Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-03-04 nr. 3321

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• NIJOLĖ MILIAUSKAITĖ.
Mėnesiena
9
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• VIKTORIJA DAUJOTYTĖ.
Apie lietuvių kalbą: ar ji galėtų būti ir elitinė?
45

KNYGŲ MUGĖ 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
12-oji Vilniaus knygų mugė: asmeniškai
4
• GINTARĖ ADOMAITYTĖ.
Apie tai, kaip išvariau bjaurią tetą
8

KNYGOS 
• ANA AUDICKA.
„Išsivadavusios“ moters tapatumo slinktis
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

ATMINTIS 
• MARIJUS ŠIDLAUSKAS.
Jis yra ten, kur ėjo
4

KINAS 
• AGNĖ MARCINKEVIČIŪTĖ.
„Kiekvienas susitikimas – kaip dovana“
1

TEATRAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Teatras savyje?
1
• MONIKA JAŠINSKAITĖ.
Apie spektaklio „Nutolę toliai“ kūrybą
1
• „Paukščiai“ – nuo „gulbės“ iki „kalakuto“

DAILĖ 
• KRISTINA STANČIENĖ.
„Vartų“ dvidešimtmetis ir magnetinės juostelės magija
1

MUZIKA 
• ANTANĄ GUSTĮ kalbina DALIA RAUKTYTĖ.
Savam kaime džiazo pranašu nebūsi
1

PAVELDAS 
• REGINA URBONIENĖ.
Leono Lagausko kūrybos paroda

POKALBIAI 
• ANTANĄ GAILIŲ kalbina ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Gailių klanas – nauji žaidėjai kultūros lauke
15

POEZIJA 
• AIDAS JURAŠIUS.
3

PROZA 
• AISTĖ KISARAUSKAITĖ.
Sąskaita
65
• DAINIUS VANAGAS.
Rikošetas
• AUGUSTINA KLIUKAITĖ.
Dvi miniatiūros

VERTIMAI 
• BARTOSZ KONSTRAT.
1

LITERATŪRA 
 VIRGINIJA CIBARAUSKĖ.
Tarp estezės ir nevilties:
vieno Sigito Parulskio eilėraščio analizė
7

KULTŪRA 
• Padėka
• Šv. Jeronimo premijos konkursas
• Konkursas Zigmo Gėlės-Gaidamavičiaus premijai gauti
• Du pasiaiškinimai

IN MEMORIAM 
• In memoriam Vytautas Mockaitis

DE PROFUNDIS
„Ar tik Romos patricijai slapta nesvajojo apie barbarus?..
Taip pat yra žmonių, kurie savo susidėvėjimą priima
kaip civilizacijos nuopuolį.“ Romain Gary
 
• ANDRIUS ŠIUŠA.
Programa kino intelektualams
6

DAILĖRAŠTIS
LDS informacinis priedas
 
• KRISTINA STANČIENĖ.
Tarpinės būsenos
• ONA GAIDAMAVIČIŪTĖ.
Mikalojaus Povilo Vilučio mokykla –
kūrybiškos raiškos link
• VYTAUTAS NARBUTAS.
Žvilgsnis į kitą pasaulį
• JOLANTA SEREIKAITĖ.
Tapyba, grafika, muzika...
• JOLANTA SEREIKAITĖ.
Laisvės dvidešimtmečio spalvos
• ARMINA JONUŠAITĖ.
Erotinis posūkis Aleksandro Vozbino tapyboje
• ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS.
Akademiškai apie Valentiną Antanavičių
• Sveikiname!
• Informacija
• Skirkite 2 proc. gyventojų pajamų mokesčio
Lietuvos dailininkų sąjungai
• Jubiliejai
• In memoriam
• Parodos LDS galerijose

LITERATŪRA

Tarp estezės ir nevilties:
vieno Sigito Parulskio eilėraščio analizė

VIRGINIJA CIBARAUSKĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija

              Atėjo apsireiškimo – esthésis – laikas. Tai, kas slėpta,
              kas nuslėpta, tampa dabar būtina tiesos sąlyga.
                  Algirdas Julius Greimas. „Apie netobulumą“


Studijoje „Apie netobulumą“, viename iš paskutinių savo darbų, Algirdas Juliaus Greimas aptaria regimybės ir būties santykį. Įvykį, kai regimybės šydas netikėtai praplyšta, A. J. Greimas vadina esteze. Tai – akimirksninis žmogaus ir pasaulio susiliejimas, kada iš kasdienybės išsiveržiama į virš-realybę. Patyrinėkime, kaip estezė skleidžiasi ir kokius būties aspektus atveria Sigito Parulskio eilėraštyje „Apraudojau gražų žodį“:


        aš guliu po klevais ir galvoju, o kai reiks numirti
        ką norėčiau sutikt paskutiniame žemės kely
        gal medžius, kai jie raunasi plaukus įnirtę
        rudeniniuos laukuos, kai lietaus atsigint negali

        aš guliu ir jaučiu, mano kaulus sniegynai apkloja
        slegia raumenį rausvą žemės kūno sunki geležis
        duobkasys braukia kaktą ir vėl kirtikliu užsimoja
        į akiduobę juodą – balto sniego grumsteliai maži

        aš guliu ir matau: didis gandras ant žirgo atjoja
        tamsios plunksnos sparnuos, akyse debesų kamuoliai
        melsvas sliekas per galvą vinguriuoja į pūvantį rojų
        grąžtas gremžia kamieną ligi kraujo, lig sielos – giliai

        kaip gražiai pasakiau! bet štai tėvas į kambarį žengia
        kiek prilipę prie batų, neša mėšlo iš tvarto žmogus
        ką dabar čia krapštais, kraipo galvą, suprasti jis stengias
        o man gėda parodyt, bet nuslėpti taip pat nesmagu

        tėvas grįžta prie arklio, nukrypuoja pro žemą pašiūrę
        sėdžiu aš kaip kvailys, negaliu daugiau nieko daryt
        senas klevas pro langą girgždėdamas žiūri ir žiūri
        kaip vaitoja mėsa tvankiame ir ankštam kambary

1. Paslapties atskleidimas

Pirmosios trys strofos pradedamos pakartojimu aš guliu ir... Tai leidžia tekstą suskaidyti į dvi dalis: I, II, III strofos vs. IV, V strofos. Sušukimas kaip gražiai pasakiau! žymi perėjimą iš vienos dalies į kitą. Perskyra egzistuoja ir eilėraščio pasakojime: pirmosiose trijose strofose vienumoje esantis aš galvoja, ketvirtojoje ir penktojoje – iš minčių karalijos grįžta į realybę, bendrauja su tėvu.

Galvojimas – ambivalentiškas būvis, neleidžiantis aš pavadinti nei veiksmo, nei būsenos subjektu. Būsena nėra pasirenkama, ji užvaldo subjektą. Tuo tarpu galvojantis aš pats bando užvaldyti, t. y. suvokti, paaiškinti jį dominantį dalyką – savo mirtį. Antroje strofoje kūno padėtis išlieka ta pati (aš guliu...), bet sąmonės būvis pakinta: aš pajunta, kaip jo kaulus sniegynai apkloja. Jutimas, skirtingai nei galvojimas, nėra kontroliuojamas. Be to, galvojant tarp subjekto ir to, apie ką jis galvoja, privalo būti bent minimalus nuotolis. Jutimas šį nuotolį panaikina. Trečioje strofoje atotrūkis tarp subjekto ir objekto vėl padidėja, artinę lytėjimo juslę keičia tolinė –­ regėjimas (aš guliu ir matau...).

Pirmosiose trijose strofose aš supa ne išorinio pasaulio, o vidinė, subjekto „išgalvota“ erdvė, kurioje negalioja įprasta logika. Viskas čia plečiasi ir kinta. Pirmoje strofoje aš įsivaizduoja gulįs po klevais, antroje – po sniegu (mano kaulus sniegynai užkloja), po žeme (slegia raumenį rausvą žemės kūno sunki geležis). Kintant subjekto buvimo vietai, kinta ir jo juslės. Pirmojoje strofoje vyrauja rega: stebimi vėjo blaškomi medžiai. Antrojoje strofoje, atsidūrus po žeme, juntamas sniego ir žemės prisilietimas. Įdomiausia yra trečioji strofa. Aš kūnas vis dar žemėje (melsvas sliekas per galvą vinguriuoja), tačiau buvimas po žeme netrukdo regėti atjojančio gandro.

Kinta ne tik erdvės, bet ir metų laikai. Pirmoje strofoje pasirodžiusią dalinę rudens izotopiją – vėjo blaškomi medžiai, rudeniniai laukai – keičia žiemos vaizdiniai: sniegynai, sušalusi žemė, sniego grumsteliai. Gandras, debesų kamuoliai, sliekas perspėja apie pavasario atėjimą. Taigi savo fantazijoje aš juslėmis patiria beveik visas metų ciklui būdingas transformacijas: rudeninį merdėjimą, lavono stingimą žiemą ir supuvimą pavasarį.

Dauguma vaizdinių eilėraštyje susiję su mirtimi. Rudeniniai medžiai, tarsi raudotojos prie mirusiojo, raunasi plaukus įnirtę, žemė slegia kūną, per puvėsiais virtusią galvą vinguriuoja sliekas. Paradoksali gandro ant žirgo figūra. Gandras atlieka gyvybės nešėjo funkciją, jo pasirodymas sutampa su pavasario pradžia, gamtos atgimimu. Tačiau eilėraštyje pavasaris sietinas su nykimu, puvimu. Tai eliminuoja gamtiškosioms religijoms būdingą viltį, kad, prasidėjus naujam ciklui, kūnas gali atgimti. Tačiau leidžia mąstyti apie prisikėlimą krikščioniškąja prasme: mirtis, puvimas „nugremžia“ nuo sielos kūną, ir ji tampa laisva. Šį spėjimą patvirtina susidvejinusio aš, tuo pat metu ir gulinčio po žeme, ir iš neapibrėžtos vietos stebinčio save ir kitus, pasirodymas trečiojoje strofoje.

Apibendrinant galima sakyti, kad subjekto būsena, prasidėjusi kaip intencionalus, į save (savo mirtį) nukreiptas galvojimas, pamažu virsta potyriu, apimančiu visus tris − mąstymo, jutimo ir matymo – aspektus. Aš potyrio fazės visiškai atitinka A. J. Greimo išskirtus estezės etapus: ribotoje kasdienybės plotmėje esantis eilėraščio subjektas, stebėdamas už lango augantį seną klevą, patiria ypatingą būseną, kurią reprezentuoja laiko ir erdvės išplėtimas bei subjekto ir objekto susiliejimas. Ši būsena leidžia atsidurti viršlaikinėje ar nelaikinėje erdvėje, kur aš gali stebėti tai, ko realybėje stebėti neįmanoma – savo paties mirimo/irimo procesą. Sušukimas, pradedantis ketvirtąją strofą, žymi atsitokėjimą, grįžimą į realybę. Gramatiškai tai perėjimas nuo esamojo prie būtojo laiko, įvykio įvertinimas. Tai, remiantis A. J. Greimu, taip pat estetinės pagavos dalis: tik atitokęs, nuo aš–čia–dabar prie ji/jis–ten–tada perėjęs subjektas gali reflektuoti savo patirtį.

Ar tikrai S. Parulskio tekste aprašomas išgyvenimas yra estetinis? Heidi Toelle greta estetinio išskiria ir mistinį išgyvenimą. Abiejų pobūdis panašus: tiek estezė, tiek mistinis išgyvenimas yra ypatingas subjekto ir objekto susitikimas, tačiau, „skirtingai nuo mistinio išgyvenimo, kai subjektas renkasi askezę ir pats ieško aplinkybių, palankių laimingam susitikimui (atsiduodamas, pavyzdžiui, miglai ir/ar nuoboduliui, atsižadėdamas mylimosios ir paversdamas sugrįžimą atsisveikinimu), estezė veikiau yra padarinys laimingo atsitiktinumo, kuris ištinka subjektą, apie tai visai negalvojantį“ (Heidi Toelle. „Miloszo tyrinėjimai“ – „Semiotika“, Nr. 5, 1997, p. 45). Remiantis tokiu apibrėžimu, S. Parulskio eilėraštyje aprašomas išgyvenimas yra labiau mistinis nei estetinis: eilėraščio subjektas čia ne pasikliauja atsitiktinumu, o sąmoningai renkasi askezę – sėdi vienas kambaryje, intensyviai galvoja. Kita vertus, įvertindamas savo potyrį, aš akcentuoja ne įgytą kokybiškai naują žinojimą, kurio paprastai siekia mistikai, o pasakymo grožį, kurio siekia poetai.


2. Išvarymas iš rojaus

Estetinis-mistinis potyris subjektą apima rašymo metu, t. y. pasitelkus gražų žodį. Aptardamas rimuotos poetinės kalbos (o aš potyris aprašomas būtent tokia kalba) ir estezės, santykį A. J. Greimas teigia, kad tiek estetinei pagavai, tiek poetinei kalbai būdingi pakilimus ir nuosmukius žymintys ritmai. Be to, literatūrinio, kaip ir estetinio, objekto paveikumas yra subjekto susiliejimas su juo, pasireiškiantis kaip pastarojo išnykimas, perėjimas per mirtį. Būtent tai analizuojamame tekste ir įvyksta: gražaus kalbėjimo metu aš, jo empirinis laikas bei erdvė, išnyksta, kad atsivertų virš-realybė, pasirodytų tai, kas paslėpta. Aš sankcija (frazė kaip gražiai pasakiau!) tampa lūžio tašku, po kurio iš estetinės/mistinės grįžtama į pragmatinę tikrovę. Šį perėjimą žymi ir tėvo figūros pasirodymas.

Tėvas tekste yra veiksmo subjektas, jį apibūdina dažniausiai aktyvų veiksmą žymintys veiksmažodžiai: žengia, neša, kraipo galvą, stengiasi, grįžta, nukrypuoja. Tuo tarpu sūnus – būsenos subjektas, apibūdinamas pasyvų veiksmą arba būseną žyminčiais veiksmažodžiais: guliu, galvoju, jaučiu, matau, gėda parodyti, nesmagu, sėdžiu, negaliu daugiau nieko daryt. Tėvo veikla pragmatinė, nukreipta į išorę. Sūnaus veikla introspektyvi. Tėvas ir sūnus atstovauja skirtingiems universumams: tėvas reprezentuoja realistinį kaimo žmogaus – veiklaus pragmatiko – tipą, o sūnus savo kontempliatyvumu, estetiniu angažuotumu yra artimesnis romantiniam tipažui. Tačiau tėvo autoritetas vis tiek veikia: aš, pats savo veiklą įvertinęs teigiamai, tėvo akivaizdoje jaučia gėdą, nesmagumą.

Negatyvi tėvo reakcija (ką dabar čia krapštais, kraipo galvą, suprasti jis stengias) lemia, kad iš estetinio subjekto aš virsta pasijos subjektu. Tiek estetinis grožio, tiek pasijos norėjimo, bet negalėjimo daryti išgyvenimai yra būsenos, tačiau skirtingos. Estezė žymi konjunkciją, akimirksninį subjekto ir objekto susiliejimą. Pasija –­ disjunkciją: aš nori, bet negali parodyti savo žodžių tėvui, nori, bet negali daugiau nieko daryt.

Norint suvokti tokį aš būsenos pokytį, būtina atkreipti dėmesį į tai, kad eilėraščio veiksmas vyksta kaime. Tai teigti leidžia prie tėvo batų prilipusio mėšlo, tvarto, arklio, žemos pašiūrės, seno klevo po langu vaizdai. Tėvas patriarchalinėje žemdirbiškoje bendruomenėje tradiciškai atlieka Lėmėjo funkciją. Jis pastato namus (plačiąja prasme – sukuria pasaulį) ir įsteigia įstatymus: parodo, ką galima bei ko negalima daryti. Jei tėvo įstatymų nesilaikoma, sulaukiama bausmės. Atrodo, kad analizuojamame tekste sūnus junta gėdą dėl to, jog „neseka tėvo pėdomis“, t. y. veikia ne pragmatinėje, o estetinėje plotmėje, kurios tėvas nepripažįsta ir nesupranta. Už netinkamą veiklą sūnus nubaudžiamas: iš pasijos subjekto virsta ne-subjektu, vaitojančia mėsa.

Tačiau negalima nepaisyti, kad estetinis/mistinis aš potyris ir po to einanti bausmė akivaizdžiai susijusi su medžio figūra. Ne tėvo, kuris pasirodo tik eilėraščio pabaigoje, o seno klevo vaizdinys lydi aš nuo pat kelionės pradžios iki pabaigos. Medžio vaizdas paskatina subjektą mąstyti apie savo mirtį. Vizijoje antropomorfizuota medžio figūra tampa aš „antrininku“: abiejų kūnai pasirodo kaip paniekinti, sužaloti − per puvėsiais virtusią aš galvą vinguriuoja sliekas, medžio kamieną gremžia grąžtas. Paskutiniojoje, penktojoje, strofoje medis pasirodo jau kaip aukštesnio laipsnio veikėjas, matantis ir girdintis (ankstesnėse strofose šia privilegija naudojosi tik kalbantysis) mėsa tvankiame ir tamsiam kambary virtusio aš vaitojimą.

Medžio figūros svarba leidžia eilėraštyje pasakojamą istoriją interpretuoti biblinio išvarymo iš Rojaus siužeto kontekste. Ieva ir Adomas iš Rojaus buvo išvaryti už tai, kad pažeidė draudimą valgyti vaisius nuo pažinimo medžio. Analogiškai aš nubaudžiamas už tai, kad gyvas būdamas siekė pažinti ir patirti tai, kas gyviesiems uždrausta.

Tačiau pabaigoje įvedama nauja perspektyva, t. y. medžio žiūros taškas, patvirtina aš vizijoje dominavusią kūno laikinumo sampratą: tiek senas klevas, tiek aš žmogų mato kaip kenčiantį kūną. Taigi tai, kas pirmosiose trijose strofose buvo pateikta kaip aš fantazija, galvojimas ir ką jos autorius pavadino gražiu pasakymu, paskutinėje strofoje įgyja tiesos statusą. Tikrovės plotmėje veikiantis, pragmatiškas tėvas šios tiesos nežino. Todėl sūnaus pasakymas o man gėda parodyti, bet nuslėpti taip pat nesmagu iš tiesų reiškia ne gėdą dėl gražių žodžių, o gėdą tėvui atskleisti estetinio-mistinio potyrio metu sužinotą tiesą, kad pragmatinė veikla yra beprasmė, nes visi kūnai miršta, supūna. Vienintelė atsvara kūno laikinumui – po jo paviršiumi slypinčios nemarios sielos užuomina.


 

Skaitytojų vertinimai


66549. !!!2011-03-06 22:39
Jėzau! Cibarauskė!

66571. skaitytojas :-) 2011-03-07 20:26
ar niekur nėra pamestas kursyvas?

66573. Je2011-03-07 21:44
Yra Zvonkė, tai kodėl negali būti Cibarauskė ar tiesiog cibutė?

66596. Likimo ironija2011-03-08 15:19
Nekenciu literaturines pataloganatomijos. Ji beprasme. Nes nieks, ismesinejes gyva sutverima ir suzinojes is ko jis padarytas - nesugeba jo padaryti. Taip pat niekam, rasanciam eilerascius, nepravercia joks ismesinetas eilerastis.

66609. 3102011-03-08 18:39
taip taip. zvonkė janonė cibarauskė pizė gilzė...

66670. Skaitau :-) 2011-03-10 22:29
Atidžiai perskaitytas eilėraštis. Buvo įdomu, ačiū.

66672. Skaitau2011-03-10 22:35
A, ir komentatoriai patiko, kurie sugebėjo tik autorės pavardę perskaityti ir pasididžiavo, kad tiek daug sugebėjo.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 7 iš 7 
5:07:55 Nov 7, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba