Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2003-08-01 nr. 2961

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• FRANK O`HARA27
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• LR KULTŪROS LAIDOS

MONOLOGAI 
• Teodoras Četrauskas.
SVEIKAS, EMANGELDY
2

SVARSTYMAI 
• Jonas Mikelinskas.
KELIAS Į AKLAVIETĘ AR PER GROTESKĄ IR ABSURDĄ Į KONTEKSTĄ IR DISKURSĄ?
1

POEZIJA 
• ROBERTAS DANYS38

PROZA 
• HUMANITARINĖ STUDIJA "PLĖVIASPARNIAI"1
• ALINA KAVALIŪNAITĖ3
• GRAŽINA NARBUTAITĖ1
• IEVA JURGELEVIČIŪTĖ1
• LOLITA BRAZA1
• MARIJA LAŠIENĖ1
• NIJOLĖ VARNAITĖ3
• BIRUTĖ PELENĖ1
• RAMUTĖ SAULIENĖ2
• REGINA DALGĖ1
• AGNĖ PLĖVIASPARNĖ3

VERTIMAI 
• RAYMOND QUENEAU

KNYGOS 
• Elena Bukelienė.
JAUNOJI FRANÇOISE SAGAN IŠ JEKATERINBURGO
1
• Dainius Sobeckis.
NUBUDĘS VIENUOLIS
• Gabija Sereikienė.
LITERATŪROS SŪKURYJE
• PASKUTINIS OSKARO VAILDO TESTAMENTAS. PLATONO UŽRAŠAI
• UŽĖJAU PAS DRAUGĄ
• PRIEŠ PAT PERKŪNIJĄ
• NAUJOS KNYGOS2

LITERATŪRA 
 Apie EDGARĄ POE kalbasi ASTRIDA PETRAITYTĖ ir dr. IZOLDA GABRIELĖ GENIUŠIENĖ.
EDGAR ALLAN POE
3

DAILĖ 
• Eglė Kirlytė.
ISTORIJOS BE PABAIGOS
3
• Ignas Kazakevičius.
ŠVENTĖS PLENERO ŠVYTURIAI
2

MUZIKA 
• Vytautė Markeliūnienė.
THOMO MANNO SAVAITĖ NIDOJE
• Eglė Grigaliūnaitė.
LIETUVIŠKOS MUZIKOS KASKADOS
5
• Jūratė Kučinskaitė.
"REVOLVERIS" ŠV. KOTRYNOS BAŽNYČIOJE
2

KULTŪRA 
• Silvestras Gaižiūnas.
DAINŲ ŠVENTĖ RYGOJE IR VILNIUJE
2

PAVELDAS 
• Alma Braziūnienė.
IMAGO PATRIAE

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Irena Talutytė.
JAUNIMO KALBA KAIP KULTŪROS REIŠKINYS
11
• DALIA KASPERIŪNAITĖ10

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Mantas Gimžauskas.
EVANGELIJA, KUKURŪZAI IR GERILJA

KRONIKA 
• SVEIKINAME SUKAKTUVININKĘ6
• NUO KAUNO DYKINĖTOJO IKI VILNIAUS PROVOKATORIAUS10
• KILKENIO MENŲ FESTIVALIO NAUJIENOS

DE PROFUNDIS 
• DAUG TRIUKŠMO DĖL ŽIEDO5

LITERATŪRA

EDGAR ALLAN POE

(1809, Bostonas - 1849, Baltimorė)

Apie EDGARĄ POE kalbasi ASTRIDA PETRAITYTĖ ir dr. IZOLDA GABRIELĖ GENIUŠIENĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija

Kai žvelgiu į Poe asmenybę, į jo gyvenimą, man susidaro įspūdis, jog tai žmogus, visą laiką buvęs "ties riba": materialiu atžvilgiu - ties skurdo riba, o dvasiniu - ties fantazijų ir net beprotybės riba…

Edgaras Allanas Poe yra labai įdomi asmenybė - jis romantikas, o fantazija, besiribojanti su beprotybe, narkomanija ir pan., yra gana tipiška romantikams. Ne veltui juo domėjosi Ch.Baudelaire`as: Poe reprezentavo pereinamąjį laikotarpį į "didįjį" simbolizmą. Jis turėjo visas savybes, būdingas didžiajam romantikui, o svarbiausia - teikė pirmenybę fantazijai.

Dar stabtelėdami prie Poe asmenybės, galime minėti tokį lyg ir "našlaitystės fenomeną" - Poe buvo našlaitis, bet jo, regis, nuolat pasigirstantis skundas, jog jo niekas nemylėjo, juo niekas nesirūpino,- nėra visai pagrįstas? Juk nuolat atsirasdavo žmonių, kurie jį globojo, juo rūpinosi, jam reiškė meilę - nepaisant jo komplikuoto charakterio; tikriausiai tai daugiau vidinio konflikto išraiška?

Be abejo. Skųstis jis mėgo - liūdesys buvo reikalingas jam, kaip kūrėjui. Poe buvo fantastiškas kūrėjas, bet turėti su juo reikalų gyvenime - apsaugok, Dieve. Apie jo našlaitystę: motina mirė 1811 m., jam buvo dveji metukai; tėvai buvo išsiskyrę. Edgarą priėmė savo globon, netiesiogiai įsisūnijo Allanas, verslininkas. Galima įsivaizduoti situaciją: verslininkas, kurio gyvenimas metodiškas, kuris viską kruopščiai apskaičiuoja, ir poetas iš prigimties, romantikas, kurio kiekvienas žingsnis poetiškas - žinoma, nesutarimai neišvengiami. Berniuką labai mylėjo Allano žmona Francis. Bet Allaną jis erzino. Ir verslininką galima suprasti. Pirmiausia Edgaras Allanas Poe (jis gavo antrą vardą pagal įtėvį) pradėjo neigti Burnsą, kaip poetą - jis turbūt norėjo paerzinti įtėvį, kuris buvo škotas (o Burnsas yra lyg Škotijos simbolis). Dar vaikystėje Edgaras Poe garsėjo tuo, kad nuolat būdavo įsimylėjęs; skamba anekdotiškai, bet jis tuos pačius laiškus ir eilėraščius rašė bei siuntinėjo įvairioms mergaitėms. Allanas, vykdamas ilgam laikui biznio reikalais į Angliją, pasiėmė ten ir Edgarą Poe; jis keletą metų mokėsi Anglijos mokyklose, gavo gerą klasikinį išsilavinimą; studijavo lotynų, graikų kalbas, gerai kalbėjo prancūziškai, mokėjo italų, ispanų, kiek prasčiau - vokiečių kalbą. Paskui jis panoro stoti į universitetą. Nors Allanas buvo prieš, - biznieriui atrodė, kad universitetas nėra didelė vertybė, - vis dėlto jis leido Edgarui studijuoti. Poe neblogai mokėsi, bet po pusės metų grįžo į namus, įklimpęs į skolas; Allanas važiavo į universitetą, kai kurias skolas apmokėjo, žinoma, supykęs…

Ir tos skolos - vis per lošimą…

Taip. Du tūkstančiai dolerių XIX amžiaus pradžioje - fantastiška suma. Allanas atsisako padengti visas skolas. Edgaras pasižada dirbti jo firmoje, kad jas apmokėtų; jis pradeda dirbti, bet - dirbti jis negali… Jis pabėga iš namų, stoja tarnauti kariuomenėn, gauna seržanto laipsnį. Paskui stoja į Kadetų mokyklą, - tai buvo gana garsi mokykla, - įkalbina net įtėvį, kad jis neprieštarautų. Bet ir ten jam nusibosta, jis pabėga iš Kadetų mokyklos. Koks žmogus pakeltų tokį elgesį? Galų gale Poe palieka įtėvio namus; jo nelaimei, tuoj miršta Allano žmona.

Man taip pat atrodė ne visai pagrįstos įvairiuose šaltiniuose minimos jo pretenzijos globėjui Allanui, - jis esą buvęs pernelyg "skūpus", gailėjęs Edgarui pinigų; juk jis nebuvo įpareigotas leisti pinigus Edgarui Poe, kurio nebuvo oficialiai įsisūnijęs…

Kai Edgaras ėjo į mokyklą, jis buvo aprūpintas pinigais. Edgaras niekada netaupė, jis leido pinigus, dalijo, pirko dovanas, jam niekada pinigų nebūtų užtekę, jis amžinai skundėsi. Francis Allan jį mylėjo ir duodavo jam pinigų, bet Edgarui niekada nebūtų buvę gana.

Gal pakalbėkime apie Poe literatūrinius autoritetus. Sakėte, kad jis neigė Burnsą, o jo požiūrį į Byroną, man regis, irgi daug lėmė jo santykiai su globėju: kai jis norėjo Allaną paerzinti, Byronu žavėjosi, o po kurio laiko, atgailaudamas, norėdamas palenkti įtėvį, jau skelbėsi juo nesižavįs… Kas gi buvo tikrieji jo autoritetai?

Jo literatūriniai autoritetai reikšmingi. Poe skaitė Shakespeare`ą, Miltoną, jis juos dažnai cituodavo. Kai skaitome jo apsakymus, randame aliuzijas į graikų, lotynų filosofus, ypač - prancūzų autorius. Byronas, mano nuomone, jam yra poeto romantiko įvaizdis, su kuriuo jis kūryboje darė viską, ką norėjo. Pavyzdžiui, pažiūrėkim į apsakymą "Susitikimas", kurio veiksmas vyksta Venecijoje: graži grafienė Afroditė laiko rankose kūdikį, staiga kūdikis įkrenta į kanalą; visi ieško kūdikio, bet neranda; gražus jaunuolis - grožio romantinė tradicija reikalauja - ištraukia tą kūdikį, paduoda tarnaitei, o grafienė jam šnabžda žodžius: "Susitikimas - valanda po saulėtekio"; pasakotojas pasiūlo jaunuoliui gondolą, ir jaunuolis pakviečia jį vykti į savo namus; jo rūmai prabangūs, aprašomi meno kūriniai, paveikslai. Poe apsakymo aplinka modeliuota sekant Byrono pavyzdžiu; Byronas itin mėgo prabangą. Bet apsakymo pabaiga nebaironiška: gražusis jaunuolis pasiūlo savo svečiui išgerti, nors dar ankstyvas rytas, ir miršta - matyt, apsinuodijęs, o atbėgęs tarnas pasako, kad gražioji grafienė irgi mirė. Tai labai "edgariška" tema - antgamtinis, nepaaiškinamas ryšys tarp grafienės ir to jaunuolio, sujungtų mirties.

Bet Poe debiutavo kaip poetas? Ir pirmieji eilėraščiai, buvo skirti mergaitėms…

Be abejo, pirmieji eilėraščiai skirti mergaitėms. Didžioji jo poezijos tema - meilė, tačiau ne bet kokia meilė. Savo teoriniame veikale "Kompozicijos filosofija" jis sakė, kad svarbiausia poezijos tema - mirtis, ir būtent - gražios moters mirtis. Netekties tema eina ir per apsakymus, ir per poeziją. Meilė Poe poezijoje - tai svajonė, tai "dream" - ir sapnas, ir svajonė. Štai minėtame apsakyme herojus į la Byronas prieš mirdamas ištaria frazę: "Pagrindinis mano gyvenimo tikslas buvo svajoti". Tie patys motyvai ir Poe poezijoje, pažiūrėkime vien į pavadinimus: "A dream within a dream" ("Svajonė svajonėse"), "A dream" ("Svajonė, arba Sapnas"), "The hapiest day, the hapiest hour" ("Laimingiausia diena, laimingiausia valanda"), "The Sleeper" ("Miegantysis"), "The Fairyland" ("Sapnų šalis") ir t.t.; arba štai -"Paniręs miestas"… Mirties, svajų, sapnų tema - tipiškos romantinės temos, kurios jau artėja prie simbolizmo.

Edgaras Poe, regis, įsivaizdavo turįs ir praktinę gyslelę; jis visą gyvenimą turėjo tokią idėją fiks - leisti savo žurnalą… Nors žurnalo jis neįkūrė, bet jo praktinė veikla buvo susijusi su darbu žurnaluose, jis nuolat bendradarbiaudavo įvairiuose leidiniuose?

Jis bendradarbiavo bent su keliais žurnalais; įdomiausia, kad ir ten jis neišbūdavo - gaudavo redaktoriaus postą, kuris jam buvo naudingas, čia galėdavo užsidirbti ir pinigų, bet - neišbūdavo… Poe turėjo didį tikslą - leisti savo žurnalą, kurį planavo pavadinti "Stilius". Po žmonos mirties jis, sukdamasis apie dvi moteris - Whitman ir Shelton (jos abi turėjo literatūrinių ambicijų, rašė), net norėjo jas įkalbėti, kad jos duotų pinigų žurnalui leisti. Poe labai norėjo redaguoti žurnalą, bet kadangi amžinai neturėjo pinigų, - o su savo charakteriu ir nebūtų galėjęs turėti, - tai jam nieko su tuo žurnalu ir neišėjo.

Paminėjote žmonos mirtį - gal pakalbėkime ir apie santuoką. Kokiais sumetimais jis vedė trylikametę mergaitę?

Daug psichologų tai galėtų nagrinėti… Poe poezijoje moteris yra svajinga, nepasiekiama, moters mirtis - poetiškiausia tema. O gyvenime, ypač vėlyvuoju periodu, jis ieškojo žmonos, kuri jam būtų naudinga, - jis suprato, kad vienas nepragyvens. Grįždami į jo jaunystės dienas, galime prisiminti: kai jis pabėgo iš savo įtėvių ir jau buvo išbadėjęs, nusistekenęs, jį priėmė jo tėvo sesuo Clemm. Ji labai Edgaru rūpinosi; jis net parašė eilėraštį "Mano motinai", skirtą Clemm, kaip geriausiai savo motinai. Sunku suprasti, kodėl Clemm tiek aukojosi Edgarui Poe, ji darė viską, ji siuvo, laikė krautuvę ir taip toliau, kad galėtų Edgarą išlaikyti. Clemm turėjo dukterį Virginiją, Clemm ir suorganizavo Edgaro ir Virginijos santuoką; matyt, ji norėjo prie savęs išlaikyti Edgarą Allaną Poe. Ši santuoka buvo keista. Clemm buvo protinga moteris - tiek protinga, kad kai Edgaras Poe pažadindavo ją naktį ir skaitydavo jai ką tik parašytus savo kūrinius, prašydamas patarimo ir įvertinimo ar tiesiog išklausymo, ji visus tuos vaidmenis atlikdavo. Tuo tarpu Clemm duktė, Edgaro Poe žmona, buvo kvaila mergaitė; ji buvo malonus padarėlis. Ji mirė nuo džiovos, sulaukusi dvidešimt kelerių metų. Štai kokia baisi mirties scena: ji guli šaltame kambaryje, apsisiautusi Edgaro paltu, jos rankas šildo motina, kojas - Edgaras Allanas Poe, dar ją šildo prisiglaudusi katė, kurią mylėjo ir Virginija, ir Edgaras; ir savo vaizduotėje nejučia aš darau paralelę tarp katės ir Virginijos - tai dar viena katė. Poe prie jos buvo prisirišęs kaip prie katės; dideliu intelektu ji nepasižymėjo. Poe mylėjo Clemm kaip motiną, tad, kai ji organizavo šią santuoką, - kodėl gi ne? Buvo kitų moterų, jis įsimylėdavo, palikdavo Virginiją; buvo laikas, kai jis važinėjo paskui Osgood, kurią buvo įsimylėjęs. Manau, Poe norėjo įtikti Clemm, todėl ir vedė Virginiją - nepilnų keturiolikos metų mergaitę; jam tuo metu buvo dvidešimt septyneri; jos amžių vesdamas jis pamelavo.

Kone tema jo apsakymams…Bet, dar grįžtant prie Poe bendradarbiavimo žurnaluose, galima prisiminti, kad jis reiškėsi kaip kritikas, recenzentas - ir kaip grėsmingas recenzentas, kurio buvo bijoma… Įdomu, kiek jo kritika buvo objektyvi, juk jis lengvai susidorodovo su tais, kurių nemėgo, ir mėgindavo "patepti" tuos, kurie jam galėjo būti naudingi...

iliustracija
Davido Terry`o montažas

Nepamirškime, kad jis buvo poetas ir romantikas, o poetai romantikai sako tai, ką nori. Poe labai gerai vertino Ch.Dickensą, sekė jo kūrybą. Jam priekaištaujama dėl griežtų pasisakymų prieš Longfellow`ą.

Nuolat kaltino Longfellow`ą plagiatu…

Kaltino plagiatu ir kitais trūkumais. Poe buvo poetas, ir ko iš jo norėti. Nors vėliau savo detektyviniuose apsakymuose jis teigė analizės svarbą, bet, manau, kritikoje jis pasiduodavo įspūdžiams ir savo teorijoms, o jo meninės teorijos yra įspūdingos.

Poe laikomas novelių meistru; viena jo novelių atšaka - fantastinės, siaubo novelės. Jis, mėgo vaizduoti situacijas, esančias taip pat "prie ribos" - net prie moralinės nešvankybės ribos: juk ten nuolat gyvi laidojami, gyvi užmūrijami…

Taip, aišku, tai siaubo apsakymai, kurie skaitytoją gali sukrėsti; bet jie efektingi savo netikėtumu. "Kompozicijos filosofijoje" Edgaras Allanas Poe rašo, kad pagrindinis apsakymo tikslas - netikėtumas; jis tai sugeba pasiekti. Tos siaubo novelės, kurias jis kūrė būdamas jaunas, žinoma, nėra tokios meistriškos kaip vėlesni kūriniai; jose per daug žodžių, jos nėra taip kondensuotos. Bet imkime tokias noveles kaip "Berenisė", "Morela", "Šešėlis", "Ligėja" - visos jos yra siaubo novelės. Štai "Berenisė": herojus yra apsėstas gražios mirštančios žmonos šypsenos ir jos dantų; tie dantys jį persekioja; po žmonos laidotuvių herojus suklupęs savo dvare (visi Poe herojai - turtingi aristokratai) svajoja apie mirusią žmoną; įeina tarnas ir praneša, kad kapas ir lavonas išdarkyti; herojus nesupranta, kas atsitiko, žiūri į save - jis aplipęs purvais, kampe pastatytas kažkoks kauptukas, iš jo rankų iškrenta dėžutė, o iš jos - trisdešimt du gražiausi dantys… Tokių dalykų jo apsakymuose daug. Tarp ankstyvųjų jo kūrinių svarbiausias - "Rankraštis, rastas butelyje".

Ir šis apsakymas buvo kažkokio žurnalo apdovanotas?

Jis buvo apdovanotas 1833 metais. Poe pasiuntė žurnalui ir šį apsakymą, ir poemą "Koliziejus"- poema nebuvo apdovanota, nors, mano manymu, ji labai gera. O šis apsakymas - irgi su siaubo, fantazijos momentais; čia rasime ir Coleridge`ą, ir skrajojančio olando temą, ir temą, kuri pasikartos vėliau, - apie Pietų ašigalio skylę, vedančią į Žemės gelmes. Poe todėl ir romantikas, kad fantazija kūryboje ir jo gyvenime vaidina pagrindinį vaidmenį.

Ch. L.Borgesas savo straipsnyje "Detektyvas" visus detektyvinio žanro kūrimo laurus atiduota Poe, teigdamas, kad "mus, detektyvo skaitytojus, sukūrė Poe"… Tai buvo antroji jo novelių atšaka?

Tai visi pripažįsta. Pirmasis jo detektyvas "Žmogžudystė Morgo gatvėje" yra žinomas kūrinys. Svarbiausia Poe detektyviniuose apsakymuose - geresnis meniniu požiūriu tekstas, tiesiog nuostabus, labai kontroliuojamas, o teksto kontrolė yra svarbus Poe teorinis principas. Tuose apsakymuose jis iškelia analizės reikšmę; jo herojai - detektyvai tiesą randa ne tiek ieškodami kokių nors pėdsakų, kiek mąstydami, analizuodami, lygindami. Vėliau E.A.Poe rašo, kad ir poezija turi būti kuriama beveik kaip matematinė kompozicija.

Jo novelėse esama ir gana gilių psichologinių įžvalgų, einama ir į pasąmonės sritį; o jo herojai, net ir tie įžvalgieji analitikai, dažnai yra neurotiškos asmenybės.

Neurotiškos asmenybės, kaip ir pats Poe. Štai jo novelė "Ašero namų žlugimas". Poe čia leidžia suprasti, kad tiek brolis, tiek sesuo, tiek ir namai turi vieną sielą - jeigu vienas iš jų miršta, kiti irgi mirs, juos jungia neperskiriami saitai. Tai galima suprasti ir simboliškai: moteris yra palaidojama, paskui paaiškėja, kad ji buvo palaidota gyva, ji nuverčia karsto, kuris buvo pastatytas rūsyje, antvožą, bėga pas brolį, griūva ant jo, ir jie abu miršta; tada griūva ir namas - visuotinė griūtis; viską jungia viena siela. Ryškus lemties, psichologinės jungties, paslaptingumo motyvas.

Prisiminkime dabar ir brandžiąją Poe poeziją - kiek ten esama gelmės? Berods Emersonas pavadino Poe jingelman - "skambintoju", arba sąskambių mėgėju. Kaip vertintumėt Poe - poetą: ar jis tik sąskambių, ar ir gelmės meistras?

Reikia prisiminti Poe poetinius principus. Jis net apie gyvenimą sako, jog tai - "gerai orkestruota tragedija". Poezija jam yra muzikinis kūrinys, čia muzika - svarbiausia; tą ir matome jo eilėraščiuose. Gelmė čia, be abejo, didžiulė. Štai poema "Varnas", kurią galima skaityti keliais lygmenimis. Paviršinis lygmuo: poetas sielojasi dėl ankstyvos savo mylimosios mirties (nuolatinė Poe tema); į jo kambarį pro langą įlekia varnas, atsitupia ant Atėnės Paladės biusto - kur kitur jam tupėti? Varnas yra išmokytas pasakyti vieną žodį "Niekada" ("Nevermore")- taip jis atsako į kiekvieną klausimą; poetas jį klausinėja įvairių dalykų, tarsi norėdamas pats save sujaudinti. Pagaliau šie klausimai pereina į daug gilesnį lygmenį; kai pabaigoje autorius kreipiasi į varną: "Išimk savo snapą iš mano širdies", varno figūra įgauna transcendentinę prasmę. Poema baigiasi eilutėmis: "Iš varno šešėlio mano skausmas niekada nepakils". Taip suskamba transcendentinė, simbolinė prasmė. Ne veltui Baudelaire`as sakė, jog domėjosi Poe todėl, kad yra labai į jį panašus.

Borgeso žodžiais tariant, "Varnas" yra pernelyg gerai žinomas, tačiau tai nėra pats geriausias Poe eilėraštis. Man pačiai šiokį tokį nusivylimą sukėlė kadaise skaitytas paties Poe parašytas šio eilėraščio komentaras: jis visą poetinę kūrybą traktuoja kaip techninių priemonių, garsinių sąskambių paiešką, panaudojimą - jam rūpėję, ar ten turi skambėti balsės, ar priebalsės ir pan., o ne, tarkim, išgyvenimų perteikimas…

Būtent tas mane ir sužavėjo…Juk tai yra modernizmas! Poe yra parašęs du straipsnius - "Poetinis principas" ir "Kompozicijos filosofija", kur jis prieštarauja Coleridge`o principams. Coleridge`as sudedamosiomis poezijos dalimis laiko fantaziją ir vaizduotę, tuo tarpu Poe, atmesdamas tokią traktuotę, sakė, jog poezija yra daroma kaip matematinis kūrinys; žinoma, poezijos tikslas - sukurti efektą ir sukurti grožį; grožis yra svarbiausias kūrybos principas - čia jau einama estetizmo, simbolizmo ir modernizmo link. Poe aprašo, kaip jis kuria įvaizdį. Modernistinė poezija yra tai, kas padaroma, sukuriama. Poe jau nėra tas romantikas, kuris gieda kaip paukštelis, - nieko panašaus, jis gerai žino, ką daro; jis kuria. Poe dangus, dieviškoji sfera yra kūryba, o bedugnė - jo gyvenimas; tas kontrastas ir yra įkūnytas jo poezijoje.

Norėčiau dabar teirautis apie Poe pasaulėžiūrą, bet pati abejoju, ar jis turėjo logišką, nuoseklią pažiūrų sistemą (nors itin vertino analitinį protą), ar tai nebuvo labiau momentinių nuotaikų padiktuoti vertinimai? Jo estetinės koncepcijos turbūt išsirutuliojo gana aiškios, bet ar jis buvo aiškiai susiformulavęs visuomenines, politines pažiūras?

Manau, kad jis buvo poetas… Mums nederėtų postmodernizmo atžvilgiu vertinti didžiojo romantiko. Didžiajam romantikui - kaip ir simbolistui - didžioji vertybė yra Menas.

Bet, pavyzdžiui, pabrėžiama, kad Poe buvo antidemokratas - tai tam tikra visuomeninė nuostata…

Visi romantikai buvo antidemokratai - pavyzdžiui, Byronas, jo begalinė grožio meilė, jo polinkis į blizgesį, arba Coleridge`as, jo narkotikai (tuo pakaltinamas ir Poe)… Romantinis poetas žino, kad jis yra išskirtasis, jis yra Dievo pateptasis, jam duota tai, kas neduota visiems kitiems; jis yra minios priešingybė - tai labai romantiška…

Dar žvilgtelėkim į "romantišką" Poe asmeninį gyvenimą - matyt, būtina rašyti kabutes, nes tas gyvenimas buvo gana tragiškas. Štai tas etapas po žmonos mirties - čia būta ir didelių vilčių: tuoj tuoj jis ves turtingą moterį, kuri jį globos, būta ir nuopuolių, ir galiausiai - tragiška baigtis…

Kai Virginija jau labai sirgo, jų kaimynė Shew, turtinga moteris, ėmė jais rūpintis - atnešdavo valgio ir panašiai. Virginija mirė. Edgaras Poe nebūtų Edgaras Poe, jei jis staiga neįsimylėtų moters, kuriai mažiau nei septyniasdešimt metų…Jis prisipažįsta Shew ją mylįs; Shew buvo sveiko proto moteris, ji atsisakė, - vienintelė iš visų moterų, turėjusių reikalų su Poe, - ir davė jam draugišką patarimą: jam reikėtų susirasti turtingą moterį, ją vesti - kitaip jis pražus, nesusitvarkys savo gyvenimo… Poe stengėsi taip padaryti, buvo jau ir susižadėjęs. Iš pradžių piršosi Whitman, kuriai parašė porą eilėraščių ("To Helen"- "Elenai"); paskui - Shelton. Poe jas prarado per savo girtuoklystę. O mirė jis keistomis aplinkybėmis. Kai kas iš biografų mėgina jį teisinti, jog vyko rinkimai, Poe buvo naudojamas, kažkurioje rinkimų apygardoje "gaudant" balsus, nugirdant ar kitaip apkvaišinant kokius nelaimėlius… Vieni gydytojai aiškina, kad Poe mirė nuo narkotikų dozės, kiti - kad jam kažkas per prievartą suleido narkotikus… Šiaip ar taip, jis mirė nuo narkotikų ir alkoholio, buvo rastas be sąmonės viename Baltimorės užkampyje. Čia jis buvo atvykęs prieš savo planuojamas vestuves, savo planuojamo steigti žurnalo reikalais… Tai buvo jo silpnybės - ir narkomanija, ir girtuoklystė; bet tai nestebina, kalbant apie poetą ir romantiką.

Pabaigoje prisiminkime didžiausius Poe gerbėjus. Minėjote Baudelaire`ą…

Baudelaire`as pradėjo simbolistinę tradiciją. Jis domėjosi Poe, jį vertė, nes jautė panašumą (būta, žinoma, ir skirtumų).

S.Rachmaninovas sukūrė simfoninę poemą "Varpai" pagal Poe eiles, kurias vertė (1913 m.) K.Balmontas, taip pat simbolistas. Tai nuostabi poezija ir nuostabi muzika.

 

Skaitytojų vertinimai


3266. Perlas2003-08-07 13:10
kalbos perlas: idėja fiks. tikras isradimas - taip rasyti.:)))

46059. MilediWinter :-) 2008-04-03 20:35
Puikus straipnsnis. Tik ne Berenisė, o BereniKė. O toliau lyg viskas gerai... E. A. Poe buvo nuostabi asmenybe. Jo mintys tokios nepakartojamos ir zavios. Aciu jam, kad jis mane ikvepia.

63469. Mor :-) 2010-10-03 22:49
Ačiū už straipsnį, džiaugiuosi, kad perskaičiau. Jo dėka daug daugiau apie Poe žinau. Na, ką, einu tęsti namų darbų dar apie vieną narkomaną...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 7 iš 7 
5:06:28 Nov 7, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba