičius.
ŠEŠTASIS "KNYGŲ PAVASARIS" MOKYTOJŲ NAMUOSE
1

POEZIJA 
• VYTAS DEKŠNYS3

PROZA 
• Karo chirurgo prisiminimai.
JUOZAS MARCINKEVIČIUS

VERTĖJO PUSLAPIS 
• Nepabaigiama poema.
JANIS ELSBERGAS

KNYGOS 
• Eugenija Vaitkevičiūtė.
ATITOKTI ŽYDINT DEBESIMS
2
• Elena Skaudvilaitė.
VIEŠPATIE, NEBAUSK - PALAIMINK…
1
• Elena Bukelienė.
LIETUVIŠKUMO SINDROMAS
12
• INKILAS5
• EILĖRAŠČIAI16
• VIENAS NAKTY SUOMIJOJ12
• LIETUVOS REKORDŲ KNYGA14
• NAUJOS KNYGOS2

KAUNO KULTŪROS PUSLAPIS 
• Henrikas Kebeikis.
PAŠTO ŽENKLAI, APLENKĘ LAIKĄ
5

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Mantas Gimžauskas.
HIPIAI, ARBA PIEVELĖS SAKRAMENTAS
22

MUZIKA 
• Ona Narbutienė.
KELI LIETUVOS AUKŠTOSIOS MUZIKOS MOKYKLOS GYVENIMO FRAGMENTAI
4
• JUOZAS ANTANAVIČIUS.
LIETUVOS MUZIKOS AKADEMIJAI - 70
1

DAILĖ 
• NETIKRAS ZUIKIS6

ŠOKIS 
• Helmutas Šabasevičius.
PAVASARIS SU LIETUVIŠKA CHOREOGRAFIJA

TEATRAS 
• Vanda Kalpokaitė.
VEIKIAU IŠSIGANDĘ NEI ŠVELNŪS
23

NAUJI FILMAI 
• RUSIJOS IR UKRAINOS KINO SAVAITĖJE - NAUJI FILMAI1
• Rasa Paukštytė.
SPIKE`O LEE "KAPUT"
5

KRONIKA 
• RAŠYTOJŲ KŪRYBOS IR POILSIO NAMAI ANYKŠČIUOSE3
• LRS

IN MEMORIAM 
• BALYS BARAUSKAS2

SKELBIMAI 
• www.varioburnos.com3

KVAILIŲ LAIVAS 
• NUSISTEBĖJIMAS
• DEPEŠOS PROJEKTAS
• DĖMESIO! POLITIKŲ ATESTACIJA15
• James Thurber.
TRIUŠIAI, SUKĖLĘ TIEK RŪPESČIŲ
16

E.Pašto dėžutė 
• Skaitmeniniai laiškai7

AKTUALIJOS

NEGRAŽBYLIAUKIME KULTŪROS TEMOMIS

Romas Gudaitis

[skaityti komentarus]

iliustracija

Seniai neduoda ramybės viena mintis - atgavę valstybės nepriklausomybę, per dešimtmetį su trupučiu išmokome atrodyti gražiau, nei iš tikrųjų esame, išsigudrinome itin rafinuotai ir moderniai parodyti savo dažniausiai tariamas teigiamybes, išpūsti jas. Ta "gražaus atrodymo technika" mūsų valstybės institucijų įvaldyta puikiai, mes atrodome vis gražiau ir gražiau - kaip visi žinome, ne tiktai kultūros sferoje.

Įdomus tik vienas klausimas, ar ilgai mes dar save apgaudinėsime, ar iš miražų tikrovės grįšime į realybę. Valstybės kultūros politika yra toks miražas. Daugybė vyriausybės programų, daugybė ketinimų ir, aišku, popierių kalnų su mįslingom kultūros gairėm, kultūros ministrai ateina ir išeina, geriau, elegantiškiau reprezentuoja, atstovauja ar prasčiau, o kultūrinė ir platesnioji visuomenė trina akis - stengiasi pro miražą matyti valstybės kultūros politikos kontūrus. Čia reikia vedlių ir aiškintojų. Kai jie viską išaiškina - pasidaro ramu kaip bažnyčioj. O jeigu dar gauni kokį išaiškinantį raštą, apima palaima.

Jūs pasakysite - ir būsite teisūs, - kad veikia kolegialus, demokratinis modelis, kuriuo remiantis priimami sprendimai, skirstomi pinigai ir panašiai, funkcijos perduotos kultūros įstaigoms, savivaldybėms ir apskritims. Tai kodėl mūsų kultūrininkai, bent nemaža dalis, nekrykščia iš susižavėjimo, neploja katučių, kodėl jų netenkina rafinuotai deklaratyvūs dokumentai, kodėl jie mato čia gražią, puikią tuštybę ir sako, kad mūsų valstybėje kultūros politika paprasčiausiai neegzistuoja?

Šį nepasitenkinimą tiktų paaiškinti paprastai - stoka pinigų, negautom stipendijom, pagalių kaišymu į gerai suteptus ratus, projektų neparėmimu ir panašiai. Juk kai kas - neblogai remiamas - užsisklendžia ir nekomplikuoja savo santykių.

Vis dėlto priežastys gilesnės.

Per tą dešimtmetį su trupučiu daryta ir šio, ir ano, "pakrapyta" pinigų ir pažadų, tačiau neteko girdėti, jog, tarkim, atsiribojama nuo masinės kultūros, nuo jos demoralizuojančio poveikio, nuo vienadienių pseudokultūros reiškinių. Diplomatiškas drovumas! Mums nesvarbi kai kurių šalių patirtis iškeliant nacionalinį kultūrinį identitetą, galiausiai savo tradicijas kaip šventenybę, kaip relikviją, todėl masinė kultūra, šou, popsas atakuoja, tyčiojasi, demoralizuoja.

Valstybė noriai atsisakė nemažos dalies savo priedermių. Neseniai man teko įsitikinti, kad valstybės institucijos bejėgės įamžinti Kazimiero Antanavičiaus atminimą. Su našle lankstėmės namo Didžiojoje gatvėje Nr. 25 savininkui ponui Hubertui Grušniui priklausančiame bute, jis nedavė sutikimo tvirtinti memorialinę lentą nuo Rotušės pusės, aiškindamasis besitęsiančiais teismais, ir čia negali padėti jokia kultūrinė institucija. Iš Vilniaus savivaldybės, iš Kultūros vertybių apsaugos departamento jau esame gavę atsirašinėjimo pavyzdėlių.

Dažnai kokia įsisenėjusi problema sprendžiama teisinėmis priemonėmis - taip buvo su Signatarų namais. Po teismų maratono dabar jau lyg ir matyti šviesa tunelio gale, o visuomenei vargu ar galima viską paaiškinti, net suinteresuoto asmens bylinėjimąsi už valstybės pinigus. Valstybės atsisakymas teisių ir nuosavybės taip pat ir kultūros sferoje tik didina mano jau minėtą bejėgiškumą. Banalu duoti pavyzdžius - minėti kokias prarastas "Šviesos" leidyklos akcijas ar privatizacijos priedanga pusvelčiui atiduodamą už gražias akis kino studiją.

Pernykštės diskusijos tik pagilino takoskyrą tarp oficialaus gražumo kultūroje ir tos pačios kultūros skaudulių, bėdų. Rengti kultūros kongresą vien visuomenininkų jėgomis pasirodė pernelyg sunku, valstybės institucijos dalyvavo beveik vien Arvydo Juozaičio dėka. Man regis, įdomi buvo diskusija apie kultūrą žiniasklaidoje ir žiniasklaidos kultūrą. Abi šia tema priimtos deklaracijos aktualios, nors ir kiek utopiškos. Kad jos nebūtų utopiškos, reikia valstybės lygmeniu pripažinti, jog mes neturime kultūros politikos, kad turime ją kurti ne miražais, o ant gimtosios kalbos, literatūros ir kultūros pamato. Ne plepėkime apie misiją nacionalinėje TV, o ją reikia vykdykime. Reikia valstybinio kultūrinių, šviečiamųjų programų užsakymo.

Su kultūros politikos stoka sietinas ir valstybės politikos informacijos srityje nebuvimas. Vyriausybės įgaliota institucija, - o tokia yra Kultūros ministerija, - turėtų geriau atlikti koordinuojantį vaidmenį arba atsisakyti funkcijų, jei nepajėgi jų vykdyti.

Pasivažinėjimai po Europą duoda pernelyg menką naudą. Pateiksiu tik vieną pavyzdį. Mes taip ir nežinome visuomenės informavimo priemonių akcininkų. Kai kam tokia padėtis labai patinka. Tačiau ar tai atitinka visuomenės interesus, pilietiškumo kriterijus?

Ir paskutinis dalykas. Anądien su poetu Mykolu Karčiausku lyriškai pakalbėjome apie atmintį, kokia ji velnioniškai neparanki - juk mes lyginame kai kuriuos mūsų modernėjimo bei mentaliteto bruožus su frazeologija, mąstysena, laikysena anos pražūtin nuėjusios sistemos. Su tuščiavidure frazeologija visados - anksčiau ar vėliau - prieinamas liepto galas. Nepakantumas kitai nuomonei virsta kurtumu - rafinuotu, dailiu, bet kurtumu.

Mums reikia kaip nors nusikratyti gražbyliavimo kultūros temomis!

 

Skaitytojų vertinimai


1866. Liepto galas2003-04-20 02:48
jua nebedaug Jums liko, gerbiamieji......

8703. Aldona :-) 2004-05-27 10:22
Perskaičiau Jūsų straipsnį ir pagalvojau-dieve,kaip teisinga.Trumpai ir aiškiai apibendrinta šiandieninės kultūros situacija.Tam,kuriam per pažintis,kančias arba malonų atsitiktinumą,nubyrėjo Kultūros ministerijos fondų pinigėlis-liks laimingas,viskuo patenkintas ir nediskutuos.Tačiau yra objektyvioji pusė(apie ką ir rašo straipsnio autorius).Mes tik deklaruojame,kad yra kokia tai kultūros politika.Deja,jos nėra. Paanalizavus situaciją savivaldybėse,atrasime,kad visos pertvarkos,reorganizacijos vyksta ,,sujungiant",naikinant arba vėl įkuriant.Išrinktieji pirmiausiai imasi pertvarkyti kultūrą,motyvuodami ,kad ją labai myli.Pertvarkymas baigiasi arba Kultūros skyriaus panaikinimu,arba kokio nepalankaus menininko,,Optimizavimu".O po to ir vėl lieka egzistuoti kaimuose nesuradę savo funkcijų kultūros namai ar seklyčios(koks skirtumas kaip vadinsime?)Ne visada apšildomi,tušti,be įrangos.Tačiau yra...Kiekviename rajone raime po 20-25 varganas bakūžėles.Kam?Atsisakyti- nepopuliaru(rinkimai ir t.t.),renovuoti ir atgaivinti-nėra iš ko!Apie bibliotekų tinklo voratinklį,apraizgiusi Lietuvą,nėra ko ir kalbėti.Kokias programas(vyriausybines,savivaldybines,regionines) bekurtume,lieka aišku-tokio utopinio kultūros įstaigų skaičiaus mes nepajėgus išlaikyti.Nepajėgūs aprūpinti.Nepajėgus duoti armijai kultūrininkų padorias algas.Pripažinkime,kad jie dirba iš įdėjos,kad esame jiems skolingi už nenormuotas darbo dienas ,darbą švenčių metu,naktimis(o gal kuri institucija gali pasigirti,kad šioje srityje viskas idealu?)O gal vis tik atkreipkime dėmesį į elementarią darbo saugą,spektaklių,renginių metu.Apie gyvybės draudimą(aktorių,atlikėjų,žiūrovų-dar tik pradedame mąstyti,padūsaudami valdžios kabinetuose-kad trūksta lėšų..) O traukinys -važiuoja...Labai džiaugiuosi šiuo straipsniu.Tik kažin ar jį plačioji kultūrininkų masė skaitys?Juk įstaigos net kompiuterių neturi.Tačiau vis tiek-dėkoju Autoriui už teisingas,drąsias mintis.Linkiu sėkmės.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 14 iš 14 
5:09:58 Nov 7, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba