Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-03-04 nr. 3321

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• NIJOLĖ MILIAUSKAITĖ.
Mėnesiena
9
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• VIKTORIJA DAUJOTYTĖ.
Apie lietuvių kalbą: ar ji galėtų būti ir elitinė?
45

KNYGŲ MUGĖ 
 ASTRIDA PETRAITYTĖ.
12-oji Vilniaus knygų mugė: asmeniškai
4
• GINTARĖ ADOMAITYTĖ.
Apie tai, kaip išvariau bjaurią tetą
8

KNYGOS 
• ANA AUDICKA.
„Išsivadavusios“ moters tapatumo slinktis
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

ATMINTIS 
• MARIJUS ŠIDLAUSKAS.
Jis yra ten, kur ėjo
4

KINAS 
• AGNĖ MARCINKEVIČIŪTĖ.
„Kiekvienas susitikimas – kaip dovana“
1

TEATRAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Teatras savyje?
1
• MONIKA JAŠINSKAITĖ.
Apie spektaklio „Nutolę toliai“ kūrybą
1
• „Paukščiai“ – nuo „gulbės“ iki „kalakuto“

DAILĖ 
• KRISTINA STANČIENĖ.
„Vartų“ dvidešimtmetis ir magnetinės juostelės magija
1

MUZIKA 
• ANTANĄ GUSTĮ kalbina DALIA RAUKTYTĖ.
Savam kaime džiazo pranašu nebūsi
1

PAVELDAS 
• REGINA URBONIENĖ.
Leono Lagausko kūrybos paroda

POKALBIAI 
• ANTANĄ GAILIŲ kalbina ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Gailių klanas – nauji žaidėjai kultūros lauke
15

POEZIJA 
• AIDAS JURAŠIUS.
3

PROZA 
• AISTĖ KISARAUSKAITĖ.
Sąskaita
65
• DAINIUS VANAGAS.
Rikošetas
• AUGUSTINA KLIUKAITĖ.
Dvi miniatiūros

VERTIMAI 
• BARTOSZ KONSTRAT.
1

LITERATŪRA 
• VIRGINIJA CIBARAUSKĖ.
Tarp estezės ir nevilties:
vieno Sigito Parulskio eilėraščio analizė
7

KULTŪRA 
• Padėka
• Šv. Jeronimo premijos konkursas
• Konkursas Zigmo Gėlės-Gaidamavičiaus premijai gauti
• Du pasiaiškinimai

IN MEMORIAM 
• In memoriam Vytautas Mockaitis

DE PROFUNDIS
„Ar tik Romos patricijai slapta nesvajojo apie barbarus?..
Taip pat yra žmonių, kurie savo susidėvėjimą priima
kaip civilizacijos nuopuolį.“ Romain Gary
 
• ANDRIUS ŠIUŠA.
Programa kino intelektualams
6

DAILĖRAŠTIS
LDS informacinis priedas
 
• KRISTINA STANČIENĖ.
Tarpinės būsenos
• ONA GAIDAMAVIČIŪTĖ.
Mikalojaus Povilo Vilučio mokykla –
kūrybiškos raiškos link
• VYTAUTAS NARBUTAS.
Žvilgsnis į kitą pasaulį
• JOLANTA SEREIKAITĖ.
Tapyba, grafika, muzika...
• JOLANTA SEREIKAITĖ.
Laisvės dvidešimtmečio spalvos
• ARMINA JONUŠAITĖ.
Erotinis posūkis Aleksandro Vozbino tapyboje
• ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS.
Akademiškai apie Valentiną Antanavičių
• Sveikiname!
• Informacija
• Skirkite 2 proc. gyventojų pajamų mokesčio
Lietuvos dailininkų sąjungai
• Jubiliejai
• In memoriam
• Parodos LDS galerijose

KNYGŲ MUGĖ

12-oji Vilniaus knygų mugė: asmeniškai

ASTRIDA PETRAITYTĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija


II. Kalbõs ir kitokie chuliganai

Štai ėmė ir susivėrė keli mugės karoliukai ant šios – chuliganizmo (intelektualiojo, įvairių jo variacijų ir spalvų) – virvelės...

Diskusijoje „Kokia yra literatūros kalba“, surengtoje – pasirodo, ir tokia yra – Skaitymo ir kultūrinio raštingumo asociacijos, Kalbos komisijos pirmininkei Irenai Smetonienei, jos žodžiais tariant, teko būti vienai prieš tris – Mantą Adomėną, Antaną Gailių ir Loretą Vaicekauskienę. Diskusiją vedusiai Rasai Drazdauskienei pritrūko laiko išsakyti savo nuomonę. O aš, pritardama A. Gailiui, šįkart stojusiam į kalbos chuliganų pusę, savąją poziciją sumaniau išreikšti taip: Kas liečia manęs, tai man, tipo, prikolas! Renginys, gal ir neplanuotai, tapo „diskusija apie diskusiją“ – gan smarkiai kalbos, jos redagavimo ir tiesiog kalbininkų klausimais žiežirbavusią spaudoje (negaliu pasigirti ją įdėmiai sekusi). Vien tik į A. Gailiaus ir M. Adomėno pasisakymus nebūčiau reagavusi ironiškai. Suprantama jų nuostaba, kad lituanistei L. Vaicekauskienei išsakius savo nuomonę spaudoje, į tai sureaguota instituciškai – savo nepasitenkinimą pareiškė Kalbos komisija. Tuo labiau suprantamas vertėjo rūpestis dėl grožinių kūrinių kalbos susinimo redaguojant. Galėjau tik palinksėti M. Adomėno priekaištingam (dėl būtosios nuostatos) pasidžiaugimui, kad „tyliai reabilituotas anūkas“: šis į mūsų kalbą ir sąmonę įaugęs žodis nebebus keičiamas dirbtiniu vaikaitis... Sutrikdė tik emocingas lituanistės L. Vaicekauskienės protestas prieš kalbininkų kišimąsi į kalbos praktiką, jos reguliavimą, sankcijų taikymą (ją šiurpas nukratęs patyrus, kad „Kalbos politikos gairėse“ esama tokios kontrolės). Susidarė įspūdis, kad teigiama: kaip kas išmano, taip tegu save gano. Na, aš savo šūkį jau išskandavau.

*

O neironizuojant: man kur kas mielesni chuliganai, mosuojantys ne anarchijos, bet vertybių vėliava. Taip, senamadiškų moralinių, krikščioniškų nuostatų laikymasis konformistinėje, materialinę gerovę ir „blizgią“ sėkmę propaguojančioje vartotojų visuomenėje dažnai tampa jei ne chuliganiškas, tai bent kontrkultūriškas. Apie tai ir kalbėta kitoje diskusijoje, surengtoje interneto portalo Bernardinai.lt komandos – „Krikščionybė kaip kontrkultūrinis fenomenas“. Taip, tyliu, švelniu (ne veiksmui, bet mintijimui provokuojančiu) aidu atsišaukė ir poeto Antano Šimkaus, ir kunigo Arūno Peškaičio OFM, ir svečio, Fokoliarų judėjimo atstovo Nico Troso, ir paties Bernardinų.lt lyderio Andriaus Navicko pasvarstymai apie krikščioniškąjį buvimą sekuliarioje apsuptyje... Gal tik sutrikdė priekaištingai pretenzingas A. Navicko įžanginis žodis: šiųmetė mugė esanti chaotiška, daug renginių vienu metu… Taip, iš tiesų – kiekvieną valandą renginių siūlyta po kelis, pasirinkimo laisvė turbūt ne vienam virsdavo dilema (ir tai jokia šiųmetės mugės naujovė). Bet ar pageidauta, kad penktadienį 15 valandą visi, sugužėjusieji į mugę, turėtų tik dvi alternatyvas – arba šmirinėti tarp knygų lentynų, arba tapti Bernardinai.lt adoratoriais? Beje, krikščioniškoji nuostata skleista tikrai ne tuščioje salėje – susirinkta gana gausiai, ir jaunų gražių veidų būta.

*

Esama ir tokio prėsko chuliganizmo, dėl kurio tik pečiais gali gūžtelt. Tąjį pademonstravo prof. Zenonas Norkus, didžiosios mugės žvaigždės – Yuri’jaus Slezkino – pristatyme pirmojo smuiko partiją čirpinęs taip įkyriai, kad bestseleriu tapusį „Žydų šimtmetį“ išleidusios leidyklos „Tyto alba“ vadovė su kolegėmis negalėjo ramiai (tuo labiau – triumfuojamai) sėdėti klausytojų gretose. Jos vis turėjo pašokusios įsiterpti, tai primindamos, kad greta autoriaus sėdi puikus vertėjas Laimantas Jonušys, galįs svečiui tyliai į ausį išversti lietuviškas kalbas, tai staiga užduodamos klausimą Rimvydui Valatkai, taip suteikdamos galimybę savo žodį tarti ir šiam kalbėtojui. O pretekstą chuliganiškam auditorijos kankinimui garbusis renginio vedėjas gavo nubalsavus, kad reikalingas vertimas iš anglų kalbos (atmetant alternatyvą, kad visi pašnekovai kalbėtų rusiškai – renginio svečiui tai tikrai nebūtų sudarę keblumų, bet nemažą dalį klausytojų sudarė jaunimas). Pretekstas, žinia, ne priežastis – toji taip ir liko neaiški: dėl ko prof. Z. Norkus cirkinosi –­ skaitė įžangą iš pradžių anglų, paskui – lietuvių kalba, abiejomis kalbomis kėlė ilgus klausimus (į kuriuos, beje, autorius nekart atsakė: tai ne esminė knygos tema, ji labiau apie žydų migraciją įvairiomis kryptimis iš sėslumo zonos, getų), tęsė savo dvikalbius svarstymus, nepaisydamas L. Varanavičienės aštroko priminimo: žmonės susirinko paklausyti Y. Slezkino... R. Valatka, kaip sakyta, tik dėl išorinių veiksnių turėjo trumpą progą pasvarstyti, jog tai nėra nei prožydiška, nei antižydiška knyga. Spėjau pagauti: visi tam tikra prasme jau esame žydai, įgiję ankstesnio „žydiškumo“ atributų: tapę mobiliais, raštingais miestiečiais, besirūpinančiais savo padėtimi... Įvykio – ko gero, numatyto kaip visos mugės „vinis“! – prėskumas rengėjams turėjo būti gana „karštas“, bet tikiu, kad autoriaus ir knygos gerbėjų gretos buvo netgi pagausintos...

iliustracija
Algis Mickūnas
Laimos Petrauskienės
nuotrauka

*

Po šio renginio likusi toje pačioje salėje turėjau smagumo patirti, kas yra žaismingas filosofinis chuliganizmas: pristatyta Algio Mickūno knyga „Summa erotica“ (išleista leidyklos „Apostrofa“). Įžanginį žodį taręs Naglis Kardelis priminė, jog Summa, kaip ir Principia, –­ įprasti filosofinių traktatų pavadinimai, tik... apie erotiką jose lig šiol nekalbėta. Knygos mintį išrutuliojo filosofai Laura Junutytė ir Dalius Jonkus: autorius erotiškumo (aistringumo) dimensiją suteikia visai visatai, gamtai su jos nuolatiniu mainymusi, judėjimu, trauka ir atostūmiu. Anot paties autoriaus, visi esame „kosminiame erotiniame šokyje“, tad ir knygoje siekta parodyti pasaulį kaip aist­ringą, energingą, ugningą. Tiesą sakant, smagiausia buvo patirti, kad chuligano kaukę užsidėjęs žmogus, pats skleisdamas džiugesį, tiesiog ragina džiaugtis kiekviena gyvenimo akimirka –­ „nekreipiant dėmesio į visus PVM’us ir šildymus“...

Patikėti pasaulį esant aistringą ir džiugų privertė ir į filosofinį diskursą įsiterpusi muzika – savo kūrybos pjesę, inspiruotą būtųjų pokalbių su Ugne Karvelis, pagriežė Martynas Švėgžda von Bekkeris.

*

Mūsų kultūros (labiau – pilietinės-politinės minties ir pozicijos) chuliganu dažnai laikomas ir Tomas Venclova: nekalbant apie būtąjį antisovietinį „chuliganizmą“, neretą ir dabar skaudžiai įžeidžia jo liberalieji pamokymai ex ca­thedra lietuvių visuomenei. Ir aš širdyje esu purkštavusi. Bet šįkart – pristatant R. Paknio leidyklos leidinį „Vilnius. Asmeninė istorija“ – meilės Vilniui, jo praeičiai ir dabarčiai, čia gyvenusiems įvairių tautų žmonėms liudijimą – galėjau tik žavėtis pažinimo gelme, kontekstų pynimo intelektualumu, ištarties žaisme, o dar – viską apgaubiančiu poe­zijos rūkeliu. Ir kalbėtojai – Lenkijos instituto vadovė Małgorzata Kasner ir kunigas Julius Sasnauskas – išsakė savo pagarbą asmeniškam T. Venclovos žvilgsniui į Vilnių. Knygos tekstą, anot kunigo, galima skaityti lyg eilėraštį.

*

Mugę užbaigiau tikro mūsų kultūros chuligano Algirdo Patacko valanda. Juk ir be pristatytosios knygos „Pastogės Lietuva“ jį žinome ne tik nesitaikius su sovietiniu marazmu, ne tik buvus vienu iš Sąjūdžio šauklių, savo parašu užantspaudavusių dar rizikos kupiną Nepriklausomybę, bet ir dabar nerimstantį, nesitaikstantį – netaikantį į „gerą toną“, spjaunantį į visokius politkorektiškumus, donkichotiškai mosuojantį kardu prieš, regis, neišvengiamus globalizacijos, kosmopolizacijos, postmodernizacijos malūnus. (Kartą esu mačiusi, t. y. skaičiusi, jį mušantis ir su lietuviškąsias šventenybes paniekinusiu T. Venclova). Štai ir leidėjas Pranas Vildžiūnas (leidykla „Aidai“) pripažino, kad A. Patackas – kontroversijas keliantis autorius, vieniems jo tekstai labai patinka, kitiems labai nepatinka. Bet, matyt, ir pastarieji neginčytų leidėjo A. Patackui išsakyto komplimento: tai nepaprastai autentiškas žmogus. Šį vertinimą pagrindė ir renginio kalbėtojai. Anot Nerijaus Šepečio, „Pastogės Lietuva“ – itin sąžininga, tiesiam žmogui tiesiai parašyta knyga. Prisiminęs, kad istorikai dažnai priekaištauja „Naujajam Židiniui-Aidams“, kad šie publikuoją niekuo neįrodytas A. Patacko teorijas (tarkim, apie žodžio Lietuva kilmę), N. Šepetys prisipažino romantiniam mokslui teikiąs pirmenybę prieš pozityvistinį. Šios nuostatos, regis, laikėsi ir kitas kalbėtojas – Paulius Su­bačius. Nors ir kvestionuojant kai kuriuos teiginius apie „giliąją praeitį“, autoriaus mitas apie senąją Lietuvą jam atrodo gerokai „sveikesnis“ už kitus.

Ir neskaičiusieji knygos galėjo suprasti, kad joje ras ir aštrią šiandienos publicistiką, ir tautos savastį teigiančias teorijas, ir jau archyvine retenybe tapusios „Pastogės“ (sovietmečio savilaidinio žurnaliuko) faksimiles... Į pastarųjų lauką – istorinį, dvasinį – savo prisiminimais įvedė Petras Kimbrys: tik A. Patacko „įkyrumo“ dėka jis ėmęsis – tais pastoginiais laikais – versti Oskarą Milašių...

Pats vakaro kaltininkas į ilgas kalbas nesileido – prisipažino, kad čia, rūmuose, blogai jaučiasi, vis dėlto tai ne pastogė...


Hm, šiuose rūmuose smagiai praleidusi tris dienas turėjau pasijusti snobe, tačiau sąžinė negraužė.


 

Skaitytojų vertinimai


66566. plk :-) 2011-03-07 18:03
kai kuriuos chuliganus gerbiam, kai kuriuos - ne. O dėl vadinamo snobizmo - kad tik tok būtų...

66580. prikolna damutė2011-03-08 09:00
Nežinau, kaip ten buvo su tais chuliganais... Bet pats autorės rašymo stilius nemalonus, energetiškai nešvarus, taip ir jauti neramią, pretenzingą damutę, kuri žūtbūt siekia būti `prikolna`.

66604. energeriškai švariam (iai)2011-03-08 17:06
gal energetiškai veiksmingo muilo turite? Kaip tik baigėsi...

66611. kan2011-03-08 19:23
Straipsnis patiko,stilius taip pat.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 7 iš 7 
5:07:50 Nov 7, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba