Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-04-01 nr. 3325

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• PRANAS MORKŪNAS.
šaipėrantas
16
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE
• Mieli skaitytojai,
• NEPAMIRŠKITE UŽSIPRENUMERUOTI

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Kapituliacijos aktas9

EX PROFESSO 
• Prof. habil. dr. VIKTORIJA DAUJOTYTĖ.
Lietuvos pilietė iš Panevėžio
3

POKALBIAI 
• ASTRIDOS PETRAITYTĖS pokalbis su JOHANNA KELLER.
Aktyvusis mūsų kultūros partneris – Goethe’s institutas
• ALGIMANTĄ LYVĄ kalbina MINDAUGAS PELECKIS.
Algimanto Lyvos romanų fabrikas
4

KNYGOS 
• AINO PERVIK.
Knyga prisimena
• LAIMANTĄ JONUŠĮ kalbina RŪTA BURBAITĖ.
Vandenų žemės istorija ir istorijos
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• Paminėta tarptautinė lėlininkų diena

KINAS 
• LINA ŽIŽLIAUSKAITĖ.
„Knyga – tai žinia, žinia – tai meilė...“
14
• LINA ŽIŽLIAUSKAITĖ.
Su kuo sutiksi tu Naujus metus?..

DAILĖ 
• KAROLINA TOMKEVIČIŪTĖ.
Tarp fikcijos ir realybės
3
• EGLĖ DEAN.
Grožio formų beieškant

MUZIKA 
• SIGITAS MICKIS.
Antologijos pėdsakais.
Giedriaus Puskunigio kompaktinės plokštelės
„Sapnų žemėlapis“ klausantis
1

POEZIJA 
• SIGITAS KANCEVYČIUS8
• RASA KUTKAITĖ8

PROZA 
• LILAH DABAR.
„Buivolas“
13

VERTIMAI 
• ERNST JANDL.
dienų stiklas
5

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Rieškutės
49

KRONIKA 
• Konkursas Liudo Dovydėno premijai gauti1
• Dėmesio: premija „Auksinė lupa“
• Opera „Geros dienos!“: vartojimo malonumas
• Šokio teatre „Dansema“ apsigyvens Kampavoris
• Teatro „Lėlė“ premjeroje – nutapyta pavasario poezija

PAŠTO DĖŽUTĖ 
• SAULIUS VASILIAUSKAS.
Pož(i)eminio pasaulio pasakos

DE PROFUNDIS
Iš gatvės koanų: lietuviams su humoro jausmu yra viskas gerai,
bėda tik ta, kad jie į jį nežiūri rimtai...
 
• JONAS ŽEMKALNIS.
Dievo išpažintis
3
• ANTANAS GUSTAITIS
(1907–1990).
Ponios
2
• Kultūrinės spaudos leidėjų dėmesiui!
• Mokesčiai, garbė, pažeidimai...3
• Meilės paštas2
• res ludentes / žaidžiantys daiktai

DAILĖRAŠTIS
LDS informacinis priedas
 
• Sveikiname!
 LIJANA ŠATAVIČIŪTĖ.
Keramikos pavasaris Kaune: atgimstančios gamtos pranašas
• JOLANTA SEREIKAITĖ.
Surastos pakrantės
• KRISTINA STANČIENĖ.
Tolstant nuo tekstilės
• EGLĖ DEAN.
Įgudusia svajotojo ranka
• KRISTINA STANČIENĖ.
Neskubri kaita
• Grafikos kontekstai: Deklaracija
• Informacija
• Jubiliejai
• In memoriam
• Parodos LDS galerijose

DAILĖRAŠTIS
LDS informacinis priedas

Keramikos pavasaris Kaune: atgimstančios gamtos pranašas

LIJANA ŠATAVIČIŪTĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Domilė Ragauskaitė
Žaidimas. 2010

Keramikos muziejuje Kaune (Rotušės a. 15) iki gegužės 10 d. veikia V Baltijos šalių šiuolaikinės keramikos paroda „Pavasaris 2011“.

Jau penktą kartą Kaune pavasarį pasveikina tarptautinės Baltijos šalių keramikos parodos dalyviai. Jų šį kartą kaip niekad daug – net 81. Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno keramikų sekcijos rengiama paroda (organizatorė Živilė Bardzilauskaitė-Bergins, kuratorius Juris Bergins) šįsyk subūrė ne tik lietuvius, latvius, estus, bet ir svečių teisėmis dalyvaujančių Švedijos ir Rusijos autorius. Parodos plakate ryškėjantis senosios virvelinės keramikos fragmentas užsimena apie parodos tikslą – gilintis į baltiško (ir ne tik) molio meno ištakas, sekti šiuolaikinius keramikus vienijančias ir skiriančias tendencijas.

Profesines keramikos tradicijas puoselėjančiame Kaune keramikos „pavasariai“ rengiami nuo 2007 metų. Paroda nuėjo kelią nuo grupinės lietuvių keramikos ekspozicijos (pirmoje dalyvavo 37, antroje – 56 autoriai) iki rimto tarptautinio Baltijos šalių šiuolaikinę keramiką pristatančio renginio. Formavosi parodos tradicijos, mezgėsi kontaktai. Atpažįsti jau ne pirmą kartą dalyvaujančių autorių braižą, gali sekti menininkų ieškojimus, jų stilistikos poslinkius. Jei ne Kauno keramikos parodos, kažin ar pažinotume estės Ingrid Allik, latvės Inesės Brants, švedės Editos Rydhag ir kitų kūrybą. Jaunųjų keramikų dalyvavimas taip pat pagyvina ekspozicijas. Baltijos šalių keramikos paroda Kaune ilgą laiką buvo vienintelė solidesnė nepriklausomos Lietuvos keramikos paroda, stimuliavusi jos raidą, skatinusi profesinį bendradarbiavimą (pirmoji respublikinė keramikos bienalė Vilniuje surengta tik 2010 m. rudenį).

Nors parodos dalyvių nevaržo konkreti tematika, keramikai dažnai kuria specialiai Kauno „pavasariui“, atsižvelgdami į metų laiką, nevengdami gamtos jėgų prabudimo, natūros ir kultūros sąsajų simbolikos. Keramika – žemės menas, šios srities kūrinio gaminimas – minkymas, lipdymas, žiedimas, degimas – sudėtingas, tačiau labai gamtiškas procesas. Ar dėl žemiškos keramikos prigimties, o gal iš noro atliepti metų laiko nuotaiką parodoje matome daug abstrakčių gamtos pavidalų, paukščių, augalų, gyvūnų ir kitokių simbolinių atgimstančio pavasario pranašų. Aldona Šaltenienė, Ona Kreivytė-Naruševičienė, Eugenija Loginova, Pille Kalviste, Karlis Knopkenis, Sergejus Karevas – visi jie savaip metaforiškai įkūnijo atgyjančios gyvasties idėją. Nuotaikinga latvio Ačio Šnėvelio jūros arkliukų trijulė ir tarsi kaktusai spygliuotos Annės Türn formos „Mėlyni ir pūkuoti“, Karin Kalman sužmogintas augalas „Gyvas padaras“, Mindaugo Pridotkos „Būsena“, Skirmanto Petraičio ir Jovilės El-Monsour gyvūnai priklausytų žaismingai ir patraukliai organiškosios keramikos kategorijai. Pavasariška energija trykšte trykšta Leenos Kutmos sportuojančios moterų grupės „Motinystės joga“. Beje, pavasaris gali tapti ir paskata gilintis į melancholiškas vidines jausenas (Violetos Juškaitės „Prisiminimų prisilietimai“).

Kaip visame postmodernistiniame mene, taip ir parodoje neegzistuoja autorius vienijančios stiliaus tendencijos ar modernizmui įprasti menininkų kartų konflikto požymiai. Kūrinius nebent mintyse gali grupuoti tematikos, motyvų, medžiagos, atlikimo ir kitokiais požiūriais. Šioje ekspozicijoje pasirodė įtaigūs istorinės atminties problematiką plėtojantys darbai. Natūros ir kultūros priešpriešos motyvas su lengva ironija prasiveržia I. Allik „Pavasaryje“, kuriame tarsi mozaikoje molyje įspaustos seno porceliano duženos ir „pražysta“ šaukštas, ramiai ir lyriškai iškyla amorfiškame Violetos Ridikaitės-Laužadienės inde „Laiškas“, dekoruotame archajiškais baltų raštais, solidžiai įprasminamas Ričardo Lukošiūno konstruktyvioje figūroje „Palikimas“, suręstoje iš antikos ir senovės Egipto statinių bei įrašų fragmentų. Sumaterialėjusiame nūdienos pasaulyje negali nejaudinti ir šiltas tautinis pasaulėvaizdis (Elvyros Petraitienės skulptūrėlė „Nijolė“), paremtas lietuvių liaudies kūrybos estetika.

Istorinėmis reminiscencijomis filosofiškai prabyla ženkliški I. Brants „Kryžiai“. Stiprų emocinį ir vizualų poveikį daro Jurio Berginio kompozicija „Etruskai“, kurioje etruskų tautos paveldo motyvai (tipažai, aprangos detalės, ornamentika) pinasi su tautine baltų simbolika ir asmeninės patirties ženklais, piršdami tautų kultūrines analogijas, primindami gają hipotezę apie baltų kilimą iš etruskų žemių.

iliustracija
Danutė Jazgevičiūtė
Reikėjo berniukams padangių žydrų... 2010

Pastarųjų dviejų autorių darbai atlikti iš porceliano, žavinčio rafinuota elegancija. Parodoje išvysime ne vieną kūrinį iš šios įnoringos medžiagos – juose atskleidžiamos specifinės jo masės savybės: peršviečiamumas, trapi plona šukė, balta spalva (Milena Pirštelienė), arba technologiniai eksperimentai paverčiami konceptualiu kūriniu (Aldona Keturakienė, Konstancija Dzimidavičienė, Aira Lesina). Technine precizika išsiskiria Aušros Kirkutytės-Kučinskienės arbatos servizas „Kiauras! Nekiauras?“. Porcelianas tarnauja ir sudėtingiems būties prasmės ir asmenybės vidinės tiesos apmąstymams. Tragikomišką būtį atskleidžia Živilės Bardzilauskaitės-Bergins kompozicija „Virsmas“, kurioje kontrastingas taurios medžiagos, ekspresyvių formų ir spalvų derinys kuria trapų vidinių išgyvenimų paveikslą. Vartotojiškos visuomenės vertybes ironizuoja Dalia ir Rytas Jakimavičiai (porcelianinės iškamšos „Trofėjai“), politines realijas – Domilė Ragauskaitė, politikų žaidimus perteikusi kaip grakščias šachmatų figūrų kombinacijas („Žaidimas“).

Parodoje ryškios socialinės aktualijos, menas nelieka abejingas supančios tikrovės problemoms. Visuomenės ydoms atidūs Juozas Adomonis (aguonų galvučių dubuo „Opiumo kirtis“) ir Valdas Kurklietis („Taurių terapija“), Eglė Labanauskė-Stankevičė („Glamūriniai“), saugios vaikystės problemoms – Žilvinas Labanauskas („Laukiantys pedofilai. Mažyliai, kur jūs?“). Iškalbinga Jekaterinos Omininos instaliacija „Galvų medžioklė“ su aplink dailią lėkštę išdėliotais stalo įrankiais nučiupinėtomis rankenomis. Emigracijos problema jaudina Elžbietą Lengvinaitę („O gal tautiečiai dar sugrįš?..“) ir Ramutę Juršienę („Laukiam sugrįžtant“), ekologijos – Agnę Šemberaitę („Ji“) ir Kristiną Paulauskaitę („Eko krizė“). Sigitos Lukošiūnienės darbe „Šešėliai“ menine priemone tapo apšvietimas – nugaras viena kitai atsukusios vyro ir moters figūros meta besibučiuojančių šešėlius. Socialiai aštrūs darbai įdomūs ir tuo, kad juose akcentuojamas medžiaginis matmuo, atlikimo materialumas (porceliano trapumas, molio plastiškumas, nevienodai glazūromis padengti paviršiai).

Medžiagos energiją junti specifine keramikos raiška grindžiamuose darbuose, kuriuose pati medžiaga ir atlikimo būdas tampa plastinio sumanymo dalimi. Įspūdingas Marios Cottelesa „Ištroškęs orangutanas“, monumentalus Kristinos Brattsand Carlsson raitelis „Ženklas“, Dainio Lesinio indas, Editos Rydhag „Synopsis“, Evos Berg „Kovo triušis“, Merike Hallik „Į sveikatą!“, Sauliaus Jankausko „Indas su gelsva pūslėta glazūra“, Egidijaus Šimatonio „Skraidanti žuvis“ – visų šių skirtingų kūrinių (nuo skulptūrinės plastikos iki indų) meninę formą lėmė technologiniai parametrai, jausmo ir racionalumo derinys.

Ekspoziciją visada pagyvina ir atvirkštinė tendencija, besiremianti postmodernizmo pagimdytu antimedžiagiškumu arba reikšmingos idėjos neigimu. Ironija, prasminiai akibrokštai, masinės gamybos detalės, žaisminga socialinė kritika – neatsiejami tokių kūrinių palydovai. Akį traukia Danutės Jazgevičiūtės lėktuvėlis („Reikėjo berniukams padangių žydrų“), Noros Blaževičiūtės rankos su laikrodžiu („Natiurmortas“), Andriaus Janulaičio nardytojo galva („Žiūrintis į saulę“), Editos Jakubonytės natūralistinė berniuko figūrėlė („Arnas“), Mariaus Ramonaičio lašantys čiaupai („Kiekvieno po lašą“), Valdo Pukevičiaus natiurmortas („Žuvies gyvenimas ir mirtis“) ir kiti. Pirmą kartą Kauno „pavasarių“ istorijoje galima išvysti keraminio videomeno pranašus – Vitos Valdmanės videofilmui sukurtus personažus.

Paroda atskleidė meninę įvairovę, plastinius ir technologinius ieškojimus, kartu patvirtindama, kad skirtingose šalyse gyvenančių keramikų bendruomenes jaudina bendražmogiškos problemos, kad jie – ne abejingi tikrovės stebėtojai, bet aktyvūs pasaulio piliečiai, susirūpinę gamtos ir žmogaus dvasinio pasaulio ekologija.


 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 8 iš 8 
5:07:04 Nov 7, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba