Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2003-08-01 nr. 2961

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• FRANK O`HARA27
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• LR KULTŪROS LAIDOS

MONOLOGAI 
• Teodoras Četrauskas.
SVEIKAS, EMANGELDY
2

SVARSTYMAI 
 Jonas Mikelinskas.
KELIAS Į AKLAVIETĘ AR PER GROTESKĄ IR ABSURDĄ Į KONTEKSTĄ IR DISKURSĄ?
1

POEZIJA 
• ROBERTAS DANYS38

PROZA 
• HUMANITARINĖ STUDIJA "PLĖVIASPARNIAI"1
• ALINA KAVALIŪNAITĖ3
• GRAŽINA NARBUTAITĖ1
• IEVA JURGELEVIČIŪTĖ1
• LOLITA BRAZA1
• MARIJA LAŠIENĖ1
• NIJOLĖ VARNAITĖ3
• BIRUTĖ PELENĖ1
• RAMUTĖ SAULIENĖ2
• REGINA DALGĖ1
• AGNĖ PLĖVIASPARNĖ3

VERTIMAI 
• RAYMOND QUENEAU

KNYGOS 
• Elena Bukelienė.
JAUNOJI FRANÇOISE SAGAN IŠ JEKATERINBURGO
1
• Dainius Sobeckis.
NUBUDĘS VIENUOLIS
• Gabija Sereikienė.
LITERATŪROS SŪKURYJE
• PASKUTINIS OSKARO VAILDO TESTAMENTAS. PLATONO UŽRAŠAI
• UŽĖJAU PAS DRAUGĄ
• PRIEŠ PAT PERKŪNIJĄ
• NAUJOS KNYGOS2

LITERATŪRA 
• Apie EDGARĄ POE kalbasi ASTRIDA PETRAITYTĖ ir dr. IZOLDA GABRIELĖ GENIUŠIENĖ.
EDGAR ALLAN POE
3

DAILĖ 
• Eglė Kirlytė.
ISTORIJOS BE PABAIGOS
3
• Ignas Kazakevičius.
ŠVENTĖS PLENERO ŠVYTURIAI
2

MUZIKA 
• Vytautė Markeliūnienė.
THOMO MANNO SAVAITĖ NIDOJE
• Eglė Grigaliūnaitė.
LIETUVIŠKOS MUZIKOS KASKADOS
5
• Jūratė Kučinskaitė.
"REVOLVERIS" ŠV. KOTRYNOS BAŽNYČIOJE
2

KULTŪRA 
• Silvestras Gaižiūnas.
DAINŲ ŠVENTĖ RYGOJE IR VILNIUJE
2

PAVELDAS 
• Alma Braziūnienė.
IMAGO PATRIAE

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Irena Talutytė.
JAUNIMO KALBA KAIP KULTŪROS REIŠKINYS
11
• DALIA KASPERIŪNAITĖ10

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Mantas Gimžauskas.
EVANGELIJA, KUKURŪZAI IR GERILJA

KRONIKA 
• SVEIKINAME SUKAKTUVININKĘ6
• NUO KAUNO DYKINĖTOJO IKI VILNIAUS PROVOKATORIAUS10
• KILKENIO MENŲ FESTIVALIO NAUJIENOS

DE PROFUNDIS 
• DAUG TRIUKŠMO DĖL ŽIEDO5

SVARSTYMAI

KELIAS Į AKLAVIETĘ AR PER GROTESKĄ IR ABSURDĄ Į KONTEKSTĄ IR DISKURSĄ?

Apmąstymai susipažinus su R.Kundroto ir A.Lyvos trilogija "Pasviręs pasaulis"

Jonas Mikelinskas

[skaityti komentarus]


Sparčiai
Auganti
Žolė
Pavertė
Sąvartyną
Rojumi

    R.Kundrotas, A.Lyva

Iš pat pradžių reikia pasakyti, kad Roberto Kundroto ir Algimanto Lyvos epas "Pasviręs pasaulis" yra keistas, kupinas paradoksų, absurdų, ironijos, fikcijų ir parodijų, kaip ir keistas, kupinas alogiškų poelgių bei veiksmų laukinio kapitalizmo purtomas nepriklausomos Lietuvos gyvenimas. Štai kaip jį, tą gyvenimą, bendrais bruožais apibūdina romanų "Pasviręs pasaulis" pagrindinis herojus Magas: "(...) Lietuva, išgyvenusi sunkias atgimimo kančias ir vėl stengdamasi sugrįžti į Vakarų pasaulį, įžengia į nesąmonių ir beprasmybių epochą. Kaip kitaip pavadinsi laikmetį, kai vienišas bedarbis maniakas pagrasino susprogdinti Ignalinos atominę elektrinę ir už tai metus "nubaudžiamas" kalėti sočiame Skandinavijos kalėjime, kai aukštuosius mokslus baigę kvalifikuoti ir darbštūs specialistai negali gauti darbo poetiškai pavadintos "laisvosios konkurencijos" sąlygomis, kai aukščiausiu, valstybiniu lygiu vyksta tyčinis tautos skurdinimas, kai aukščiausio rango ir žemiausio intelekto valdininkai, įskaitant ir patį premjerą, naudodamiesi tarnybine padėtimi, vagia iš valstybės ir piliečių kišenės, kai bankai, surinkę dirbančiųjų indėlius, paskelbia bankrotus, kai visoje Lietuvoje nebaudžiamai siautėja ginkluotos mafijos grupuotės, o pagauti jų nariai nesunkiai atgauna laisvę, kai politiniai veikėjai, apeliuodami į tautiškumą, identiškumą ir unikalumą begėdiškai mulkina tautą ir siekia akivaizdžiai savanaudiškų tikslų, kai atsiranda ir plinta religinės sektos, nesistengiančios užmaskuoti turtų bei įtakos siekimo ir su Dievo, Absoliuto, Aukščiausiojo vardu kvailina naivius, nuo pašlijusios ekonomikos išvargusius žmonelius ir godžiai srebia jų pinigus, kai paprastus smulkius verslininkus užsmaugia išpūsti valstybiniai mokesčiai ir recidyvistinė reketo kilpa, o didelės kompanijos lengvai ir tvarkingai nusiperka reikiamus dokumentus, kai ketvirtoji jėga, spauda, visiškai susiprostitutina ir marguose puslapiuose siūlo masažus, palydoves, pirtis ir kitas abejotino plauko linksmybes" (Algimantas Lyva, Robertas Kundrotas. "Magas", 1998, p. 33-34).

Tegul tai konstatuoja ir avantiūristas, maniakas, daugiaveidis hiperbolių bei fikcijų kūrėjas magiškasis Magas, bet sunku su juo nesutikti. Ypač tam, kuris daugelio faktų bei reiškinių, vykusių to meto Lietuvoje, liudininkas.

Tačiau, prieš apmąstant šį Mago pateiktą nepriklausomos Lietuvos įvaizdį, tebūnie man leista kiek nuodugniau apžvelgti bei pakomentuoti R.Kundroto ir A.Lyvos epo "Pasviręs pasaulis" trilogiją, kurią sudaro: "Pasviręs pasaulis" - prologas, "Oro pilis" - pirmoji dalis, "Magas" - antroji dalis, "Mirtis Amerikoje" - trečioji dalis; "Angaras" - epilogas. Visų penkių knygų apimtis - 1214 puslapių.

Taigi kas iš esmės toje epo trilogijoje, kurią abu autoriai pavadino drama, vyksta? Trumpai drūtai šnekant, vyksta tai, kas jau užprogramuota jos prologe, kurio centre yra trys pagrindiniai veikėjai: jau minėtas avantiūristas ir laukinio kapitalizmo atstovas Magas, idealistas poetas, Mago sukurto banko "Melomanas" viceprezidentas Dravenis ir poetas, dramaturgas, muzikas, "oro pilių" statytojas, svajotojas Karminas. Abu pastarieji siekė vidinės laisvės, o Magas juos visaip išnaudojo ir prievartavo. Visi trys susiję su Lietuvos kultūriniu gyvenimu, kurį Karminas taip charakterizuoja: "Šiandien turime tai, ką pasėjome vakar. (...) Dvasingumas buvo visiškai diskredituotas, oficialūs Lietuvos filosofai tarsi gatvės prostitutės buvo pasirengę bučiuoti bet kurio nomenklatūrinio valdininko subinę. Dvasingumo siekiantys žmonės buvo persekiojami, o pats dvasingumas buvo laikomas nonsensu, tikintys žmonės buvo prilyginami bepročiams" ("Mirtis Amerikoje", p. 169).

Tai buvo sovietmečiu. O dabar? Nepriklausomoje Lietuvoje? "Šiandienos kūrėjas slepia kūrybinę impotenciją po šiurkščia budelio kauke, seksualinių perversijų ir sadizmo aureole, kraujo ir žarnų sklidinuose induose, klaidžioje, be jokių orientyrų, zombių ir vampyrų girioje. (...) Menas tampa beprasmis, nepasiekia kuklios miesčionio sąmonės ir virsta nieko vertu rudimentiniu akibrokštu kūrybiškam, dvasingam žmogui. Galinga komercija grįsta sistema, kaip ir nykus destrukcinis įvaizdis, žlugdo meną" (ten pat, p. 194).

Dramos veiksmo vieta - Vilnius. Veiksmo laikas - paskutinis Sovietų Sąjungos dešimtmetis ir Lietuva maždaug iki antrojo tūkstantmečio išvakarių. Žodžiu, pats įdomiausias, herojiškiausias, kupinas idealizmo, pasišventimo, altruizmo ir kartu nepateisinamo egocentrizmo, gobšumo, savanaudiškumo, nemokšiškumo ir gausybės paradoksų bei absurdų laikotarpis.

Taigi šitą įdomų ir prieštaringą Lietuvos gyvenime metą ir pasišovė pavaizduoti du lietuviškojo avangardo rašytojai Robertas Kundrotas ir Algimantas Lyva. Taip ir gimė epas "Pasviręs pasaulis", kurį autoriai pavadino drama. O toje dramoje vyksta tai, kaip buvo sakyta, kas jau užprogramuota to paties pavadinimo prologe, kurio centre jau minėti pagrindiniai personažai, plius kapitonas, ANGARO šeimininkas Vadulis. Jie ir yra tie svarbiausi veikėjai, apie kuriuos sukasi gausi visų penkių knygų publika: jų, to ketverto protagonistų - Mago, Dravenio, Karmino, Vadulio, - buvusios ar esamos žmonos bei meilužės, bankininkai ir verslininkai, funkcionieriai ir valdininkai, mafiozai ir reketininkai, meno ir literatūros atstovai, diplomatai ir filosofai, muzikantai ir muzikologai, bitlai, hipiai ir pankai, samdomi žudikai ir sekliai, narkomanai ir prostitutės, benamiai ir alkoholikai, valkatos ir zombiai, numirėliai ir vaiduokliai...

Tad kas tame "Pasvirusio pasaulio" prologe užprogramuota? Į šį klausimą galima atsakyti paprastai - užprogramuoti visi veikėjai, per kuriuos atsiskleidžia, kas buvo ir kas yra Lietuvoje. O iš esmės tai atsiskleidžia daugiausia per tą burtininką Magą, kuris pakerėjo Dravenį ir Karminą ir, "įstumdamas juos į paradoksalias, neišsprendžiamas situacijas, o retsykiais - tiesiog į aklavietę, jis tarsi mokė, mokė, mokė" ("Pasviręs pasaulis", p. 5). O ko mokė? Autoriai neranda "Žodžio", kuris į šį klausimą atsakytų, bet pripažįsta, kad jei tokį "Žodį" surastų, knygos skaitymas nustotų žavesio. Suprask, jog reikia pačiam ieškoti penkiose epo "Pasviręs pasaulis" knygose to, ko mokė tas burtininkas Magas.

O visi tie "Pasvirusio pasaulio" veikėjai atsirado tada, kai "Savo brangioje Tėvynėje, Lietuvoje, mes pasiekėme skurdo, netvarkos ir blogybių dugną" ("Magas", p. 50), kai "Išaušo paties sunkiausio išbandymo rytas. Būtent dabar tikėjimas tikrinamas ciniška laisve, abejingumu ir klestinčio materializmo viešpatija. Šiandien daug sunkiau nei priespaudos metais" ("Mirtis Amerikoje", p. 170).

Visi tie "Pasvirusio pasaulio" veikėjai daugiau ar mažiau ryškūs, vykstančiam veiksmui ar jo epizodui svarbūs, bet jie toli gražu - net patys svarbiausi - nėra kokie nors protagonistai, stumiantys veiksmą pirmyn. Jie tiesiog gyvena ir samprotauja. Gyvena ir samprotauja kitaip negu kiti, negu dauguma. Tuo jie ir įžymūs, kad nepritampa, kad negali pritapti prie kitų, kurie nesupranta jų. O tam priežasčių aibės. Bene svarbiausia iš jų ta, kad jie nemoka, negali gyventi tokioje laisvėje, kur viskas perkama ir parduodama. Kai ragais ir nagais reikia pačiam rūpintis savo gyvenimu, kai vyksta niekuo nepridengta kova dėl būvio, kai tas geresnis ir teisesnis, kas galingesnis, apsukresnis, kas be jokių skrupulų. Kas moka dirbti pinigą, kuris atrakina ir užrakina visas duris ir vartus į sėkmę. Prie tokio gyvenimo būdo pirmiausia nepritampa jautrios teisybei ir neteisybei sielos, bet kupini kūrybinės dvasios idealistai, svajotojai, nes jie nesugeba ir nenori naudotis tais ginklais, kokių reikalauja laukinė kova dėl būvio. Tokie ir yra dauguma "Pasvirusio pasaulio" personažų. O patys ryškiausi iš jų - kultūrinio fronto veikėjai - sulaukia tik nesėkmių arba net mirties. Ir beprasmiškos mirties: Dravenį mirtinai suspardo įsiutę Mago banko "Melomanas" indėlininkai, Karminas, tasai visapusiškai Dievo apdovanotas menininkas kūrėjas, žuvo Amerikoje nuo samdomo žudiko rankos. Nedaug geresnis ir kai kurių kitų "Pasvirusio pasaulio" personažų likimas. Dravenio ir Karmino išnaudotojas, tasai pasipūtėlis burtininkas, "Melomano" banko įkūrėjas Magas paskendo Atlanto vandenyne, kai nukrito lėktuvas, kuriuo skrido į Ameriką, gelbėdamas savo kailį nuo savo banko indėlininkų keršto. Eirimė, buvusi Karmino meilužė ir įkvėpėja, tampa narkomane. Nuo savo paties tėvo rankos žūsta kapitono Vadulio sūnus verslininkas Matijošius. Ir ši beprasmiška mirtis čia dar toli gražu ne paskutinė. O visi tie, kuriems dar nepasisekė beprasmiškai ar bent kiek prasmingiau mirti, patenka į kapitono Vadulio ANGARĄ, visokiausių sostinės ir jos apylinkių benamių, alkoholikų, narkomanų, valkatų, šliundrų ir kitokių padugnių buveinę. Kad ir kaip ten būtų buvę, bet iki to Vadulio ANGARO jie daugiau ar mažiau tikėjo gyvenimu, džiaugėsi Sąjūdžiu ir nepriklausomybe, netgi mėgavosi tuo gyvenimu, manė, kad jame kai kas priklauso ir nuo jų pačių, kad sukčiai ir vagys nėra tokie visagaliai, kad mafiozai yra Sicilijos, o ne Lietuvos dalia, kad prezidentai, premjerai veda šalį teisingu keliu, o seimūnai kuria įstatymus liaudžiai, o ne laukiniam kapitalistui... Tik apsigyvenę ir apsipratę ANGARE, jie supranta, kad teisus jų šeimininkas kapitonas Vadulis sakydamas: "Vis daugiau ir daugiau Lietuvoje piliečių drąsiai peržengia skurdo ribą. Argi ne puiku gyventi, kai nėra jokių perspektyvų ir prošvaisčių? Teisinga ir progresyvu. Kas šiandien gyvena nekaip, ryt gyvens dar blogiau, kas šiandien gyvena blogai, rytoj numirs. Bet jūs galite būti ramūs ir tikri, padorus ir gerbtinas gyvenimas daugiau jūsų nepasieks" ("Angaras", p. 101).

Žodžiu, kai nebėra jokių perspektyvų, kaip toliau gyventi nepriklausomoje Lietuvoje, belieka iš "Pasvirusio pasaulio" keliauti į nepasvirusį ANGARĄ. Ar tai reikia suprasti, jog prologe "Pasviręs pasaulis" užprogramuotas kelias į AKLA- VIETĘ? O iš aklavietės gali būti tik vienas kelias - KELIAS ATGAL? Žodžiu, į naujų kelių ieškojimą ir suradimą! Tad nuo ko pradėti? Kuo vadovautis?

Taigi pažiūrėkime į tą klausimą kiek nuodugniau. Juo labiau kad čia pat prie sunkių minčių prislėgto Karmino prisistato filosofas Mąstautas ir sako: "Dvasiniame gyvenime reikia vadovautis Kristaus mokymu, o kasdieniame - sava galva... ir nebūti liurbiu" ("Magas", p. 160).

Mąstančiam ir gerai pažįstančiam dabartinį Lietuvos gyvenimą žmogui tie Mąstauto žodžiai negali nesukelti aibės minčių, asociacijų. O ir tas sakytojas vertas pasitikėjimo: "Mąstautas atrodė tarsi senyvas kinas - pilki žilstelėję plaukai, surišti prasta virvele, gulė ant siaurų kumptelėjusių pečių, įkypos akys švytėjo lengva ironija, gyvenimo pažinimu ir didžia išmintimi" ("Mirtis Amerikoje", p. 95).

Taigi ką gali dabar toji Mąstauto išmintis pažadinti kiekvieno mąstančio tautiečio galvoje? Ypač žodžiai - reikia vadovautis sava galva ir nebūti liurbiu? Aibę minčių! Ir ne bet kokių, o tokių, kurios daug kam kelia siaubą. Juk jeigu būtume vadovavęsi savo galva ir nebūtume buvę liurbiai, ar būtume neįteisinę 1941 m. birželio 23 d. sukilimo? Tokio dar pasaulio istorijoje negirdėto sukilimo, kuris liudija, kad didvyriu gali tapti ne tik pavienis asmuo, bet ir visa tauta.

O tos neįteisinimo pradžios reikia ieškoti 1940 metų birželyje, kai buvo padėtas pagrindas tautos sąmonės išprievartavimui. Nuo tada sistemingai buvome pratinami gyventi svetima galva. Mums reikėdavo tik paklusti. Todėl ir dauguma absurdų suklestėjo, kai išmokome ne kurti, o vien kopijuoti. Ir kopijuoti tai, kas kitiems naudinga, o ne mums patiems. Deja, taip darome iki šiol. Tik anksčiau kopijavome Maskvą, o dabar - Briuselį, Vašingtoną ir visus, kas tik pageidauja. Todėl nurašyti Birželio 23 d. sukilimą į politinį deficitą buvo kur kas lengviau, negu aprobuoti Williamso absurdą. Kaipgi įteisinsi tai, kas buvo nukreipta prieš kruvinąjį Anglijos ir JAV sąjungininką? Juk čia ne teisybės, o galybės klausimas.

Kad mūsų seimūnai nesivadovauja sava galva, liudija ne tik šis faktas. O ką sako sveikas, o ne Mago protas, kai sąmoningai žlugdomas antrasis valstybės gyventojų sluoksnis? Juk viskas daroma šiandien, kad tasai sluoksnis neatsistotų ant tvirtesnių kojų. Ir jau nuo pat pirmųjų nepriklausomo gyvenimo dienų. Viskas per visus galus kišama valdininkijos elitui, keliaklupsčiaujama prieš finansinę oligarchiją, o žemdirbiai, darbininkai, mokytojai, gydytojai, kultūros darbuotojai, net mokslininkai pasmerkiami vegetuoti, nors jie, o ne biurokratija ir finansinė oligarchija yra tas banginis, ant kurio laikosi valstybė.

Jeigu mūsų seimūnai vadovautųsi savo galva, o ne paklusniai kopijuotų Briuselį, kaip anksčiau kad kopijavo Maskvą, argi būtų skubėję panaikinti mirties bausmę, kai žmogžudysčių Lietuvoje jau kone puspenkto karto daugiau negu tris kartus daugiau gyventojų turinčiame Niujorko mieste, kuris buvo pagarsėjęs ir savo nusikaltimais.

O dar kiek valstybei atsieina nuteistųjų iki gyvos galvos žudikų išlaikymas? Ne mažiau negu trijų pensininkų karšinimas. Žodžiu, žudikai tapo privilegijuotas klanas.

Ir Williamso tragikomedijos būtų buvę galima išvengti, jeigu ne tas nelemtas įprotis pasikliauti svetima galva. Juk kam kvaršinti savo vargšę makaulę, jeigu už tave darbuojasi neklaidingasis Magas - amerikoniškasis kapitalas?

Valdžios žmonėms - ypač seimūnams - už nenorą ar nesugebėjimą vadovautis savo galva dėkingiausia turėtų būti bulvarinė žiniasklaida. Tai patvirtina daugybė faktų. Na kad ir tas, jog ji savo protežė gali iškelti į Olimpą arba nublokšti į Dante`s pragaro devintąjį ratą.

Tik viena jėga yra už žiniasklaidą galingesnė - kapitalas… Užtat ji jam ir ištikimai tarnauja. Argi to neįrodo kad ir toks faktas - ar kokiam banko vagiui bulvarinė žiniasklaida apkartino gyvenimą, jį, klestintį toli nuo Vilniaus ar pačiame Vilniuje, demaskuodama tuo tarpu ji, toji žiniasklaida, suranda kokį nors "švarų" verslininką arba seimūną, norėdama jį pagarsinti, nors jis būtų pasislėpęs nuošaliausiame pasaulio kampelyje.

Ir šita visiškai priklausoma nuo kapitalo žiniasklaida per palyginti trumpą laikotarpį taip dezorientavo ir apmulkino Lietuvos piliečius, jog jie jau sistemingai išrenka į Seimą daugelį tokių deputatų, kurie gyvena ir dirba ne sava galva, o tik rūpinasi sava kišene.

O tą nenorą, tiesiog nelemtu įpročiu tampantį nenorą gyventi ir darbuotis savo galva bene geriausiai liudija tai, jog į valstybei svarbių ir svarbiausių klausimų svarstymą Seime neatvyksta pusė arba net ir daugiau deputatų. Štai kodėl tiek daug priimama vienas kitam prieštaraujančių įstatymų. O kiek prikepama visokių švenčių! Kokia pasaulio valstybė turi tris valstybines šventes?

Negi sugebantis gyventi, mąstyti savo galva premjeras ar seimūnas galėtų ramiai žiūrėti, kaip sostinei puošti pinigai iš valstybės iždo kišami per visus galus ir kraštus, o kitiems respublikos miestams ir rajonams tenka tai, kas nubyra nuo zuokininkų stalo? Štai ką daro paveldėta iš sovietinių laikų fasadinė kultūra.

O ką byloja tas baisus nuolaidžiavimas bei pataikavimas savo kaimynams - ypač lenkams? Tai jau net nebe pilietiško orumo ar sveiko proto praradimo klausimas, o nusikalstamas abejingumas savo tautos ir valstybės gyvybiniams interesams (žr. Dr. Kazimieras Garšva. "Lietuva integruojasi į Europos Sąjungą, Vilniaus kraštas - į Lenkiją". - "Lietuvos aidas", 2002, Nr. 284). Argi ne dėl ateinančių iš užsienio pagyrų ar apdovanojimų kai kurie mūsų istorikai iš kailio neriasi juodindami Lietuvos praeitį. Juk netgi tvirtinama: "Lietuva - barbarų kraštas" arba: "Čia nebuvo jokios civilizacijos". Ir visiškai nesistengiant parodyti, kodėl taip atsitiko, užmerkiant akis į tą faktą, jog net daugelio metų spaudos draudimas nepalaužė lietuvių ryžto šviestis ir kultūrėti. O atgavusi nepriklausomybę, Lietuva daugelyje sričių kone pasivijo Vakarų Europos išsivysčiusias šalis. Negi galima to nematyti, jei vadovausimės sava, o ne svetima galva?

Ir daugybę dar būtų galima pateikti faktų, akivaizdžiai liudijančių, kad Lietuvos valdžios ir ypač Seimo vyrai ir moterys, praradę sugebėjimą ar tiesiog norą savarankiškai, nepriklausomai mąstyti, patys daro fatališkas klaidas arba "apkrečia" kitus tas klaidas daryti, tarsi prie valstybės vairo būtų atsistoję veikėjai, jau nieko bendra neturintys su tais, kurie taip apdairiai ir sumaniai, vadovaudamiesi tik savo protu, išvairavo Sąjūdį į pergalę. O paskui? O po to? Nuolaidžiavimas ir pataikavimas visiems tiems, kas tik norėjo pakenkti Lietuvai ir jos gyvybiniams interesams. Vargu ar gražiau pasakysi. Tegul ir neįsisąmonintas, tegul ir neapgalvotas, laiko nebuvimo ar to laiko striukumo primestas pataikavimas. Ir skaudžiausia, kad didžiausios klaidos pradėtos daryti tada, kai normaliai ėmė funkcionuoti parlamentas. Baisiausia, kad tasai parlamentas nesugeba ar nenori matyti ir įžvelgti, kokie pragaištingi ir nestabdomi procesai vyksta tautos gelmėse, kad masiškai žmonės nuodijasi, žudosi ir žudomi, kad negrįžtamai pažeistas tautos gyvastingumo genas, kad pareiga virto tik teise, kad moralė ir padorumas vis sparčiau tampa nemadinga ir nereikalinga atgyvena, kad kaip iš gausybės rago pilasi juristai, o teisėsauga ir teisėtvarka merdėja, kad viskas, kuo dar buvo galima remtis ir didžiuotis, - pavyzdžiui, žmonių darbštumu, sąžiningumu ir atsakomybe už savo veiksmus, - nesulaikomai atrofuojasi, kad Lietuva pamažu, bet sistemingai virsta moralinių ir materialinių "balastų" sąvartynu, kuris apsitraukia apgaulinga žalia, viltį keliančia žole, todėl trumparegiškai džiūgaujama ir skubama integruotis į euroatlantines struktūras, apie kurias niekas nieko doro nenutuokia.

Visa tai daugiau ar mažiau atvirai ar užšifruotai pasakyta arba duota suvokti ar pajusti ir Roberto Kundroto ir Algimanto Lyvos trilogijoje "Pasviręs pasaulis". Tegul tai būna išreikšta grotesko, parodijos, sarkazmo ar kandžios ironijos kalba.

O apskritai, vėl grįžtant prie konkrečių kūrinių, reikia pasakyti, kad tame "Pasvirusiame pasaulyje" visko yra per daug. Per daug geriama arbatos ir alaus, per daug atsipagiriojama ir vėl geriama, tik nebe arbatos, per daug diskutuojama ir plepama, per daug susižavėjimo bitlais, hipiais ir pankais, per daug sekso, smurto ir kvailysčių, per daug filosofijų ir gražbylysčių, per daug budizmo ir dzeno, per daug Kastanedos ir Marquezo įtakos, per daug absurdo ir fikcijų, per daug paradoksų ir parodijų, per daug iliuzijų ir okultizmų, per daug magijų ir maniakų, per daug amerikanizmų ir anglicizmų, per daug atsiraugėjimų ir vėmalų, per daug valkatų ir samdomų žudikų, per daug reketo ir beprasmiškų mirčių, per daug…

Ir visko čia per daug. Tik ne per daug sveiko proto, ryžto ir valios, kad to per daug nebūtų. Ir Lietuvoje, ir "Pasvirusiame pasaulyje".

Deja, su tuo, kas pas mus per daug, mes jau per daug imame apsiprasti. Ir ne Robertas Kundrotas ar Algimantas Lyva kaltas, kad tas per daug čia taip klesti. Jų kaltė nebent ta, kad vienas ir kitas turi pernelyg skvarbias akis ir savas galvas, kurios įstengia fiksuoti vykstančius procesus ir fenomenus ne tiek postmodernistiškai ar siurrealistiškai, kiek natūralistiškai.

Kai visa tai, kas vyksta dabartinėje Lietuvoje arba piktdžiugiškai pažadinta, kad vyktų joje, kai iš žmonių moralinės ir pilietinės apyvartos išguita Didaktika, kai suniekintas Moralas, kai išklibinta Etika, kai nušvilptas Mokytojas, kai Patriotizmas paverstas idiotizmu, kai Kunigas įkalintas bažnyčioje, kai Idealizmas tampa tik atgyvena, kai Bachas ar Mozartas mėšlas, kai piliečio teisė nustelbė pareigą, kai žmogus, kuris rūpinasi ne tik pilvu ir papilve, bet ir širdim, ir ateitim, apšaukiamas davatka arba provincialu, kai seksas nustelbė protą, kai... Tiems autoriams, kurie visa tai akylai stebi, norėdami įstatyti į normalų literatūros kontekstą, nelieka nieko kita, kaip griebtis grotesko, absurdo bei drastiškų veiksmų... Nejaugi galima rimtai kalbėti apie tai, kas nerimtai daroma? Ir dažnai daroma ne savo galva.

O tasai paveikslas, liudijantis, kas vyksta laukinio kapitalizmo išprievartautoje Lietuvoje, gal privers ne vieną jautresnės sąžinės žmogų susimąstyti ir ką nors daryti, kad viso to nebūtų, kad visa tai diena iš dienos ne augtų, didėtų, bet mažėtų. Nėra abejonės, kad to nori ir abu "Pasvirusio pasaulio" autoriai, kurie tas negeroves stebi, fiksuoja ir apmąsto, nors ir kalba grotesko bei absurdo kalba. Bet tai nereiškia, kad jiems trūksta talento viską pasukti ir kita vaga. Anaiptol! Iš spaudos išėjusi jų proza, poezija ir drama liudija, kad jie literatūriniam darbui yra neblogai pasiruošę. O bene svarbiausia, kad tam, kas vyksta mūsų pašonėje, jie nėra abejingi. Juk abejingam žmogui niekada nekils noras pasižvalgyti ir įsitikinti, kas darosi laukinio kapitalizmo apiplėštoje Lietuvoje, arba ištirti, kas laukia naivaus, talentingo idealisto toje turtingoje ir karingoje Amerikoje, kuri pasišovusi surasti visame pasaulyje masinio naikinimo ginklą ir jį likviduoti. Ir... neapsijuokti!

Manau, kad neapsijuokė ir Robertas Kundrotas, ir Algimantas Lyva, ėmęsi tokio didžiulio, nedėkingo bei rizikingo darbo - pavaizduoti "Pasvirusį pasaulį" su visom jo neišspręstom ir nesprendžiamom problemom. Tiek materialinėm, tiek ir moralinėm. Jie ėmėsi šio darbo tada, kai mūsų brandžiausia beletristika pagrindinę duoklę atiduoda egocentrizmui ir vis dar negali atsiplėšti nuo "vilniaus pokerių", "vilko dantų karolių" ar "glisono kilpų". Šių autorių epas "Pasviręs pasaulis", skroste skrodžiantis mūsų nepriklausomo gyvenimo nūdieną, buvo ir yra ne tik neįprastas, savarankiško mąstymo produktas, bet ir pilietinio užsiangažavimo pavyzdys. Ir ši skaudi, triuškinanti, kupina pilietinio nerimo ir suinteresuotumo kūryba, tos, nūdiene kalba šnekant, masinio naikinimo ginklo paieškos atsirado nepaisant to, kad tai galėjo ir dar gali baigtis taip, kaip jau įprasta demokratinėje visuomenėje, kuriai toną ir "zakoną" duoda budrieji lobby. Tik nepatikėkit, kad pas mus jų dar nėra.

O dabar telieka tikėtis, kad šis Roberto Kundroto ir Algimanto Lyvos nupieštas "Pasvirusiame pasaulyje" nelinksmas Lietuvos paveikslas inspiruos rimtą pokalbį apie mūsų Sąjūdžio viltingą gimimą ir pragaištingą išsigimimą, apie spartų pilietinės visuomenės nuosmukį, apie dezorientuotą, dezorganizuotą žmogų, apie miglotą tautos ateitį euroatlantinėse struktūrose... Toks pokalbis įmanomas tik tada, kai groteskas ir absurdas bus

įstatytas į tą kontekstą, kuris būdingas dabartiniam pasauliui. O šiuo metu pasaulyje vyksta tai, ką uoliai kopijuoja įvairaus rango mūsų valdininkai ir funkcionieriai, kurių ne vienas, dar apžlibęs nuo Stalino saulės, džiūgauja, jog nereikia laužyti savo galvos - belieka tik paklusti ir lygiame kelyje nesuklupti. Jiems nė motais, kad vaisingas pokalbis apie mūsų tautos ir valstybės gyvybinius reikalus gali būti tik tada, kai išmoksime dirbti ir gyventi sava galva.

Tad... PER GROTESKĄ IR ABSURDĄ Į KONTEKSTĄ IR DISKURSĄ!

Ir į tokį diskursą, kuris visų pirma mus nuvestų prie mūsų minčių ir idėjų, sumanymų ir projektų, taktikų ir strategijų, vizijų ir iliuzijų sąvartyno. To sąvartyno, kurį nūnai auganti žolė pavertė rojum ir kuriame surastume, atpažintume ir iškastume giliai palaidotą senolių išmintį: "Išklausyk visus, bet veik savo galva!"

Jeigu šią išmintį vėl pavyktų sugrąžinti gyveniman, manding, Lietuvoje būtų kuriamas ne tik savos kišenės nomenklatūrininkų klanas, bet ir piliečių, jaučiančių atsakomybę už savo poelgius ir veiksmus, visuomenė. O kol to nėra, belieka vien tikėtis, kad ateis diena, kai išsipagiriosime.

Tačiau ar visa tai pavyks, kai ketvirtoji valdžia šimtu procentų atlieka ir viršija savo įprastą ardomąjį darbą, nukreiptą prieš pastangas atgaivinti Daukanto atrastą lietuvio būdą. Netgi tada, jeigu nepavyks, jeigu visos pragaro jėgos ir lietuviška inercija užkirs tam kelius, nors neužsikimškime ausų, idant pamatytume plačiai atvertas ANGARO duris ir išgirstume kapitono Vadulio žodžius: "Angaro pasaulis rengiasi priimti naujus žmones".

O kas tasai ANGARAS, mes jau žinome. Tik nežinome, kaip, į jį patekus, išeiti. Ir nežinosime, kol neįsisąmoninsime ir nepaversime darbais filosofo Mąstauto žodžių: "Dvasiniame gyvenime reikia vadovautis Kristaus mokymu, o kasdieniniame - sava galva... ir nebūti liurbiu".

Pasamprotavus apie epo "Pasviręs pasaulis" trilogijos turinio sukeltas mintis bei asociacijas, belieka kiek sustoti prie formos, jos stilistinio audinio. Juo labiau kad šiuo atžvilgiu R.Kundrotas ir A.Lyva yra ne mažiau dėmesingi bei novatoriški. Tai liudija ir tokie jų žodžiai: "Dirbame iš karto keliais stiliais. Pamėgome precizišką, statišką dinamiką. Deriname skirtingas medžiagas, jungiame klasikines žodžio formas su industrinėmis prasmių žaliavomis. Aplink save matome įprastus daiktus ir stengiamės juos papildyti, pakeisti" ("Šiaurės Atėnai", 1999.II.6).

Kalbant apie šių autorių romanų stilistiką, neprošal dar pakartoti, kad šiuo metu, kai ryžtingai mūsų beletristikoje atsisakoma žalingos socrealizmo įtakos, kai taip stengiamasi atnaujinti meninį žodį, išvaduoti tekstą nuo banalybių bei štampų, kai dauguma lietuvių rašytojų tarsi bijodami ar gėdindamiesi išvysti, kas dedasi jų pašonėje, vis giliau ir rafinuočiau panyra ir sukasi egocentrizmo kvaitulyje, R.Kundrotas ir A.Lyva ne tik nepasiduoda tai postmodernizmo diktuojamai vienpusiškumo traukai, bet ir stengiasi prabilti apie tai, kas šiuo metu vyksta Lietuvoje. Ir prabilti šiuolaikiškai, netgi "pankiškai". Jiems svarbu ne tai, kas darosi izoliuotoje vieno ar kito mimozos dirglioje sąmonėje, bet kokie bendri, visuomeniniai procesai sąlygoja žmogaus savimonę ir jo gyvenimo būdą.

Kita vertus, nepasakysi, kad, atiduodami pirmenybę turiniui, jie nekreipia reikiamo dėmesio ir į stilistiką. Autoriams pavyksta net užčiuopti industrinės pasaulėjautos įsiskverbimą į žmogaus mąstyseną, jo minčių reiškimą, frazės struktūrą. Štai pirmas po ranka pasipainiojęs sakinys: "Valkata apsisuko, tačiau nespėjo pasprukti, priekinis surūdijęs karučio ratas traiškė Vadulio makaulę. Iš akių tekėjo mazutas. Iš nosies byrėjo juoda akmens anglis. Pasmakrėje trinktelėjo atominis žaibas. Smilkiniuose traškėjo aukšta srovė. Tūkstantis amperų ir viena radiofizika smaugė Vadulį. Staiga elektrinės rankos paleido valkatos kaklą" ("Angaras", p. 100).

Žinoma, negalima pasakyti, kad ši frazė būdinga jų stilistikai. Ne, jokiu būdu. Jų stiliui pailiustruoti galima surasti įdomesnių pavyzdžių. Ypač jie nepralenkiami parodijos, šaržo srity. O puslapiai, skirti dailininko Svirbuto diplominio darbo gynimui, yra klasiškas triuškinančios parodijos pavyzdys. Štai tik vienas iš daugelio to diplominio darbo vertinimo epizodų: "Diplomantas prasmingai vengia spalvų, kontūrų, taškų, potėpių ir kitų tapybai būdingų atributų, atmetęs bet kokią galimybę piešti, stengiasi mąstyti. Paskendęs aštriame metafiziniame susimąstyme, menininkas estetiškai neatsakingai braunasi per urbanistinio koliažo sąvartynus, grubiais ir kampuotais judesiais tarsi šiukšles verčia nūdienos kultūros realijas, negailestingai skriaudžia komerciškai pateisinamą kičo tradiciją ir tuo pat metu neabejotinai romantiškai, tarsi aklas žemdirbys, sėja grynosios estetikos pradmenis.

Skamba girtos aludės triukšmas, necenzūrinis plūdimasis, peštynės, skaidrėse - gausūs nelaimingi kelių eismo įvykiai, rentgeno nuotraukos, lūžę kaulai, žmogaus kūno patologija, akinanti morgo erdvė" ("Mirtis Amerikoje", p. 143).

Autorių naudai reikia pasakyti ir tai, kad jie nedarko, kaip dabar įprasta novatorių pasaulyje, savo sakinio. Ir tuo gražiai ir kultūringai išsiskiria iš nūdienos kovotojų su tradicija luomo, kuriam, pasakyt, svarbiausia yra taip suluošinti frazę, jog nesuprasi, kas su kuo derinama, kas prie ko prijungta, kas kam priklauso. Žodžiu, sakinys kartais paverčiamas net rebusu, kad tik atrodytų madingesnis. Tarsi svarbiausia būtų ne pasakyti apie savo personažą ar peizažą ką nors gero, gražaus, išmintingo arba blogo, baisaus, pragaištingo, bet skaitytojui atskleisti, kokia sumaištis viešpatauja kūrėjo galvoj ir širdy. Ne, to R.Kundrotas ir A.Lyva nedaro. O dažnas jų sakinys visai tradicinis - talpus ir vaizdingas. Na kad ir šitas: "Išbluko Saulės diskas, galima laisvai stebėti, kaip miškas žalia ranka slepia pavargusį ir išsigandusį miesto veidą. Į temstantį slėnį sėlina vienatvė, į minkštas dilgėlių saleles bėga dienos rūpesčiai. Medžiai it garbės sargyboje rikiuojasi vieškelio kraštuose" ("Oro pilis", p. 97).

Tiesa, daug kur neigiamai nuteikia ir net erzina "Pasvirusio pasaulio" romanų stilistinis vinegretas: jų, tų stilių, tiek, kiek ir pačių romanų. Jeigu dar ne daugiau. O tą vinegretą vargu ar kitaip įvertinsi, kaip noru žūtbūt patikti skaitytojui. Tačiau toks autorių noras ne visuomet išeina literatūrai į naudą, - atsiranda dirbtinumo, maivymosi. O dirbtinumas, koketavimas graužia it vėžys ir gerą beletristiką. Beje, šių autorių stilius gerokai išpūstas, kur reikia ir kur nereikia pernelyg pakylėtas, ypač "Oro pilyje". Kenkia tam stiliui ir tai, jog pasitaiko puslapių, kur pastraipoje vienas po kito sakiniai prasideda tikriniais daiktavardžiais. Ir dar tuo pačiu vardininko linksniu: Mažiau galėtų būti jaučiama ir Kastanedos, Marquezo, Rabelais įtaka.

R.Kundroto ir A.Lyvos romanuose užtenka ir moralizavimo. Neduos meluoti, kad ir tokie poeto Karmino žodžiai: "(…) būtina gelbėti dvasią, kultūrą ir meną Lietuvoje. Aš negaliu užmerkti akių prieš visišką žmogaus pažeminimą, dvasinę degradaciją ir atsižadėti pagalbos kitiems. Kelias vienas - pirmyn, tik pirmyn. Tegul jie piktinasi, staugia iš pykčio, pavydo ir neapykantos, aš vis vien atliksiu savo misiją" ("Oro pilis", p. 228). Ne, ne to įkyraus, ne to krentančio į akis ir ausis, bet to tylaus, pozityvaus, kurio taip bijo ir smerkia menas menui adeptai ir prieš kurį neretai patys kapituliuoja. Taigi dėl to nelaimingo moralizavimo pravartu pasakyti ir tai - vargu ar yra ir ar gali būti, kaip liudija pasaulinė literatūra, didelis menas be mažo moralo. Ir jau vien dėl to, kad rašytojas rašo daugiausia dėl to, kad jam skauda. O jeigu lakštingala negali nečiulbėti, tai todėl, kad ji niekas kitas ir negali būti, tik lakštingala. O rašytojas gali būti ne tik lakštingala, bet ir albatrosas, kuriam, anot Charles`io Baudelaire`o, milžino sparnai trukdo laisvai vaikštinėti žeme. Juk net absurdo apaštalas Albert`as Camus su savo "Maru" neatsilaikė prieš moralizavimo pagundą.

Baigiant kalbą apie abiejų autorių stilių, reikėtų dar pasakyti, kad jiems sunku būtų rungtis su tokių bendraamžių ar net jaunesnių rašytojų kaip S.Parulskio ar R.Šerelytės stiliaus rafinuotumu, tačiau jų akys giliau ir plačiau įsiskverbia į tai, kas šiuo metu vyksta visų mūsų pašonėje.

Ir dar reikėtų pasakyti, kad nors Roberto Kundroto ir Algimanto Lyvos "Pasvirusiame pasaulyje" yra pakankamai mėšlo, sekso, atsiraugėjimų, vėmalų ir obsceniškų paveikslėlių, bet tai nėra postmodernistinis pasaulis, nes net hipiškai ar pankiškai nusiteikę autoriai sau leidžia ne tik protingai pamoralizuoti, bet ir "neprotingai" bendrauti su istorija, filosofija, muzika bei amžinom, daugelio metų patikrintom žmogiškom vertybėm.

Belieka tik talentingiems ir darbštiems rašytojams palinkėti mažiau rašyti, o daugiau, kas jau parašyta, taisyti!

Vilnius, 2003 m. gegužė, birželis, liepa

 

Skaitytojų vertinimai


45650. sagrarija2008-03-07 02:42
Siūlyčiau paskaityti Beresnevičiaus mintis: kaip parašyti protingą ese, kad tave kritikai priimtų kuo palankiau. Šio teksto autorius turbūt ir vadovavosi Beresnevičiaus išdėstytais kriterijais. Ne visi tekstai yra laikomi literatūra. Šiaip tai neskaičiau net. Bet kaip viena rašytoja pasakė: viskas šiomis dienomis plokūtėja, net kūryba, išvados- ilgų tekstų neskaitysim.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 7 iš 7 
5:06:21 Nov 7, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba