Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2005-11-25 nr. 3072

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Živilė Dambrauskaitė.
ŠVENTĖ
21
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

POKALBIAI SU LAUREATAIS 
• Rašytoją PETRĄ DIRGĖLĄ kalbina VALENTINAS SVENTICKAS.
SVILINA ISTORIJOS KARŠTIS
3

AKTUALIJOS 
• KONFERENCIJOS "MAŽOSIOS LIETUVOS KULTŪROS ISTORIJOS PAVELDAS" SPRENDIMAI2

LITERATŪRA 
• Vladas Braziūnas.
NADIJA, SĄVEIKŲ BARAI
• Karolis Baublys.
VAIKŲ LITERATŪROS VERTIMAI
5
• LIETUVOS MENO KŪRĖJŲ ASOCIACIJOS PREMIJA

KNYGOS 
• Giedrė Kazlauskaitė.
PULP FICTION AND ME
32
• VILNIAUS ALIBI
• ŽIRAFOS AŠAROS
• MONTEDIDIJUS
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
 Edmundas Gedgaudas.
PIANISTAI
• Rita Nomicaitė.
RUDENS GASTROLĖS
4

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
SMEGENYS PATIEKIAMOS ATSKIRAI
18
• Jurgita Ludavičienė.
IŠLIKIMAS PAGAL ALIŠANKĄ

TEATRAS 
• Vlada Kalpokaitė.
TOLIAU – TYLA IR TUZINO VAIDUOKLIŲ DAINOS
• "DĖDĖ VANIA" IR KITA PATIRTIS
• Lina Klusaitė.
NEVERBALINIS TEATRAS LIETUVOJE?
3
• Ridas Viskauskas.
APGAULINGAS KOBO ABĖS PAPRASTUMAS
4

PAVELDAS 
• Giedrė Jankevičiūtė.
MODERNISTO PORTRETAS SOCIALISTINIO REALIZMO FONE

MENO DIS/KURSE* 
• KINAS IR VIDEOMENAS.
ARBA KELI DIDELI KLAUSTUKAI
1

NAUJI FILMAI 
• "KINO MINOS 05" – PROFESIONALŪS KINO ŽAIDIMAI
• "BALTOS DĖMĖS MĖLYNAME" IŠLEISTAS DVD FORMATU1

POEZIJA 
• MARIJA MACIJAUSKIENĖ1

PROZA 
• Herkus Kunčius.
BALIUKAS
11

VERTIMAI 
• Elfriede Jelinek.
BAMBELAND
5

JAUNIMO PUSLAPIS 
• B. Godo.
"VILNIUS CITY JAZZ 2005": MONGOLAI IR KITOS HALIUCINACIJOS
11
• Jurgita Jasponytė.
PIRMOSIOS KNYGOS
1

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Viktor Jerofejev.
"JOPS" MOKYMAS
8

KRONIKA 
• KULTŪRŲ SĄLYTIS
• Tomas Pabedinskas.
TEATRAS IR VISUOMENĖ AKADEMINĖJE RAMPŲ ŠVIESOJE
• ANTANAS BIELIAUSKAS 1928.VII.27–2005.XI.18
• LRS
• Kristina Kučinskaitė.
NUOPELNŲ TIEK, KIEK YRA MEILĖS
4
• STIPENDIJOS MENININKAMS1
• VAIKŲ LITERATŪROS PREMIJOS SKYRIMO NUOSTATAI

DE PROFUNDIS 
• POLITIŠKAI GROTESKIŠKAS RETRO4

MUZIKA

PIANISTAI

Edmundas Gedgaudas

[skaityti komentarus]

1968 m. pianistas Raimundas Kontrimas į savo repertuarą įtraukė Vytauto Bacevičiaus "Méditation" op.29 ir "Vision" op.30. Bridžporte (netoli Niujorko) gyvenęs autorius dar spėjo tuo pasidžiaugti, tik jam nepatiko, kad prancūziški kūrinių pavadinimai tada buvo išversti į lietuvių kalbą, – to nebūdavę daroma nei prieškario Lietuvoje, nei jam vėliau koncertuojant JAV. Taigi, porai metų belikus iki kompozitoriaus mirties, Lietuvoje prisiminta jo gausi, savita kūryba. Pianistus ir kitus interpretatorius ji "jaukinosi" pamažėle, nors ne visada lengva suprasti, kodėl.

Aldona Dvarionaitė 1985 metais, kompozitoriaus aštuoniasdešimtmečio proga, ketino paruošti jo Trečiąją ir Ketvirtąją sonatą. Baranovo pilyje tarp kitų klausytojų tuomet būtų buvusi ir Vytauto sesuo Vanda, ir brolis Kęstutis. Deja, Aldonos interpretuojamą Trečiąją pilies auditorija išgirdo metais vėliau, ir nei Vandos, nei Kęstučio tąsyk Baranove nebuvo.

"Litwa wraca!" ("Lietuva sugrįžta!") – ši, Žalgirio mūšiui mums nepalankiai blėstant, nuskambėjusi žinia pakreipė kovos eigą ir nulėmė istorinę pergalę. Po kelių šimtmečių Krokuvoje, 1989-ųjų gruodį, tais dviem žodžiais pradėjo savo mintis, skirtas lenkų ir lietuvių muzikologams, šviesiausio atminimo filosofas, kunigas Józefas Tischneris. Kaip tokį pasveikinimą anuomet išgirdome, geriausiai fortepijonu išsakė Aldona, toje pat salėje gretindama Čiurlionio ir Bacevičiaus muziką. Tai buvo legendinės kariūnės Gražinos vertas atsakymas.

Puikią vietą tarp savo interpretuojamų kūrinių Vytautui Bacevičiui jau ankstėliau skyrė Andrius Vasiliauskas, irgi ne tik Lietuvoje tą muziką propagavęs. Klausausi jo 1992 m. įrašytos Bacevičiaus opusams skirtos kasetės ir mintyse pianistui linkiu tą jam palankią temą tęsti. Devintajame dešimtmetyje užsimezgė ir kiti dėmesio verti dalykai. Pacituosiu Onos Narbutienės sakinį iš knygos "Gyvenimo partitūra": "Klaipėdoje dirbantis Leningrado konservatorijos auklėtinis Jurijus Nekrasovas tapo fanatišku Bacevičiaus muzikos atlikėju, rengė rečitalius, skirtus vien jo kūrybai".

Iš Vytauto Bacevičiaus laiškų artimiesiems Lenkijoje. 1966 m. kovo 13 d.: "Komponuoju "Septičme Mot". Po tris savaites trukusių bergždžių pastangų kažkas pakrutėjo, ir jau antra diena, kai sėkmingai tą kūrinį rašau. Logiškai klostosi įvairios idėjos ir koncepcijos, bet turėkim omeny, jog logika yra reliatyvi sąvoka, besikeičianti maždaug kas šimtmetį". 1966 m. birželio 3 d.: "Šiandien 7 ryto baigiau rašalu rašyti VII Žodžio dviem fortepijonams pirmąją dalį. Šią savaitę pas ponią Hull pradėsiu antrąją dalį. Pirmoji dalis, regis, pavyko ir yra geresnė už VI Žodį. Pas ponią Hull komponuoju (prie savo fortepijono ir prie stalo) sekmadieniais nuo 8 arba 10.30 vakaro iki 4 arba 6 ryto. Paskui skaitau, nemiegu". 1966 m. birželio 27 d.: "Komponavau nuo 5 vakaro iki 5 ryto. Dabar 6 ryto. Septinto Žodžio 3-ioje dalyje viską nubraukiau ir ėmiausi nuo pradžios. Ta dalim galiu sugadinti visą kūrinį. Šiandien rašau sklandžiai, bet ne tą, ką planavau. Iš gero plano nieko neliko. Viskas kitaip, per daug akordų".

Šio sudėtingo, nelengvo išmokti kūrinio koncertinio gyvenimo pradžia – 1984 metai. Tris kartus viešai jį tada atliko Liuda ir Kęstutis Grybauskai, du kartus – Kęstutis ir jų sūnus Audrius. Rūta ir Zbignevas Ibelhauptai "Septičme Mot" paruošė prieš dešimtmetį. Jau nemažai kur jų pagarsintas opusas skambėjo ir per 2005-ųjų rugsėjį įvykusią tarptautinę konferenciją "Vytautas Bacevičius ir jo amžininkai". Rūta Ibelhauptienė: "Nežemiškas kūrinys. Nėra tuščios vietos, atsitiktinumo. Koncentratas. Taip pat ir emocinis. Nors viskas pedantiškai nurodyta, atsiveria erdvė pianistų kūrybai. Parašyta sudėtingai, tačiau ir labai pianistiškai. Groti patogu. Ir neįmanoma jo du kartus vienodai perteikti. Neįmanoma be vaizduotės, be fantazijos". Tų savybių Ibelhauptų duetas ir šį kartą nepristigo. Kaip visada.

Tą patį rugsėjo 16-osios vakarą Kauno muzikinio teatro scenoje (kur prieškariu ir paties kompozitoriaus koncertuota) prasidėjo Vytauto Bacevičiaus muzikos festivalis. Rugsėjo 17-ąją tos pačios programos klausėmės Vilniuje, Nacionalinės filharmonijos salėje. Taigi pakalbėsime apie festivalyje dalyvavusius pianistus. Tuos du vakarus su Nacionaliniu simfoniniu orkestru Ketvirtojo koncerto fortepijonui ir orkestrui (Symphonie concertante) solistas buvo Gintaras Januševičius. Puikiai įvaldęs šiuolaikiniams virtuozams būdingą techniką, jis nė akimirkos neskyrė tam, kad ją pademonstruotų kaip dabartiniuose tarptautiniuose konkursuose itin vertinamą privalumą. Įtrauktas originalios, spalvingos muzikos, pianistas kalbėte kalbėjosi su orkestru, nenustygdamas jungėsi į išgirstamus atsakymus (arba klausimus), sudarydamas darnų ir kaip reta ryškų ansamblį su dirigentu, su paskirais instrumentininkais ir jų grupėmis, irgi be išlygų tam kūriniui pasišventusiais. Mintyse tebeskamba tarsi apčiuopiamai materialūs, pulsuojantys fortepijono garsų reljefai ir Roberto Šerveniko jautriai įprasminami, mikroniniu tikslumu "pasveriami" orkestro garsai. Tik muzikos sužavėti interpretatoriai pakyla iki tokio meninio lygmens.

Tai 1962 metai, jau paskutinis, kosminiu vadinamas Bacevičiaus kūrybos etapas. Prieš 33 metus jis, nuo panašių (nors visai kitaip išsakytų) aspiracijų nusigręždamas, nėrė į ekspresyvųjį modernizmą. Pirmajame fortepijono koncerte (1929) dar yra ir vieno, ir kito. Tą gerai perprato pianistas Aidas Puodžiukas, smagiai laviruojantis tarp žvaigždėto dangaus ir įžūlių didmiesčio žiburių. Įsiklausiau į CD, kur jo partneriai – dirigentas Martynas Staškus ir Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras. Ši versija man padėjo "susistyguoti" taip, kad pajausčiau muzikinių įvykių seką – gan įprastai motyvuotų arba netikėtai išnyrančių. Šiaip ar taip, įpratau klausytis kūrinio su ryškiu pagrindiniu personažu – fortepijonu. Ir kai Kongresuose (rugsėjo 23 d.) tas pats orkestras tam personažui protarpiais skyrė vos antraeilį vaidmenį, suglumau. Pasikeitė žanras? Interpretacija? Taip, – dirigavo Gintaras Rinkevičius. Salėje sėdėdamas kai kuriuos pianisto pasažus tik mačiau, jų neišgirsdamas.

Autorius tą koncertą prieškariu grojo Kaune (ne sykį, su įvairiais dirigentais), Rygoje, Prahoje, Varšuvoje, Paryžiuje. Įdomu, kaip atvirokos bufonados išpuolius diriguodamas interpretavo orusis Igoris Malko arba Jeronimas Kačinskas. Nebesužinosim.

Septynios Bacevičiaus poemos fortepijonui brėžia arką – nuo kosminių (sakytum, skriabiniškų) nuotaikų Kauno etapo pradžioje (1926) iki jų sugrįžimo (1959) Amerikoje. Jurgis Karnavičius į tą savotišką ciklą įterpė "Chanson triste" – nesukurtos priešpaskutinės, šeštos, poemos vieton (VDU Katalikų teologijos fakultetas ir Nacionalinės filharmonijos didžioji salė, rugsėjo 20 ir 21 d.). Pajausdamas poemų ženklinamo laiko tėkmę, pianistas daug ką įžvalgiai apmąstė, puikiai numatydamas ir emocinės raiškos pakopas. Kaip reta kaitrią, nuoširdžią ir veržlią iškalbą jis visur valdė, tarsi gero aktorinio dramos teatro (pasiilgto) meistras. Tauri ir protarpiais pašėlusiai intensyvi autentiškų emocijų kaitra, meninės tiesos poveikis iš to tik laimėjo. Džiugu, kad greitai sulauksime CD, kur šią programą papildys Antroji sonata.

Reti Andriaus Žlabio pasirodymai Vilniuje sutelkia jo galingos meninės įtaigos jėgą patyrusius klausytojus. Šį kartą jie "Gaidos" festivalio programoje (spalio 26 d.) išgirdo Vytautui Bacevičiui skirtą monografinį rečitalį, lyg kokią vienaveiksmę operą fortepijonui. Gal ne itin taikliai palyginu, bet muzikos prasmės nuo pirmųjų "Grand Fantasie-Impromptu" garsų (1943) iki paskutinio kompozitoriaus opuso "Trois pensées musicales" (1966) įvairavo, pianisto nuožiūra sudėliotos į permainingą ir prasmingą seką – metafizinių erdvių link. Andriui nuostabiai tinka būti vedliu per menkai pažįstamus arba ir negirdėtus kūrinius. Kaip retas jis sugeba rasti palankiausius aspektus tiems garsų peizažams, juos aiškinti, dalintis pasigėrėjimu, kelti nuostabą ir pasitikėjimą. Pianistas trokšta kiek tik įmanoma suartėti su muzika, paliesti jos esmę, šerdį. Pritemdytoj salėj (tik į klaviatūrą ir natas nukreipta šviesa) ne pagal šių dienų "standartus" kūrybingas interpretatorius kvietė ir mus tą misteriją išgyventi. Filharmonjos "Steinway" fortepijonas, anot pianisto, turtingo garso, žadinantis vaizduotę, įžiebiantis naujų idėjų. Tik juo ir tik puikiems mūsų specialistams talkinant, jis nori gruodžio mėnesį, specialiai iš JAV atskridęs, įrašyti šio koncerto programą. Ji dar turinti subręsti, nors klausytojui nelengva įsivaizduoti, ko čia dar iki pilnatvės stinga (apsaugok Dieve Andrių Žlabį nuo klastingos šalto perfekcionizmo šviesos).

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
5:09:21 Nov 7, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba