Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2003-04-18 nr. 2946

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• LINKSMŲ ŠVENTŲ VELYKŲ6
• TRUMPAI
• MIELI "LITERATŪROS IR MENO" AUTORIAI,1
• KITAME NUMERYJE1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI1
• PARODOS
• VAKARAI
• LRT KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• DĖMESIO, DISKUSIJA!
• KULTŪROS ASPIRACIJOS, LIETUVAI STOJANT Į EUROPOS SĄJUNGĄ
• Romas Gudaitis.
NEGRAŽBYLIAUKIME KULTŪROS TEMOMIS
2
• MENININKŲ KREIPIMASIS5
• IŠDŪRĖ1
• Benediktas Januševičius.
ŠEŠTASIS "KNYGŲ PAVASARIS" MOKYTOJŲ NAMUOSE
1

POEZIJA 
• VYTAS DEKŠNYS3

PROZA 
• Karo chirurgo prisiminimai.
JUOZAS MARCINKEVIČIUS

VERTĖJO PUSLAPIS 
• Nepabaigiama poema.
JANIS ELSBERGAS

KNYGOS 
• Eugenija Vaitkevičiūtė.
ATITOKTI ŽYDINT DEBESIMS
2
• Elena Skaudvilaitė.
VIEŠPATIE, NEBAUSK - PALAIMINK…
1
• Elena Bukelienė.
LIETUVIŠKUMO SINDROMAS
12
• INKILAS5
• EILĖRAŠČIAI16
• VIENAS NAKTY SUOMIJOJ12
• LIETUVOS REKORDŲ KNYGA14
• NAUJOS KNYGOS2

KAUNO KULTŪROS PUSLAPIS 
• Henrikas Kebeikis.
PAŠTO ŽENKLAI, APLENKĘ LAIKĄ
5

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Mantas Gimžauskas.
HIPIAI, ARBA PIEVELĖS SAKRAMENTAS
22

MUZIKA 
 Ona Narbutienė.
KELI LIETUVOS AUKŠTOSIOS MUZIKOS MOKYKLOS GYVENIMO FRAGMENTAI
4
• JUOZAS ANTANAVIČIUS.
LIETUVOS MUZIKOS AKADEMIJAI - 70
1

DAILĖ 
• NETIKRAS ZUIKIS6

ŠOKIS 
• Helmutas Šabasevičius.
PAVASARIS SU LIETUVIŠKA CHOREOGRAFIJA

TEATRAS 
• Vanda Kalpokaitė.
VEIKIAU IŠSIGANDĘ NEI ŠVELNŪS
23

NAUJI FILMAI 
• RUSIJOS IR UKRAINOS KINO SAVAITĖJE - NAUJI FILMAI1
• Rasa Paukštytė.
SPIKE`O LEE "KAPUT"
5

KRONIKA 
• RAŠYTOJŲ KŪRYBOS IR POILSIO NAMAI ANYKŠČIUOSE3
• LRS

IN MEMORIAM 
• BALYS BARAUSKAS2

SKELBIMAI 
• www.varioburnos.com3

KVAILIŲ LAIVAS 
• NUSISTEBĖJIMAS
• DEPEŠOS PROJEKTAS
• DĖMESIO! POLITIKŲ ATESTACIJA15
• James Thurber.
TRIUŠIAI, SUKĖLĘ TIEK RŪPESČIŲ
16

E.Pašto dėžutė 
• Skaitmeniniai laiškai7

MUZIKA

KELI LIETUVOS AUKŠTOSIOS MUZIKOS MOKYKLOS GYVENIMO FRAGMENTAI

Ona Narbutienė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Ilgametis LMA rektorius Vytautas Laurušas
Algirdo Rakausko nuotrauka

Aukštojo muzikos mokslo Lietuvoje šaknys ir istorinis kelias neblogai žinoma. Tad priminsiu kelis neoficialios istorijos puslapius.

1909 metų lapkričio 25 dieną M.K.Čiurlionis rašė iš Peterburgo Sofijai Kymantaitei-Čiurlionienei: "Šiandien buvau pas Sasnauską (…). Suko man galvą dėl konservatorijos Vilniuje, kad būtinai aš turiu būti direktoriumi. Sakė, kad būsiu paskutinis žioplys (sic!), jei nepasinaudosiu jo patarimu. Reikia atidaryti kursus vargonininkams ir rūpintis leidimu atidaryti "Tautinę konservatoriją". Jis leidimą galįs gauti, o kitkas niekai. Kapitalo reikia 1000 rublių. "Tūkstantis - tai mažai", - aiškinu. Bet jis taip užsidegė, kad laidavo, jog butas būsiąs dovanai, o fortepijonų daug nereikia, vieno užteksią, poros profesorių ir vienos fisharmonijos, o kai reikalas gerai eis, tai galima bus dar vieną fortepijoną išsinuomoti! Vienu žodžiu, Čiurlionio Tautinė Konservatorija jau beveik gatava".

Tokia amžiaus pradžioje buvo dviejų idealistų ir entuziastų konservatorijos vizija. Nereikėjo nutarimų, statutų, potvarkių - svarbu idėja ir norai…

Tačiau iki šios vizijos realaus įkūnijimo praeis 24 metai. Vis dėlto, įkūrus Muzikos mokyklą, gan greit imta svajoti apie aukštąją muzikos mokymo įstaigą. Palydint 1923/24 mokslo metus, Kauno muzikos mokyklos direktorius Juozas Naujalis jau visai motyvuotai kalba apie konservatoriją. Mokykla turi gerų dėstytojų, gabių mokinių, tik neturi tinkamų patalpų: "Gavus tokį butą, - baigia savo kalbą direktorius, - muzikos mokykla virs Lietuvos konservatorija tikra to žodžio prasme, nes muzikos mokslo srityje ir dabar laikomasi konservatorijos programos".

Po metų J.Naujalis siunčia švietimo ministrui jau oficialų pareiškimą, pateikdamas naujai suredaguotą Lietuvos aukštosios mokyklos statuso projektą. Atkreipdamas ministro dėmesį į tai, kad valstybė turi turėti aukštąją muzikos mokyklą, prašo "dabartinę Valstybinę muzikos mokyklą pakelti į konservatorijos laipsnį".

Bet dar turės praeiti aštuoneri metai.

Perėmęs vadovavimą muzikos mokyklai, Juozas Gruodis labai intensyviai rūpinosi ir konservatorijos klausimu (plačiai tai aptaria Algirdas Ambrazas straipsnyje "J.Gruodis ir konservatorija". - "Pergalė", 1984, Nr. 12).

Ir štai 1933-iųjų balandžio pirmoji. Dvidešimtą valandą į konservatorijos salę Kaune, Maironio 3, renkasi svečiai. Jiems vietos salėje tiksliai nurodytos (išlikęs planas). Į iškilmes atvyko prezidentas Antanas Smetona su žmona, Rygos konservatorijos direktorius Jazepas Vytuolis, atstovas iš Suomijos ir daug vyriausybės narių. Iškilmingas aktas prasidėjo tautos himnu ir J.Tallat-Kelpšos "Meno daina". Po pertraukos studentai (juos vadindavo klausytojais) surengė dviejų dalių koncertą, kuriame dalyvavo ir konservatorijos orkestras, diriguojamas J.Tallat-Kelpšos.

Konservatorijos atidarymas buvo didelė šventė - tai byloja ne tik valdžios ir spaudos dėmesys šiam įvykiui, bet ir daugybė sveikinimų. Juos atsiuntė įvairios meno įstaigos ir pavieniai asmenys. Itin originalus pirmojo lietuvių modernizmo ideologo, rašytojo Juozo Albino Herbačiausko sveikinimas. Su būdingu jam patosu rašo: "Visa grojančios sielos širdimi linkiu Jums, kad drįstumėt mūsų jaunimo trokštančiose sielose konservuoti pirmapradės Muzikos Dvasios jau apreikštą Balsą - Himną (…)".

1937-aisiais, penkerius metus išbuvęs konservatorijos direktoriumi, o prieš tai - penkerius Muzikos mokyklos direktoriumi, J.Gruodis nutarė pasitraukti ir atsidėti kūrybai. Tikėjosi valstybės stipendijos, bet jos negavo. Rugsėjo 15 dieną pedagogų tarybai tarė atsisveikinimo žodį ir pristatė naują direktorių - Kazimierą Viktorą Banaitį. Pasirinko žmogų, artimą savo pasaulėžiūra, kūrybos siekiais, estetiniais idealais. Abu buvo Leipcigo konservatorijos absolventai, abu mokėsi pas Sigfriedą Kargą-Elertą. Be to, K.V.Banaitis buvo žinomas kompozitorius, eruditas, aktyvus, visada domėjosi įvairiais muzikos kultūros klausimais. Tad J.Gruodis galėjo būti tikras, kad jo darbai bus tęsiami.

K.V.Banaitį tas darbas gal ne per daug viliojo, bet suprato jo svarbą: "Tas pareigas perėmiau tik profesoriaus J.Gruodžio ir kitų muzikų įkalbėtas".

Naujasis direktorius turėjo savų idėjų, kurias ėmė įgyvendinti. Jau ne kartą buvo viešai pareiškęs, jog, ugdant jaunus muzikus, daugiau dėmesio reikia skirti jų bendram išsilavinimui.

"Jeigu talentingas kompozitorius, - rašė K.V.Banaitis, - be grynai specialaus muzikos mokslo, bus dar ir šiaip išsilavinęs, tai jo temos, jo veikalai bus daug įvairesni, gilesni; jo kūryba platesnė ir vaisingesnė. Taip pat ir su išpildytojais: juo labiau bus išmiklintas, išlavintas pianisto, dainininko, smuikininko protas ir atmintis, juo lengviau, geriau ir giliau jis supras išpildomųjų veikalų dvasią, jų prasmę bei turinį ir juo teisingiau, tobuliau galės juos išpildyti ir perduoti klausytojams".

Pirmasis naujo direktoriaus pasirašytas dokumentas buvo prašymas švietimo ministrui leisti priimti pedagogikos ir psichologijos dėstytojų. Abu siūlomi kandidatai buvo baigę mokslus Vokietijoje. Atsirado ir naujų disciplinų: pedagogikos, istorija ir pedologija.

K.V.Banaitis, kaip ir J.Naujalis, ypač J.Gruodis, nuolat judino patalpų klausimą. Patalpa buvo visiškai nepritaikyta konservatorijai - kambariai maži, neizoliuoti ir - kas blogiausia - dažnai pereinami. Juk čia caro laikais buvo bajorų užeigos namai. K.V.Banaitis kreipėsi ne tik į valdžios institucijas, rašė apie šias problemas ir į spaudą: "Estijoje, kuri gyventojų skaičiumi žymiai už Lietuvą mažesnė, dar rusų priespaudos metais (1906-1913) visuomenės aukomis net trijuose miestuose kultūros reikalams pastatyti puikūs pastatai. "Vanemuinės rūmai" Tartuose, Endlos rūmai Pernavoje (Piarnu) ir "Estonijos rūmai" Taline ir šiandien tebėra estų tautos pasididžiavimas".

1938 metais atrodė, kad reikalai ima judėti, architektas Stasys Kudokas padarė projektą, buvo nupirktas sklypas Putvinskio ir Mickevičiaus gatvių kampe, bet tuo viskas ir pasibaigė…

Vartant tarpukario Kauno konservatorijos posėdžių bei kitus protokolus, susidaro vaizdas, jog konservatorija buvo pernelyg priklausoma nuo ministerijos bei kitų institucijų. Štai keletas pavyzdžių. Kai susikūrė Vinco Kudirkos orkestras (1935) ir buvo prašoma konservatorijos bibliotekos natų bei pultų koncertui, konservatorijos vyresnybė turėjo prašyti Švietimo ministerijos leidimo.

Rengiant Vytauto Bacevičiaus rečitalį, reikėjo kreiptis leidimo į Kauno miesto ir apskrities viršininką, kad leistų savo salėje surengti koncertą.

Griežtai buvo kontroliuojamas dėstytojų priėmimas, ypač užsieniečių. Tam reikėjo ir Vidaus reikalų ministerijos leidimo. 1934 m. vidaus reikalų ministras praneša Švietimo ministerijai, kad sutinka "leisti Kauno konservatorijai samdyti ligi 1934 m. rugsėjo 1 d. svetimšalius: Italijos piliečius Orestą Marinį ir Vsevolodą Šebedevą, Latvijos piliečius Vladimirą Ružickį ir Arvedą Noritą, Estijos pilietį Povilą Berkavičių ir Vokietijos pilietį Paulių Šubertą".

Konservatorija turėjo nurodyti tikslų užsieniečių dėstytojų buvimo Lietuvoje terminą. Atsakymas: "Bus reikalingi, kol atsiras reikalingų šios srities specialistų Lietuvos piliečių".

Taip pat reikėjo specialaus rašto leisti jiems dėstyti "svetimomis kalbomis". Greičiausiai lietuvių kalbą pramoko P.Berkavičius ir A.Noritas. Prasidedant 1934/35 metams, švietimo departamento direktorius V.Ružickiui, O.Mariniui ir V.Šebedevui terminą pratęsia dar vieneriems metams, bet įspėja: "sekančiais metais tas klausimas nebeturi būti keliamas".

iliustracija
LMA profesorė Veronika Vitaitė
Ritos Aleknaitės-Bieliauskienės nuotrauka

Įdomus ir toks 1937 metų rugpjūčio 27 dienos Švietimo ministerijos nutarimas. Tvirtinamos konservatorijos mokytojų cenzo taisyklės. Yra keturios kategorijos: jaunesnieji mokytojai, mokytojai, vyresnieji mokytojai ir profesoriai. Mokytojai turėjo būti baigę "aukštąjį mokslą, būti išėję psichologijos, pedagogikos, pedalogijos ir savo specialybės metodiką arba išlaikę jas Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultete".

Tiesa, buvo numatytos ir išimtys, ypač kūrėjams, tačiau ne visiems jos buvo taikomos. Pirmieji profesoriai buvo J.Naujalis ir J.Gruodis, vėliau šis vardas buvo suteiktas V.K.Banaičiui ir Jurgiui Karnavičiui. Kiek blogiau sekėsi nuo 1931 m. dirbančiam V.Bacevičiui. Konservatorijoje nuo 1933 metų jis buvo "laisvai samdomas" mokytojas. Tuomet jau turėjo specialaus fortepijono klasę, vėliau dėstė harmoniją, estetiką. Tik 1937-aisiais tapo etatiniu mokytoju. Nuo pat jo darbo pradžios vyko begaliniai susirašinėjimai su Švietimo ministerija ir kitomis institucijomis. V.Bacevičiui nenorėjo pripažinti aukštojo mokslo baigimo diplomo, kadangi Lodzės konservatorija ir Paryžiaus rusų konservatorijos buvo privačios.

Visos pastangos buvo bevaisės. Taigi žymiausias Lietuvos tarpukario pianistas, kurio koncertus Paryžiuje, Berlyne, Kopenhagoje, Prahoje rengė žinomos koncertinės organizacijos, kuris buvo pakviestas žiuri nariu į E.Ysaye pianistų konkursą, apdovanotas Leopoldo III Karūnos ordinu, vienintelis Lietuvoje kompozitorius, kurio kūriniai buvo atliekami užsienyje, taip ir netapo profesoriumi.

Vis dėlto per tą trumpą laiką (7 metus), kuris likimo buvo skirtas mūsų konservatorijai gyvuoti laisvėje, padaryta nemažai - suformuotos pagrindinės katedros, išaugintas nemažas būrys muzikų, vėliau užėmusių svarbią vietą muzikiniame gyvenime. Bet artėjo lemtingi metai - okupacijos, karas, direktorių kaita, vertybių praradimai.

Ir štai 1940 metai… Jau birželio 27 dieną konservatoriją pasiekia naujo, sovietinio, švietimo ministro Antano Venclovos aplinkraštis:

"Lietuvai prasidėjo nauja epocha. Senasis režimas žlugo, o kartu su juo žlugo ir tariamieji idealai, kuriuos per 14 metų dirbtinai norėta primesti Lietuvos gyventojams (…) Visa tai, kas eina prieš plačiųjų liaudies masių, prieš darbo žmonių reikalus, turi būti atmesta ir iš mokyklų pašalinta (…) Naikinama kas buvo sena, atgyventa, nes tik tuo keliu bus galima vėliau pradėti kurti naujas kultūros vertybes".

Ir pradėta nelaukiant! Dar neprasidėjus mokslo metams, - jų pradžia buvo atidėta, - įvyksta "pažangiųjų Kauno konservatorijos klausytojų susirinkimas" (rugsėjo 28 d.). Pažangumas čia, aišku, suprantamas ne mokslo, o politine prasme. "Pažangieji" nutaria daryti žygius, kad būtų pakeistas direktorius ir inspektorius, nes: "1) Jų užimama vieta neatitinka jų kvalifikacijos. 2) Jie prisidėjo prie konservatorijos regreso. 3) Netinkami politiniu atžvilgiu". Nutarta "būti kontakte su kompartija" ir taip toliau.

Netrukus panašūs susirinkimai įvyksta visose katedrose. Rugsėjo 23 dieną K.V.Banaitis atleidžiamas iš direktoriaus pareigų ir paskiriamas Juozas Gruodis. Tačiau po kelių savaičių, spalio 6 d., jis prašosi atleidžiamas dėl ligos. Priežastis tikriausiai buvo ne visai ta. Laikinai direktoriaus pareigas pavedama perimti Kaziui Matiukui.

1941 metų birželio 14 dienos trėmimai skaudžiau nepalietė konservatorijos kolektyvo, bet netrukus prasidėjo karas ir nauja okupacija. Jos ženklų neteko ilgai laukti. Jau liepos mėnesį ateina švietimo ministro įsakymas atleisti kai kuriuos dėstytojus - visi jie žydų tautybės (tarp jų Laslo Hajošas, Tamara Hirš ir kt). Jų likimą žinome…

Lapkričio 17-ąją K.Matiukas perduoda direktoriaus postą V.K.Banaičiui.

Įsakymų ir nutarimų vis daugėja, reglamentuojama ne tik ideologija, bet ir buitis. Visos įstaigos nuolat raginamos taupyti - taupyti popierių, kurą ir taip toliau.

Visi dėstytojai skatinami "rūpestingai" mokytis vokiečių kalbos. Artėjant 1942-ųjų vasaros atostogoms, paskelbtas Tarėjo įsakymas specialiųjų mokyklų dėstytojams, galintiems dirbti fizinį darbą. Birželio 30 d. visi kviečiami grįžti į Kauną: "Jie turės dalyvauti numatomoje talkoje, kuri miškuose ir durpynuose gamins kurą Kauno mokykloms".

Direktorius V.K.Banaitis rašo Švietimo valdybos skyriui keletą prašymų. Viename prašo jauną mokytoją Jurgį Karnavičių, "kaip veiklų ir pasireiškusį pianistą-koncertantą", atleisti nuo kuro gaminimo talkos ir leisti jam atlikti darbo prievolę savo ūkyje, Kampų kaime, Josvainių valsčiuje, kadangi priešingu atveju ūkis per visus svarbiausius vasaros darbus liktų be jokios priežiūros".

Antrajame rašte prašoma nuo darbų atleisti 8 dėstytojus, kurie dirbs kūrybinį darbą. Balys Dvarionas su smuikininku Vladu Motiekaičiu koncertuos, Vladas Jakubėnas rašys kompoziciją, Antanas Račiūnas - operą "Gintaro krantas", Jonas Nabažas užrašinės liaudies melodijas ir taip toliau. Matyt, ne visiems pavyko gauti atleidimą, nes A.Račiūnas buvo įpareigotas organizuoti konservatorijos kuro gaminimo talką Kulautuvoje ir parūpinti dalyviams patalynę.

Gruodžio 10 dieną švietimo generalinis tarėjas rašo visoms švietimo įstaigoms: "Vykdydamas pono gen. komisaro Kaune š.m. lapkričio 24 d. raštą, pranešu, kad nuo šios dienos visose Švietimo Vadybos įstaigose draudžiami bet kokie rusų muzikos veikalų pastatymai. Į draudžiamų autorių skaičių įeina taip pat ir rusų muzikai - klasikai kaip Tschaikowski, Rimsky-Korsakof ir kt."

1943 metų kovo 17 dieną Kauno konservatorija buvo uždaryta ir atnaujino savo darbą 1944-ųjų spalio mėnesį, jau prasidėjus antrajai sovietų okupacijai. Konservatorijai vėl vadovavo K.Matiukas. Okupantai keitėsi, bet jų braižas buvo labai panašus. 1945 metais bibliotekose imamos naikinti knygos. Iš konservatorijos bibliotekos išimti išeivių veikalai, Teodoro Brazio "Choralo mokykla", net K.Borutos "Baltaragio malūnas".

Direktorius K.Matiukas nuolat turėjo aiškintis, kodėl blogai dirbamas "masinis politinio auklėjimo darbas". Marksizmas-leninizmas tampa viena svarbiausių disciplinų. Visi raštai rašomi rusų kalba. Ypač įtempta tampa padėtis po garsaus 1948 metų vasario 10 dienos nutarimo dėl V.Muradelio operos "Didžioji draugystė". Atlikėjų katedros nuolat kritikuojamos dėl repertuaro, nepakankamo dėmesio sovietiniam repertuarui. "Kodėl Schuberto dainos tinka, o Novikovo ne?" - turi aiškintis dainavimo dėstytojai "legendinei" Zinaidai Kumpienei. Iš mokymo planų dingsta "formalistų" Šostakovičiaus ir Prokofjevo kūriniai. Formalistais apšaukiami Gruodis, Nabažas, Vainiūnas, jų ieškoma ir tarp kompozitorių studentų. Palaužtas mirė Gruodis, iš gyvenimo pasitraukė Pakalnis. Ir vis dar nesiliauja priekaištai: "Teorijos ir kompozicijos katedros dar nepersitvarkė (…) dėstyme vyrauja rutina, formalistinės tendencijos, orientuojamasi į buržuazinę dėstymo mokyklą".

Tačiau metai ėjo, ir gyvenimas keitėsi. Svarbus įvykis buvo Kauno ir Vilniaus konservatorijų susijungimas, įvykęs 1949 m. rugsėjo 1 dieną. Toliau gyvenimas tarsi tekėjo kiek ramesniu tempu, tik pavadinimai kaitaliojosi: LTSR konservatorija, pavadinta taip po susijungimo, 1964-aisiais kažkodėl apie pusmetį gyvavo kaip LTSR valstybinis meno institutas. O 1992 m. ji tapo Lietuvos muzikos akademija.

Po pokario metų rektorių - Juozo Tallat-Kelpšos (1944), Kazio Matiuko (1944-1948) ir Kazio Paulausko (1948-1949) itin ilgai konservatorijai vadovavo Jurgis Karnavičius (1948-1983), vėliau Vytautas Laurušas (1983-1994), 1994 metais Muzikos akademijos rektoriumi tapo Juozas Antanavičius.

 

Skaitytojų vertinimai


7310. Onė :-) 2004-04-04 22:12
Nuoširdžiai ačių už straipsnį,tačiau norėjosi detalesnio.Žinau kad kažkuriuo laikotarpiu direktoriumi buvo Zigmas Valantinas ar buchalteriu? Dėkoju.

12529. Rūta :-) 2004-12-22 13:01
Labai idomyus straipsnis , kad tokiu butu daugiau . padeda mokiniam referatam.

44130. .................... 2008-01-14 20:00
;)

45012. Simona :-) 2008-02-05 19:47
BE KOMENTARU :D :P:P:P:P:P :D:D:D:D:D

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 14 iš 14 
5:09:49 Nov 7, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba