Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2003-08-01 nr. 2961

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• FRANK O`HARA27
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• LR KULTŪROS LAIDOS

MONOLOGAI 
• Teodoras Četrauskas.
SVEIKAS, EMANGELDY
2

SVARSTYMAI 
• Jonas Mikelinskas.
KELIAS Į AKLAVIETĘ AR PER GROTESKĄ IR ABSURDĄ Į KONTEKSTĄ IR DISKURSĄ?
1

POEZIJA 
• ROBERTAS DANYS38

PROZA 
• HUMANITARINĖ STUDIJA "PLĖVIASPARNIAI"1
• ALINA KAVALIŪNAITĖ3
• GRAŽINA NARBUTAITĖ1
• IEVA JURGELEVIČIŪTĖ1
• LOLITA BRAZA1
• MARIJA LAŠIENĖ1
• NIJOLĖ VARNAITĖ3
• BIRUTĖ PELENĖ1
• RAMUTĖ SAULIENĖ2
• REGINA DALGĖ1
• AGNĖ PLĖVIASPARNĖ3

VERTIMAI 
• RAYMOND QUENEAU

KNYGOS 
• Elena Bukelienė.
JAUNOJI FRANÇOISE SAGAN IŠ JEKATERINBURGO
1
• Dainius Sobeckis.
NUBUDĘS VIENUOLIS
• Gabija Sereikienė.
LITERATŪROS SŪKURYJE
• PASKUTINIS OSKARO VAILDO TESTAMENTAS. PLATONO UŽRAŠAI
• UŽĖJAU PAS DRAUGĄ
• PRIEŠ PAT PERKŪNIJĄ
• NAUJOS KNYGOS2

LITERATŪRA 
• Apie EDGARĄ POE kalbasi ASTRIDA PETRAITYTĖ ir dr. IZOLDA GABRIELĖ GENIUŠIENĖ.
EDGAR ALLAN POE
3

DAILĖ 
• Eglė Kirlytė.
ISTORIJOS BE PABAIGOS
3
• Ignas Kazakevičius.
ŠVENTĖS PLENERO ŠVYTURIAI
2

MUZIKA 
• Vytautė Markeliūnienė.
THOMO MANNO SAVAITĖ NIDOJE
• Eglė Grigaliūnaitė.
LIETUVIŠKOS MUZIKOS KASKADOS
5
• Jūratė Kučinskaitė.
"REVOLVERIS" ŠV. KOTRYNOS BAŽNYČIOJE
2

KULTŪRA 
• Silvestras Gaižiūnas.
DAINŲ ŠVENTĖ RYGOJE IR VILNIUJE
2

PAVELDAS 
• Alma Braziūnienė.
IMAGO PATRIAE

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Irena Talutytė.
JAUNIMO KALBA KAIP KULTŪROS REIŠKINYS
11
• DALIA KASPERIŪNAITĖ10

AKTYVIOS JUNGTYS 
 Mantas Gimžauskas.
EVANGELIJA, KUKURŪZAI IR GERILJA

KRONIKA 
• SVEIKINAME SUKAKTUVININKĘ6
• NUO KAUNO DYKINĖTOJO IKI VILNIAUS PROVOKATORIAUS10
• KILKENIO MENŲ FESTIVALIO NAUJIENOS

DE PROFUNDIS 
• DAUG TRIUKŠMO DĖL ŽIEDO5

AKTYVIOS JUNGTYS

EVANGELIJA, KUKURŪZAI IR GERILJA

Dievų mįslės: meksika, afrika ir…

Mantas Gimžauskas

[skaityti komentarus]

iliustracija
Subkomandantė Marcosas - "žmogus be veido"

Pabaiga. Pradžia 30 numeryje

Evangelija pagal indėnus

Ir taip jau supainiotą Lotynų Amerikos idėjinį kontekstą dvidešimtame amžiuje papildė dar viena srovė - marksizmas. Skurdžiame, nesibaigiančių diktatūrų sekinamame žemyne jis rado labai palankią dirvą ir inspiravo ne vieną partizaninį judėjimą. Būtent marksizmo įtaka ir ryšiai su kairiaisiais partizanais - du pagrindiniai kaltinimai, kuriuos Išlaisvinimo teologijai meta konservatyvieji šio judėjimo kritikai pačių katalikų tarpe. Paralelių su kairiąja ideologija paneigti neįmanoma, bet tikrosios Išlaisvinimo teologijos šaknys glūdi pačioje Romos Katalikų Bažnyčioje ir 7-ame dešimtmetyje jos pradėtoje "adgiornamento"(atsinaujinimo) politikoje, ypač II Vatikano Susirinkimo dokumentuose. Taigi, nepaisant visos kritikos, reikia paminėti, kad formalų impulsą Išlaisvinimo teologijai atsirasti davė ne koks nors N-tasis kominternas, o Lotynų Amerikos vyskupų konferencijos Medeljine 1968-ųjų rezoliucijos, akcentavusios bažnyčios vaidmenį socialinėse žemyno permainose. Naujosios idėjos brendo tiek praktikoje, tiek teologinės minties prasme. 1973-aisiais Peru teologas Gustavas Gutierezas pirmąjį kartą pavartojo terminą "išlaisvinimo teologija". Beje, nuo to laiko Peru sostinė Lima išlieka šio judėjimo idėjine sostine. Gutierezas išreiškė nepasitenkinimą pernelyg individualistinėmis ir nuo socialinės tikrovės nutolusiomis to meto katalikų teologijos tendencijomis. Pagal jo naują koncepciją dvasinis katalikybės mokymas turėtų remtis ne tik nuo seno Bažnyčios pripažinta "apreikštųjų autorių" tradicija, bet ir nuolat atsinaujinančia gyvenimo praktika. Kaip ir visi katalikai, Gutierezas pripažino Jėzaus Kristaus dieviškumą, tačiau interpretavo jį naujai. Išlaisvinimo teologijoje Jėzaus dieviškumas - tai ne jo savaiminis metafizinis statusas, bet veikiau aukštesnės žmogaus kokybės pavyzdys. Dieviškumo esmę esą sudaro ne pati Jėzaus asmenybė, o jo santykis su kitais žmonėmis. Kitaip tariant, nuo seno krikščionims pažįstama Dievo Sūnaus sąvoka - tai ir šiandien kiekvienam aktualus veiklos modelis, ypač jame akcentuojant pasiaukojimą vardan kitų ir rūpinimąsi silpnaisiais. Nors naujo dvasinio judėjimo pradininkas niekuomet neapeliavo į senuosius "pagoniškus" indėnų kultus, galime pastebėti jau anksčiau paminėtą visam Lotynų Amerikai visais laikais būdingą bruožą - dieviškumas svarbus tiek, kiek jis siejasi su žemiškais žmogaus poreikiais.

Nenuostabu, kad kaip reta didelis vaidmuo naujojoje teologijos srovėje atiteko ekonomikai ir visuomeniniams santykiams. Bažnyčiai nepakanka vien guosti ar net šelpti neturtinguosius - ji turinti pasitelkti Jėzaus Gerąją Naujieną šių žmonių kovai už duoną, už savo žemę ir savo orumą. Minutėlę - paminėjau žodį "kova"? Bet juk visi iš naujausiųjų laikų istorijos ir laikraščių žinome, kad Lotynų Amerikoje už tokius pat tikslus kovojo (ir tebekovoja) "Švytintis Kelias", Tupac Amaru revoliucinis judėjimas, FARC bei kiti atvirai marksistiniai partizanai (tame tarpe ir popsimboliu spėjęs tapti Ernestas Che Guevara)… Ar tai tik sutapimas? Norint tai išsiaiškinti, teks grįžti prie jau paminėto (ir vis dar labai aštraus pačios Bažnyčios viduje) klausimo apie Išlaisvininimo teologijos ryšius su marksizmu.

Pradėkime nuo to, kad Išlaisvinimo teologijos pasekėjai pritaikė sau garsųjį K.Marxo ir F.Engelso posakį, kad "ligšioliniai filosofai tik bandė paaiškinti pasaulį, o mūsų tikslas - jį pakeisti". Tik Išlaisvinimo teologija grindžia šią poziciją ne mokslinio komunizmo kūrėjų autoritetu, o Jėzaus Kristaus gyvenimo ir ankstyvųjų krikščioniškųjų bendruomenių pavyzdžiais. Beje, šiuo atžvilgiu jie švelnina takoskyrą dar ir tarp ortodoksinės katalikybės bei protestantizmo, kuris taip pat tradiciškai linkęs akcentuoti pirmaprades krikščionybės ištakas (ko gero todėl šiame, šiaip jau katalikiškame reiškinyje, savo vietą surado ir pora garsesnių protestantų teologų - presbiterionas Rubenas Alvesas ir metodistas Jose Miguezas-Boninas). Kitas atvirai iš marksizmo "pasiskolintas" išlaisvinimo teologijos elementas - dialektinis požiūris į Bažnyčios vietą istorijoje, keičiantis tradicinį metafizinį dvasinių procesų vertinimą. Bažnyčios veikla suvokiama kaip nuolat visuomenę veikiančių priešybių kova, kur vienoje barikadų pusėje - silpnųjų ir engiamųjų interesai, o kitoje - jėgos, besikėsinančios į prigimtines žmonių teises ir orumą, taigi ir į pačius Evangelijos principus. Todėl Išlaisvinimo teologijoje iš šios priešybių kovos logiškai išplaukia ir kiek kita tikėjimo traktuotė. Krikščioniui nepakanka vien individualistiškai apsibrėžti savo santykį su Dievu ir sąžine, jo nė kiek nemenkesnė religinė pareiga - stoti į engiamųjų (vadinasi - ir Evangelijos) pusę visuomenėje ir atvirai įvertinti, kas gi joje prieštarauja Evangelijos dvasiai. Tokia jau ta Lotynų Amerika - savo dvasinėje akistatoje tikintysis susiduria ne su beveidžiu "teoriniu" blogiu, ir net ne su raguotais demonais. Jų vietą užima kur kas "žemiškesnės" šmėklos - svetimšalės multikorporacijos, iš už tūkstančių kilometrų nulemiančios kokio nors kukurūzų augintojo gyvenimą, vietiniai diktatoriai ir stambūs žemvaldžiai (žemės nuosavybės klausimas čia skausmingas, ko gero, kaip niekur kitur pasaulyje), paliekantys savo tautiečius elgetomis gimtojoje žemėje, kur jau ten kalbėti dar apie kažkokias pilietines teises… Šie epitetai anaiptol nėra autoriaus bandymas prisibelsti į skaitytojų sentimentus - tai įprasta jų - "liberacionistų" - retorika. Suprantama, matant tokį pasaulį, ir pamaldžiausiam iš pamaldžiausių svarstymai apie dangiškas sferas pasitrauktų į antrą vietą… Štai jums dar viena paralelė su "revoliucijos klasikais": kaip ir pastarieji, Išlaisvinimo teologai sutinka, kad dvasinis visuomenės gyvenimas kuriamas ant atitinkamos ekonominės bazės. Paprasčiau tariant, beprasmiška siūlyti "dvasinį peną" žmogaus sielai prieš tai nepasirūpinus jo skrandžiu.

Pabandykime apibendrinti: Išlaisvinimo teologija - tik naujas raudonosios ideologijos drabužis? Kai kurie tris dešimtmečius besitęsiančios diskusijos dalyviai atsakytų - taip. Spręskite patys - aš tik pateiksiu porą jų frazių šiuo klausimu: "Pritariame kairiųjų kovai dėl materialinio vargšų gerbūvio, bet MŪSŲ kova tuo neapsiriboja"; "Marksas pražiopsojo sutelkiantį ir stiprinantį Bažnyčios vaidmenį, įnešantį naujų simbolinių, emocinių ir sociologinių prasmių į išnaudojamųjų kovą".

Gerilja: žmonės be veidų

Štai tokie teoriniai klausimai (pačiais bendriausiais bruožais), su kuriais susiduria Išlaisvinimo teologija. O kaip gi praktika, kurią taip akcentuoja liberacionistai? Čia galima būtų pastebėti bent jau tris tendencijas: pačios Lotynų Amerikos katalikų bažnyčios socialinę politiką, karingų geriljos grupuočių įtaką Išlaisvinimo teologijai ir, pagaliau, grįžtamąjį ryšį - etinę ir moralinę jos įtaką kai kurioms indėnų kovotojų grupėms.

Kasdienė Bažnyčios socialinė praktika savo esme nelabai skiriasi nuo likusios pasaulio dalies katalikų pastangų taikiomis priemonėmis remti neturtinguosius, dalyvauti labdaros ir švietimo projektuose. Tai - jokia naujiena, juk dar nuo II-ojo Vatikano Susirinkimo laikų pats Apaštalų Sostas skatina šias tendencijas. Išlaisvinimo teologija, daranti įtaką net aukščiausiajai Bažnyčios hierarchijai savo Lotynų Amerikoje, šį oficialųjį mokymą kartais tiesiog užaštrina, prideda savo kontinentui charakteringą "prieskonį". Antai prieš kelerius metus mūsų spaudoje teko skaityti žinutę apie skandalą Brazilijoje, kuomet alkani lūšnynų gyventojai nusiaubė vietinį supermarketą … su savo vyskupo palaiminimu! Anapus Atlanto daugeliui katalikų plaukai šiaušėsi iš pasipiktinimo tokiu aukšto hierarcho požiūriu į svetimą nuosavybę. Manau, ir šio teksto skaitytojai vertins vyskupo poelgį skirtingai - kiekvienas pagal savo sąžinę bei principus. Tačiau panašu, kad žemyne, kuriame pats gyvenimas, regis, susideda iš nuolatinių priešybių sąveikos, netgi moralė turi savo antrąją pusę…

Kur kas specifiškesnė Lotynų Amerikai religijos tendencija - itin didelis dvasininkų politinis aktyvumas. Kovoti prieš "išnaudotojiškų režimų" status quo - viena iš Išlaisvinimo teologijos formuluojamų dvasininkijos pareigų. Ir jie kovoja ne vien ugningais pamokslais, kaip, pavyzdžiui, legendinis Salvadoro arkivyskupas Romero, karinio režimo nužudytas tiesiog šventykloje. Kunigai patys tampa politiniais lyderiais ar net karo lauko vadais (pavyzdžiui, keletas kunigų buvo tarp aukščiausių sandinistų revoliucijos vadovų, pasiekusių pergalę prieš Somosos diktatūrą Nikaragvoje). O maištingas Haičio kunigas Jaenas Bertrandas Aristidas ne tik vadovavo savo tautos kovai prieš generolo Duvalier chuntą, bet, pastarąjį nušalinus nuo valdžios, netgi tapo demokratiškai išrinktu šios mažos Karibų šalies prezidentu. Tiesa, neilgai trukus, kariškiai grįžo, ir kunigas-prezidentas turėjo trauktis į tremtį…

Ko gero, keisčiausia partizanų ir dvasininkijos santykių istorija - Pietryčių Meksikos kalnuose ir Selvoje. Šiame regione nuo seno veikia vietinių indėnų Sapatistinė nacionalinio išlaisvinimo armija ("žmonės be veidų", kaip kartais vadina save patys dėl galvas dengiančių juodų kaukių). 9-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje kai kurių liberacionistiškai nusiteikusių Meksikos hierarchų skatinami, į šį kraštą ėmė traukti jauni kunigai, norintys padėti indėnams, kovojantiems už savo etnines ir socialines teises. Iš pradžių dvasininkai laikėsi nuošaliai nuo tuomet dar radikaliai marksistinės Sapatistų armijos karinės veiklos. Tačiau ilgainiui jie tapo lyg ir civiliniais partizanų atstovais ir tarpininkais konfliktuose su centrine Meksikos valdžia. Vargu ar 1994-aisiais pasaulį nustebinęs sapatistų žygis iš provincijos džiunglių iki pat šalies sostinės būtų galėjęs išvis įvykti be šio užnugario. O juk nuo to laiko sukilę indėnai tebekontroliuoja didžiąją dalį Čiapaso valstijos, išsikovojo kai kurių teisių, ir tas procesas dar vis tebevyksta. Tačiau nutiko ir kitkas. Dvasininkijos parama padarė poveikį ir patiems partizanams. Visiems su nerimu laukiant, kada sapatistai šturmuos šalies sostinę, jų lyderis subkomandantė Marcosas netikėtai pasirašė ugnies nutraukimo sutartį. Pasirodo, tai buvo tik pradžia. Nuolat akcentuodamas etinius ir moralinius motyvus, subkomandantė atsiribojo nuo klasikinių marksizmo teorijų apie ginkluotą perversmą, pareiškęs, kad jie kovoja "už laisvę ir teisingumą visiems". Galutinis kovos tikslas, anot Marcoso, esąs ne "proletariato diktatūra", o pilietinė visuomenė, o didžiausia jo paties svajonė - kad sapatistai kuo greičiau liautųsi buvę armija. Šios pozicijos SNIA nuosekliai laikosi iki šiol, o subkomandantė, vietoj karinių komunikė rašantis eiles ir esė savo protėvių dvasinio palikimo motyvais, jau spėjo tapti kokybiškai naujos kovos už laisvę simboliu visame "trečiajame pasaulyje" ir ne tik jame. Kovos, jo žodžiais tariant, už "pasaulį, kuriame sutilptų daugybė pasaulių". Panašu, kad idėjų sintezė ruošia dar vieną dvasinę transformaciją Lotynų Amerikoje. Ką gi - laikas parodys!

___________________

Puslapius rengia Agnė Žagrakalytė

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 7 iš 7 
5:06:36 Nov 7, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba