Įgudusia svajotojo ranka

Žibuntas Mikšys ir Raineris Gottliebas Mordmülleris

Kovą sostinės galerijoje „Kunstkamera“ veikė Žibunto Mikšio ir Rainerio Gottliebo Mordmüllerio grafikos paroda, kurioje pristatyti menininkų kūrybinio bendradarbiavimo vaisiai.

Žibuntas Mikšys gimė 1923 m. Kaune. Meninės kūrybos pagrindus įgijo Kauno jėzuitų gimnazijoje pas skulptorių Alfonsą Janulį (1909–2008). 1944 m. emigravo į Vokietiją. Vėliau kelerius metus gyveno JAV, dirbo vitražistu. Nuo 1962 m. gyvena ir kuria Paryžiuje. 1979–1988 m. dėstė lietuvių kalbą ir Lietuvos istoriją Paryžiaus Rytų kalbų ir civilizacijų institute (INALCO). Ž. Mikšys ne vienerius metus ėjo Prancūzijos lietuvių bendruomenės tarybos ir valdybos pirmininko pareigas.

Raineris Gottliebas Mordmülleris gimė 1941 metais. Berlyno valstybinėje vaizduojamųjų menų aukštojoje mokykloje studijavo tapybą ir grafiką, vėliau litografiją Paryžiaus valstybinėje dailiųjų menų aukštojoje mokykloje. Be daugelio premijų ir apdovanojimų, 1990 m. pelnė Venecijos tarptautinę premiją už grafikos darbus. Dailininkas turi dirbtuves ir kuria trijuose miestuose – Brėmene, Paryžiuje ir Venecijoje. R. G. Mordmülerio kūrinių yra įsigijęs Jungtinės Karalystės Tate muziejus.

„Draugystės kūriniai“ gimė septintajame praeito amžiaus dešimtmetyje ir yra reto ilgalaikio kūrybinio bendradarbiavimo bei draugystės rezultatas. Jų autorių pažintis prasidėjo dar 1964 m. Paryžiuje, Friedlaenderio grafikos studijoje, besigilinant į oforto ir litografijos technikas. Bendri ofortai buvo kuriami naudojant tas pačias vario plokštes, siunčiant jas vienas kitam, kol galiausiai kuris vienas nuspręsdavo, kad darbas jau baigtas. Pagrindinė parodos dalis ir buvo skirta šiam bendradarbiavimui įprasminti.

Subtilūs, trapūs Ž. Mikšio urbanistiniai peizažai, rafinuotos figūros ir šiam menininkui būdingi kūrinius papildantys tekstai, kurie pristatomi kaip dar vienas veikėjas jo ofortų dramoje, kėlė nostalgiškas nuotaikas. Aptariami darbai sukurti seniai. Tačiau tai nereiškia, kad jie yra jau atgyvenę, nebeturį poveikio. Atvirkščiai, šie kūriniai – tarsi mažas ekskursas į praėjusio šimtmečio Paryžių. Senamiesčio vaizdai, portretai, augaliniai motyvai ir tekstai Ž. Mikšio kūryboje yra preciziški ir grakštūs. Linija – laisva ir lengvai valdoma. Ryškus chiaroscuro suteikia darbams šviesos ir šešėlių žaismo magijos, o švelnūs pustoniai formuoja sudvasintas, irealias erdves. Pavyzdžiui, poetiškas „Paskutinis stovis“, tarsi Charles’o Baudelaire’o pasažas, atveria „Laiko rožių“ ir gatve praeinančios moters žavesį, grakščiai atskleidžia linijų virpesį, žaidžia šviesiomis ir tamsiomis plokštumomis tarsi permainingais ir greitai dangumi plaukiančiais, vėjo genamais pavasario debesimis. Tuo tarpu „Gustave Tondouze’o aikštė“ – veik grynas tekstas; kūrinys ypatingas tuo, kad šriftas čia sumaniai naudojamas kaip personažo išraiška, charakteristika. Tekstas šiuo atveju atstoja figūrą ar kažkokį kitą pagrindinį vaizdavimo objektą. Toks moters „aprašymas“ yra nelyg eilės, išdėstytos architektoniškai, primenančios statinį, architektūrinę formą... Užslėptas, menamas vaizdinys išreikštas žodine kalba, pasitelkiant šios vaizdingumą, plastiką. Tai būdingas Ž. Mikšio kūrybos bruožas.

Žibuntas Mikšys ir Raineris G. Mordmülleris Ex libris. 1989

Tuo tarpu Raineris Gottliebas Mordmülleris kuria įtaigius ekspresyvius motyvus. Dramatiška, stora jo grafikos linija svari, kūniška, materiali... Jis taip pat yra puikus piešėjas, keliais štrichais sugebantis pavaizduoti judesį ir formą, perteikti charakterį. Antai kūrinyje „Tamsi kryžkelė“ dinamiška linija žymima Nukryžiuotojo figūra. Šis darbas kupinas įtampos ir dramatizmo, nors ribinė dvasinė būsena perteikiama labai lakoniškai ir taupiai. Tai tarsi viesulas, praūžęs popieriaus lape, sukurtas, o kartu čia pat suvaldytas, sutramdytas tvirtos ir energingos dailininko rankos. Kryžiaus diagonalė, kūno štrichai skamba tarsi Beethoveno muzika – didingai ir ekspresyviai. Net ir buitinės šio menininko kūrybos scenelės labiau asocijuojasi su graikų tragedija negu su žanrinėmis eskapadomis...

Tam tikra prasme šis kūrybinis bendradarbiavimas ir jo rezultatas yra keistas, neįprastas. Dvi tokios skirtingos asmenybės, su savo braižu ir estetika, kuria vieną darbą... Ir nors akivaizdžiai matome, kaip R. G. Mordmülleris derinasi prie Ž. Mikšio, stengiasi sušvelninti linijas ir nenaudoti ryškesnio štricho, vis viena ekspresija daro savo. Pavyzdžiui, kūrinyje „Gulinčioji. II“ ažūriniai Ž. Mikšio nėriniai raiškiai kontrastuoja su deformuota R. G. Mordmüllerio figūra, kaip ir „Mažojoje poroje“, kur lygiai taip pat supriešintos figūros. Kontrastas švelnesnis darbuose „Tad tu eini. II“, „Priemiesčio šokis“, „Meile, nesakyk nė žodžio. IV“. Kai kuriuose kituose, pavyzdžiui, „Kvietimas į šventę“, menininkų išraiška suartėja. Pastarasis kūrinys yra daugialypis. Apverstas namas rodosi lyg skrendanti, netvari vizija, sapnas, regimas vienišo žmogaus, keliaujančio į šventę. Lyg siūlas nuo atitrūkusio baliono, abi dalis sujungia linija – tą akimirką, tą sekundės dalį, kai gravitacija dar neįtvirtino savo galių. Déjà vu atmosfera, paradoksai ir hipnotinis vyksmas lemia įtaigų, įsimenantį pasakojimą.

Tuo tarpu kūrinyje „Meile, nesakyk nė žodžio. IV“ juntama paryžietiška dvasia. Nejučia jis man priminė Jacques’ą Lacaną, padariusį stiprią įtaką Prancūzijos intelektualams. Darbo struktūra dinamiška, figūrų išdėstymas asimetrinis, jos nukirstos, lyg žiūrėtume į dalį vaizdo, be šoninio regėjimo galimybių. Toks komponavimas kelia įtampą, o architektoniškas tekstas įprasmina vizijas. Kūrinys atrodo lyg laiškas, pasąmoninis pranešimas, kupinas paslėptų prasmių.

„Draugystės kūriniai“, nors ir ne visuomet stilistiškai vieningi, atskleidžia įdomų kūrybinį fenomeną, supriešinantį du talentingus kūrėjus. Jei prisimintume, kokie procesai anuomet vyko Lietuvos dailėje, būtų dar įdomiau juos vertinti... Tai kultūrinė praeitis, nostalgiška ir slapta, subtili ir džentelmeniška, rafinuoti ir kupini asociacijų senojo Paryžiaus atspindžiai. Kartu tai pasąmonės tekstai, rašyti įgudusia svajotojo ranka.