Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-03-04 nr. 3321

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• NIJOLĖ MILIAUSKAITĖ.
Mėnesiena
9
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• VIKTORIJA DAUJOTYTĖ.
Apie lietuvių kalbą: ar ji galėtų būti ir elitinė?
45

KNYGŲ MUGĖ 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
12-oji Vilniaus knygų mugė: asmeniškai
4
• GINTARĖ ADOMAITYTĖ.
Apie tai, kaip išvariau bjaurią tetą
8

KNYGOS 
• ANA AUDICKA.
„Išsivadavusios“ moters tapatumo slinktis
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

ATMINTIS 
• MARIJUS ŠIDLAUSKAS.
Jis yra ten, kur ėjo
4

KINAS 
• AGNĖ MARCINKEVIČIŪTĖ.
„Kiekvienas susitikimas – kaip dovana“
1

TEATRAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Teatras savyje?
1
• MONIKA JAŠINSKAITĖ.
Apie spektaklio „Nutolę toliai“ kūrybą
1
• „Paukščiai“ – nuo „gulbės“ iki „kalakuto“

DAILĖ 
• KRISTINA STANČIENĖ.
„Vartų“ dvidešimtmetis ir magnetinės juostelės magija
1

MUZIKA 
• ANTANĄ GUSTĮ kalbina DALIA RAUKTYTĖ.
Savam kaime džiazo pranašu nebūsi
1

PAVELDAS 
• REGINA URBONIENĖ.
Leono Lagausko kūrybos paroda

POKALBIAI 
• ANTANĄ GAILIŲ kalbina ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Gailių klanas – nauji žaidėjai kultūros lauke
15

POEZIJA 
• AIDAS JURAŠIUS.
3

PROZA 
• AISTĖ KISARAUSKAITĖ.
Sąskaita
65
• DAINIUS VANAGAS.
Rikošetas
• AUGUSTINA KLIUKAITĖ.
Dvi miniatiūros

VERTIMAI 
• BARTOSZ KONSTRAT.
1

LITERATŪRA 
• VIRGINIJA CIBARAUSKĖ.
Tarp estezės ir nevilties:
vieno Sigito Parulskio eilėraščio analizė
7

KULTŪRA 
• Padėka
• Šv. Jeronimo premijos konkursas
• Konkursas Zigmo Gėlės-Gaidamavičiaus premijai gauti
• Du pasiaiškinimai

IN MEMORIAM 
• In memoriam Vytautas Mockaitis

DE PROFUNDIS
„Ar tik Romos patricijai slapta nesvajojo apie barbarus?..
Taip pat yra žmonių, kurie savo susidėvėjimą priima
kaip civilizacijos nuopuolį.“ Romain Gary
 
• ANDRIUS ŠIUŠA.
Programa kino intelektualams
6

DAILĖRAŠTIS
LDS informacinis priedas
 
• KRISTINA STANČIENĖ.
Tarpinės būsenos
• ONA GAIDAMAVIČIŪTĖ.
Mikalojaus Povilo Vilučio mokykla –
kūrybiškos raiškos link
• VYTAUTAS NARBUTAS.
Žvilgsnis į kitą pasaulį
 JOLANTA SEREIKAITĖ.
Tapyba, grafika, muzika...
• JOLANTA SEREIKAITĖ.
Laisvės dvidešimtmečio spalvos
• ARMINA JONUŠAITĖ.
Erotinis posūkis Aleksandro Vozbino tapyboje
• ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS.
Akademiškai apie Valentiną Antanavičių
• Sveikiname!
• Informacija
• Skirkite 2 proc. gyventojų pajamų mokesčio
Lietuvos dailininkų sąjungai
• Jubiliejai
• In memoriam
• Parodos LDS galerijose

DAILĖRAŠTIS
LDS informacinis priedas

Tapyba, grafika, muzika...

JOLANTA SEREIKAITĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Rūta Kučinskaitė. Sprogimas
Drobė, aliejus. 2010

Kad vizualusis menas gali puikiai derėti su muzika, o gal tapti netgi pagrindiniu orkestro „solistu“, seniai nieko nebestebina. Kaip tik dėl šių dviejų meno rūšių susidūrimo visai netikėtai kilo noras sugretinti dvi skirtingas parodas. Juolab kad jas abi jungė ir jų atidarymo metu skambėjusi muzika. Žinoma, tai nėra tobula ir apskaičiuota muzikos ir dailės sintezė, apie kurią kažkada mąstė V. Kandinskis. Tačiau klasikinės muzikos ir tapytojos Rūtos Kučinskaitės tradicinių tapybos zonų tyrinėjimas bei prancūziškos šansonetės ir lengvo Editos Suchockytės piešinio jungtys man pasirodė visai patrauklios.

Vasario 2 d. Stasio Vainiūno namuose-muziejuje atidaryta tapytojos Rūtos Kučinskaitės paroda nuteikė puikiai koncerto įžangai. Jo metu Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorė Birutė Vainiūnaitė ir jos fortepijoninio dueto klasės studentės Augustina Vasiliauskaitė ir Lukrecija Petkutė atliko M. K. Čiurlionio, S. Vainiūno, G. Sodeikos, E. Griego ir F. Couperino kūrinius.

Baigusi tapybos studijas VDA, Rūta Kučinskaitė tęsia koloristinės lietuvių tapybos mokyklos tradicijas, pasirinkdama pastelinių spalvų sąskambius, plačius potėpius, lesiruotę. Beje, parodoje eksponuojami du skirtingi tapybos ciklai: vienas sukurtas Orvidų sodyboje vykusio plenero metu, kur tapytoja fiksavo nykstančią šios sodybos dvasią (o ji, kaip prisimena bendravusieji su Viliumi Orvidu, yra gerokai pasikeitusi). Tapytojos drobėse, panašesnėse į išbaigtus etiudus, atrandame tos sodybos užkampius, ištrauktus į pirmą planą akmenis, vandens atspindžius, medžių tankumynus, kurie tapomi tarsi stebint iš šalies, naudojant sezanišką konstruktyvų potėpį, daug žalių atspalvių. Tiesa, Rūtos tapybinis kontempliavimas yra daug minkštesnis, paslaptingesnis. Man pasirodė, kad šiame Orvidų sodybos cikle menininkė tarsi siekė įamžinti kažkokią objektyvią, sąmoningai nutolusią nuo asmeninės interpretacijos šios vietos savastį, prasmingai kadruodama savo regėjimo lauką. Tuo tarpu parodoje eksponuojamas abstraktusis ciklas – visiškai kitoks, nors ir keletas Orvidų sodyboje nutapytų paveikslų jau tarsi balansuoja tarp realistinio meno ir abstrakcijos. Kadangi pats abstraktusis menas gali būti įvairus – nuo geometrinio iki ekspresyvaus, tai Rūtos abstrakcijas siečiau su šio meno kryptimi, artima „lyrinei“ abstrakcijai, kur svarbiausia – jausminė spalvinė išraiška. Kaip paaiškino pati tapytoja, savo kūriniuose ji atskleidžia įvairias patiriamas būsenas. Jos man pasirodė lengvos, pakylėtos, meditatyvios, prilygstančios gamtos kontempliacijai, kiek besišliejančios prie Rūtos Katiliūtės paveikslų giedrumos. R. Kučinskaitės paveiksluose vyrauja vidinė harmonija, nuojautos, subtilūs išgyvenimai, poetiškumas. Drobės tarsi byloja apie vieną didelę kūrėjos svajonę, kurios įspūdį sustiprina saulės blyksniai, oranžinio rutulio švytėjimas erdvėje, debesų plastiškumas, o tarp gelsvų, melsvų, žalsvų atspalvių švystelinti atviresnė spalva padeda, pasak tapytojos, sukurti emocinį akcentą. Lengvuose tonuose suskamba ekspresyvesnis brūkšnys – ar tai negalėtų būti prilyginta muzikos virtuoziškumui? Juolab kad tapytoja, rodos, dirba lengvai, atsipalaidavusi, yra gerai įvaldžiusi techniką. Panašiai kaip ir profesorė B. Vainiūnaitė, sugrojusi impresionistines C. Debussy improvizacijas... Tačiau, nepaisant apgaulingo lengvumo ir „gamtinių“ kūrinių ištakų, vis dėlto dailininkės tapybinės būsenos yra „kosminės“. O ir pati tapytoja šitaip formuluoja savo kūrybos uždavinius: tai šviesos, erdvės, pojūčio sintezės ieškojimai.

iliustracija
Edita Suchockytė
Iš ciklo „Mademoiselle chante le blues“.

Monotipija

Kita paroda, kurią taip pat lydėjo muzikos garsai – prancūziškos šansonetės, vasario 8 d. buvo atidaryta kamerinėje, bet labai jaukioje senamiesčio galerijoje „Actus Magnus“, kurioje maloniai nuteikia išsaugota natūrali senos erdvės aura, aplinkos detalės. Tai vilnietės grafikės Editos Suchockytės monotipijų ciklas, pavadintas prancūziškai „Mademoiselle chante le blues“ („Mergina dainuoja bliuzą“). Pavadinimas neatsitiktinis, nes tai dailininkės mėgstamos dainininkės Patricijos Kaas dainos pavadinimas. Įdomu, kad ir pati E. Suchockytė atlieka prancūziškas dainas. Per parodos atidarymą ji savo sodriu balsu tarsi „įmagnetino“ kūrinių ekspoziciją, susiedama dailę ir muziką ne tik formaliai, bet gyvai liudydama meilę muzikai. Parodoje pulsavo lengva romantiška atmosfera, itin tinkanti „priešvalentininei“ būsenai, padedanti atsipalaiduoti, tarsi siūlydama plaukti „pasroviui“ per menininkės kūrinius.

E. Suchockytės monotipijose tarsi puošnūs, vitališki gėlynai veši moterys... Jų portretai atlikti kone „buduarine“ maniera. Sakyčiau, lengvumas, nerūpestingumas, koketiškumo nuotaika šiuose darbuose labai organiška, tokios perdėm „rimto“ meno akivaizdoje neretai pasigendi. Kai nesiekiama pasakyti nieko reikšmingo ir apibendrinančio, tik žaismingai užfiksuoti akimirkos būseną... Atrodo, ši dailininkė neturi jokių vidinių kompleksų, kurie, kaip neretai pastebiu įvairių šiuolaikinių lietuvių menininkų darbuose, lemia pernelyg didelį susikaustymą, dirbtinoką giliamintiškumo, reikšmingumo nusistatymą. E. Suchockytės kūriniuose, atvirkščiai – masina erotikos švystelėjimai, pulsuojanti ir gyvybinga linija, kaip ir pačios menininkės žemas, prislopintas, tačiau tvirtas ir įtaigus balso tembras.

Moterų portretai E. Suchockytės darbuose – išdidinti, tarsi „pritraukti“ prie žiūrovo, jų bruožai kiek primena populiarių žurnalų grožio stereotipus. Herojų laikinumą ir trapumą simbolizuoja laumžirgiai, skraidžiojantys šalia jų veidų, kartais per plauką nepridengdami jų, tarsi lengvos permatomos užuolaidos. Editos monotipijos truputį primena rytietišką tapybą ant šilko ar arabeskas, tačiau jose nepastebime Rytų menui būdingos erdvės (dažniausiai objektai užpildo visą kūrinio plotą). Nors keliuose nespalvotuose darbuose atrastume kažką neišbaigto, tarsi senas blunkančias freskas. Antai viename trapia virpančia linija nupieštos tik moters rankos. Nelygus monotipijų fonas čia sukuria tarsi sienų tapybos įspūdį, byloja apie keitimosi, laiko poveikio grėsmę. Tamsūs fonai, kuriuose skendi gražūs moterų atvaizdai, dvelkia liūdesiu, atspindi paslaptingą sutemų, vakaro metą, kuriame vyksta keistos metamorfozės, „sukyla“ dieną slėptos mintys ir jausmai. Kartu dailininkė kuria pasakojimą, kurio intymioje, privačioje erdvėje vyksta moteriški prausimosi, dažymosi ritualai, ir taip nubrėžiamos moteriškojo pasaulio ribos: šiek tiek ironiškos, su papūstomis veikėjų lūpomis, kiek utriruotais grožio standartais, naivios, vaikiškos ir sykiu svajingos.

Meistriškas, lengvas piešinys jau pats savaime yra gražus ir įtaigus. Tai puikus derinys su dailininkės atliekamomis dainomis. O gal atvirkščiai – dailininkės balsas tampa šių monotipijų tęsiniu... E. Suchockytė sako, kad šie du kūrybos, saviraiškos būdai labai skiriasi. Žvalgantis po parodą pasirodė, kad dainavimą ir dailės kūrybą vienija panašios intencijos – Vilniaus senamiestyje trumpam atkurti lengvą, ilgesingą, minorinę, kvapnią prancūziškos kavinės, nerūpestingo bendravimo nuotaiką.


 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 6 iš 6 
5:08:06 Nov 7, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba