Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-03-04 nr. 3321

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• NIJOLĖ MILIAUSKAITĖ.
Mėnesiena
9
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• VIKTORIJA DAUJOTYTĖ.
Apie lietuvių kalbą: ar ji galėtų būti ir elitinė?
45

KNYGŲ MUGĖ 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
12-oji Vilniaus knygų mugė: asmeniškai
4
• GINTARĖ ADOMAITYTĖ.
Apie tai, kaip išvariau bjaurią tetą
8

KNYGOS 
• ANA AUDICKA.
„Išsivadavusios“ moters tapatumo slinktis
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

ATMINTIS 
 MARIJUS ŠIDLAUSKAS.
Jis yra ten, kur ėjo
4

KINAS 
• AGNĖ MARCINKEVIČIŪTĖ.
„Kiekvienas susitikimas – kaip dovana“
1

TEATRAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Teatras savyje?
1
• MONIKA JAŠINSKAITĖ.
Apie spektaklio „Nutolę toliai“ kūrybą
1
• „Paukščiai“ – nuo „gulbės“ iki „kalakuto“

DAILĖ 
• KRISTINA STANČIENĖ.
„Vartų“ dvidešimtmetis ir magnetinės juostelės magija
1

MUZIKA 
• ANTANĄ GUSTĮ kalbina DALIA RAUKTYTĖ.
Savam kaime džiazo pranašu nebūsi
1

PAVELDAS 
• REGINA URBONIENĖ.
Leono Lagausko kūrybos paroda

POKALBIAI 
• ANTANĄ GAILIŲ kalbina ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Gailių klanas – nauji žaidėjai kultūros lauke
15

POEZIJA 
• AIDAS JURAŠIUS.
3

PROZA 
• AISTĖ KISARAUSKAITĖ.
Sąskaita
65
• DAINIUS VANAGAS.
Rikošetas
• AUGUSTINA KLIUKAITĖ.
Dvi miniatiūros

VERTIMAI 
• BARTOSZ KONSTRAT.
1

LITERATŪRA 
• VIRGINIJA CIBARAUSKĖ.
Tarp estezės ir nevilties:
vieno Sigito Parulskio eilėraščio analizė
7

KULTŪRA 
• Padėka
• Šv. Jeronimo premijos konkursas
• Konkursas Zigmo Gėlės-Gaidamavičiaus premijai gauti
• Du pasiaiškinimai

IN MEMORIAM 
• In memoriam Vytautas Mockaitis

DE PROFUNDIS
„Ar tik Romos patricijai slapta nesvajojo apie barbarus?..
Taip pat yra žmonių, kurie savo susidėvėjimą priima
kaip civilizacijos nuopuolį.“ Romain Gary
 
• ANDRIUS ŠIUŠA.
Programa kino intelektualams
6

DAILĖRAŠTIS
LDS informacinis priedas
 
• KRISTINA STANČIENĖ.
Tarpinės būsenos
• ONA GAIDAMAVIČIŪTĖ.
Mikalojaus Povilo Vilučio mokykla –
kūrybiškos raiškos link
• VYTAUTAS NARBUTAS.
Žvilgsnis į kitą pasaulį
• JOLANTA SEREIKAITĖ.
Tapyba, grafika, muzika...
• JOLANTA SEREIKAITĖ.
Laisvės dvidešimtmečio spalvos
• ARMINA JONUŠAITĖ.
Erotinis posūkis Aleksandro Vozbino tapyboje
• ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS.
Akademiškai apie Valentiną Antanavičių
• Sveikiname!
• Informacija
• Skirkite 2 proc. gyventojų pajamų mokesčio
Lietuvos dailininkų sąjungai
• Jubiliejai
• In memoriam
• Parodos LDS galerijose

ATMINTIS

Jis yra ten, kur ėjo

MARIJUS ŠIDLAUSKAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Justinas Marcinkevičius
Vlado Braziūno nuotrauka

Nieko nauja po saule – norint esmingai atrasti, reikia esmingai prarasti. Praradome labiausiai gerbtą ir mylėtą savojo Žodžio Žmogų – savesnio neturėjome ir vargu beturėsime. Jam skirtus žodžius didžiosiomis raidėmis diktuoja ne pavėluota patetika, o visa Lietuva, tomis dienomis vėl tapusi didelė, nuščiuvusi, sutaurinta. Jam išeinant, savyje atpažinome kitokius žmones – švaresnius ir oresnius, atrandančius padoraus buvimo prasmę, jos tvarumo viltį. Atsisveikinome suvokdami, kad Jo kūryba ir gyvenimo pavyzdys lieka su mumis, padidindami mūsų susmulkėjusį gyvenimą ir su tokiu gyvenimu nesutariančią kūrybą. Skyrėmės žinodami, kad su mumis lieka justiniški žodžiai atsiprašau, atleiskit, kuriuos Jis tarė ir už tuos, kurie nežinojo ką darė. (Arba puikiai žinojo, o tai sustiprina viltį, kad šie žodžiai mūsų diskursuose pasigirs dažniau.) Su mumis lieka justiniškas visus ir visa sutaikantis žinojimas ir tikėjimas gyvybės, širdies tiesa: žinau / iš tikrųjų žinau kad yra / po sniegu po tamsa / po pykčiu yra / tikrai.

Jis išlieka su mumis kaip teisusis, kaip Justinas, lietuviškai atvėręs visą lotyniškojo žodžio justus gelmę: Nesinori būt garsiai teisiu, / noris būti teisingu tyliai. Pasirinkęs širdies tiesą ir nuėjęs lietuviškos kalbos tiesumu. Kvietęs ir kviečiantis tokiu pat tiesumu eiti ir mus. Nuo žemės nueinantis (kai kurių ir paraginamas) – ir žemėn sugrįžtantis, tebežingsniuojantis šalia. Naujaisiais laikais dažnas iš mūsų pro Jį tiesiog praeidavo, nes sustoti ir pasikalbėti neturėdavome laiko. Bet niekas nežino, kaip gyvas yra medis ir kaip miršta žolė. Nors ir praeina pro juos. Juk ir pro žmogų šitaip. Justino netekę, dar kartą įsitikiname, kad laikas niekur nedingsta ir nepraeina – praeinam tik mes. Ir Justinas kalbasi su mumis, praeinančiaisiais, apie šio ėjimo prasmę ir beprasmybę. Kalba charizmos palytėtu žodžiu, atsiremiančiu į tą Žodį, kuris nepraeis ir tada, kai dangus ir žemė praeis.

Turėtume įsidėmėti svarbiausią Justino pamoką – žmogiškumo pamoką. Pelnęs moralinį tautos mandatą, jis nepavertė jo pelninga asmeninio kapitalo sąskaita. Nesiveržė į pirmąsias vietas sinagogose, palikdamas jas veržlesniesiems. Nekaltino ir nesiteisino. Niekad nesižemino, bet mokėdavo nusilenkti ir pasilenkti. Gyvenimo saulėlydyje linko į išgrynintą kalbėjimą, mažąsias formas, tarsi sau ir kitiems primindamas, jog lyrika – trumpiausias minties kelias. Savo dvasine sankloda buvo minorinis, minoritas, tapatinosi su mažesniaisiais broliais, nedėdamas didelių vilčių būti išgirstas save išdidinusių brolių ir seserų. „Carmina minora“ rašė: tai buvau aš / mėginau pasikalbėti / arba aš manęs nesuprato / arba aš manęs neišgirdo. Kartais jautėsi šaukiąs į tuštumą, tačiau niekad nebuvo tuštumos šauklys. Gyvenimas jam buvo ne tuščias, bet šventas vargas, kurį vargti mokė su būdingu justinišku orumu: tiesiau rankas / neprašydamas / nesiūlydamas / būdamas. Minoritinė, mažybinė (ir todėl itin sava) ir justiniškoji metafora –­ rugys, į kurį įsilipus geriausiai matosi Lietuva ir ant kurio galima pasisiūbuoti (šiandienos drąsūs, stiprūs ir vikrūs, užuodžiate adrenaliną?) Tai toks Jo hedonizmas, tokia megalomanija.

Jis buvo visų mūsų poetas. Ne minių mylimasis, kaip atrodė kai kuriems Jo populiarumo atleisti negalintiems plunksnos broliams, o tas, kuris minią atveda į tautos ir valstybės katedrą ir ten su ja pasilieka. Jautė tautos patirties (įskaitant neprestižinę) ir atminties geluonį. Skaitytojų nerūšiavo, tikėdamasis, kad ir Jo kūryba nebus privatizuojama (damų su ašara akyse) ar manipuliuojama (pokolonijinėse studijose). Bendrumo jausmas su visais ir visa, didysis socio, buvo jo estetika, etika ir ontologija, atraminis pagarbos žmogui ir būčiai principas. Įsidėmėtinas principas visais laikais, ypač kai madingas tampa žmogaus žeminimas ir niekinimas. Jo plyta naujam atsikuriančios valstybės pastatui (valstybė kuriasi vienydamasi, vienydamasi ji atsikuria ir subręsta) buvo viena svariausių, nes ji buvo kultūrinė. Tiems, kuriems toji plyta atrodė pernelyg raudona, klojama per aukštai, pasikreipusi į kairę ar dešinę, tarsi siūlė šalia kloti savąją. O paskui palyginti, kas ir kaip gražiai iš jų išaugo.

Tiems, kurie geidė matyti ir rodyti Jį tiktai kenčiantį, klūpantį ir dūsaujantį, primindavo, kad tebėra blaiviai mąstantis, matantis ir liudijantis. Ir labai šiuolaikiškas (o juk daug kam atrodė senamadis ir inertiškas):


        Liūdinčio ir liudijančio rankos tuščios,
        tuščios rankos matančio ir mąstančio:
        nelaimingas nelaimingas vargšas turčius
        prie brolybės aukso gęstančio.

        Jau nebėr jėgų ką nors pasmerkti,
        Atsakyt pykčiu į pyktį.
        Užsimerkti, užsimerkti, užsimerkti:
        Turgus didelis – nėra ką pirkti.

Apsunkusiems nuo savo reikšmingumo genijams pasiūlydavo stebėti medžius: nežinau / ar šitas medis / talentingesnis už aną / bet jame daugiau varnų. Mesto akmens niekad nemesdavo atgal. Tokius riedulius kolekcionuodavo, bet ne užantyje – paversdavo nacionaliniu kultūriniu paveldu (turėtų užtekti keliems Into muziejaus filialams). Retsykiais užsimindavo apie šio nacionalinio paveldo organinę kilmę: tamsiai klampiai / purvinai ėjau / kartodamas mėšlas / mėšlas turbūt / užmynęs buvau. Ir vis dėlto neprarado šilto humoro. ( Kodėl „Carmina minora“ nėra vasaros? – Aš, kaip visi, vasarą ilsiuosi.) Gebėjo grakščiai pašmaikštauti madinga tema „Kas yra kas“: atsinešiau / kalbos trupinių / įlindau į miško tankmę / pasakiau who is who / palengvėjo. Nevengė autoironiško šypsnio: ketinau pasakyt / prakalbą žiemai / nušvilpė. Svetimame, nešvankiame pasaulyje išliko savas ir padorus.

Jis palieka mums pasaulį, kuriame yra aibė pasirinkimo galimybių. Bet rinktis turime patys, ir kiekvienas atsidurs ten, kur eina. Kuriuo taku eiti?


        tako nėra
        viskas yra takas
        tą žino upė.

Jį pasišaukė laiko upė. Jis buvo pašauktas, o dabar tapo išrinktuoju. Neatšaukiamai.


 

Skaitytojų vertinimai


66637. Ainė :-) 2011-03-09 22:51
AČIŪ, Marijau.

66697. Rita2011-03-11 20:20
Ačiū.

66710. Regina2011-03-12 17:54
Kiek egzaltuota, bet turbūt teisinga.

66803. Lina :-) 2011-03-16 19:55
tiesiog justiniška Justino Marcinkevičiaus kūrybos biografija...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 7 iš 7 
5:07:56 Nov 7, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba