Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2003-08-01 nr. 2961

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• FRANK O`HARA27
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• LR KULTŪROS LAIDOS

MONOLOGAI 
 Teodoras Četrauskas.
SVEIKAS, EMANGELDY
2

SVARSTYMAI 
• Jonas Mikelinskas.
KELIAS Į AKLAVIETĘ AR PER GROTESKĄ IR ABSURDĄ Į KONTEKSTĄ IR DISKURSĄ?
1

POEZIJA 
• ROBERTAS DANYS38

PROZA 
• HUMANITARINĖ STUDIJA "PLĖVIASPARNIAI"1
• ALINA KAVALIŪNAITĖ3
• GRAŽINA NARBUTAITĖ1
• IEVA JURGELEVIČIŪTĖ1
• LOLITA BRAZA1
• MARIJA LAŠIENĖ1
• NIJOLĖ VARNAITĖ3
• BIRUTĖ PELENĖ1
• RAMUTĖ SAULIENĖ2
• REGINA DALGĖ1
• AGNĖ PLĖVIASPARNĖ3

VERTIMAI 
• RAYMOND QUENEAU

KNYGOS 
• Elena Bukelienė.
JAUNOJI FRANÇOISE SAGAN IŠ JEKATERINBURGO
1
• Dainius Sobeckis.
NUBUDĘS VIENUOLIS
• Gabija Sereikienė.
LITERATŪROS SŪKURYJE
• PASKUTINIS OSKARO VAILDO TESTAMENTAS. PLATONO UŽRAŠAI
• UŽĖJAU PAS DRAUGĄ
• PRIEŠ PAT PERKŪNIJĄ
• NAUJOS KNYGOS2

LITERATŪRA 
• Apie EDGARĄ POE kalbasi ASTRIDA PETRAITYTĖ ir dr. IZOLDA GABRIELĖ GENIUŠIENĖ.
EDGAR ALLAN POE
3

DAILĖ 
• Eglė Kirlytė.
ISTORIJOS BE PABAIGOS
3
• Ignas Kazakevičius.
ŠVENTĖS PLENERO ŠVYTURIAI
2

MUZIKA 
• Vytautė Markeliūnienė.
THOMO MANNO SAVAITĖ NIDOJE
• Eglė Grigaliūnaitė.
LIETUVIŠKOS MUZIKOS KASKADOS
5
• Jūratė Kučinskaitė.
"REVOLVERIS" ŠV. KOTRYNOS BAŽNYČIOJE
2

KULTŪRA 
• Silvestras Gaižiūnas.
DAINŲ ŠVENTĖ RYGOJE IR VILNIUJE
2

PAVELDAS 
• Alma Braziūnienė.
IMAGO PATRIAE

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Irena Talutytė.
JAUNIMO KALBA KAIP KULTŪROS REIŠKINYS
11
• DALIA KASPERIŪNAITĖ10

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Mantas Gimžauskas.
EVANGELIJA, KUKURŪZAI IR GERILJA

KRONIKA 
• SVEIKINAME SUKAKTUVININKĘ6
• NUO KAUNO DYKINĖTOJO IKI VILNIAUS PROVOKATORIAUS10
• KILKENIO MENŲ FESTIVALIO NAUJIENOS

DE PROFUNDIS 
• DAUG TRIUKŠMO DĖL ŽIEDO5

MONOLOGAI

SVEIKAS, EMANGELDY

Iš kartu su Klausu Bertheliu rašomos dialogų knygos "Atspindžiai"

Teodoras Četrauskas

[skaityti komentarus]

iliustracija

Kad atsidursiu armijoje, kaip jau minėjau, nuspėjo tavo, Klausai, tautietis, pas mus kultinis, pas jus šiek tiek primirštas rašytojas Erichas Marija Remarkas, kažkuriame savo romane į vieno savo herojaus fronto kareivio lūpas įdėjęs mintį, jog po dvidešimties metų kareivinėse trūks naujokų. Kitaip tariant, davęs suprasti, jog per karus žmonės menkiau dauginasi ir todėl vėliau būna sunku komplektuoti armijas. Nežinau, kiek šis teiginys pasiteisino pasauliniu mastu, tačiau mane jis labai konkrečiai palietė ir netgi greičiau, negu praėjus dvidešimčiai metų po karo, 1963-iaisiais, kai studijavau trečiame kurse. Šiaip studentai į armiją nebūdavo imami, tačiau 1961-1964 m. reikalai pasikeitė kaip tik dėl tos Remarko nurodytos priežasties. Aš, žinoma, bandžiau suktis, simuliuoti reumatizmą, tačiau dariau tai nepakankamai įtikinamai, nes mokiausi tiktai iš Hašeko "Šveiko", kurio, kaip dabar suprantu, negalima laikyti rimtu simuliacijos vadovėliu, tai tik iš tiesų geras humoristinis kūrinys, mat jeigu Hašekas būtų buvęs simuliacijos specas, jam pačiam nebūtų reikėję trintis frontuose ir jis nebūtų parašęs savo "Šveiko". Be to, jo Šveikas tikrai sirgo reumatizmu ir veržėsi į frontą, o aš tik nevykusiai apsimetinėjau ir nesiryžau tokiems radikaliems veiksmams, kaip susileisti į šlaunį žibalo arba sprukti, kaip mano kursiokas S.Geda, į Dzūkijos miškus ir tenai pralaukti, kol baigsis tų metų šaukimas. Ir, aišku, kvailai padariau, nes po metų iš aukštųjų mokyklų į kariuomenę jau nereikėjo eiti. Užtat, jeigu būčiau pabėgęs, dabar nerašyčiau šių eilučių arba jeigu rašyčiau, tai apie ką nors kita, pavyzdžiui, apie tai, kaip sėdėjau kalėjime už tarnybos vengimą, nors, kaip minėjau, kai kam pavykdavo tai, kas atrodė neįmanoma. Patyręs simuliavimo fiasko, aš padariau išvadą, jog išsisukimui iš armijos reikia ruoštis iš anksto, galbūt net iš pat vaikystės, kad, pakviestas į komisiją, jau turėtum visą gamą oficialiai į tavo kortelę įrašytų ligų, kurių savininkas nuo tarnybos atleidžiamas, užuot atsistojęs prieš specialistus Adomo kostiumu pareikštum, jog esi reumatikas, silpnaprotis, neturi skrandžio ar kokio nors kito gyvybiškai svarbaus organo. Jeigu tai pareikši tik tada, net ir sakydamas teisybę, apsimausi kerzavus, tuo tarpu rūpestingas sveikutėlis simuliantas džiaugsis civiliniu gyvenimu. Šiaip ar taip, iš tos ligoninės, kurioje simuliavau, buvau išprašytas su diagnoze "sveikas ir tinkamas", paskui pačiupinėtas už kapšelio medikės, kuri visos komisijos akyse jį gan smarkiai spustelėjo ir paklausė: "Ar neskauda?"; palydėtas į stotį vienos damos, kurią laikiau savo mergina (tai vyko maždaug tomis dienomis, kai buvo nušautas Džonas Ficdžeraldas Kenedis), su grupe tokių pat komisariate plikai nukirptų, prasčiausiomis drapanomis apsirengusių, po išleistuvių sunkiai pagiriotų žmogystų, lydimas poros divizijos pirklių, išvažiavau į Volgogradą, anksčiau į Caryciną ir Stalingradą, tarnauti priešlėktuvinės gynybos daliniuose arba PVO*.

Kelionėje mes taisėme sveikatą arba gėrėme toliau, šį paprastą sinonimą pridedu, kad, apie ką kalbama, suprastų užsienio skaitytojas, iš pradžių iš namų pasiimtus ar artimųjų paskutiniuoju momentu įduotus svaigalus, vėliau, kai jie baigėsi, pamenu, pietietišką vyną "Čiornyje glaza" iš traukinio restorano, saldų, skanų, bet brangų ir kažkodėl verčiantį vemti, gal todėl, kad skrandžiui negerai, kai pereini nuo stipriųjų prie silpnesnių gėrimų, o gal ir todėl, kad jaudinomės dėl neaiškios ateities ir ne visi organai veikė įprastu režimu. Kai po kelių, rodos, trijų dienų išlipome Volgograde, tenai jau buvo šuniškai šalta, ir aš su savo nukirptais kraštais skrybėle, nutrintomis kelnėmis, rudeniniais batais ir kažkurio kolegos studento įkišta palaike striuke, už kurią jam palikau savo tuo metu gan elegantišką seklišką lietpaltį su antpečiais, ir tuščiu išvemtu skrandžiu pasijutau panašiai, kaip galbūt jautėsi nelaisvėn paimti tavo, Klausai, tautiečiai prieš gerus du dešimtmečius. Juolab kad mus du netrukus be ceremonijų atskyrė nuo kitų ir išgabeno į nežinią, arba į raketinį-zenitinį pulką, dislokuotą už dar maždaug dviejų šimtų kilometrų į šiaurę nuo Volgogrado, į 100 000 gyventojų Kamyšino miestą, kuriame mes užtrukome tiktai kelias valandas, kol kareiviškai persirengėme, palikdami visas savo civilines drapanas "kaptenarmui", kuris jas, kaip man pasirodė, gan maloniai priglaudė ir išdavė naujutėlaičius du diržus, aulinius batus, milinę, pirštines, palaidinę, kelnes, dvejus, plonus ir storus, apatinius baltinius ir autus, taip pat plonus ir storus, pasirodo, pakeičiančius kojines, kurių, kaip tada sužinojau, armija išvis nepripažino, nes jas esą trunka daug ilgiau apsimauti. Man tai atrodė gan ginčytina tiesa, nes mudu su kolega Puidoku dar šiaip taip supratome, kaip susirengti trejas kelnes, dvejus marškinius ir palaidinę, kažkodėl vadinamą "gimnastiorka", susisegti visas sagas ir net susijuosti plačiu viršutiniu diržu "gimnastiorką", panašų į trumpą suknelę drabužį, tačiau autų problema liko, galima sakyti, neišspręsta, nes iš jų vis kyšojo kulnas arba pirštai, o jeigu ir nekyšojo, tai jais apsuktos kojos niekaip nelindo į kerzavus. Ir juos mes apsiavėme tiktai lydinčiojo karininko padedami, paniekinamai stebint "kaptenarmui". Visa ta procedūra truko gal pusvalandį, ir aš labai nustebau, kai "kaptenarmas" pasakė, kad duodamos mums keturiasdešimt penkios sekundės. Per tiek laiko atseit išgirdus komandą keltis reikia pašokti iš lovos, apsirengti, apsiauti, susisagstyti visas sagas, apsijuosti diržą, užsidėti kepurę per du pirštus nuo antakių su žvaigžde priekyje ir atsistoti rikiuotėn, užimant joje savo tvirtai nustatytą vietą. Man atrodė, kad jis juokauja. Juolab kad buvau skaitęs, jog taip staigiai šokti iš patalo nesveika, bet pasirodė, kad armijoje ši aplinkybė buvo ignoruojama.

Po to mes buvome pirmąkart kareiviškai pavalgydinti. Čia vėl lydinčiojo karininko ir mano nuomonės išsiskyrė. Man, visavalgiui neišrankiam studentui, atrodė, jog tai, ką gavau skardinėje lėkštėje, nėra maistas, o lydintis karininkas sakė, kad tai maistas ir net labai skanus, nes ta tamsiai pilka masė esanti "grečka", t.y. grikių košė, kurią daugelis kareivių labai mėgsta, o košes "pšonką" ir "perlovką" ignoruoja ir traktuoja kaip prastas. Ką nors pasakyti apie "perlovką" ir "pšonką" aš negalėjau, bet "grečkos", pagardintos Puidoko iš namų atsivežto sviesto likučiais, paragavau ir nieko nepasakiau. Išsigandau manęs laukiančios gastronomijos ir ta proga kai ką pasakysiu apie kareivišką maistą apskritai. Kiekvienam kareiviui jo buvo skiriama už 95 kapeikas. Dienos racionas: 60 g mėsos arba šaldytos žuvies, 10 g sviesto ir du gabaliukai cukraus, visa kita sudarė minėtos košės, daržovės iš bačkų, bulvės ir vadinamasis kombinžyras, t.y. dirbtiniai tamsiai melsvi taukai. Galimas daiktas, jog košės yra sveika ir netgi skanu, tuo dabar įsitikinu kabindamas įvairius dribsnius, tačiau tada, užkultos "kombinžyru", jos buvo tikras nuodas, ir aš nepažinojau nė vieno kareivio, kurio po valgio bent jau penkiolika minučių būtų nekamavęs rėmuo. Visa armija nuo Stendalio iki Vladivostoko po pusryčių, pietų, vakarienės žiaukčiodavo ir gerdavo iš čiaupo vandenį, kad užgesintų viduje siaučiantį "kombinžyro" sukeltą gaisrą. Jam praėdus skrandyje skylę, kariui būdavo skiriama dieta, t.y. vandenyje virta manų košė ir 20 g sviesto, arba, jeigu skylė pasirodydavo esanti pakankamai didelė, toks laimingasis patenkintas išvažiuodavo namo. O gastritą, kaip suvenyrą, po trejų metų parsiveždavo kiekvienas. Jo pasekmes aš ir dabar tebejaučiu, ir nežinau, kiek nuo tų melsvų dirbtinių taukų susirgo vėžiais, opaligėmis ir kitomis virškinimo sistemos negaliomis, kiek atsigulė po velėna mano ankstesnių, buvusių ir vėlesnių kolegų ir kiek "kombinžyras" sutrumpino amžių man. Dabar man tai svarbu, t.y. aš nesiilgiu motušės žemelės, o tada norėjau iš nostalgijos ir dar kai ko, ką paminėsiu paskui, susirgti ir net numirti, kaip ir daugelis mano kolegų, ir net karininkų. Bet apie tai vėliau, dabar vyksta daugmaž saloninis pokalbis apie įvairias košes, ir mudu su kolega Puidoku, rodos, Politechnikumo eksstudentu, abu pliki kaip kulnai, apžiūrinėjame vienas kitą, nes nėra veidrodžio. Vaizdelis, kaip dabar sakoma, nekoks, viskas styro, kabo, ypač ta diržu sujuosta suknelė "gimnastiorka", apie kelnes aš jau nė nekalbu, man, supersiaurų džinsų nešiotojui, tie galifė kapšai kėlė klaikų siaubą. Tačiau galutinai rezignuoti nėra kada, nes po "grečkos", apsivilkę milines, dar vieną mane į neviltį varantį rūbą, užsidėję kepures "ušankas", iškart važiuojame į esantį už kelių kilometrų Kamyšino "karantiną". Iškart pasakysiu, jog tai ne ligoninė, "kur tikrinami asmenys, atvykę iš epidemijos apimtų vietų", kaip sako tarptautinis žodynas. Nors, kita vertus, kai ką bendra su tuo turi, į tokį "karantiną" atvykę asmenys turėdavo jame palikti visus savo kvailus civilinius įpročius, išeiti "jaunojo kario kursą", mintinai išmokti priesaiką ir pasiruošti ją priimti. Ten radome maždaug šešiasdešimt į mudu panašių bėdžių internacionalą, kuriame dominavo tamsaus gymio asmenys, judantys jau šiek tiek vikriau už mus, nes, pasirodo, tenai pabuvę jau kelias savaites. Gal ir mes išmoksime, nors autai jau dabar, atrodo, nutrynė kojas… Mes gauname lovas skirtinguose barako galuose, susipažįstame su savo seržantais ir galime eiti gulti, nes po trijų dienų kelionės atrodome kaip nuo kryžiaus nuimti. Karo mokslai prasidės rytoj.

Iškart pasakysiu, kad apsirengti ir atsistoti į rikiuotę per 45 sekundes išmokau. Padaryti iš šiaudinio čiužinio "plytą" irgi pavyko, nors iš pradžių atrodė, kad tai bus neįveikiama problema. Iš pažiūros joks mąstytojas ir su pedagogika niekada nieko bendra neturėjęs seržantas armėnas buvo išsiugdęs ir perėmęs kartojimu paremtą metodiką, kitaip tariant, vertė tol kartoti tą elementą, kol pagaliau daugmaž išeidavo. Be to, nešykštėjo patarimų, pasirodo, jog greičiau susisagstai, jeigu truputį pratampai pieštuku sagaskyles. O "plyta" išeina, jeigu čiužinio viršų pabraukai taburetės viršumi. Tačiau tam vis tiek reikėjo įgudimo, ir aš kitą sekmadienį elementą "lovos klojimas", vydamasis toliau pažengusius kolegas, kartojau lygiai trylika kartų. Mano seržantas, žaisdavęs kitame kareivinių gale biliardą, po mano raporto, kad jau paklojau, neatitraukdamas akių nuo biliardo stalo, numesdavo čiužinį ant žemės ir liepdavo darsyk kloti, ir "chorošo, chvatit" tardavo tiktai vakarop, po trylikto bandymo, kuris manding buvo galbūt net prasčiau nusisekęs už kokį aštuntą ar dešimtą. Tai mane tiesiog gniuždė, o dabar suprantu, jog Sarkisianas mokė ir svarbiausios kareivio prievolės - paklusti neprieštaraujant. Tai buvo sunkiausia, nes mūsų "pedagogai", švelniai tariant, piktnaudžiaudavo savo padėtimi. Bet kuris bet kurios armijos kareivis galėtų papasakoti ir kietesnių dalykų.

* * *

Susitaikyti su "prievole paklusti neprieštaraujant" ir perspektyva, jog visas tas košmaras truks daugiau nei tūkstantį dienų, kai kiekviena, rodės, begalinė, buvo labai sunku: tai varė į neviltį, ir aš norėjau susirgti, būti invalidas, gauti kokią nors ligą, susižaloti ir net numirti. Tada tai laikiau silpnumu ir niekam nesakiau, o dabar žinau, kad apie tai iš pradžių svajoja kiekvienas… net karininkai. Kartą, kai man jau buvo praėjęs noras mirti, ėmiau mokytis italų kalbos. Vaikščiojau pas vieną jauną diviziono karininką klausytis plokštelės su itališkais tekstais. Tas karininkas nukrito nuo lokatoriaus antenos ir susilaužė koją. Ir jo žmona svajojo, kad jos Volodios koja kaip reikia nesuaugtų ir jį komisuotų. Ji kalbėjo, kad to paties norįs ir pats Volodia, kuriam dvidešimt penkeri metai tokioje skylėje apskritai atrodė ne mažesnis košmaras negu man treji.

O dabar apie tą mūsų skylę. Tai buvo priešlėktuvinės gynybos divizionas, dislokuotas stepėje maždaug už dvidešimties kilometrų nuo mano jau minėto šimtatūkstantinio Kamyšino, su aštuoniasdešimčia tūkstančių audėjų nuo 18 iki 22 metų. Jį turėjome ginti nuo visų įmanomų oro pavojų. Divizionas (kareivinės, katilinė, lauko išvietė, šeši karininkų nameliai, sargybinė, ugnies pozicija) stovėjo plynoje stepėje prie motušės Volgos ir dieną naktį saugojo tas jaunas audėjas, kurios gamino strateginę produkciją, medvilninį audinį HB, aprūpindamos juo visus šalies šauktinius, taigi tokį objektą reikėjo ypač rūpestingai saugoti, nes, priešui jį sunaikinus, armija galėjo likti nuoga. Aštuoniasdešimt tūkstančių žydinčių panelių vos už kelių dešimčių kilometrų - gražiai skamba, - bet mes su jomis neturėjome jokio kontakto, nors ir labai būtume norėję. Manau, ir jos, nes, matyt, nesvajojo vien tik apie tai, kaip įvykdyti bei viršyti planus, kaip greičiau pastatyti už keliolikos metų numatytą komunizmą.

_____________________

*Protivovozdušnaja oborona (rus.).

B.d.

 

Skaitytojų vertinimai


3237. Limpopo2003-08-05 11:25
Visa tai labai smagu, bet pasigendu Klauso ispudziu. Akivaizdu, kad is abieju dialogo dalyviu Teodoras plepesnis :)

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 7 iš 7 
5:06:17 Nov 7, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba